PASAULĖŽIŪRINES PASTABOS Spausdinti
Parašė JULIUS GRAVROGKAS   

Pereitame amžiuje buvo paplitusios pozityvizmo nuotaikos. Tai buvo perdėtas mokslinio intelektualizmo vertinimas — tikėjimas, kad viskas pasauly yra dėsninga, surišta nepakeičiamais dėsniais.

Pozityvizmo filosofija yra patyrimo faktų analizė, kuria reikia jieškoti dėsnių. Buvo tikima, kad mokslas neturįs ribų, kad jisai pašauktas išaiškinti visą tikrovę, atidengti visas paslaptis. Tai buvo mokslinis natūralizmas su jo pretenzijomis, kad jisai pajėgs mechanikos formulėmis suprasti ir dvasios dalykus, kad jisai nėra reikalingas jokios antgamtinės kontrolės ar pagalbos ir kad tai, ko jisai negalės išaiškinti, yra tik fikcija ir iliuzija.

Prieš tą nuotaiką mūsų laikais pasireiškė filosofijoje kraštutinė reakcija, būtent — antiintelektualizmas. Žymiausias tos reakcijos atstovas buvo prancūzų filosofas Henri Bergson. Tikrovė pagal Bergsoną yra nenutrūkstamas judesys, kur nėra nieko pastovaus, vadinas, judesys be to, kas juda. Galvojimas netinkąs tikrovei suprasti, nes galvojimo elementai yra sąvokos, kurios dėl savo statiško pobūdžio tikrovės nereprezentuoja. Galvojimas tinkąs tiktai praktiškiems reikalams, vadinas, civilizacijai kurti, bet netinkąs tikrovei pažinti tokiai, kokia ji yra. Tinkamesnis tikrovei pažinti būdos esąs juslinis patyrimas ir intuicija, kuri mato tikrovę, kaip nenutrūkstamą srovę, pirma negu intelektas ją sušaldo savo sąvokomis. Intuicijoje žmogus susiliejąs su visa tikrove, kuriai priklauso ir Dievas. Ir tai esąs patikimiausias pažinimo būdas.

Ir kitos antiintelektualinės filosofijos srovės panašiai nuvainikuoja intelektą. O jei skiria jam kurią reikšmę, tai tik antraeilę, kiek jisai padeda mums išaiškinti tai, ko mes betarpiškame jusliniame pažinime negalime išskirti. Svarbiausios reikšmės mums turįs instinktas, kuris mus veda ir kuriuo intelektas tik seka.

Mūsų jausmas ir mūsų intuicija sudarą mūsų tikėjimą iš kalno. Iš kitos pusės nurodoma, kad reikalinga Dievo sąvoką pritaikyti demokratijai, nes dabartinė žmonių nuotaika nepakenčia tironijos. Labai sunku esą suderinti oligarchinius ir monarchistinius elementus, kurie dominuoja tradiciniame Dievo supratime, su šių dienų demokratijos dvasia, nes šių dienų žmogus norįs turėti Dievą, pritaikytą savo nuotaikoms ir reikalams. Evoliucijos minčiai skinant plačioje publikoje sau kelią, norima ir Dievą turėti evoliucijonuojantį, tampantį, tampriai susijusį su šiuo pasauliu. Šis Dievo supratimas yra tampančio Dievo supratimas. Dievas tampąs per kooperatyvinius kūrinijos patarnavimus. Taigi Jis esąs mūsų padedamas ir be mūsų negalėsiąs niekuomet pasireikšti. Tos rūšies filosofijai Dievas yra vieningas su gamta ir žmogumi, nes gamta siekianti išdirbti savyje organą, per kurį butų sąmoninga savo egzistencijos. Prašosi išvada, kad toks organas ir yra Dievas ir su juo susijęs žmogus.   

Anksčiau nurodytos, lygiai kaip ir kitos Į jas panašios antiintelektualinių filosofijos sistemų nuotaikos yra visai svetimos krikščionių Dievo, kaip Dangaus ir žemės Sutvėrėjo, idėjai. Tik nuvainikavus intelektą, tik paneigus jam tikrovės galią, jos tegalėjo susikurti. Daug kam tie magiški žodžiai "moderniškos pažiūros" daro pavergiančio įspūdžio, kuriam oksiduodama be kritikos. Tačiau sunku tikėtis, kad tas mados imlumas antiintelektualizmui pasireikštų kiek pastoviau, nes žmogus intuityviai jaučia, kad jisai pilniau gyvena, negu kiti gyviai, kaip tik dėl to, kad be jausmų ir instinktų, kurie yra jo kūno pasireiškimai, jisai dar pasižymi dvasiniai, turėdamas tam intelektą ir galvojimo sugebėjimą, kai silogizmų pagalba, remdamasis žinomais dalykais, jisai išryškina nežinomus.

Tikrovei išaiškinti žmogus savo prigimtyje nieko patikimesnio neturi, kaip intelektą, kuri jisai visuomet tam reikalui ir naudoja. Todėl beviltiška yra nuteikti kritišką žmogų taip, jog jisai imtų manyti, kad io intelektas tikrovei pažinti netinka ir kad tam tinka tik jusliniai galimai nuo intelekto atpalaiduotieji išgyvenimai ir intuicija, vadinas, visai subjektyvūs žmogaus veiksniai. Jei vien tik nurodytieji veiksniai tetiktų tikrovei pažinti, tai negalimas būtų joks objektyvus tikrovės pažinimas. Tačiau intelekto dėka toks pažinimas yra galimas, nes intelekto pagrindiniai principai yra intuityviai duoti visiems žmonėms, tie principai, kurių nereikia mokytis, kurių nereikia įrodinėti, kurie visiems žmonėms yra duoti, kaip neabejotinos aksiomos. Todėl tos tiesos, kurios įrodytos, remiantis tais principais, yra objektyvios tiesos.

Vienas iš tų pagrindinių intelekto principų, kurį taip pabrėžė šv. Tomas Akvinietis, skelbia, kad iš nieko, tai yra iš absoliutinės nebūties, kai nei mūsų regimo nei transcendentinio pasaulio nėra, žodžiu, kai jokių veiksnių nėra, nieko realaus kilti ar susidaryti negali. Tai yra principas, kuris kiekvienam sveiko proto žmogui yra aksioma. Remiantis jąja, galima spręsti mūsų realybės Pirmosios Priežasties klausimą.

Dėl mūsų laikerdvio realybės gali būti dvi prielaidos. Galima prileisti, kad mūsų laikerdvis yra baigtinis, ribotas, kaip kad mūsų laikų mokslas mano, arba kad jisai yra begalinis. Pirmuoju prileidimu turime manyti, kad prieš susidarant laikerdviui, viešpatavo absoliutinė nebūtis, jei jokio kito transcendentinio pasaulio ir transcendentinio veiksnio apskritai nebuvo. Šitaip galvodami, prieiname prie išvados, kad iš absoliutinės nebūties, jokiems veiksniams nesant, susidarė mūsų pasaulis. Bet tokia išvada prieštarauja pagrindiniam minėtam žmogaus intelekto principui. Taigi žmogaus intelektas sako, kad, jei pasaulis yra baigtinis, tai jisai galėjo iškilti ne kitaip, kaip sukartas Pirmosios Priežasties, kuri egzistavo pirm visų laikų, kuri yra transcendentinė, nesusijusi su šiuo pasauliu, egzistuojanti šalia jo, kurią mes vadiname Dievu.

Tačiau lieka dar kita prielaida, būtent — kad mūsų šis pasaulis yra begalinis visais atžvilgiais, tai yra, kaip vykstančios jame evoliucijos, vadinas, tos priežastingumo grandinės grandžių skaičiaus atžvilgiu, taip ir laiko atžvilgiu. Ar šitokia prielaida atpalaiduoja nuo Pirmosios Priežasties būtinumo? Buvo ir yra žmonių, kurie kaip tik pasakytąja prielaida rėmė ir remia savo netikėjimą, savo ateizmą. Aišku, jog manydami, kad begaliniame pasakytais atžvilgiais pasaulyje Pirmoji Priežastis nėra būtina, turėtume tuo pačiu manyti, kad plėsdami bet kurią — nesvarbu, žmogaus ar gamtos sudarytą, — paskirą baigtinę mūsų pasaulio priežastingumo grandinę iki begalybės, atsipalaiduotume nuo tos paskiros grandinės pirmos priežasties reikalingumo. Tikrai, jei nepabaigiamumas pasakytąja prasme būtų toks galingas veiksnys, kuris darytų viso mūsų pasaulio evoliuciniam vyksmui Pirmąją Priežastį nebūtiną, tai tas pats veiksnys turėtų juo labiau tikti bet kuriai paskirai priežastingumo grandinei, komplikuotai ar paprastai, nuo pirmos priežasties atpalaiduoti.

Paimkime paprasčiausią, būtent, baigtinio susikabinančių dantračių skaičiaus priežastingą grandinę. Šioje grandinėje pirmoji priežastis yra visą tą dantračių grandinę sukąs variklis, o bet kurio dantračio sukimosi artimiausioji ne-tarpiškoji priežastis yra susikabinąs su juo gretimasis iš variklio pusės dantratis. Jei tos grandinės dantračių skaičių didinsime, tai tuo pačiu statysime varikliui didesnio galingumo reikalavimą. O jei padidintume grandinės krumpliaračių skaičių iki begalybės, tai variklis, kuris turi sukti visą tą krumpliaračių grandinę, turėtų būti be galo didelio galingumo. Panašiai turėsime statyti varikliui didesnį reikalavimą, jei norėsime, kad jisai galėtų sukti baigtinę krumpliaračių grandinę keleriopai ilgesnį laiką, negu tas laikas, per kurį jisai tikrumoje gali ją sukti. Šiuo atveju variklis turės būti tobulesnis. O jei norėtume, kad tą paskirą baigtinę krumpliaračių grandinę variklis suktų amžinai, turėtume iš jo reikalauti begalinio tobulumo. Tuo būdu matome, kad plečiant mūsų priežastingą grandinę pasakytais atžvilgiais į begalybę, ne tiktai neatpuola variklio, tos grandinės judesio priežasties, reikalas, bet tas reikalas dar labiau pabrėžiamas, statant varikliui be galo didelio galingumo ir tobulumo reikalavimą.
 

MICHELANGELAS — DIEVAS KŪRĖJAS
Freska Siksto koplyčioje
 
Tas pavyzdys, manau, pakankamai parodo, kad nepabaigiamumas nėra toks veiksnys, dėl kurio mūsų pasaulis būtų galimas be Priežasties, kuri, kaip tokia, yra mūsų pasauliui transcendentinė, kurią mes vadiname Dievu.

Mūsų laikų antiintelektualistinė filosofija, kaip jau buvo minėta, pabrėžia netarpiško intuityvaus tikrovės pažinimo reikšmę, nes tai esąs vienintelis patikimas pažinimo būdas. Bet intuityvus pažinimo sugebėjimas yra išimtinai retas žmonėse. Net ir amžių bėgyje nedaug buvo asmenų, kurie šiuo savo sugebėjimu pasižymėjo. O ir jų intuicija galėjo reikštis ne visose gyvenimo srityse, bet išimtinai religinėje srityje. Tokie buvo didieji šventieji, tie stebiną mus moraliniai genijai. Šiaip žmonėse kalbamas sugebėjimas yra silpnas.

Daug ryškesnis ir stipresnis yra galvojimo sugebėjimas, kuriuo visi žmonės apdovanoti. Tik intelektu naudodamasis, žmogus savo juslinius daiktų patyrimus vienija sąvokomis ir dėsniais, kuriuose jisai atidengia Kūrėjo mintis gamtoje. Žmogaus intelekto idealas yra atidengti tokį galingą principą, kad, žvilgterėjus iš jo, visa tikrovė pasireikštų vieninga. Bet tai yra žmogui nepasiekiamas idealas, nes žmogus nėra gryna intelektualinė būtybė, o turi savo galvojimą remti jusliniu patyrimu, kuris neleidžia žmogui iškilti intelektusliškai tiek, kad viską matytų tik idėjoje.

Antiintelektualinė filosofija teigia, kad intelektas iškilo iš juslinių gyvių patyrimų. Tokį teigimą, atrodo, negalima kitaip suprasti, kaip tik taip, kad jusliniams gyvių sugebėjimams pasiekus evoliucijoje tam tikrą tobulumo laipsnį, iš jų iškilo intelektualinis sugebėjimas. Bet su tokiu teigimu sunku suderinti tą gyvenimo faktą, kad kai kurie gyvuliai, nors savo jusliniu sugebėjimu prašoka žmogų, nes geriau mato, turi jautresnę uoslę, jautresnę klausą, tačiau neturi intelekto. Iš kitos pusės minėtas teigimas prieštarauja šv. Tomo Akviniečio nurodytam arba tiesiog sveiko proto pagrindiniam principui, pagal kurį iš mažiau tobulo daikto negali savaime, tai yra, be jokio išorės veiksnio veikimo, iškilti labiau tobulas daiktas. Iš tikrųjų, jei pri-leisime, kad iš objekto A savaime iškilo labiau tobulas objektas B, tai būtų tolygu prileidimui, kad tai, kuo objektas B yra tobulesnis už objektą A, savaime iškilo iš nieko, nes to, ką objektas B įsigijo, objekte A, kaip mažiau tobulame, nebuvo. Taigi tokis prileidimas prieštarauja pagrindinei sveiko proto aksiomai, jog iš nieko savaime nieks negali iškilti. Vadinas, jei juslėmis ir instinktais apdovanotas gyvis įgijo intelektą ir tapo žmogumi, tai čia veikė išorės priežastis, kurioje turėjo būti tai, ką įgijo gyvis, tapdamas intelektu apdovanotu žmogumi. Suprantama, kad tokia priežastis tegalėjo būti galinga augščiausio intelekto versmė. O kadangi mes mūsų tikrovėje neturime nieko tobulesnio už žmogų, tai kalbamoji intelekto versmė reiškėsi ne mūsų, bet transcendentiniame pasaulyje, vadinas, Pirmojoje Priežastyje, Tame, kas sukūrė ne tik žmogų, bet ir visą mūsų tikrovę.

Jau buvo minėta, kad, antiintelektualinės filosofijos pažiūromis, tikrovės objektai prieinami yra pažinimui tik tiesioginės vizijos keliu, kurią reikia suprasti, kaip žmogaus įsijautimą į atitinkamą objektą taip, kad jaustumeis egzistuojančiu jo egzistencija, lyg sutapęs, susiliejęs su juo. Ar galimas yra toks pažinimo būdas? Išsiaiškinimui įsivaizduosime kurį nežinomo konstruktoriaus sukonstruotą mechanizmą. Visai aišku, kad kiek mes besistengtume tiesioginiu, be intelekto pagalbos, įžvelgimu apčiuopti mechanizmo esmę, vadinas, jo idėją, jo paskirtį, be kurios tas mechanizmas lieka tik beprasmiais medžiagos gabalais, mūsų pastangos būtų bergždžios, nes mechanizmo idėja yra už materialinio tos idėjos realizavimo ribų, tai yra, jos negalima aptikti pačiame mechanizme, nes ji priklauso nežinomo konstruktoriaus vaizduotei ir jo intelektui. Ją gali pavykti mums atidengti tik mūsų intelekto pagalba, kai analizuosime mechanizmą, kaip tam tikros idėjos materialinį vaizdą. Bet pastangos aptikti idėją tiesioginiu į mechanizmą įžvelgimu būtų panašios į pastangas tiesioginiu į žmogaus statulą įžvelgimu aptikti joje gyvąjį žmogų. Antra vertus, žmogaus pastangos įsijausti ir lyg sutapti su tuo ar kitu objektu, kaip F. Sheen savo veikale "God and Intelligence" sako, būtų nenatūralios, nes gamtos tvarkoje tobulesni dalykai asimiliuoja mažiau tobulus, o ne atvirkščiai. Todėl natūralu, kad augščiau paminėto mechanizmo esmė arba idėja egzistuoja mumyse, bet ne atvirkščiai — ne mes mechanizme, kas iš viso yra negalima.

Tad, jei galimas tiesioginis žmogaus įsijautimas, kaip netarpiškas tiesos pažinimas, tai jis galimas tik tobulesnės už žmogų Esybės atžvilgiu, net ir paties Dievo atžvilgiu, dalyvaujant iki tam tikro laipsnio Jo egzistencijoje. Bet tokie ypatingai laimingų žmonių išgyvenimai yra nepaprastai reti. Nors juose žmogus arčiausiai ir netarpiškai susiliečia su Tiesa, bet jie kaip vizijos yra grynai subjektyvūs ir todėl jų autentiškumas, tikrumas gali būti įrodytas tiktai stebuklais.

Baigdamas noriu pažymėti, jog šio rašinio tikslas yra parodyti, kad ir paprasčiausiais sveiko proto samprotavimais žmogus gali rasti mūsų tikrovės Priežastį — Dievą Sutvėrėją ir suprasti, kad Dievas yra mūsų pasauliui nors ir transcendentinis, tačiau kartu ir labai artimas, nes Jisai, kaip Grynas Intelektas, savo mintimis, kurios reiškiasi tam tikrais gamtos dėsniais, palaiko mūsų gyvenamą pasaulį.

Tad matome, kiek prasmingas yra Dovydo psalmių sakinys: pasakė beprotis savo širdyje — "Nėra Dievo".