LIETUVIŲ TAUTOS ŽYGIŲ ŠALTINIAI Spausdinti
Parašė ZENONAS IVINSKIS   
KARALIAUČIAUS ARCHYVO SVARBA LIETUVOS PRAEIČIAI

1. Skaudus mūsų istorijos dokumentacijos likimas
Vargu kurios nors kitos tautos atgimime istorija pasidarė tokiu svarbiu veiksniu kaip lietuviams. Labiau įsisąmonindama, tiesiog garbindama savo praeitį, mūsų tauta stipriau budo ir brendo. Liūdnais 19-tojo amžiaus priespaudos laikais romantikas lietuvis nuolat žvalgėsi į savo praeities žygius. Jis guodėsi jais ir gaivinosi. Šitaip, atradusi didžius savo darbus praeityje, tauta kėlėsi ir labiau pažino savo tikrąją paskirtį Pabaltijo erdvėje.

Tos tautos žygių dokumentavimą praeityje tačiau yra ištikęs labai skaudus likimas. Nė ženklo nebeliko, pvz., didžiųjų kunigaikščių rūmų Gedimino kalno papėdėje. Po trečio padalinimo rusai juos tuoj nugriovė. Tai pasidarė lyg kokiu nelaimingu simboliu lietuvių praeities paminklams bei šaltiniams. Didžiųjų kunigaikščių kanceliarijos gausus archyvas, vadinamoji "Lietuvos Metrika", buvo išvežta Maskvon. Pagal 1920 metų VII. 12 sutartį ji turėjo būti Lietuvai grąžinta. Bet toji pagrindinė mūsų tautos praeities versmė liko ir toliau ten Lietuvos istorijos mokslui neprieinama. Dar liūdnesnis likimas ištiko garsųjį Radvilų archyvą ir jų biblioteką Nesvyžiuje. Ištaršyti taip pat arba ir visai karų pasėkoje žuvo ir kitų Lietuvos didikų archyvai. Sunyko ir jų rūmai. Ar kas, pvz., iki pamatų nugriuvusiuose Jėzno rūmų likučiuose beatpažintų didingus Pacų palocius, apie kuriuos karaliai Vazos sakydavo: "Pac wart palace, a palac Pacą". O kur jų ir kitų magnatų archyvai?

Liūdna, kad lietuvių tautos žygių dokumentacijos reikia jieškoti svetur. Juk net tai, kad dar taip neseniai vieno kito mūsų praeities mylėtojo ar mokslo vyro buvo rūpestingai surinkta, yra arba jau išblaškyta, dingę, ar patekę į svetimas institucijas (pvz., min. Dr. J. Šaulio ir min. P. Klimo archyviniai rinkiniai ir jų bibliotekos). Tai yra graudūs ženklai, kaip mes patys, bepolitikuodami ir begyvendami tik artimos dienos rūpestėliais, netenkame to, ko paskui ir su dideliu gailesčiu jau nebeatstatysime . ..

Daug kas praeitais šimtmečiais buvo išgrobta ar išvežta Lenkijon. Ten savo rinkiniais mūsų istorijai išgarsėjo Krokuvos un-to bibliotekos rankraščių skyrius, kunigaikščių Čartoriskių archyvas Krokuvoje, Osolinskių archyvas Lvove (dabar Breslave); Varšuvoje Centrinis archyvas ir grafų Krasinskių biblioteka. Bet visi tie archyvai bei bibliotekos šiandien mums neprieinami, o Varšuvos rinkinių didelė dalis (Krasinskių rinkiniai) 1939—44 m. kare sudegė. Kai su Lenkija nebuvo jokių santykių ir ant pasienio ruožo užaugo dekoratyvios pušaitės, tada tik keliems lietuviams docentams jų mokslinis ryžtas padėjo nugalėti sunkenybes. Krokuvos archyvuose ir bibliotekose visai nežinomos įdomios medžiagos aptiko Vazų laikams Dr. K. Avižonis, lituanistiniam sąjūdžiui Dr. V Maciūnas. Vilniuje pavietinių seimelių instrukcijas ir kitos vertingos medžiagos dienos švieson išvilko Dr. A. Šapoka.

Kaune galėjome guostis tik Centriniu valstybės archyvu, ilgai (iki 1940 m.) VH-me Kauno forte laikytu, Kauno arkivyskupijos Kapitulos archyvu ir Vytauto D. un-to bibliotekos rankraščių skyriumi. Gedimino sostinę atgavus, nuo 1939 m. trumpam atsidarė durys į Centrinį Vilniaus archyvą. Pačius brangiausius mūsų praeities turtus tačiau rusai jau buvo išvežę, pasitraukdami 1915 m. Vilniaus un-to biblioteka, jos turtingas rankraščių skyrius ir kitos Vilniaus bibliotekos bei archyvai Lietuvos istorijos, jos kultūros bei literatūros tyrinėtojui teikė gaivinančių galimybių, bet neilgam.
Šiandien laisvojo pasaulio lietuviui beliko prieinamos tik dvi žymios lietuvių praeities šaltinių oazės, būtent: keli Vatikano archyvai ir Karaliaučiaus archyvas, kurio būstinė yra dabar Goettin-gene. Tik iš tų dviejų pagrindinių archyvų dar galima laisvai ir nesužalotai skelbti senosios lietuvių praeities nuotrupas, atskirus faktus, kartais ištisus epizodus. Karaliaučiaus ir Vatikano archyvai yra labai skirtingi savo veidu, santvarka, jau nekalbant apie patį medžiagos turinį. Apie paskutinįjį jau esame rašę (Aidai 1950, Nr. 3). Jeigu slaptasis Vatikano archyvas ilgai buvo lietuviams paslaptimi apgaubtas, kol ją iš dalies pirmasis atidengė 1939—40 m. prof. J. Totoraitis, tai Karaliaučiaus archyvas mums daugėliau pažįstamas.   Čia nuo 1931 m. studijavo, ar vienu kitu klausimu medžiagos j ieškojo prof. J. Eretas (apie L. Rėzą), Dr. Ign. Skrupskelis (Prūsų rašytojai apie Lietuvą), Dr. K. Alminauskis (vokiečiu ordino kelių aprašymai į Lietuvą), Dr. Pr. Meškauskas-Germantas (Maž. Lietuvos papročių aprašymas pas M. Pretorijų), Z. Ivinskis (Lietuvos valstiečiai, Lietuvos prekyba su Prūsais).

Istorijos mylėtojai, kurie niekada nebuvo pravėrę Karaliaučiaus archyvo durų, vis mėgdavo apsupti jį savotiška mistika, kalbėdavo apie ten esančius mums labai svarbius nepaprastus dokumentus, kurių lietuviams neparodo ir 1.1. Šiandien tas archyvas, kaip ir Vatikano archyvai, yra kiekvienam iš mūsų prieinamas. Bet kol tas Karaliaučiaus archyvas galėjo atsidurti Vakarų Vokietijoje, atliko jis per II D. karą ir jam pasibaigus nemažą kelionę po Vokietiją.

2. Karaliaučiaus archyvo Odisėja
Karo pabūklams dar dundant toli anapus Dniepro, archyvo svarbiausi fondai buvo išvežioti po įvairius Rytprūsių dvarus ir miestelius, nes tik tokiu būdu praeities medžiaga buvo saugesnė nuo priešo bombų. (Kaip žinome, Karaliaučius 1944 m. rugpjūčio pradžioje anglų masinio oro antpuolio buvo stipriai sunaikintas). Kai rusai peržengė Rytprūsių sieną, Karaliaučiaus archyvas keliavo tolyn. 1944 m. rugpjūčio mėn. jis buvo perkeltas į Harzo kalnų kasyklas, kur taip pat buvo evakuoti Berlyno, Dancigo, Stettino, Elbingo, Torno ir kiti archyvai. Ten esančių druskos kasyklų požemiai buvo gana sausi, ir Karaliaučiaus archyvas prie Braunschweigo Graslebeno kasyklos požemyje (425 m. gilumoje) gerai išsilaikė iki karo galo. Bet kai Tiuringija 1945 m. vasarą buvo užleista bolševikams, anglai tik dalį Harze esančių archyvų tepaliko rusams. Dancigo, Stettino, Elbingo, Torno ir Karaliaučiaus archyvai buvo perkelti į anglų zonoje esantį Goslarą. Sovietų rankose paliko tik Berlyno-Dahlemo archyvo fondai. Juose yra tikrai įdomios medžiagos ir mūsų Sūduvos (Suvalkijos) istorijai, kai iš jos po trečio padalinimo buvo padaryta (1795—1807) Neuostpreussen dalis. Komunistai iš milžiniško archyvo išrankiojo sau viską, kas tik lietė užsienio politikos santykius, o kitką perdavė Vokietijos rytų zonos vyriausybei, patį archyvą paliekant Merseburge.

Kitais vokiečių evakuotais archyvais iš sričių, kurios Potsdamo susitarimu buvo priskirtos naujai Lenkijai, ėmė domėtis šios valdžia. Jos įgaliotiniai ėmė lankytis Goslare ir iš anglų reikalauti lenkams atiduoti Karaliaučiaus archyvą. Išgąsčio būta nemažo, nes nebuvo, kas archyvą apgina nei vietoje (paskutinis archyvo direktorius M. Heinas buvo ką tik miręs), nei kitur i dar nebuvo Bonnos vyriausybės). Netekti ordino archyvo vokiečiams ypač būtų buvęs skaudus nuostolis. Veiklus prof. W. Hubatsch tuoj suorganizavo, kad E. Joachimo sudaryti ordino archyvo regestai (dokumentų santraukos) būtų išleisti. Ko gerais taikos metais niekas nepadarė, buvo atlikta pačiu vargingiausiu pokariniu laiku (1947— 1949). Ordino regestai yra išleisti 4 tomais. Pagaliau vietinės krašto valdžios lėšomis visas ordino archyvas buvo nufotografuotas į 32 milim. ilgio mikrofilmas (Leicos formato). Buvo sunaudota 415 ritinėlių po 50 metrų. Šitaip susidarė 20.-750 metrų arba 1.300.000 mikrofilmuotų ordino archyvo dokumentų. Ten pateko ir šimtų šimtai dokumentų, kurių mikrofilmas reikėtų turėti lietuviams. Bet už juos tą darbą atlieka kiti . . . Žinoma, savo moksliniams tikslams. Į mikrofilmas pateko ir dokumentų po ordino sekuliarizacijos, pvz., visas hercogų laiškų archyvas.
Šitaip labai tvarkingai vokiečiai pasiruošė blogiausiam atvejui. Jų laimei, tačiau Karaliaučiaus archvvą pasisekė išsaugoti. Lenkams tebuvo atiduota to archyvo tik medžiaga, liečianti Allen-steino ir Varmijos sritis. Žodžiu, lenkai galėjo paimti tik archyvus tų žemių, kurios įeina naujos Lenkijos sudėtin. Jiems tokiu būdu pavyko atsiimti Torno, Elbingo, Stettino ir Dancigo archyvus. Be kitko, praeityje Lietuva turėjo santykių su Elbingo miestu, bet ypač su Dancigu. Dancigo archyve yra nuostabiai daug medžiagos iš Lietuvos (ypač Kauno, Vilniaus ir magnatų) prekybinių ir kultūrinių ryšių su ana "Baltijos jūros Venecija". Tik mažytę dalelę tos gausios medžiagos tebuvo pasisekę 1933 m. pavasarį išstudijuoti (žiūr. Židinys 1933, Nr. 8—9 ir mano knygą "Lietuvos prekyba su Prūsais", I, 1934). Nuostabiai gerai išsilaikiusi ir gana gausi Lietuvos didikų korespondencija, Dancigo miesto laiškų nuorašai (Missive), Lietuvos miestų pirklių sąskaitos ir visokie kitokie lietuvio tyrinėtojo akies dar niekada neišvydę dokumentai yra grąžinti Į Dancigą, ir šiandien prieinami. .. tik su-sovietintos Lenkijos piliečiams. Sakoma, jog pasitaiko kartais išgauti ir kokio dokumento nuorašą ar fotokopiją, jeigu kas tiksliai nurodo fondą ir gražiai lenkiškai parašo.

Vadinasi, kiti archyvai buvo grąžinti į savo kilmės vietas, bet pats didžiausias laimikis liko. Nuo 1952 m. balandžio mėn. 1 d. anglai jį perdavė vokiečiams. Už 8 mėn. (XII. 1) archyvo direktoriumi buvo paskirtas Dr. Kurtas Forstreuteris, kaip ir prof. W. Hubatschas, kilimu nuo Tilžės, dar šiek tiek paskaitas lietuviškai. Jis yra nuolat domėjęsis santykiais su Lietuva, yra parašęs eilę ir mums įdomių knygų ir studijų. Paskutiniai jo darbai yra: "Zeitschrift fuer slavische Philolo-gie" (1950) apie valdžios įstatymus lietuvių kalba. Herderio Instituto leidžiamo žurnalo "Zeitschrift fuer Ostforschung" paskutiniame numeryje (1953, Nr. 3) jis rašo apie lietuvių gyventojų statistikas Maž. Lietuvoje. 16 metų Karaliaučiuje jis išbuvo archyvo tarėju (1927—43), ir tą archyvą pažįsta, kaip niekas kitas.

Su pagalba Žem. Saksonijos (Hannoverio) valdžios, kuriai dabar Karaliaučiaus archyvas formaliai priklauso, buvo nutarta jį perkelti į Goet-tingeną (1953. V. 1). Kadangi drauge yra sujungti ir kiti archyvai, tai bendras vardas šiandien yra: Staatliches Archivlager, Goettingen (Mer-kelstr. 3).

Karaliaučiaus archyvui Goettingenas buvo parinktas ne tik kaip garsaus universiteto miestas (septyni Nobelio premijos laureatai!). Goettingenas dabar atlieka rytų zonos augštosioms mokykloms, kaip ir visiems Rytprūsiams, o ypač Karaliaučiui, tam tikrą misiją. Čia susitelkė registracijos punktas rytų Vokietijos un-tų dėstytojams (Meldestelle der Ostuniversitaeten). Čia yra gana veiklus "Goettingeno darbo ratelis" (Goettinge-ner Arbeitskreis), jau spėjęs išleisti visą eilę knygų—knygelių (jų tarpe Dr. M. Hellmanno apie Lietuvos vokiečius, 1952) ir išvystęs platų rytų Europos tautų kalbomis išeinančių knygų ir žurnalų (pirmoje eilėje lenkų) perteikimą vokiečiams. Čia yra "Kanto bičiulių draugija" (Gesellschaft der Freunde Kants). Čia įsikūrė Rytprūsių istorijos institutas, ir t.t. Pats Goettingeno un-tas turi toliau palaikyti Alberto (Karaliaučiaus) un-to tradicijas. Goettingene gyvena būrelis mokslininkų, kuriems Karaliaučiaus archyvas iš seno pažįstamas. Jų tarpe yra ir apie Lietuva pirmą geografiją rašęs Hans Mortensen su savo žmona (prieš II D. karą jiedu išleido 2-jų tomų veikalą apie Rytprūsių kolonizaciją, o trečias tomas dar rankraštyje!). Karaliaučiaus archyvą? turi tarnauti moksliniu skydu Rytprūsių interesams, kaip jis tarnavo anksčiau. Didelis susidomėjimas Karaliaučiaus archyvu yra ir jaunime, studentijoje. Jo medžiaga remiantis, čia ruošiamos disertacijos apie vokiečių ordiną, kolonizaciją etc. Ypatingos svarbos tačiau Karaliaučiaus archyvas turi ir lietuviams.

3. Karaliaučiaus archyvo lituanistika
Ką galima šiandieniniame Karaliaučiaus archyve Goettingene rasti Lietuvai? Labai daug! Archyvą evakuojant buvo paimta beveik viskas iki 1800 metų! 19-am amžiui didelėse aktų krūvose išrankioti tik patys vertingiausi dokumentai, nes visos popierių masės nebuvo galima spėti išvežti. Kiekio atžvilgiu yra išgelbėta tik geras trečdalis arcnyvo (apie 200 tonų), tačiau vertės atžvilgiu— devyni  dešimtadaliai.  O apskritai Goettingene
Karaliaučiaus fondai sudaro tris ketvirtadalius visos dabar ten sutelktos archyvinės medžiagos.

Nepaprasta laimė, kad Goettingene yra visas ordino laikų archyvas. Čia randi Lietuvos kuni-kaikščių laiškų ir sutarčių originalus. Vytauto korespondencijos iki valiai. Su nemažu pietizmu, pvz., lietuvis čia atsargiai apčiupinėja anuos keliolika antspaudų vaške prie to pergamento, kur Vytautas 1398. X. 12 ordinui užrašė Žemaičius. Yrp čia beveik visi ir ordino folijantai, t. y. didžiojo magistro kanceliarijos išėjusių laiškų nuorašai. Per skubų transportą iš Karaliaučiaus, žinoma, negalėjo apsieiti be nelaimių. Kaip tik iš svarbaus Vytauto laikotarpio (1414—23) yra dingę keturi ordino kancel. laiškų nuorašai (Ordens-folianten).

Vytauto laikų ordino medžiagos nėra jau reikalo čia plačiau minėti, nes ji beveik visa paskelbta. Bet kiek daug įdomių dokumentų yra iš Švitrigailos, Zigmanto Kęstutaičio ir ypač iš Kazimiero laikų. Per pusę šimtmečio jo įdomaus valdymo (13-kos metų karas su ordinu) prisirinko labai daug įvairios medžiagos, kurios tik dalį tebuvo nusirašęs 1927—29 m. Lietuvos Švietimo Ministerijos stipendininkas, sulietuvėjęs Marijampolės žydas Ch. Jakobsonas. Jis buvo užsimojęs rašyti apie Kazimierą disertaciją Berlyno un-te. Bet jo nuorašai ir jis pats Vokietijoje žuvo. Oi labai reikėtų, kad atsirastų lietuvis, kuris pro Karaliaučiaus archyvo plyšį pirmas galėtų žvilgterėti į mūsų požiūriu taip dar tamsius Kazimiero laikus.

To pat reikėtų labai pageidauti ir protestantizmo kilimui Lietuvoje, nes Dr. J. Purickio disertacija (1919) yra jau gerokai pasenusi. O pats didžiausias jos trūkumas—autorius visai nepanaudojo Karaliaučiaus archyvo. Ir bet kokis rimtesnis bandymas rašyti apie Lietuvos protestantizmą jokiu būdu negali apsieiti be Karaliaučiaus archyvo. Protestantizmo epochoje tarp Prūsų ir Lietuvos buvo tiek daug įdomių santykių, kad nėra reikalo to čia plačiau nė minėti. O tuos ryšius puikiai dokumentuoja hercogų laiškų archyvas (Herzogliches Briefarchiv), kuris į Goettin-geną rūpestingai perkeltas. Tą archyvą sudaro beveik du tūkstančiai dėžių. Lietuvai labiausiai reikalingas skyrius Herz. Briefarch. B 2.
16—17 amž. Lietuvos politinei ir kultūros istorijai tas fondas turi nepaprastos reikšmės. Iš Radvilų, Valavičių, Chodkevičių ir dešimtimis kitų ponų ir bajorų gausaus susirašinėjimo su hercogu Albrechtu, jo įpėdiniais, ar hercogo tarėjais, surandame įdomių faktų iš protestantizmo kilimo, jo augimo ir nykimo Lietuvoje, iš socialinių ir ekonominių santykių ir tt. Susirašinėja tiesiai su hercogu, ar jo tarėjais dideli ir maži Lietuvos
 
Vaclovas Ratas   Sidabrinė naktis    Medžio raižinys
 
pareigūnai. Rašo visi, kas tik moka, ar prie kokio raštingo prieina, ir kas tik kokį reikalą turi. 16-tojo amž. gale, be jau minėtųjų, daug rašinėja Žemaičių žemės teisėjas Kazimieras Orvydas, Žemaičių seniūnas, Medininkų vyskupas M. Giedraitis, kancleris Sapiega, rašinėja Šėmetai, Biele-vičiai, Chaleckiai (ypač Lietuvos iždininkas), Na-ruševičiai ir daug kitų. Rašo ir Lietuvos pasienio seniūnai, rašo visaip, kaip kas moka: vokiškai, lenkiškai, mažiau — lotyniškai. Reikalai jų įvairiausi: prekybiniai, religiniai, kultūriniai (savo vaikus, pvz., siunčia į Prūsus pramokyti vokiškai, leidžia sūnus į un-tą ir prašo hercogo globos); rašo apie skriaudas, dažnai pasitaikančias vagystes, pasienio nužudymus, apiplėšimus, skolų negrąžinimus, valstiečių pabėgimus į Prūsus ir tt. Iš šito gausaus laiškų skyriaus matai pulsuojanti ano meto gyvenimą. Iš tų senų prašymų ir skundų jis gyvas stojasi prieš akis.

Hercogų archyve B 2 skyriuje Lietuva ir Lenkija yra sudėta į bendras dėžes. 16-me amž. iš Lietuvos laiškų žymiai daugiau. Dėžėse būna paprastai po 30—40, kartais iki 60 laiškų, ir jų pusė, ar net du trečdaliu korespondencijos vis iš Didž. Lietuvos Kunigaikštystės. Devynias dėžes sudaro žinomo dvariškio Gabrielio Tarlos pranešimai—laiškai iš Zigmanto Augusto dvaro hercogui Albrechtui. Taria rašo dažniausiai iš Vilniaus apie viską, ką tik jis patiria ir nugirsta. Daug dėžių sudaro atskiras Livonijos skyrius. Sienų £U Lietuva sureguliavimas (Žemaičių vyskupas paprastai vis būdavo tokios sienų komisijos narys), Pilteno vyskupijos žemių išpirkimas, nekalbant apie pačios Livonijos prijungimą, yra Įdomiai dokumentuotos temos.

Visi tie laiškai įgauna dar didesnės vertės, kad Karaliaučiaus archyve yra randami ir atsakymai į juos, t. y. išsiųstų adresatams laiškų nuorašai. Tai garsieji Ostpreussische Folianten. Tiesa, naujoje vietoie 16 amž. yra mažų spragelių. Pvz., trūksta mums labai svarbaus Ostpr. Fol. 56 tomo (lotyn. nuorašai); nėra t. 1292a (liečia Lietuvos sienų komisijos darbus 1583—84). Gal buvo kur nors išskolinti, ar kur pradingo nuo sunkvežimių.

Ir kituose fonduose tokių skausmingų trūkumų pasitaiko. Tiesa, 16-am amžiui neužtenka sekti gažiai surašytus folijantus. Bet būtina pasižiūrėti i likusius juodraščius, kurie tvarkingai į dėžes surinkti (skyrius "Konzepte B"), ir jie yra pilnesnį.

Nėra reikalo plačiau įrodinėti nepaprastos Ostpr. Fol. fondo vertės. Kas gi besugaudys pačius originalus, išėjusius iš hercogo, ar jo tarėjų kanceliarijos. O čia randi jų nuorašus. Pvz., Ostpr. Fol. lotyniškame 59-me tome (1583—95) yra 6 laiškai vysk. Merkeliui Giedraičiui. Kitame tome (60) yra jam 10 laiškų ir tt. Bet tuose folijantuose yra ne tik laiškai. Čia aptinki, pvz., nuo 1549 m. Karaliaučiaus-Pilavos uosto muitų registerį-sąrašus (tomai 12.875 — 12.986), nuo 1664 metų Klaipėdos uosto muitų sąrašus (tom. 12.987—13.024), Labguvos užtvankos vartų muitų sąskaitas (tom. 13.025—26) ir tt. Visi tie re-gisteriai ir sąrašai yra įdomus kaimyninių prekybinių santykių rodiklis, ir pirmas į juos akylai atkreipė dėmesio savo keliose studijose tik Dr. K. Forstreuteris. Žinoma, tik dalis to keliolikos tūkstančių tomų fondo mums teturi vertės, bet Lietuvą liečia beveik kas antras puslapis 16—17 amžiaus 42—62 tomuose.

Ne tik trūksta kaikurių tomų Ostpr. Fol. Pasigendama kitos, pvz., ir Tilžės miesto ir jo srities knygų. Klaipėda turėjo savo miesto archyvą, ir ii nebuvo savo archyvo Karaliaučiaus valstybiniam archyvui atidavusi.
Iki šiol minėtieji fondai jau šiek tiek žinomi, ir iš dalies kitų tyrinėti. Tik lietuviai 16—18 amž. medžiaga dar nesinaudojo pakankamai. Su kitais skyriais yra dar prasčiau, t. y., toji medžiaga dar beveik nežinoma.

4. Lietuvos istorijai nepanaudoti archyvo fondai
Vienas iš tokių mūsų iki šiol nenaudotų fondų yri gausus skyrius, pavadintas Etats—Ministerium, sutrumpintai E. M. Tai yra šimtai tik į pakietus surištų popierių. Prūsų istorijai tos medžiagos vertę iš dalies jau atskleidė K. Forstreuteris. O kam iš lietuvių kada nors pasiseks tais įdomiais šaltiniais pagrindinai pasinaudoti mūsų žemės istorijai?

Nuostabiai daug medžiagos duoda E. M. skyrius apie Lietuvos ir Prūsų sienų pravedimą, jos sureguliavimą, nukaišymą atskirose vietose 16— 17 amž. Kaikuriems metams bylos yra susiūtos krūvon iki 400—600 lapų. Iš tos medžiagos galėtų pasidaryti ištisa originali studija, nes tai, kas iki šiol rašyta, yra tik mažyčiai fragmentėliai.

Tarp įvairių pasienio ribų protokolų, aktų ir kitu popierių, yra daugybė dienos šviesos niekada dar nemačiusių laiškų, rašytų augštų Lietuvos pareigūnų (kanclerio, iždininko ir kt.). Čia pateko iš hercogo tarėjų raštinės (Oberratsstube) visa medžiaga. Čia reikia jieškoti ir pagrindinių šaltinių Kauno ir Vilniaus prekybiniams santykiams. Čia yra daug įdomių pavyzdžių, kaip Sūduva (Suvalkija), toji masyvinė liūliuojanti giria, virto kultyvuota žeme. E. M. duoda gražios medžiagos, kaip Suvalkijos ir Žemaičių miškuose buvo statomos "Būdos", iš kurių vykdavo miškų kirtimas, medžių apdirbimas. J. Totoraitis apie Suvalkiją praeityje būtų dar daugiau nauja pasakęs, jeigu būtų šitą fondą panaudojęs. Jis būtų buvęs didelis papuošalas storai knygai! Patys svarbiausi numeriai (E. M. 91a—91r) Lietuvai yra pirmiausia 9-ni dideli pakietai.

Čia yra dėmesio vertos medžiagos ir protestantizmo istorijai. Pvz., 1596. IX. 24 Linkuvos liuteronų vardu Jokūbas Bialozaras Prūsų hercogui Jurgiui Fridrichui į Karaliaučių rašė lenkiškai ilgą laišką. Linkuvos liuteronams reikėjo naujo kunigo. Ragainės kunigas jiems buvo rekomendavęs mokytą fryzą. Linkuviškiai prašė išegzami-nuoti naują kandidatą, ar jis toms pareigoms tinka. Už trijų savaičių (X. 14) Prūsų konsistorija davė savo teigiamą atsakymą (E. M. 91 11). Tarp tokių popierių (E. M. 91 a) buvo surastas ir lietuviškos priesaikos tekstas, kurį prof. J. Gerulis perspaudino "Lietuvių skaitymuose" (1927, p. 38).

I Lenkijos Etats-Ministerium skyrių, ypač į dalį "religiniai reikalai", yra patekę tokios lietuviškos medžiagos, kuri niekur nebuvo nė užsiminta. Tą skyrių reikėtų atsidėjus ištirti. Štai yra vertinga stora byla (E. M. 111 k) apie 1655 metų tremtinius iš Lietuvos. Tada, kaip žinome, rusai užėmė Vilnių, Kauną ir Gardiną. Pora tūkstančių lietuvių bajorų ir miestiečių gelbėjosi nuo Maskvos kariuomenės naikinimų ir žudymų, pabėgdami į Prūsus. Kiekvienas jų turėjo savo parašu ir antspaudu patvirtinti, kad Prūsuose lojaliai laikysis. Šitaip atsirado mūsų kultūros istorijai įdomus šaltinis, vertas tyrinėtojo akies (plačiau žr. "Draugas" 2-ra dalis, 1953. X. 10). Toliau E. M. (18 e 2, Nr. 17) yra visa ca. 60 psl. byla apie Medininkų vyskupo Jurgio Tiškevičiaus kūno (jis buvo 1655 m. miręs Karaliaučiuje kaip pirmasis DP) perkėlimą į žem. Kalvariją.

Tarp Karaliaučiaus archyvo bylų yra 3 dėžės, kurios yra pavadintos "Žostauto rinkiniu" — "Sammlung Zasztowt. Tai yra dar vienas įdomu? pavyzdys, kaip iš Lietuvos vertingi dokumentai buvo ištampyti kitur. Prie kiekvieno pergamento yra priklijuota "Ex collectione Alberti Ludovici Zasztowt". Iš to matyti, jog vilnietis Žostautas bus buvęs uolus senų dokumentų ko-lekcijonierius. Per I D. karą Karaliaučiaus archyvo direktorius P. Karge, lankydamasis Vilniuje, parsivežė ir tą rinkinį. Jis mažytis—tik 43 dokumentai (nuo 1430 iki 1836 m.), bet jų vertė labai didelė. Visi dokumentai yra originalai, Vilniaus vyskupijos žemių donacijos, popiežių privilegijos ir t.t. Kai J. Fijalekas su Wl. Semkowiczium leido Vilniaus vyskupijos dokumentų kodeksą (iki 1939 m I-jo tomo du sąsiuviniai), apie to rinkinio buvimą nežinojo, nes iki 1502 metų praleido visą tuziną svarbių Vilniaus vyskupijos dokumentų, čia randamų tik originaluose. O jie liečia Šv. Jono bažnyčią Vilniuje, Merkinę, Maišiogalą, Kar-kažiškes (Švenčionių apskr.) ir t.t.

Kaip žinome, Goettingeno archyvo sudėtin yra patekę ir kitų archyvų. Paminėti čia reikia Šve-rino (Schwerin) archyvą. Šverinas yra, kaip žinome. Meklenburgo kunigaikštystės (dešiniajame Elbos krante prie Baltijos jūros) sostinė. Rodos, ką Šverino archyvas bendra galėtų turėti su Lietuva? Meklenburgo kunigaikščiai turėjo tačiau daug ryšių su Livonija. Be kitko, Meklenburgo Kristupas 16 amž. taikstėsi į Rygos arkivyskupus. Tad tarp to archyvo Livonikos (pakietų Nr. Nr. 216—234) ir Polonikos (Nr. 276 ir toliau) yra medžiagos apie Lietuvą. Štai 1556 m. (Nr. 220) įdomiai aprašyta vieno pirklio kelionė per Vilnių. Kitame ryšuly (Nr. 229) yra dokumentai, rodą, kaip Zigmantas Augustas, kuriam karui su Maskva labai reikėjo pinigo, 1563. VIII. 4 Vilniuje vienam Dancigo pirkliui už 50.000 talerių paskolą užstatė Palangos, Kretingos ir Gargždų dvarus. Zigmanto Augusto dokumente ir pasakyta: "Kadangi jau keleri metai esame sunkiame ir pavojingame kare prieš didžiausią ir paveldimą mūsų priešą Maskvą . . . , reikia daug pinigų. Tad mano patarėjai Lietuvoje pasiūlė man pasiskolinti pinigų . . ." Po dokumentu yra Mikalojaus Radvilos Juodojo parašas. Nėra abejonės, kad anas Lietuvos kancleris ir Vilniaus vaivada buvo tada svarbiausias patarėjas. O su Dancigo piniguočiais pirkliais jis pats nuo seniau jau turėjo ryšių.

Neleko arčiau susipažinti su čia laikomu Talino (Revalio) miesto archyvu, spėtu evakuoti dar 1944 m. Jo yra per 150 dėžių. Dalis dar Goslare. Pora dešimtų dėžių yra kažkur pakelyje paklydę ir patekę lenkams Silezijon.

Iš Karaliaučiaus archyvo 1944 m. nebuvo paimta ten nuo seno suorganizuota speciali archyvo studijoms reikalinga biblioteka (25.000 tonų). Bet užtat yra išgelbėtas visas kartografijos rinkinys. Kokių brangių ir gražių žemėlapių čia yra apie Lietuvos vakarinius pasienius jau nuo 16 amž.! Goettingeno archyvas, tiesa, neturi nei Donelaičio, nei Rėzos rankraščių. Didelis yra nuostolis, kad nebuvo evakuota Karaliaučiaus valstyb. ir un-to biblioteka. Tad pasiliko ir žinomasis J. Bretkūno Šv. Rašto vertimas. Toji lituanistika esanti patekusi Vilniun.

Kitados valstybinis Prūsų archyvas Karaliaučiuje buvo netoli Sambijos geležinkelio stoties didžiuliame geležies ir stiklo statybos rūme, moderniškai įrengtame 1928 m. (Hansaring = A. Hitlerring 31). Ten dabar talpinasi viena sovietų biblioteka. O "Staatliches Archivlager" Goettin-gene yra kukliai įsikūręs archyvui nepritaikytame pastate, kur jau kiekvienas kvadr. metras išnaudotas. Bet visi archyvo lankytojai, Rytprūsių praeities mylėtojai — pabėgėliai iš savo namų, apsėdę apie didelį (vienintelį) dokumentų naudojimui skirtą stalą, su džiaugsmu sklaido savo praeities archivalijas, kurių tiek daug pasisekė išgelbėti. Džiaugiamasi, kad to archyvo neištiko kaikurių rytų Vokietijos ir Silezijos archyvų likimas, kada jie pateko Moravijon. Ten po karo ūkininkai darėsi iš vaškinių antspaudų sau šviesai žvakes...

Naujasis archyvo direktorius Goettingene labai energingai gaudo kiekvieną antikvaruose sutinkamą knygą apie Prūsus ir Lietuvą. Perka jis archyvui visą lituanistiką, nors ji dabar ir labai brangi. Jieško knygų po įvairiausius antikvarus, bet dabar lituanistikos rasti yra sunku. Leipcigo ir Varšuvos gaisruose daug antikvarų žuvo, ir apskritai iš Rytų zonos nieko neateina. Jeigu kur tik pasitaiko kokia knygutė, ją reikia tuojau skubėti griebti. Visas tas kitų pastangas matydamas Goettingene, tuoj prisimeni abiejų ministerių (Šaulio ir Klimo) bibliotekas ir jų likimą . . . Juo labiau tokios mintys lenda galvon, kad laisvame pasaulyje, ypač Vak. Europoje, iš tėvynės ne tik neturime dokumentų, bet daugelio nuo 1918 metų leistų lietuviškų raštų negalima sužvejoti.

Dr. K. Forstreuteris daug meilės ir energijos Įdeda archyvą padaryti naudotojui prieinamą. Jis pasirengęs kiekvienam duoti patarimų. Tiesiog apipila naudingomis žiniomis. Jis čia laukia ir lietuvių, kad jie per 600 metų Karaliaučiaus archyve jų praeičiai susitelkusia medžiaga labiau negu iki šiol savo tėvynės istorijai pasinaudotų.