LIETUVIŠKOJI ARCHITEKTŪRA Spausdinti
Parašė V. K. JONYNAS   
Užmiršome, kad architektūra tai nėra mokėjimas išvesti akmens ar medžio sienų, apdengti sienos stogu ir . . . prisodinti visą mišką kaminų, reikalingit, ir nereikalingų. Ne, architektūra — tai.. . į tuos akmenis ar medžio knygas įrašyti kilniausių savo sielos jausmų, mokėti sužavėti žmogų.
Paulius Galaunė.

Lietuvių tauta yra savita ne tik liaudies dainomis, pasakomis, audiniais, skulptūra, tapyba ir grafika, bet taip pat ir sava architektūra. Jei Nepriklausomybės metais visos lietuvių tautos kūrybinės apraiškos susilaukė pasekėjų iš savo srities išmokslintų kūrėjų, tai mūsų architektūra buvo negailestingai pamiršta. Nesidome-jimas savos architektūros problemomis sudarė įspūdį, lyg jos iš viso nebūtų. Vienas kitas būdingas medinis pastatas, gausybė medinių bažnyčių, varpinių ir kryžių architektams neatrodė pakankamai vertingi architektūros objektai, iš dalies dėl to, kad šie buvo mediniai. Savos liaudies architektūros nestudijavę ir nepažinę, negalėjome joje matyti savitos ir originalios architektūrinių meno formų kalbos. Neprileista, kad paprasta liaudis ir statybos meistrai šimtmečiais kaišė sava kūryba Lietuvos žemę vertingais architektūros kūriniais. Suprantama, kad toks abejingumas buvo žalingas tolimesnei lietuviškos architektūros raidai.

Sunku nusakyti, kokios aplinkybės kliudė lietuviui architektui savą architektūrą palaikyti gyvą sava kūryba. Greičiausiai tai nebuvo viena kuri priežastis, bet visa jų grandinė. Nemažos įtakos šiam reikalui galėjo turėti ir lietuvių tautos priešai, sąmoningai teigdami, kad lietuviškos architektūros iš viso niekad nebuvo. Antra vertus, mūsų vyresnioji karta, kuri, svetimų įtakų veikiama, žvalgėsi po svetimus vandenis, gėrėjosi svetimų laimėjimais, mokėsi svetimuose kraštuose, todėl, namuosna grįžę, nekreipė dėmesio į savas vertybes. Šiuo neapdairumu senoji architektų karta jau buvo nutraukusi ryšį su natūralia lietuviškosios architektūros tėkme.

Iš kitos pusės tačiau pasilieka faktas, kad lietuvių tauta kūrė nepaprastas meno vertybes visose kitose meno šakose. Kodėl gi jos architektūrinė kūryba turėtų būti menkavertė, arba jos iš viso nebūtų? Pasilikę gyvi šios kūrybos paminklai — bažnyčios, varpinės, klėtys, gyvenamieji namai, sinagogos, kryžiai, ribų stulpai bei vartai — liudija, kad tokia tezė yra klaidinga. Todėl savo tautos palikto architektūrinio lobio neįvertinimas lietuvių tautos dvasinio nepriklausomumo srityje išlaužė sunkiai beužpildomą spragą.

Tiesa, ne visi buvo vienodai abejingi lietuviškosios architektūros vertei, grožiui ir savumui. Betgi pranašų čia buvo negausu. Iš lietuvių, kurie susidomėjo liaudies architektūra, pirmoje eilėje tenka pažymėti dailininką Jaroševičių su jo kryžių albumu, išleistu 1912 metais. Jame surinkta medžiaga liečia išimtinai kryžius ir jų architektūrą, tačiau ji pakankamai dokumentaliai pateikta, todėl net šiandien palieka pats autentiškiausias ir turtingiausias šios rūšies šaltinis. Svarus įnašas yra atliktas ir dail. Adomo Varno su jo kryžių albumu. Jame A. Varnas fotografijos būdu yra užfiksavęs būdinguosius Lietuvos kryžius, ir taip šie stebuklingi meno kūriniai buvo apsaugoti nuo bepėdsakinio žuvimo. Šiuodu albumai, deja, liečia tik liaudies kryžių architektūrą, šiandien yra vienintelė autentiška nemirtingosios lietuvių liaudies architektūros medžiaga. Šios mūsų - meno šakos nepraėjo nepastebėjęs ir M. K. Čiurlionis, tas lietuviškosios dvasios genijus. Keliuose jo piešiniuose yra studijuota lietuviški kryžiai ir liaudies architektūros ornamentai. Tai parodo, kad Čiurlionio kūrybos savumas bei originalumas neapsiėjo be gilių lietuvių liaudies meno studijų.
Apie lietuvių liaudies meną išsamią studiją yra parašęs prof. P. Galaunė knygoje "Lietuvių liaudies menas". Čia autorius, be kitų meno šakų, plačiai nagrinėja lietuvių liaudies architektūros savumus ir jų ryšį su kitų tautų liaudies architektūra. Pagaliau tremtyje 1948 m. T. Vizgirdos išleistojo knygoje "Lithuanian Folk Art" prof. Jurgis Baltrušaitis taip pat paliečia liaudies architektūrą.

Apie lietuviškosios architektūros stogų pobūdį išsamią studiją yra parengęs dr. Jurgis Gimbutas, buvęs Vytauto Didžiojo Universiteto Kaune asistentas. Šį jo darbą, "Das Dach des litauisches Bauernhauses", 1948 m. išleido Technikos Augštoji Mokykla Stuttgarte. Tai ar tik ne pirmoji auka iš lietuvio inžinieriaus, sudėta lietuviškosios architektūros garbei. Deja, reikėjo laukti net 30 metų, kad lietuvis inžinierius atkreiptų dėmesį į savo tautos architektūros savumus ir juos iškeltų mokslo šviesoje.

Daug laimingesnio likimo susilaukė lietuvių prūsų liaudies architektūra. Vokiečių mokslininkai ją aptarė įvairiuose leidiniuose ir paskleidė pasauliui. Šis faktas mums reikšmingas tuo, jog ateityje mokslu reikės atsikariauti ir įrodyti, kad senoji prūsų architektūra yra ne kas kita, kaip lietuvių liaudies meno tikroji sesuo.

Lietuviškoji architektūra Nepriklausomybę atgavus
Suminėtos nepalankios pažiūros sukūrė ir nepalankias sąlygas savai architektūrai prasiskleisti. Bendra ano pokario tendencija ir moderniosios architektūros mestas funkcionalizmo bei racionalizmo šūkis klestėjo naujai atsikūrusioje valstybėje kaip būtinybė, kurią diktavo kišenė ir statybinė logika. Jei mes dar nebuvome priėję prie standartizuotų namų planų, durų, len-gų ir sienų, tai ne vieno iš inžinierių architektų šie standartai buvo laikomi išsvajotu idealu, keliant "lietuviškąją" ūkio gerovę. Net dabar nelengva įtikinti, kad ir standartizuotos formos gali ir turi turėti savų tradicijų ir pobūdžio, tuo nenusikalstant statybinei logikai ir kitiems ekonominiams laiko reikalavimams. Tikrumoje maža Nepriklausomybės meto mūsų inžinierių architektų saujelė buvo taip apversta darbu, kad apie kūrybą neturėjo laiko pagalvoti. Svetimose mokyklose įbrukti receptai ir internacionalinis šablonas lengvai užtikrino darbą. Namai dygo vienas už kitą panašesni į tuos, kurie buvo statomi Vokietijoje, Italijoje ar Prancūzijoje. Vienu šuoliu pasiekėme Vakarų Europos architektūrinę kultūros pažangą. Pastaroji, deja, daugiausia buvo tik skolinti svetimi marškiniai. Šią tendenciją galime suprasti tik kaip to meto siaučiančios funkcionalizmo ir racionalizmo epidemijos išdavą, kuriai nebuvo asmenybių atsispirti.

Noriu patikslinti, kad lietuviškąja architektūra laikau tą, kuri tęsė mūsų protėvių sukurtos architektūros tradicijas. Nesiimu spręsti ir vertinti puošnių ir brangių pastatų, atsiradusių po karo Lietuvoje. Jie buvo statomi pagal seniai žinomus svetimus kurpalius, su savo amato pažinimu, bet be jokios kūrybos ar individualumo. Čia turiu galvoje Lietuvos Banko ir Teisingumo Rūmus Kaune bei eilę geležinkelio stočių. Būtų galima suminėti kai kuriuos ir moderniosios architektūros pastatus, neišskiriant ligoninių, bažnyčių ir mokyklų, kurie teturi savyje tik sąžiningas svetimų pamėgdžiojimo pastangas. Iš pastarųjų reiktų išskirti prof. Dubeneckio ir prof. Vyt. Žemkalnio pastatus, kurie nors buvo sukurti moderniosios architektūros dvasioje, bet daugiau saviti ir kūrybingi.

Iš Rusijos grįžęs architektas Dubeneckis jau 1919 m. padarė Karmėlavai medinės bažnyčios projektą (žiūr. iliustr.), kurio proga Paulius Galaunė "Dainavoje" (1920 m.) duoda įdomios medžiagos ne tik apie patį bažnyčios projektą ir jo autorių, bet ir apie ano laiko (o tai buvo prieš 34 metus!) savosios architektūros problemą. Jau straipsnio įžangoje autorius konstatavo: "Pas mus .. . apie architektūrą, kaip dailės šaką, nič nieko nekalba, neprojektuoja ateičiai, gal net nežino to žodžio, dailės prasmėje". Toliau P. Galaunė, peržvelgdamas paskesnės architektūros veidą Lietuvoj, su apgailestavimu pareiškia: "Yra gyvenamų namų sienos, kazarmių, bažnyčių, bet architektūros ten nėra. Yra kai kur naujausios rūšies šlykščiausio vokiečių moderno pamėgdžiojimų ornamentikos durų ir langų linijose ir daugybė "gotikos" bažnyčių, kaip grybų po lietaus išaugusių XIX amžiaus gale. Bet veltui tose baidyklėse jieškotume architektūros. Ir saugok mus, Viešpatie, nuo tų "modernų", "gotikų", su kuriais, jei kultūriniai bręsime, turėsime kuo žiauriausiai kovoti". ("Dainava", 106 p.).

Šie P. Galaunės žodžiai ir šiandien nenustojo savo aktualumo. Daug kas nuo 1920 metų pasikeitė, net savo krašto nustojome, tačiau nemaža tokių "architektūrinių nesąmonių", gražiais vardais pakrikštiję, mes savomis rankomis ir pinigais tebestatome išeivijoje.

V. Dubeneckio suprojektuota ir pastatyta Karmėlavos bažnyčia, lietuviškosios architektūros istorijoje, berods, bus pirmasis paminklas, kai akademinio išsilavinimo žmogus panaudojo stilistines lietuvių liaudies architektūros savybes, duodamas mokslu ir logika pagrįstą naują architektūrinį kūrinį, kuris savo išvaizda ir formomis yra ne kas kita, kaip tolimesnė ir tobulesnė savosios architektūros tąsa. P. Galaunė, atsiliepdamas apie šį Dubeneckio darbą, rašė: "Kas myli Lietuvą, kas norėtų visuose Lietuvos gyvenimo reiškiniuose matyti ką nors savo, tas nemaža ras Karmėlavos bažnyčios projekte. Ar jis pažiūrės į bokštus ar bendrą architektoniką ar pagražinimus, jei jis yra susigyvenęs su Lietuvos daile, ras nemaža dalelių, kurios jam judins tas pačias sielos stygas, kurias judina senukas kryžius, kur nors stebuklu užsilikusi pasvirusi medinė varpinė". Po šio pirmo prof. Dubeneckio lietuviškosios architektūros kūrinio, Nepriklausomybę atgavus, gerokai vėliau Kaune, Mickevičiaus gatvėje, dar buvo pastatytas vienas na-
 

RUMŠIŠKIO    BAŽNYČIA
 
mas, kuris reiškė tik gerus norus. Ant namo sienų iš lauko buvo neskoningiausiai reljefu uždėti padidinti juostų ornamentai. Suprantama, kad architektūros savumai neglūdi išlaukinių sienų nukabinėjimuos juostų ornamentais, ir todėl šios pastangos galėjo tik daugiau pakenkti, o ne patį reikalą išjudinti.

Nors savos lietuviškos architektūros bare Nepriklausomybės metais dėl daugelio suminėtų ir nesuminėtų priežasčių mes maža tesukūrė-me, tačiau daug nudirbta kitose meno šakose, ir todėl pats klausimas nebuvo miręs. Nemažą vaidmenį savo dvasinės nepriklausomybės atkūrimo srityje suvaidino M. K. Čiurlionio Galerija ir Vytauto D. Kultūros Muziejus Kaune. Šioms įstaigoms vadovavo jau minėtasai prof. P. Galaunė. Jo pastangomis, straipsniais ir parodomis krašte bei užsieniuose, buvo iškelta didžioji lietuvių liaudies meno turtų vertė. Lietuvos surengtos liaudies meno parodos Italijoje, Švedijoje ir Paryžiuje čia turėjo lemiamos reikšmės. Šių Europos kultūros ir meno centrų spaudos atsiliepimai ir augštas lietuvių liaudies meno vertinimas ir iškėlimas ne vienam tik "klasinį" meną bevertinusiam buvo nelauktas smūgis. Lietuvių liaudies meno — su jo audiniais, keramika, kryžiais, skulptūra (kuri daugiausia yra religinio pobūdžio), namų apyvokos daiktais ir mezginiais — nelauktas pripažinimas buvo kartu apskritai lietuvių tautos savitumo pripažinimas.

Jei Švietimo ministerija neretai pamiršdavo kultūrinius reikalus, tai Žemės Ūkio ministerija dėjo pastangų šią skriaudą išlyginti. Žemės Ūkio rūmai organizavo ir rinko liaudies meną, pervežė į Kauną, parodos aikštę, keletą būdingų Lietuvai ūkio pastatų, padargų ir kitų dirbinių. Rodė pastangų įsteigti tėviškės muziejų, leido sodžiaus meno žurnalą, nemaža rėmė "Marginių" bendrovės įsisteigimą ir inž. arch. V. Svipo vadovybėje projektavo sumoderninti sodžius pastatus, kad jie neprarastų savo architektūrinio charakterio. Ši Žemės Ūkio ministerijos veikla su daugybe surengtų sodžiaus meno parodų krašte liaudies meno idėją supopuliarino ir nepriklausomą lietuvio dvasią palaikė gyvą tolimesnei savai kūrybai.
Visų šių pastangų dėka Lietuva pradėjo atsipalaiduoti nuo svetimų kultūrų jungo ir žengti savos lietuviškos kultūros tęstinumo linkme.
 

TAURAGNŲ    BAŽNYČIA
 
Pagaliau tik 1940 m. naujai perorganizuotas Taikomosios Dailės Institutas Kaune savo architektūros skyriaus programą grindė lietuviškosios architektūros studijomis. Daug prisidėjo ir privati dailininko Jono Prapuolenio iniciatyva. Būdamas kartu stalius, jis kūrė nepaprastai gražių, naujoviškų ir praktiškų baldų, išeidamas iš lietuvių liaudies meno stilistinių bruožų.

Nekyla abejonių, kad dar vienas antras nepriklausomybės dešimtmetis — ir mūsų architektūra būtų atgimusi, nutiesdama ne pėdsakus, bet ištisus tiltus į savo praeitį.

Šiam teigimui jau turėjome Lietuvoje nemaža faktų. Buvo numatyta statyti Telšių miesto kapuose koplyčia. Konkurso keliu pirmoji premija buvo pripažinta Jonui Virakui, tik bebaigiančiam studijas Taikomosios Dailės Institute Kaune. Projektas buvo sukurtas iš lietuviškos klėties architektūrinių pradų.

1942 m. buvo nusistatyta Šiaulių mieste įkurti nauja parapija, kurios steigimu Kauno arkivyskupas J. Skvireckas pavedė rūpintis kun. P. Dzegoraičiui, dabar gyvenančiam Toledo, O.

Šios bažnyčios projektą sukūrė arch. Jonas Ladyga (žiūr. iliustr.), o kun. P. Dzegoraičio sukviestas inžinierių posėdis projektui pritarė rasdamas, kad "pastarasis galima įvykdyti ir mūro statyboje".

Kaip iš bažnyčios projekto galima spręsti, ji sukurta taip pat iš būdingųjų lietuvių liaudies architektūros pradų, tačiau pritaikyta vietos ir techniškiems medžiagos reikalavimams.

Pabrėžtina, kad kun. P. Dzegoraitis pats dėjo pastangų į bažnyčią įnešti savo lietuviškos architektūros, o jos viduje norėjo sutalpinti kiek galima daugiau savo tautos praeities. Jo paties žodžiais tariant: "Bažnyčia buvo numatyta statyti mūrinė, tik iš lietuviškos medžiagos, su auk-so-gintaro altoriumi. . .

"Projekte nėra, bet aš labai norėjau ir architektas buvo sutikęs, kad bokštą jungtų su koplyčia, iš kairinio šono, septynios arkados, reiškiančios septynis šimtus metų, kai mes krikščionys, atžymint. . . to laikotarpio asmenybėmis, pvz. Mindaugu, Vytautu ir t. t. Požemyje turėjo būti trys kriptos, simbolinės, tautos kankiniams, jos karžygiams ir asmenybėms — tai priemonė prieš nutautėjimą" (Cituota iš laiško).

Karo metas ir vėliau
Šis laikotarpis namų statybą sunaikino, o pačios architektūros problemą pakreipė studijų linkme.
Į laisvę ištrūkę lietuviai išėjo gerą savęs pažinimo mokyklą.

Archit. Dubeneckis - Karmėlavos bažnyčioa projektas (1919 m.).

Niekas neabejojo, kad lietuviški spektakliai, koncertai ar pasirodymai galimi tik savu tautiniu apdaru ir savo lietuviška daina. Nediskutavome, kad Vokietijos kapinėse statomas lietuviui kryžius gali būti tik lietuviškas. Taip jau 1946 m. Hanau kapuose išdygo lietuviškas kryžius, o vėliau Augsburge, Freiburge ir daugelyje kitų lietuvių gyventų vietovių. Šie kryžiai vokiškų įstaigų mielai buvo leidžiami statyti, nes jie kartu buvo jų kapų ir miestų papuošimas. Natūralu buvo savas bažnyčias ir altorius tremtyje puošti lietuvišku audiniu, juosta, paveikslu ar kryžiumi.

Iš tolimos distancijos atsigręžę į savąją žemę, mūsų inžinieriai bei architektai, kurių daugumas jau buvo savosios mokyklos auklėtiniai, geriau įžvelgė savos architektūros prasmę. Todėl darosi suprantama, kad Liet. Inžinierių ir Architektų D-ja tremtyje pati skelbia konkursą lietuviško gyvenamojo namo projektui paruošti. Faktas, kad šiame konkurse dalyvauja apie 45 asmenys, parodo, kad susidomėjimas keliamu reikalu buvo didelis.   Pirmoji premija skiriama projektui (arch. J. Mulokas), kuriame daugiausia buvo įnešta būdingųjų savosios architektūros bruožų.
Nemaža lietuviškų kryžių jau yra atsiradę ir Amerikoje. Daugiau ir daugiau lietuvis kūrėjas pradeda reikštis šiame krašte, jį papuošda-mas ir praturtindamas naujomis kūrybinėmis vertybėmis. Suprantama, kad didesniems architektūros kūriniams atsirasti reikalinga dviejų būtinų sąlygų: lietuvio kūrėjo ir kultūringo bei sąmoningo lietuvio užsakytojo. Jei lietuvių kūrėjų dabar Amerikoje nestinga, tai lietuvio užsakytojo suradimas yra daug sunkesnė problema. Nesunku įtikinti vieną antrą lietuvišką parapiją ar privatų asmenį, kad lietuviškas kryžius šventoriuje gali būti tik puikus ir prasmingas papuošimas bažnyčiai, parapijai ar kraštui. Tačiau pastatyti bažnyčią, net su altoriais lietuviškosios architektūros stiliuje arba jo interpretacijoje, darosi sunkiai įgyvendinamas dalykas. Sunkumas atsiranda ne tik iš užsakytojo, bet ir iš kai kurių architektų arba kūrėjų, kurie šio lietuviškumo nebuvo studijavę ir supratę. Neturėdami liaudies architektūros pavyzdžių, leidinių ir specialių studijų, nededame pastangų jų susirasti, o linkstam verčiau svetimiems beždžioniauti, negu kurti savas vertybes.

Įdomu, jog svetimtaučiai architektai ar dekoratoriai lengviau įtikina lietuvius, kad lietuvių liaudies menas pasekti nėra blogybė arba "dypukų" prasimanymas. Tiesa, svetimiems daug sunkiau nujausti lietuviškosios dvasios ir charakterio plonybes, tačiau svetimų nebijojimas naudotis lietuvių liaudies meno turtais turėtų būti ne vienam gražus ir įspėjantis pavyzdys. Šių pavyzdžių neprivalėtų pamiršti ne tik užsakytojai, bet pirmoje eilėje lietuviai kūrėjai.

Šios rūšies ryškus pavyzdys yra Šv. Kazimiero lietuvių parapija Los Angeles mieste. Klebonas savo bažnytėlės projektą užsakė padaryti vienam svetimtaučiui architektui. Šis buvo tiek kultūringas ir sąžiningas, kad pasidomėjo apie lietuvių tautos architektūrą ir meną. Pagal savo išgales, jis to meno tiek į bažnytėlę įvedė, kad pastaroji, anot vysk. V. Brizgio, "savo originalumu dabar turi daugiau lankytojų nei garsioji Švenčiausiojo Sakramento parapinė bažnyčia Hollywoode".

Nemažiau įdomus faktas įvyko ir su seserimis kazimierietėmis Čikagoje. Jos savo koplytėlės vitražus užsakė vienam vokiečiui. Pastarasis, kaip ir Los Angeles architektas, pasidomėjo, ar jos neturi kokių nors lietuviško meno pavyzdžių. Seserims parodžius savo turimus liaudies meno audinius, šis vokietis dekoratorius audinius pasiskolino ir pagal juos padarė vitražus. Tiesa, vitražai savo spalvomis daugiau vokiški nei lietuviški, bet juose įvesta ornamentika rodo gerus vokiečio dekoratoriaus norus prakalbėti jam svetima lietuviška liaudies ornamento kalba. Šie faktai turėtų badyti akis ne tik užsakytojams, bet nemažiau ir tiems lietuviams architektams bei dekoratoriams, kurie ir toliau tarnauja suinternacionalėjusiam meno dievui, neturinčiam nieko bendro su mūsų neišsigimusios tautos menu.

Nauji žingsniai
Kaip iš straipsnio aiškėja, lietuviškosios architektūros problema laikas nuo laiko buvo nušviesta atskirų retų pragiedrulių, tačiau pilnumoje šis klausimas dar neįdienojęs. Malonu jau nors tai, kad jaunesnėje lietuvių architektų kartoje jis randa daugiau ir daugiau susidomėjimo.

Jau kuris laikas mūsų spauda informuoja visuomenę apie Marquette Parke Čikagoje lietuvių statomą bažnyčią (žiūr. foto iliustr.). Jos autorius yra inž. arch. Jonas Mulokas, kuris jau Lietuvoje pasireiškė. Jo projektais buvo pastatyta bažnyčių bei koplyčių Berčiūnuose, Židikuose, Jadupėje ir kitur. Amerikoje, be eilės kryžių, jau 1952 m. Kennebunk Porte Tėvai Pranciškonai J. Muloko projektu pastatė Liur-dą (žiūr. Aidai Nr. 9 1953 m.). Pastarojo siluetą architektas sukūrė artimą lietuviškų pastatų siluetui, o jo viršūnę užbaigė lietuviškiems kryžiams gimininga koplytėle. Šis Liurdas savo originalumu atkreipė amerikiečių dėmesį. Jie ne tik rodė jį per televiziją, bet Kennebunk Porte miestas jį išleido spalvotu atviruku drauge su kitomis šio krašto įžymybėmis. Nenuostabu, kad Dubeneckio, J. Ladygos ir J. Muloko bažnyčių projektai susikalba lietuviškosios architektūros kalba, nes juos riša bendri įkvėpimo šaltiniai.

Archit. J. Ladyga - Šiaulių miesto šv. Dvasios parap. bažnyčios projektas (1942 m.).

Archit. J. Mulokas - Čikagoj Marijos Gimimo parap. statomos bažnyčios projektas.

Tiesa, stilistiniu atžvilgiu jie yra kiek skirtingi, kaip turi laiko bei vietos skirtumų pati mūsų liaudies architektūra. Jei Dubeneckio projektas yra artimiausias mūsų buvusioms medinėms bažnyčioms, tai šias stilistines savybes nemaža nulėmė ir pati medžiaga — medis. J. Ladygos projektas nuo medžio architektūros nutolsta, bet stilistinėmis savybėmis išlieka ištikimas liaudies architektūrai. Pagrįstai ir drąsiai J. Ladyga panaudoja bažnyčios frontone keturias profiliškai niuansuotas keturkampes kolonas, kurios taip būdingos senajai Rumšiškių bažnyčiai (žiūr. P. Galaunes "Lietuvių liaudies menas") ir iš dalies mūsų klėtims. Šone pastatytas bažnyčios bokštas nubaigiamas koplytstulpių junginiu, kuris turi aiškų ryšį su mūsų kryžiais.

J. Muloko Marquette Parko bažnyčios projektas stilistiškai skirtingas nuo pirmųjų dviejų. Jei Ladygos projekte jaučiama šaltesne klasines architektūros įtaka, tai J. Mulokas šį klasicizmą sušildo, įvesdamas lenktas linijas, kurios patį projektą daugiau glaudžia prie barokinio pasaulio. Neturėta tikslo ir nėra reikalo kopijuoti tarptautinį žinomą baroką, bet negalima teigti, kad mūsų liaudies architektūroje šis stilius nebūtų turėjęs atgarsio ir nebuvo senovės lietuvių individualiai painterpretuotas. Šį tolimą baroko aidą J. Mulokas įaudė į savo bažnyčios architektūrą, patį kūrinį išaugindamas iš mūsų liaudies pastatų formų. Todėl nesunku atsekti Marquette Parko bažnyčios architektūroje giminingumo su Šaukėnų šventoriaus vartais, Varputėnų ir Degučių senosiomis varpinėmis ir lietuviškųjų stogų užbaigimais. Pagaliau stogų kry-žiavonių susikirtime ir bokštų užbaigimams yra panaudotos tipingos mūsų kryžių viršūnes, suprastintos ir pritaikytos mūro ir akmens medžiagoms. Bažnyčios išorė paprasta ir modernizuota, o jos savitas lietuviškumas daugiau dvelkia iš architektūrines visumos, nei iš jos išorinių detalių. Mūsų liaudies menas ypatingai yra iškalbus savo ornamentikoje, todėl architektas neatsisakė šių detalių su saiku įvesti. Suprantama, kad išsamus šios bažnyčios aprašymas bei vertinimas bus įmanomas, ją pastačius ir galutinai įrengus. Yra pagrindo tikėti, kad jei architektui pasiseks įgyvendinti užsibrėžtus architektūrinius sumanymus ir visą bažnyčią nuo jos išores iki visų vidaus detalių išlaikyti stilistinėje vienumoje, tai ji turėtų būti pirmoji Amerikoje lietuviškos architektūros tradicijų kelyje.

Dar reikia pastebėti, kad prie bažnyčios meninių darbų kviečiami dirbti išimtinai lietuviai dailininkai.
J. Mulokas jau baigia parengti projektą ir East St. Louis lietuvių bažnyčiai. Tikėkime, kad joje architektas, ne mažiau kaip čikagiškėje, turės galimumų išryškinti lietuviškosios architektūros veidą.

Baigiant būtų netikslu užmerkti akis prieš Tėvų Pranciškonų Toronte statomos bažnyčios projektą, kuris, kiek iš spaudoje pasirodžiusių nuotraukų galima spręsti, yra kreipiamas lietuviškosios architektūros linkme.

Šiuo straipsniu norėjau atkreipti dėmesį į mūsų lietuviškosios architektūros problemą ir palikimą, kuris, mano giliu įsitikinimu, yra didelis ir brangus mūsų tautos dvasinis turtas, kaip ir visa didinga mūsų tautos praeitis. Mūsų šventa pareiga šį didįjį tautos palikimą ne tik saugoti, bet iš tos praeities sau semtis stiprybės ateities darbams, kad lietuvis su lietuviu susikalbėtų ne tik sava kalba, bet ir dvasia. Šios lietuviškos dvasios sargyboje lietuvis išstovės taip ilgai, kaip ilgai jis gaivinsis tuo stebuklinguoju savos tautos dvasinių vertybių šaltiniu.

St. Kudokas — Toronto lietuvių Prisikėlimo parapijos bažnyčios ir kitų pastatų projektas.