GAMTOS FILOSOFIJA DABAR Spausdinti
Parašė B. S.   

Paskutinio pusės šimto metų gamtas mokslų laimėjimai jokiu būdu negali būti matuojami viena tik savo technine ir praktine verte: ir pasaulėžiūrai bei filosofijai jų įtaka turi būti labai didelė.

Artimiausiai jų paliesta tutėtų būti gamtos filosofija. Bet šita filosofijos šaka šiandien yra visų mažiausiai populiari, ne tik kad iš viso metafizika ilgą laiką buvo ir dabar daugeliui mokslo atstovų dar yra paniekos dalykas, bet ir todėl, kad gamtos filosofija specialiai buvo nusipelniusi paniekos. Ją ypač sukėlė pirmos 19 amžiaus pusės gamtos romantiški filosofai — Schelling, Fichte, su sava fantastiškomis sistemomis. Užkariavę visuotinį pasitikėjimą gamtos mokslų laimėjimai paskesnių laku ir filosofijos atstovų buvo banclomi sekti ir pritaikyti bendrai pasaulėžiūrai. Kitaip ir negali būti, jeigu filosofija nenori pasitenkinti pilių statymu ore, kaip darė romantiškieji vokiečiai. Juk naujienos gamtos moksluose palietė pačias pagrindines būties sąvokas, iš pagrindų pakeisdamos medžiagos ir substancijos, erdvės, laiko, priežastingumo supratimą. Iš kitos pusės, filosofinis bei pasaulėžiūrinis susidomėjimas gamta labai padidėjo, kai žymesnieji gamtininkai ėmė išeiti iš fizikos ir chemijos toli į filosofijos sritį, keldami ne reiškinių, bet esmės klausimus. Taip darė Max Planck, šiek tiek Al-bert Einstein, o ypač James Jeans, Arthur Eddington ir kiti.

Kai šiandien gamtininkai sprendžia tokius anksčiau filosofijai paliktus klausimus, kaip materijos esmės, energijos, erdvės ir laiko, visatos ribų ir pasaulio pradžios, ir tai juos sprendžia prieidami arčiau esmės negu bet kada, kyla iš viso klausimas, ar dar reikalinga pati gamtos filosofija. Beveik visi fizikai be iš'm-čių šiandien kartu yra filosofai, kurte'kartais iš savo mokslo nueina ligi religijos klausimų, nors neretai prasilenkdami su savo kompetencijomis. Tie patys gamtininkai kartais ignoruoja arba net su panieka žiūri į kai kurias filosofines sistemas, todėl kad jos leidžiasi į nerealius ir nepagrįstus samprotavimus ir teorijas. Tai pačių tų sistemų kaltė, kad jos neina kartu su mokslu ir laikosi pasenusių tradicijų. Juk būtų tušiiai juokinga šiandien vis dar kartu su Aristoteliu teigti — visi daiktai krintą ant žemės todėl, kad jų prigimtyje yra siekimas artėti į pasaulio centrą. Tai pavyzdys, kaip mums turėtų atrodyti Aristotelio fizika, kurios šiandien niekas neskaito rimtu dalyku. Bet ir toliau, imkime Aristotelio ir tomistinėj filosofijoj žinomą hilomor-fizmo teoriją — pagal ją yra du sudaromieji visų daiktų principai — materia prima (pirminė materija) ir forma substancialis (substancíale forma): turbūt, negalėsime jos pavadinti klaidinga, tačiau mažiausia teks pripažinti, kad šių laikų mokslui ji jau nieko nepasako ir yra bereikšmė, nes dabartinė fizika ir chemija aiškina medžiagą daug turiningiau ir tiksliau. Kokybinį arba kvalitatyvinį principą, kurį atitinka toji forma substancialis, šiandieninis mokslas visai aplenkia: visa ko pagrinde yra arba energijos kvantai, arba bangavimas. Tai, žinoma, dar nepasako, kad be to kokybinio principo jau i? tikrųjų galima apsieiti.

Visai aišku, kad filosofai turi peržiūrėti daugelį ligšiolinių savo teorijų ir patikrinti, kiek jos atitinka dabartinio mokslo išvadas ir reikalavimus. Kai anksčiau daugelis jų bandė ginčytis su gamtininkais, ypač dėl reliatyvumo ir kvantinio veikimo teorijų tikrumo, kuris smarkiai sukrėtęs erdvės, laiko ir priežastingumo sąvokas, šiandien tas ginčas būtų beprasmis, nes naujos revoliucinės fizikos teorijos tvirtai įsikūrė ir savo pusėj turi daug grynojo mokslo ir technikos laimėjimų. Taigi ir erdvės įr laiko reliatyvumą, ir kvantinius veikimo šuolius šiandien filosofai turi priimti kaip faktą.
Svarbiausias klausimas yra, kaip naujosios gamtos mokslų teorijos aiškinamos arba interpretuojamos filosofine prasme. Koks svarbus tas interpretavimas, matyti iš to, jog šiandien jau nustota manyti, kad fizika sugriovusi priežastingumą arba visai sureliatyvinusi erdvę ir laiką.

Apskritai imant, fizikos dėsniai nustato reiškinius bei vyksmus, daugiausia kiekybinius daiktų arba reiškinių santykius. Tie dėsniai visų pirma yra veikimo, o ne esimo arba būties dėsniai. Nors tiesa, kad daugelis fizikų, pereidami jau į metafizikos sritį, savo išvadas suabsoliutina arba jas ontologizuoja — ima būties arba esmės reikšme. Tada, pavyzdžiui, ir atrodo, kad medžiaga yra irgi tiktai energijos kvantai ar jų bangavimas, nes fizikas Louis de Broglie, sekdamas matematine analogija, rado materialines daleles turint panašias bangavimo savybes į šviesos kvantų. Bet pažiūrėjus į tai daugiau, negu fizikos žvilgsniu, kils klausimas, ar tas bangavimas jau išsemia visą būtį ir sudaro visą esmę? Arba kad reliatyvumo teorija reikalauja sulieti erdvę ir laiką į vieną keturių dimensijų continuum, tai daro tik todėl, kad fizinių reiškinių patyrime laikas si erdve kaip ir neatskiriamai sukabinti; keturių dimensijų sistema yra daugiau matematinis reikalavimas arba postulatas. Todėl A. Einšteinas ir sako, kad laiko dimensija, nors eina kartu, yra visai skirtinga nuo trijų kitų.

Be to, atmintina, kad gamtiniai reiškiniai nėra vieninteliai, kuriuose laikas pasireiškia. Dar yra psichiniai ir dvasiniai. Matomai, fizikos teorijos kuriamos pirmiausia savo reikalams, t. y. fizikai ir apima pirmoj eilėj kiekybinius arba matematinius atžvilgius. Lieka dar vietos fizikos faktų interpretavimui kitu bendresniu atžvilgiu, jieškančiu kažko arčiau daiktų arba medžiagos esmės. Taigi, šalia fizikos, kuri skaičiuoja ir matuoja, aiškina, kaip kas veikia, ir suveda j matematines formules, mokslui turi būti naudinga ir metafizika, kuri, tuo pasirėmusi, aiškina, kaip kas yra, išlygina prieštaravimus , ir bando sudaryti bendrą gamtos pažinimo sistemą.

Pavyzdžiui, kai fizikai aiškindami tam tikrus intraatominius reiškinius įveda ir dimensijų erdvę, šitos naujos sąvokos juk negali būti paliktos jiems vieniems ir turi būti išaiškinta, ar tai yra tik toks skaičiavimo kelias, ar tai turi ir kokią realią prasmę. Matematinis gamtos mokslas šiandien virto labai uždaru ir vien tik siauriems specialistams suprantamu mokslu. Ne tik atskiri faktai įvilkti į tokią formą, kuri atrodo labai tolima tikrovei, bet ir galutinos išvados kartais gaunasi "nerealios". Perkeltos į bendresnes mokslines sąvokas, jos dažniausiai atrodo mažiau revoliucinės negu pradžioj.
B. S.