UŽSIENINIS LAISVĖS KOVŲ FRONTAS

Parašė V. VAITIEKŪNAS

Laisvės kovų fronto dvilypumas Kovos dėl laisvės su krašto pavergėjais, — vistiek, ar jie savo, ar svetimieji, — paprastai vyksta dviem frontais: vidaus bei užsienių. Ir mūsų tautos kova, — tiek seniau su carinės Rusijos okupacija, tiek dabartiniais laikais su bolševikinės Rusijos okupacija, — ėjo ir tebeina minėtais dviem frontais. Užsieninis laisvės kovų frontas pasidaro ypatingai svarbus dėl to, kad pavergtajame krašte priešas ne tik teroro režimą įveda, bet ir patį kraštą nuo likusiojo pasaulio stengiasi aklinai izoliuoti. Nors šiais radijo laikais visiškos izoliacijos ir negali pasiekti, vis dėlto gali užgniaužti pavergtojo krašto balsą, ir jo ryšius su pasauliu labai ir labai susiaurinti, jau nekalbant apie negalimybę laisvės kovų vidaus fronto dalyviams atstovauti tautai užsieniuose ir praktiškai reikštis užsieniniame laisvės kovų fronte, dalyvaujant įvairiose tarptautinėse konferencijose, bendradarbiaujant įvairiuose tarptautiniuose sambūriuose ar bet kuriuos kitus užsieninio laisvės kovų fronto uždavinius atliekant. Dėl to neatsitiktinai jau pirmosios bolševikų okupacijos pradžioje 1940 m. pirmieji laisvės kovų židiniai susidarė ne tik pačioje okupuotoje Lietuvoje, bet lygiagrečiai ir užsieniuose: Jungtinėse Valstybėse — Amerikos Lietuvių Taryba (pradžioje Lietuvai Gelbėti Taryba), Argentinoje — Lietuvai Išlaisvinti Centras, Europoje — Tautinis Lietuvos Komitetas ir Lietuvos Aktyvistų Frontas. Neatsitiktinai ir per antrąją bolševikinės Rusijos okupaciją Lietuvoje, per pastarąjį Lietuvos laisvės kovų dešimtmetį užsieniniame laisvės kovų fronte 1944-45 metais reiškėsi Vliko Užsienių Delegatūra, nuo 1945 m. reiškiasi Vlikas, 1943 m. Lietuvoje sudarytos vieningos politinės vadovybės palikuonis. Neatsitiktinai ir šalia Vliko reiškiasi eilė kitų užsieninio laisvės kovų fronto židinių Europoje ir kitur laisvajame pasaulyje. Pažymėtina, kad tiek 1940 m. sudarant Tautinį Lietuvos Komitetą "derinti visų Lietuvos diplomatinių postų ir viso pasaulio lietuviškų organizacijų pastangas Lietuvai atstatyti, globoti užsienyje likusius Lietuvos piliečius ir, kol politinės aplinkybės neleis sudaryti Lietuvos Vyriausybės, bendrai ginti lietuvių tautos interesus" 1), tiek 1946 m. Berno konferencijoje Vilkui su diplomatais sutariant ir netrukus Vlikui sudarant Vykdomąją Tarybą, kad ji "vykdytų vyriausybės funkcijas pagal 1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasią"2) ir kad jos "nariu užsienio politikai vadovauti kviečiamas p. St. Lozoraitis"3), net užsiminta nebuvo apie tai, kad tokia šiųdviejų veiksnių— vlikinio ir diplomatinio — simbiozė, anot min. P. Žadeikio, vieninga viršūnė, galėtų kuo kliūti Lietuvos diplomatinių ar konsularinių atstovybių padėčiai ten, kur jos tebepripažįstamos, kaip kad vėliau nekartą kaikas tuo nenuoširdžiai visuomenę ėmė įtikinėti bei gąsdinti. ---------------- 1)  Iš Bolševistinės Vergijos į Naują Lietuvą, Lietuvos Politinių Informacijų Biuras, Vilnius, be datos, psl. 31. 2)    "Į Laisvę" Nr. 1 (38), 1953, pusi. 36. 3) Ibid. Užsienio laisvės kovų fronto uždaviniai Liečiant pastarojo dešimtmečio Lietuvos laisvinimo pastangų užsienio fronto laimėjimus ar nepasisekimus, tenka turėti mintyje, kad šių dienų Lietuvos laisvės kovų uždaviniai iš esmės yra kiek skirtingi pvz. nuo tų, kokie buvo 1914-1918 metais. Tada visi laisvės kovų frontai — ir vidaus, ir užsienio — turėjo telkti savo jėgas ir savo veiklą laimėti Lietuvai tautų apsisprendimo teisės pripažinimą. Šiandien šiokios problemos iš viso nebėra. Šiandien Lietuvos laisvės kovų užsieninio fronto vienas pagrindinių uždavinių — sukliudyti okupanto pastangas savo agresijos padarinius įteisinti, sukliudyti jo pastangas tarptautiškai pripažintą mūsų tautos apsisprendimą savarankiškam valstybiniam gyvenimui paneigti smurtu ir apgaule. Tad buvo kovojama dėl teisės apsispręsti. Dabar kovojama dėl tos teisės, okupanto sukliudyto, praktiško vykdymo atstatymo. Tada buvo kovojama dėl Lietuvos pačios nepriklausomybės atstatymo. Dabar kovojama dėl nepriklausomosios Lietuvos išlaisvinimo. Jieškodamas palyginimo, teisininkas galėtų tarti andai bylą ėjus dėl nuosavybės teisių pripažinimo, o dabar bylą einant dėl sutrukdyto valdymo atstatymo. Skirtinga anų laikų ir dabartinė Lietuvos bylos teisinė padėtis diktuoja ir užsieniniam laisvės kovų frontui skirtingus uždavinius. Kokius? Pirmiausia, okupanto kėslams savo agresijos padarinius tiesioginiu ar netiesioginiu keliu įteisinti priešpriešiais pastatyti vieningą nepalaužiamą tautos valią bei apsisprendimą už valstybinę nepriklausomybę, už demokratinį valstybinį savarankiškumą. Antra, pergalėti tarptautinės viešosios opinijos abejingumą Sovietų Sąjungos pavergtųjų kraštų laisvės siekimams bei sovietinio genocido siautėjimui ir visų pagrindinių žmogaus teisių paneigimui pavergtuose kraštuose. Tylos sąmokslą turi pakeisti žmonijos sąžinę nuolat su-krečiantieji tikrovės priminimai ir tarptautinių institucijų pastangos demaskuoti ir pasmerkti sovietinės sistemos visus nežmoniškumus, pirmiausia priverčiamuosius vergų darbus ir politiškai nepatikimų naikinamąsias stovyklas bei masines deportacijas. Trečia, Lietuvos laisvinimo bylą prijungti prie bendrosios Centro ir Rytų Europos bylos, kaip šio Europos regiono problemų integralią dalį, o Lietuvos laisvinimo balsą įterpti į bendrąjį sovietų pavergtųjų kraštų laisvinimo pastangų koncertą. Ketvirta, kad bendras pavergtųjų kraštų laisvinimo pastangų koncertas darniai skambėtų ir kad po išlaisvinimo senosios nesantarvės žaizdos neatsivertų, yra būtina j ieškoti bendro vardiklio visoms buvusioms neišspręstoms tarpusavio problemoms, kad ir kaip opios jos būtų. Išsilaisvinimo valandai išmušus, turi būti tarp kaimynų aiškumas, kur kieno sienos eina, kur baigiasi savoji ir prasideda kaimyno nuosavybė. Okupanto pastangos įteisinti agresijos padarinius Kiek svarbu Lietuvos okupantui savo agresijos padarinius įteisinti, liudija jo kiekviena proga atkakliai kartojamas melas, esą, Lietuva per "Liaudies Seimą" laisvu demokratiniu savo valios pareiškimu savanoriškai įsijungusi į Sovietų Sąjungos respublikų šeimą. Be abejojimo, daugiausia šansų savo jėgos bei apgaulės aktams Įteisinti Maskvai buvo karo metais. Iš tų laikų gausių D. Britanijos ir Jungtinių Valstybių konferencijų su Sovietų Sąjunga (1942 m. rugpjūčio mėn. Maskvoje, dalyvaujant Churchilliui ir Roosevelto ypatingajam įgaliotiniui Harrima-nui; 1943 m. spalio mėn. Maskvoje, dalyvaujant Edenui ir C. Hulliui; 1943 m. lapkričio 28 - gruodžio 1 d. Teherane, dalyvaujant F. D. Roosevel-tui, Churchilliui ir J. Stalinui; 1945 m. vasario mėn. Jaltoje, dalyvaujant F. D. Rooseveltui, W. Churchilliui ir J. Stalinui; 1945 m. liepos 17 — rugpjūčio 2 d. Potsdame, dalyvaujant H. Truma-nui, W. Churchilliui (C. Attlee) ir J. Stalinui, ir kt. siauresnio masto) žinome, kad tada Jungtinių Valstybių ir D. Britanijos nuolaidumas Sovietų Sąjungai buvo nepaprastai toli nuėjęs. Ir jei vis dėlto Jungtinės Valstybės ir D. Britanija net anomis didžiojo "apeasemento" dienomis bus turėjusios atsparumo susilaikyti nuo Sovietų Sąjungos agresijos padarinių Baltijos valstybėse tiesioginio pripažinimo, tai tam savo nusistay-mui jos bus turėjusios rimtų argumentų. Be abejojimo tą jų nusistatymą bus daug lėmęs ryšium su sovietine agresija Valstybės Departamento 1940 m. liepos 23 d. pareiškimas, kad Jungtinės Valstybės smerkia grobuoniškus veiksmus, vistiek, ar jie būtų įvykdyti jėga, ar tik jėgos grasinimu, kaip lygiai Jungtinės Valstybės smerkia betkurios formos betkurios valstybės, nežiūrint kaip galinga ji būtų, intervenciją į vidaus reikalus kitos suvereninės valstybės, kad ir kaip silpna ji būtų. Tą nusistatymą daug bus lėmęs ir prezidento Roosevelto 1940 m. spalio 15 d. ALTo delegacijai padarytas pareiškimas, kad yra nesusipratimas tvirtinti Lietuvą netekus nepriklausomybės, kad Lietuva nesanti nepriklausomybės netekusi, bet kad jos nepriklausomybė tesanti laikinai nustumta į šalį. Tą sovietinės agresijos nepripažinimą Amerikoje ir D. Britanijo-jo bus taip pat lėmęs ir 1941 m. birželio mėn. visuotinis tautos sukilimas prieš bolševikus, ir užsieninis laisvės kovų frontas, gal daugiausia Amerikos lietuviai. Čia minėtini ALTo atstovų kasmet keli vizitai Valstybės Departamente, 1943. 9. 2-3. Amerikos Lietuvių Konferencija Pitts-burghe, 1945. 11. 29 - 12. 1. Amerikos Lietuvių Kongresas Chicagoje, toks pat kongresas 1949. 11. 4-6 New Yorke, o taip pat ALTo delegacijų audiencijos pas prezidentą: 1940. 10. 15. pas F. D. Rooseveltą, 1946. 10. 29. ir 1948. 9. 16. pas H. S. Trumaną. Neužmirštinas prezidento Truma-no 1946. 10. 29. ALTo delegacijai pareiškimas: "The stand of the Government of the United States regarding Baltic States did not change, it cannot change; it's on the record . . ." Aktyvus buvo šiuo dalyku ir Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas tremtyje. Jau 1945. 4. 18. įteikė atitinkamą memorandumą Vyriausiajam Aliantų Karo Vadui gen. D. Eisen-howeriui, 1946. 1. 10. — memorandumą Jungtinių Tautų I-jai pilnačiai, 1946. 4. 19 — memorandumą JV ir D. Britanijos Užs. Reik. Ministe-riams, 1946. 7. 29. — memorandumą Paryžiaus Taikos Konferencijos 15 delegacijų ir 1949 m. vadinamąjį "Didįjį Memorandumą" ("Memorandum on the Restoration of Lithuania's Independence")  D. Britanijos, Jungtinių Valstybių ir   Aleksandra Kašubienė  Šv. Jurgis  Glazūrinė tapyba   Prancūzijos vyriausybėms. Be to, ryšium su JV, D. Britanijos ir Sov. Sąjungos konferencija Maskvoje 1947. 3. 9-10 suorganizavo viso pasaulio lietuvių badavimo protestą prieš Lietuvos okupaciją. O 1947. 9. 9. drauge su latviais bei estais įteikė peticijas Šv. Sostui, JV, Kinijos ir Prancūzijos prezidentams ir D. Britanijos mi-nisteriui pirmininkui. Be abejojimo, nemaža demaršų prie akredituotų vyriausybių bus darę ir veikiantieji Lietuvos diplomatai. Šių pastangų reikšmė juo didesnė, kad Sovietų Sąjunga tuo metu ypatingai buvo suaktyvinusi savo kėslus Baltijos valstybių okupaciją paversti "savanorišku į Sovietų Sąjungos respublikų šeimą įsijungimu". Tik prisiminkime Sovietų Sąjungos pastangas Lietuvą kaip savo respubliką įvesti į Jungtines Tautas S. Francisco konferencijoje, arba Sovietų Sąjungos pastangas atstovauti Lietuvai Nuernbergo tarptautiniame kariniame tribunole, arba įvesti Paleckio atstovą į tarptautines pašto, radijo, susisiekimo konferencijas. O kokia stipri tada buvo Sovietų Sąjungos įtaka pasaulyje, žinom iš to, kad Maskva buvo įgalinta dominuoti prie Jungtinių Tautų sudarytą profesinių sąjungų tarptautinę vadovybę, kad Vakarų demokratijos buvo užsimerkusios net prieš sovietų flagrantišką laužymą politinių pabėgėlių tradicinės tarptautinės prieglaudos teisės. Iš Italijos, Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos, Švedijos sovietai prievarta "repatria-vo" į tikrą mirtį tūkstančius politinių bėglių, tarp jų nemaža ir lietuvių. Kremliaus patikėtiniai Prancūzijoj, Italijoj koalicijoj su liberalais, socialdemokratais, krikščionimis demokratais redagavo konstitucijas, sėdėjo ministerių krėsluose, dominavo spaudai, radijui, darbininkų profesiniam sąjūdžiui. Ne be pagrindo 1946 m. Vliko ir diplomatų I-oji konferencija Berne, vertindama tarptautinę to meto tikrovę ir tardama Lietuvos laisvinimo kovai gaires, buvo priėjusi išvados, kad turime "vengti visko, kas tarptautiniame forume išprovokuotų Lietuvos klausimo sprendimą". 1). Taigi buvo pagrįstos baimės, kad Sovietų Sąjungai gali pasisekti savo agresijos padarinius Baltijos valstybėse įteisinti. Tegu sau tas įteisinimas į faktinę dalykų padėtį okupuotuose kraštuose ir nieko nauja neįneštų, tačiau laisvės kovų fronto moralę stipriai sukrėstų. Tik sąvaikoje įvairių veiksnių, tarp jų nepaskuti-nėj vietoj ir užsieninio laisvės kovų fronto dėka, ta nelaimė neįvyko. ----------- 1) Žiūr. "Pirmosios Konferencijos Nutarimai — padėties įvertinimas" p. 5. Šiandien sovietinės agresijos padarinių nepripažinimo nusistatymas labiausiai ryškus abiejuose Amerikos kontinentuose. Jungtinėse Valstybėse tas nusistatymas atsakingiausių vyriausybės ir kongreso sluogsnių atvejų atvejais įsakmiai pareikštas. Dar daugiau. 1953 m. Atstovų Rūmų pradėtas Baltijos valstybių užgrobimo ir susovietinimo tardymas yra ne tik šaltojo karo priemonė, bet ir pozityvus žingsnis kelyje į sovietinės okupacijos pašalinimą taikingu teisės vykdymu. Šis Jungtinių Valstybių kongresinis tardymas jau pačiu savo faktu ne tik neutralizuoja sovietinę agresijos padarinių įteisinimo iniciatyvą, bet vietoj jos pastato sovietinės agresijos nusikalstamumą, taigi ir jos baustinumą, ir jos padarinių likvidavimo būtinumą. Šiai Jungtinių Valstybių iniciatyvai pasireikšti, be kitų veiksnių, svarbų vaidmenį bus suvaidinęs ir užsieninis laisvės kovos frontas, šiuo atveju Amerikos lietuviai. Sovietinės agresijos padarinių Baltijos valstybėse nepripažinimas Europoje nėra toks ryškus, kaip Amerikoje, ir nėra vienodas. Tik Ispanija. Norvegija, Portugalija, Vatikanas šiuo atžvilgiu stovi vienoje plotmėje su Jungtinėmis Valstybėmis. Gaila, užsieninis laisvės kovų frontas dėl savo vidaus nedermės šią Lietuvai palankią padėtį ligšiol nedovanotinai apleidęs. D. Britanijos, Italijos, Prancūzijos ir daugumos kitų V. Europos valstybių principinis agresijos padarinių nepripažinimo nusistatymas yra daugiau ar mažiau atmieštas tarptautinės padėties diktuojamo skaitymosi su įvykusiais faktais. Be abejojimo, ir šitokiam jų apsisprendimui daug veikia tiek Jungtinių Valstybių aiški pozicija, tiek užsieninio laisvės kovų fronto pastangos. Tas poveikis justi net faktiniame nusistatyme tų kraštų, kurie savo laiku formaliai sovietinę agresiją Baltijos valstybėse buvo pripažinę, kaip Švedija, Argentina . . . Žinia, agresijos padarinių pripažinimo grėsmė galutinai praeis tik pačius agresijos padarinius panaikinus, t. y. Lietuvą išlaisvinus. Todėl ir užsieninio laisvės kovų fror.to uždaviniai šiuo atžvilgiu visą laiką pasilieka. Tylos uždanga. Nelaimėjęs savo agresijos padarinių tarptautinio pripažinimo, okupantas pavergtiesiems kraštams suvirškinti pasirinko kitą metodą — tylos metodą. Okupanto interesas tylos uždanga atskirti pavergtuosius kraštus nuo laisvojo pasaulio, užmigdyti laisvojo pasaulio domėjimąsi pavergtųjų laisvės siekimais ir jų siaubinga dalia. Praskleisti šią pavergtuosius žudančią tylos uždangą, laimėti išsilaisvinimo kovai tarptautinės viešosios opinijos palankumą, sovietinio genocido siaubu sukrėsti laisvojo pasaulio sąžinę, pažadinti jo sąmonę bolševizmo pasaulinei grėsmei suvokti — vis tai užsieninio laisves kovų fronto uždaviniai. Žvelgdami į šių uždavinių vykdymą per pastarąjį dešimtmetį, regime daug pastangų. Vien sovietinio genocido reikalu Vlikas yra atsišaukęs Jungtinių Tautų pagalbos savo memorandumais bent dešimt kartų (1946. 10. 30., 1946. 11. 18., 1947. 10. 28., 1947. 11. 30.. 1948. 10. 20., 1949. 5. 9., 1949. 10. 3., 1950. 11. 15.). Genocido problemai daug dėmesio yra ir Altas skyręs, padaręs tuo reikalu eilę vizitų Valstybes Departamentui, įteikęs jam memorandumų, intervena-vęs patį prezidentą. Tačiau pagrindinis ginklas tylos fronto kovoje yra spausdintas žodis. Ir čia nemaža pastangų. Jungtinėse Valstybėse Lietuvių Informacijos Centro leidžiamas "Lithuanian Bulletin" ir Lietuvos Pasiuntinybės Vašingtone leidžiamas "Current News on the Lithuanian Situation". Prancūzijoje dr. Bačkio leidžiamas "Bulletin Lithuanien", Vokietijoje Vliko leidžiamas ELTA-Pressedienst. Brazilijoje — "Comu-nicado do Consulado da Lituania em Sao Paulo". Eltos biuletenis pradėtas leisti ir italų kalba. Su H. Chambonu mirė ir Revue Parlamentaire. Iš atskirų leidinių išėję: (a) anglų kalba — J. Prunskio Fifteen Liquidated Priests in Lithuania, Chicaga, 1943; H. J. Harrisono Lithuania's Fight for Freedom, Londonas 1944, New Yorkas 1945, Vokietija 1948 ir 4-oji laida New Yorkas 1953; In the Name of the Lithuanian People, Vokietija, 1945; K. Pakšto The Lithuania's Situation, Chicaga, 1941; A. Simučio The Economic Reconstruction of Lithuania after 1918, New Yorkas 1942; A. Senno The Lithuanian Language, Chicaga, 1942; A. Vaičiulaičio Outline History of Lithuanian Literature, Chicaga, 1942; K. Baltramaičio Lithuanian Affairs, New Yorkas, 1945; J. Petruičio Lithuania under Sickle & Hammer, Cleveland, 1945; O. Noremo Timeless Lithuania, Chicaga, 1943; Lithuania, Country & Nation, Vokietija, 1946; K. Pakšto Lithuania & World War II, Chicaga, 1947; T. G Chase The Story of Lithuania, New Yorkas 1946; K. Jurgëlos History of the Lithuanian Nation, New Yorkas 1948; J. Baltrušaičio Lithuanian Folk Art, Vokietija 1948; Hearken then Judge, Vokietija 1948; A. Šapokos Lithuania through the Ages, Vokietija 1948; K. Palëkio Genocide, Vokietija 1949; Appeal to the United Nations on Genocide (Vliko), Vokietija 1951; (b) prancūzų kalba — La tragédie des nations baltiques, H. Chambon, Paris, 1946; Appel du Parti chrétien-démocrate de Lithuanie à l'Univers chrétien, 1946; Les Etats Baltes, Ligue de droits des peoples,   Paris.   1948;   La   tragédie  des   Etats Baltes, Paris, 1952; Le sort des Etats Baltes, E. Turauskas, Vokietija, 1954; Les Martyrs de Lithuanie, Vlikas, 1954, Vokietija; (c) vokiečių kalba — Ein kleines Volk wird ausgeloescht, Zuerichas, 1947; Dr. Jungferio Litauen-Antlitz eines Volkes, Vokietija, 1948; Hilferuf des Litauischen Volkes (Socialdemokratų memorandumai), Vokietija, 1948; Notschrei eines Volkes (Lietuvos partizanų laiškas popiežiui), Šveicarija, 1950; (d) ispanų kalba — Čibiro - Verax Lituania entre Fuego Cruzado, Argentina, 1944; Čibiro-Verax Europa o Genghos Khan, Lituania y la U. R. S. S., Argentina, 1945; Detras de la cortina de Hiero, Argentina, 1946; Cibiro-Verax Diez anos de martirio, Argentina, 1950; Cibiro-Verax El Imperio del Genocido, Kolumbijoje, 1954. Viso 34 leidiniai: 19 anglų kalba, 6 — prancūzų, 4 — vokiečių ir 5 ispanų. Ir vistiek, nežiūrint šio, palyginti, gausaus spaudinių kiekio, jaučiamas informacinės medžiagos badas. Jaučiamas todėl, kad bent didžioji minėtų leidinių dalis yra senesnės datos ir faktiškai iš apyvartos jau iškritę. Jaučiamas ir todėl, kad nė vienas mūsų veiksnys ligšiol nepasirūpino išleisti pačių informacinės medžiagos šaltinių. Tiesa, "Lithuanian Bulletin" savo laiku yra visą eilę genocidinių dokumentų paskelbęs. Bet ligšiol niekas neparūpino visus genocidinius dokumentus kodifikuoti ir su tinkamu komentaru išleisti. Latviai bent savo deportuotųjų sąrašą atskira knyga išleido. Ir ne tik genocido dokumentai dūla, bet ir kita sovietinės politikos metodus, sovietinės agresijos vykdymą nušviečianti medžiaga. Pagaliau jaučiamas informacinės medžiagos badas ir todėl, kad ligšiol neturime kuria svetima kalba enciklopedinio pobūdžio, rimto išsamaus turinio, patrauklios išvaizdos informacinio leidinio apie Lietuvą. Laba didelės reikšmės tylos fronto kovoje turi svetimoji spauda, svetimieji radijai, svetimųjų leidiniai. Išskyrus nesėkmę pritapti prie Europos Laisvės Radijo, apskritai šiais atžvilgiais daug pasiekta. Didelis laimėjimas yra Amerikos Balso lietuviškoji tarnyba. Didelis laimėjimas taip pat kaikurių lietuvių žurnalistų, kaip Cibiro-Verax, kun. Mincevičiaus, reikšmingi pasireiškimai svetimųjų spaudoje. Pažymėtinos ir Vliko Informacijos Tarnybos pastangos įeiti į svetimąją spaudą ir radiją. Pažymėtinas mūsų mokslininkų bendradarbiavimas svetimųjų enciklopedijose ir savo veikalų į svetimas kalbas vertimas. Šiandien galima sakyti, kad sovietų planuotas tylos sąmokslas yra likviduotas. Tačiau tol, kol nebus likviduota geležinė uždanga, užsieniniam laisvės kovų frontui nuolat ir nuolat tenka šaukti laisvajam pasauliui už tuos, kuriems užčiauptos lūpos.     Fronto vieningumas. Gerai suprantame, kad visų sovietų pavergtųjų kraštų vieningas užsieninis laisves kovų frontas ir laisvajam pasauliui daugiau imponuotų ir pavergtųjų išsilaisvinimo viltį stipriau pagrįstų. Vieningas tarptautinis pavergtųjų frontas daug paveikiau ir laisvąjį pasaulį įtaigotų, kad be pavergtųjų išlaisvinimo iš viso negali būti nei pastovios tarptautines taikos, nei saugumo, nei ūkinės gerovės, ir kad todėl pačiam laisvajam pasauliui būti laisvam yra būtina ir pavergtųjų laisvė. Suprantama, tokiame vieningame tarptautiniame laisvės kovų fronte ir Lietuvos išsilaisvinimo byla labiau taptų bendros didelės laisvinimo bylos neatskiriama dalimi. O tai mūsų laisvės kovai yra didžiai reikšminga. Negalima sakyti, kad ir praktiškai nebūtų nieko bandyta ir nieko pasiekta. Kaipgi. Baltijos Taryba V. Vokietijoje jau 1946 m. veikia. Vėl New Yorke Baltijos Laisvės Komitetų glaudus bendradarbiavimas, net "Baltic Freedom Home". Pagaliau, Baltijos diplomatų bendri žygiai. Iš pažiūros tikra vienybė. Dr. Anysas jau ir konstituciją tam tikrai federacijai suprojektavęs. Tačiau praktiškai ne tik iki federacijos, bet ir iki tvirtesnio laisvinimo kovos vieningumo dar toli šaukia. Vienur dėl savojo "aš" perdėto jautrumo, antrur — dėl perdėto jautrumo kaikurių didesniųjų gestams ir išvis dėl stokos susidomėjimo Baltijos vieningumu, trečiur — dėl tautinio fronto nevieningumo ir tarpusavinių varžybų dėl pirmavimo, o visur — dėl stokos tarpusavinio baltiškojo solidarumo. Nemaža bandyta ir platesnėj nei tik Baltijos valstybių plotmėj. Laisvosios Europos Komiteto globojamos bene devynios studijų komisijos jau kuris laikas nagrinėja atskiras valstybinio gyvenimo sritis Centro ir Rytų Europos plotmėje. O Centro ir Rytų Europos Konferencija (toks egziilinių politikų sambūris) nemaža ir praktišku veikmų laisvinimo reikala;s yra padariusi. Tačiau kiekvienu atveju tai tėra labai netobulas tikros Centro ir Rytų Europos bendros egzilinės atstovybės, juoba vadovybės surogatas, geriausiu atveju užuomazga. O jei ta užuomazga visą laiką tik užuomazgos stovyje, tai ne tik dėl to, kad išsilaisvinimo kovoj populiaresni tautiniai motyvai, negu tarptautiniai, tautinė valstybe, kaip antvalstybė, bet ir dėl to, ir gal labiausiai dėl to, kad ta užuomazga negali atsiremti tautinių laisvės kovos frontų vieningumu. Mat, tarptautinį laisvės kovų fronto vieningumą pirmiausia sąlygoja pačių tautinių frontų vidaus vieningumas. Į tarptautinį vieningumą kelias tik per tautinį vieningumą. Tautinio fronto nevieningumas pastoja kelią ir tarptautinio fronto vieningumi. Maža to. Tautinio fronto nevieningumas kliūva ir j ieškant bendro vardiklio toms problemoms, kurios savo laiku akla siena kaimyną nuo kaimyno buvo skyrusios. Jis taip pat kliūva ir pasiruošimams tam atvejui, jei kaikurie su-rizgę kaimynystės santykiai tektų perduoti kokiam tarptautinio teisingumo tribunolui narplioti. Neturėdama natūralių sienų ir būdama dviejų pasaulių kryžkelėje, mūsų tauta amžių būvyje savo gyvenamosios erdvės pakraščius yra taip atskiedusi svetimomis priemaišomis, kad šiandien kaikur nelengva mūsų etnografines ribas objektyviai nuspręsti. Kai prof. A. Tumėnas Lietuvos sieną kėlė iki Smolensko, jis tam turėjo rimtų argumentų. Užsieninis laisvės kovų frontas turi kruopščiai sulasyti ir paruošti įrodomąją medžiagą, kad būtų galima panaudoti visi argumentai objektyviam sprendimui prieiti ir pretenzingiems kaikurių Lietuvos kaimynų svaičiojimams surealinti. Faktiškai, neskaitant kolektyvinio Lithuania in Twin Teutonic Clutch, LAIC, 1945, New Yorkas ir prof. K. Pakšto mimeografuoto The Problem of Lithuania Minor, 1946, daugiau nieko neturime. O ir minėtųjų nėra apvyvar-toje. Lietuvos Laisvės Komiteto Sienų Komisijos suplanuoti veikalai Lietuvos Rytų ir Vakarų problemų sprendimo medžiagai pateikti nepajuda iš vietos, nes nėra, kas juos finansuoja. Ar visa to akivaizdoje negalima tarti, kad tautinio laisvės kovų fronto nevieningumas yra vienas stipriausių okupanto talkininkų? Deja, iki tautinio vieningumo mūsų užsieninis laisvės kovų frontas dar labai labai toli. Ir tai nėra tik mūsų tautinė tremties nelaimė. Apskritai tremties išcentrinės jėgos, nepalyginti, didesnės, kaip įcentrinės. O blogiausia, kad tremties laikas veikia išcentriškai. Įveikti šį tremties skatinamą išcentriškumą yra permanentus užsieninio laisvės kovų fronto uždavinys. Negalima neigti, kad šiuo atžvilgiu mūsų užsieninis frontas ligšiol būtų buvęs abejingas. Visa eilė platesnio ar siauresnio m?sto tarpgrupinių pasitarimų nuo 1945 m. iki pat pastarųjų dienų, 1946 m. I-oji Vliko atstovų ir diplomatų konferencija Berne, 1947 m. II-oji Vliko atstovų ir diplomatų konferencija Paryžiuje, 1948 m. Vliko atstovų ir krašto įgaliotinių konferencija Badene, 1950, 1951, 1952, 1953 m. Vliko - Lozoraičio pasitarimai Romoje, Nicoje, Reutlingene, Paryžiuje. Vis tai liudija, kad pastangų spirtis išcentrinei jėgai būta, tik jos nedavė lauktų vaisių. Nesvarstant nesėkmės priežasčių, nesvarstant, kodėl net kaikurie atskiri laisvės kovų fronto komponentai kartais vienybės vardu stengiamasi dirbtiniu būdu pulverizuoti, negalima nekonstatuoti, kad mūsų laisvės kovų užsieninis frontas privalo skubių radikalių priemonių. Po ilgesnių pastangų lenkai vis dėlto yra pasiekę tam tikros konsolidacijos. Vadinasi, galima ir prieš disper-sinę tremties srovę irtis. Gal tam reikia daugiau patyrusių irklininkų. Gal nei irklai, nei pats laivas prieš dispersinę tremties srovę irtis nepritaikytas. Patikrinkime. Kas taisytina — taisykime, bet tik nepasiduokime inercijai, rutinai ir sustojusio laikrodžio įtaigai, kad, laikrodį sustabdę, sustabdysime ir laiką. Dar tektų paliesti užsieninio laisvės kovų fronto uždaviniai ir jų vykdymas antvalstybės atžvilgiu (ne tik Baltijos valstybių tarpusavinių santykių plotmėje, bet ir visos Centro ir Rytų Europos antvalstybiniame organizme ir visoj europinėj antvalstybinėj sąrangoj) ir mūsų tautinių diasporų laisvajame pasaulyje lietuvybės išlaikymo atžvilgiu. (Dr. Girniaus teisingu pastebėjimu, "netekus savosios valstybės, laisvės kova virsta kova už tautinės gyvybės bei tautinės sąmonės išsaugojimą").1) Tačiau dėl šių užsieninio laisvės kovų fronto uždavinių specifiškumo apimties juos tenka išskirti, paliekant atskiriems rašiniams.  ---------- 1) ) Dr. Girnius — Tautiniai Mūsų Uždaviniai Tremtyje, Wuerzburgas, 1947 m., pusl. 9.