TARP SENOVĖS IR VIDURAMŽIŲ Spausdinti
Parašė J. JAKŠTAS   
Dėl mano pastabų prie P. Maldeikio straipsnio "Dviejų kultūrų sankryžoje" (ž. Aidai, Nr. 2, 1954) atsiliepė pats autorius, nesutikdamas su manimi. Bergždžias būtų darbas leistis į tolimesnius ginčus, kurie prie jokio galo nevestų. Juk P. Maldeikis savo straipsny palietė keletą tokių svarių ir sudėtingų dalykų, kurių kiekvieno pilnesniam dėstymui praverstų ištisos studijos.

Man, pamėgusiam istorijos, daugiau viduramžių, mokslą, labiausiai gnybtelėjo autoriaus kelios pastabėlės apie antikinės kultūros ir krikščionybės santykius ir ypač apie pirmosios sunaikinimą, barbarams plūstant. Tiesą pasakius, autorius šiuo atveju nėra nuoseklus. Štai jis formuluoja gražų ir manding teisingą posakį: "Be Platono ir Aristotelio nebūtų buvę nei šv. Augustino, nei Tomo Akviniečio. Be eleniz-mo nebūtų buvę nė Bažnyčios Tėvų. Graikų grožinė kūryba ir jų filosofija ir Romos įstatymai tebeimponuoja ir šių dienų pasauliui". Taip pat taiklus P. Maldeikio pasakymas, kad "graikų ir romėnų antikinė kultūra pasiekė mus tik per krikščionybę". Bet kai po šių vykusių teigimų skaitai sakinį: "Atgyvenusi savo žydėjimo laikus, ji (antikinė kultūra) išsigimė ir buvo barbarų sunaikinta", pasijunti žmogus, lyg būtum šaltos srovės užpiltas. Juk tai aiški kontra-dikcija čia pat mestiems teigimams ir, svarbiausia, prasilenkiant su dabartinėmis mokslinėmis pažiūromis, kurioms pavaizduoti skirtas šis straipsnis.

1. Romos imperijos visuotinumas
Didžiausias ir pastoviausias politinis kūrinys mūsų kultūros apimty buvo, be abejo, Romos imperija. Prasidėjusi nuo mažo vidurinėj Italijoj buvusio kamieno su Romos miestu, ji išaugo per kelis amžius į milžinišką politinį kūrinį, aprėpusį visus aplink Viduržemio jūrą buvusius kraštus. Ji jungė savyje įvairias tautybes su skirtingomis pirmykštėmis kultūromis ir jas daugiau ar mažiau romėninio, atseit, nutautino. Kaip paprastai visais laikais ir visur pastebima, nutautinimo procesas ten lengviau vyksta, kur nutautinantis veiksnys yra apsišarvavęs augštesne kultūra. Taip ir Romoj vakarų kraštai, daugiausia keltų gyvenami, lengvai pasidavė Romai, tapo jos provincijomis ir ilgainiui suromanėjo. Nepasidavė romėnams ilgai tik Šiaurės Afrikos Kartaginos valstybė, kadaise iš rytų atvykusių finikiečių įkurta, ir dėl jos jie turėjo ilgai ir su kintančia laime kovoti, kol ją pribaigė. Kuriant Romos imperiją vakaruose, didelį vaidmenį suvaidino Cezaris, kai jis nukariavo Galiją ir tuo būdu praplėtė imperiją į šiaurę iki Vokiečių jūros. Tuo būdu imperija nuo Viduramžių buvo pakreipta į šiaurę ir padėti pamatai V. Europos romėninimui.

Vakarų kraštai, atsidūrę Romos imperijoj, tapo romėniškais. Jų gyventojai pasisavino lotynų kalbą, Romos dievus, jos socialinę ir ūkinę santvarką ir mokslą. Visai kitaip vyko imperijai rytuose. Čia ji susidūrė su senos ir augš-tos kultūros elenistiniu pasauliu, kuriam pagrindus padėjo graikai. Graikų mokslas, menas, filosofija, religija turėjo senas išdirbtas normas, ir romėnai su savais ginklais negalėjo jo nusmelkti. Užkariavusi Graikiją ir kitus kraštus, imperija neįsismelkė su savo romėniš-kumu į tą visuomenę. Rytų pasaulis paliko graikiškas — elenistinis, nors ir romėnų valdomas. Net daugiau. Jis veikė ir vakarinę imperijos dalį, davė pagrindus jo visokeriopai dvasinei kūrybai. Neveltui vienas romėnų rašytojas, kalbėdamas apie Romos graikų kraštų nukariavimą, išsireiškė: "Nugalėtoji Graikija gavo laukinį nugalėtoją ir įnešė mokslus į Latiumą" (atseit, į Romą). Tad Roma, nukariaudama rytų kraštus, davė progos elenistinei kultūrai sklisti visoj imperijoj ir duoti šiajai vieningą pobūdį. Iš tikrųjų, Romos imperijos kultūra tikrai gali būti vadinama elenistine romėniška kultūra.

Esmingiausias milžiniškos romėnų imperijos pažymys buvo, bent pačių romėnų įsitikinimu, jos visuotinumas. Romėnai buvo įsitikinę bent nuo to meto, kada imperija pasiekė plačiausių ribų — tai buvo Augusto metu, — kad ji aprėpia visą žmoniją, ir kas už jos ribų, tas nevertas žmonių vardo. Tai bereikšmės barbarų tautelės. Romos imperija yra visos žmonijos imperija, atseit, bent potencialiai turinti apimti visą žmonių giminę. Gražiai išreiškė šią mintį Augusto laikų poetas Virgilijus, kai jis Jupiterio lūpomis kalbėjo romėnams: "Nei dalykų nei laiko ribos aš nepadėjau. Tau suteikiau begalinę imperiją". Tad imperija apima visą pasaulį; iš čia ir kilo jai taikomas pavadinimas — orbis terrarum. t. y. žemės rutulys. Romos įstatymai taikomi ne paskiriems kraštams, bet visai pasaulio žmonijai, jie yra pasauliniai įstatymai (ius gentium).

Šiai ideališkai suprastai imperijai artimiausia jos reali padėtis buvo Augusto metu (t. y. Kristaus gimimo laiku), kada viešpatavo taika (pax Augusta) ir kada ji buvo labiausiai išsiplėtusi. Šis Augusto viešpatavimo ir Kristaus gimimo sutapimas davė progos Bažnyčios atstovams tvirtinti, kad Augustas, sujungdamas pasaulį ir savo įstatymais jį sutramdydamas, paruošė dirvą Kristaus atėjimui. Tuo jie išreiškė visai teisingą mintį, kad imperijos visuotinumas buvo deramas pagrindas krikščionybei plėtotis. Imperijos orbis terrarum buvo pamatas, ant kurio išaugo orbis christianus.

2. Imperija ir krikščionybė
Kaip jau minėta, Romos imperijos kultūrai pagrindus davė elenistinis rytų pasaulis. Su elenistine kultūra sklido imperijoj ir įvairūs orientaliniai kultai, su kuriais romėnai susigyveno ir juos pakentė. Įvairūs kultai jungėsi, maišėsi tarp savęs ir tuo būdu radosi tikybinis mišinys, sinkretizmu vadinamas. Įvairūs rytų dievai, kaip Egipto Izis ir Serapis, Persijos Mithra, Graikijos Atėna, Finikijos Baalas, Fri-gijos Kibėla, rado garbintojų ir vakaruose. Dėl dievų ir kultų daugybės Romos imperija turėjo itin margą tikybinį vaizdą ir tuo būdu gavo disparatinį pobūdį Tik vienas kultas davė jai vienybę ir buvo visuotinės imperijos tikybinė išraiška, būtent — imperatorių kultas. Jis radosi imperijoj elenistinio pasaulio įtakoj ir buvo savos rūšies politinis kultas. Visi imperijos piliečiai turėjo jame dalyvauti. Kas atsisakydavo, buvo laikomas valstybės priešu ir net baudžiamas.

Iš visų imperijos tautų ir tikybų išsiskyrė žydų tauta su savo tikyba. Laikydama save išrinktąja Dievo tauta ir savo monoteistinę tikybą vienintele teisinga, ji stovėjo nuošaliai nuo kitų tautų ir jų kultūrų ir nesimaišė su jomis. Žydai neapkentė savo pavergėjos imperijos ir jos pagoniškų kultų ir laikė save pranašesne tauta už savo pavergėjus romėnus. Jie ilgėda-miesi laukė Mesijo, kuris išvaduosiąs juos iš svetimųjų jungo ir, atpirkdamas Izraelį, atkur-siąs savaimingą žydų valstybę. Romėnai, nors ir nemėgo žydų, tačiau pripažino jų savaimingumą. Žydai naudojosi ypatingomis politinėmis teisėmis ir galėjo nekliudomai išpažinti savo tikėjimą. Jie buvo atleisti nuo visų tarnybų ir pareigų, kurios nesiderino su jų tikėjimu, pvz., nuo imperatorių kulto, nuo karo tarnybos. Jie turėjo plačią savivaldybę namie ir kolonijose, kurios buvo paplitusios ypač rytinės imperijos miestuose.

Šioj savaimingai gyvenusioj imperijos tautoj radosi krikščionybė. Kilusi žydų tarpe ir pradžioj žydų apaštalų, Kristaus mokinių, palaikoma ir platinama, ji pradžioj buvo laikoma tam tikra žydų sekta. Mat, ji rėmėsi tomis pačiomis žydų knygomis (S. Testamentas) ir jieš-kojo savo sekėjų žydų tarpe. Ne kas kitas, kaip žydų diasporos davė pirmos prgos krikščionims peržengti Palestinos ribas ir sueiti į sąlytį su pagonišku pasauliu. Pirmieji Kristaus mokslo skelbėjai ėjo į žydų kolonijas, į jų sinagogas ir čia bandė pamokslininkauti. Diasporos buvo jiems atramos punktas, iš kurių jie ėmė skleisti krikščionybę pagonių tarpe. Tiesa, jau iš pat pradžių, pagal duotą Kristaus įsakymą skelbti Evangeliją pasauliui (Mork. 16, 15), apaštalai turėjo užsimojimą eiti į pagonių tarpą, peržengiant Palestinos ribas. Šiuo, taip sakant, universalizmo keliu pirmas pasuko krikščionybę šv. Povilas ir ją išvedė iš Palestinos į platųjį pasaulį.

Nors Povilas buvo žydų kilimo, dar išėjęs iš augštos fariziejų giminės ir gavęs žydišką išmokslinimą pačioj Jeruzalėj, tačiau jis nebuvo svetimas ir elenistinei savo laiko kultūrai. Gimęs ir augęs Mažosios Azijos Taršo mieste, žymiame prekybos ir elenistinės kultūros centre, jis, be abejo, neišvengė kultūrinės aplinkos įtakos. Jau savo kilimu jis buvo suaugęs su augš-tesne visuomene, nes turėjo romėnų pilietybę, paveldėtą iš tėvo. Romos pilietybė lengvino jam viešą veiklą ir buvo tinkama apsauga nuo priešų. Romos piliečiai buvo savos rūšies anų laikų bajorai, savo privilegijomis išsiskirią iš gyventojų masių. Jie, pvz., negalėjo būti plakami rykštėmis ir juos tegalėjo teisti pats imperatorius Romoj. Povilas, būdamas gerai išsimokslinęs ir Romos pilietis, galėjo įeiti į augštesniosios pagonių visuomenės tarpą ir jai Kristaus mokslą skelbti. Būdamas Atėnuose, pvz., jis kviečiamas į patį Areopagą, atseit, į seną garbingą seimą, ir čia piršo mokytiems graikams vietoj jų nežinomo dievo prisikėlusį Kristų (Act. 17, 28). Povilas, kaip iš jo laiškų sprendžiama, gerai mokėjo graikų kalbą ir pažino jų literatūrą, nes cituoja graikiškus autorius. Tad jis, būdamas ne tik žydas, bet dar ir elenistinės kultūros žmogus ir suaugęs su augštesne imperijos visuomene, galėjo būti sėkmingas "pagonių apaštalas", kaip jis save vadino (1. Tim. 2, 7). Kad jis buvo susijęs su imperija ir nebuvo jos priešas, rodo jo raštuose jai reiškiamas palankumas (Rom. 13, 1-7).

Rafaelis Santi   Platonas (freska)

Jis kvietė tikinčiuosius būti ištikimais vyriausybėms ir joms nesipriešinti.
Kaip iš Povilo ir kitų pirmų krikščionių vadovų matyti, krikščionybė maitinosi dviem šaltiniais, būtent — žydų ir graikų. Be abejo, būdami žydų literatūros įtakoj, kai kurie krikščionys stengėsi atsiriboti nuo imperijos ir ir net nuo jos kultūros ir savo mokslą laikyti visai savaimingą, nieko bendro neturintį su klasikiniais mokslais. Antrame amžiuje krikščionių rašytojas Tertulijonas aiškiai išreiškė šių žydžiuojančių krikščionių nuotaiką, kai jis klausė: "Ką turi bendro Atėnai su Jeruzale, Akademija su Bažnyčia? Po Kristaus mums nėra reikalo domėtis jais, po Evangelijos teirautis juose . . . Siela yra pirmesnė už raides, žodžiai už knygas ir pats žmogus pirmesnis nei filosofai ir poetai" (N. Cochrane, Christianity and Classical Culture, 1940, p. 222/3). Tai perdėta kalba, kuri laikytina išimtine, o ne tipinga krikščionybės vadovams. Aplamai, jų tarpe vyravo konservatyvinė mintis, kur buvo stengiamasi derinti krikščionybės mokslą su klasikinės kultūros palikimu. Ele-nistinės kultūros srovės, kaip stoicizmas ir ypač neoplatonizmas, veikė ir krikščionių autorius ir ne be jų įtakos buvo formuluojamas Bažnyčios mokslas. Neatsitiktinai pirmųjų amžių vadovaujantieji krikščionių mokslo autoritetai, kaip Klemensas ir Origenas (abu iš Aleksandrijos), trys didieji kapadokiečiai (Bazilijus D., Grigalius iš Nasianso ir Grigalius iš Nysos), kilo rytuose. Jie derino Senojo ir Naujojo Testamento tiesas, taip sakant, žydų įstatymus su elenistinės filosofijos pagrindais ir tuo būdu kūrė krikščioniškojo mokslo rūmus. Tuo atžvilgiu reikšmingos seniausio autoriaus, būtent Klemenso, mintys: "Kaip žydams Dievas davė įstatymus, taip filosofiją — graikams. Jiems buvo duotas kaip ir Testamentas, kuris rengė juos morališkai ir in-telektuališkai į tikriausio Kristaus mokslo kelią" (cituota pagal G. Békés, Clemente Alles-sandrino, Enciclopedia Cattolica, III. p. 1847).

Rytuose vyko taip pat pirmieji bažnytiniai susirinkimai, kuriuose buvo apibrėžiamos dogmos. Dogmose, tose pagrindinėse Bažnyčios tiesose, kaip tik ryškiausiai atsispindi elenistinės filosofijos elementai. Juk dogmų formulavimui reikėjo metafizinių, atitrauktų sąvokų, sprendimų, jau išdirbtų filosofinio mąstymo pagrindų, kurie tebuvo vien graikų filosofijoj. Pagal graikų filosofiją buvo nusakytas Kristaus Dievo-žmogaus asmuo ir atsiribota nuo Ari j aus klai-datikystės jau pirmame Nikėjos susirinkime (325). Elenistinio pasaulio aplinkoj išreikšta Trejybės dogma (pvz., Klemensas ją randa jau Platono moksle, Tixeront, History of Dogmas, Frei-burg, 1910, t. I, p. 245), o taip pat krikšto, kūnų iš numirusių prisikėlimo ir kitos dogmos. "Dogmų formulavime graikų filosofija pereina į krikščionybę" (H. O. Taylor, The Classical Heri-tage of the Middle Ages, 1901, p. 121).

O ir pati vienuolystės idėja, ta įžymiausia viduramžių krikščioniškos dvasios reiškėją, taip pat turi šaknis rytuose. Juk žinoma, kad pirmieji vienuoliai radosi Egipte. Pirmas jų, Pa-chomijus, buvo pagoniško dievo Serapio kolegijos kulto atsiskyrėlis. Vėliau jis virto krikščioniu ir tyruose vedė nuostabų šventą gyvenimą, tapdamas aplink jį susibūrusių vienuolių galva. Jau graikų filosofijoj, pvz., Aristotely, randami nusakyti kontempliatyvinio gyvenimo pradai (vita contemplativa). Jam atsidėję kai kurie neoplatonikai ir pitagoriečiai turėjo sudarę savotiškas atsiskyrėlių bendruomenes. Bet šios antikinės vienuoliškos bendruomenės maitinosi blankiai, atitrauktais idealais ir jos negalėjo patraukti masių. Krikščioniški vienuoliai konkretizavo, pagyvino vienuoliškus idealus, kai jie atsidėjo gyvojo Dievo meilei ir Jo tarnybai. Krikščionių vienuoliai, nors ir gavo impulsą iš rytų, tačiau sukūrė savaimingą vienuolišką idealą, pagrįstą askeze, siekiančia priartėti prie dievybės ir net susilieti su ja (ekstazė).

Tikra organizacija vienuolynai virto vakaruose, kur jų atstovai, jau romėnų teisės paveikti, sudarė bendruomeniško gyvenimo nuostatus. Visa vienuoliška organizacija su sava hierarchija yra romėnų teisės genijaus padaras ir ją pagrindė romėniškos kultūros atstovai, kaip Kasianas ir ypač Benediktas Nursietis, visai teisingai laikomas vakarų vienuolynų tėvu.

Vakariečiai krikščionys rašytojai, nors būdami romėnais, ir nebuvo taip susigyvenę su ele-nistine filosofija ir svetimi metafiziniam galvojimui, tačiau klasikinės kultūros įtakos neišvengė. Jie ir buvo išsimokslinę romėnų mokyklose, jose išėję elementarinius septynių menų (sep-tem artės liberales) mokslus, kuriuos vainikavo retorika. O šis mokslas buvo paremtas klasikiniais autoriais bei jų kūriniais. Tad romėnų literatų poveiky krikščionys rašytojai kūrė jau bažnytinio turinio veikalus. Eilėj žymių krikščionių rašytojų matome didelę Cicerono įtaką. Juo, pvz., sekdamas kūrė Laktancijus (III a.), ne be pagrindo krikščionišku Ciceronu vadinamas. Taip pat garsusis Milano vyskupas Ambro-ziejus (IV a.), sukrikščionindamas Cicerono veikalą "De officiis", parašė savo "De officiis mi-nistrorum", kur dėstė dvasininkų pareigas. Didelėj Cicerono įtakoj buvo ir šv. Jeronimas, tas vienas didžiausių krikščionių eruditų, ir dėl to krimtosi jausdamasis esąs daugiau prisigėręs šio klasiko nei Evangelijų. Kartą prisipažino jis sapnavęs: stovįs prieš Dievo teismą ir girdįs žodžius: "Nejau tu esi krikščionis! Tu esi cicero-nietis. Nes kur yra širdis, ten ir turtai" (cituota iš H. O. Taylor, O. p. 109).

Pagaliau Augustinas žuvusio Cicerono veikalo (Hortensijus) paveiktas tapo krikščionimi (Manichejum pradžioj). Aplamai, visoj Augustino kūryboj žymi platonizmo įtaka, jo pasisavinta per neoplatonizmą. Tik Augustinas, būdamas perdėm subjektyvus galvotojas, savaip dėstė ir nuo platonizmo nutolo. Jis savo genialiu protu, ypač intuicija suėmė klasikinių ir krikščionių mokslų nuotrupas ir iš jų sudarė, kad ir ne visiškai nuoseklią, krikščionybės mokslo sistemą. Ne be pagrindo jis todėl vadinamas vakarietiškos (viduramžių) krikščionybės tėvu.

Kaip matome, krikščionys kūrė ir apibrėžė Bažnyčios tiesas pagoniškoj aplinkoj, daug ką paimdami iš elenistinės kultūros. Tuo ir nusipelnė krikščionybės kūrėjai, kad jie, nepaniekindami iš esmės klasikinio mokslo laimėjimų, mokėjo įdiegti jiems naują dvasią, nurodyti jiems aiškius ir vieningus tikslus. Vietoj padrikusios, blankios elenistinės pasaulėžiūros, geriau pasakius, daugybės pasaulėžiūrų, kilusių iš tikybinio sinkretizmo, krikščionys išdirbo vieningą, aiškią, plačiosioms masėms suprantamą pasaulėžiūrą, paremtą prisikėlusio Kristaus, to laukto Mesijaus, idėja.   Su savo aiškia ir patrauklia pasaulėžiūra krikščionys užkariavo pirmiausia Romos imperiją, o vėliau ir visas buvusias barbariškas Europos tautas ir tuo būdu nutiesė pagrindus mūsų žemyno kultūrai bei civilizacijai. Europa, kultūros bendruomenes prasme imant, yra krikščionybės, kurios šaknys glūdi elenistiniame pasauly, kūrinys.

3. Barbarai ir imperija
Nuo senų laikų buvo įsigalėjusi istorijos moksle pažiūra, kad barbarų ir imperijos susidūrimas reiškė didelį istorinį posūkį. Buvo mokoma, kad barbarų plūdimas buvęs katastrofiškas reiškinys, kur imperija liko sužlugdyta. Barbarai — buvo mokoma — buvę grobikai, griovėjai, žydinčios antikines kultūros priešai ir jos naikintojai. Sulig antikines kultūros sunaikinimu prasidėjęs visai kitas laikmetis — tamsieji viduramžiai.

Ši vadinamoji katastrofos teorija yra tam tikro istorinio proceso padaras. Ji kilusi renesanso laikais, kada vadinamieji humanistai, nepaprastai pamėgę klasikus, ėmė žiūrėti į tuos laikus, kurie juos pačius skyrė nuo klasikų, su panieka. Jie praminė juos tamsiais viduramžių laikais. O jų kaltininkais laikė germanus — gotus, sunaikinusius klasikinę kultūrą. Humanistams svetima buvo evoliucijos mintis, kur būtų įžiūrimas laipsniškas perėjimas iš senovės į vadinamuosius viduramžius. Jiems barbarų įsiveržimas reiškė revoliuciją, kur žlugo vienas civilizuotas laikmetis ir prasidėjo kitas — barbariškas.

Humanistų pradėtoji vadinamoji katastrofos teorija įsigyveno istorijos moksle, kai ji buvo dar palaikoma ir žymių švietimo ideologijos atstovų, kaip Montesquieu, Voltaire ir kitų. Įspūdingai ją išreiškė Voltaire šiaip kalbėdamas: "Kai mes pereinam nuo Romos imperijos istorijos prie istorijos tautų, kurios sugriovė ją vakaruose, mes jaučiamės lyg keliauninkas, kuris palieka žydintį miestą ir atsiduria dygliuotoj dykumoj. Dvidešimt barbariškų dialektų paveldėjo gražią lotynų kalbą, skambėjusią nuo Ili-rijos iki Atlaso kalnų. Tuo tarpu kai iki ano meto protingi įstatymai viešpatavo didesnėj pusėj mūsų žemyno, dabar ten tėra vien laukiniai papročiai (cituota iš A. Dopsch, Economie and Social Foundation of European Civilization, 1937, p. 4). Šis taip sakant revoliucinis tautų kraustymosi vaizdas plačiai prigijo istorijos moksle ir ligšiol nėra išgyventas. Per istorijos vadovėlius jis paplito šviesuomenėj ir įvairiomis progomis kartojamas.

Nuo senų laikų ne vienas autorius kėlė balsą prieš katastrofos teoriją ir pagal kruopščiai išnagrinėtus šaltinius rodė buvus lėtą perėjimą iš senovės į viduramžius. Romos imperija pamažu kito pirmiausia politiškai, o taip pat so-ciališkai ir ūkiškai ir tuo būdu išsivystė viduramžiai. Įsikraustydami barbarai mažai paveikė jos evoliuciją ir jie jokiu būdu jos negriovė. Barbarai nuo pat pradžių buvo paveikti imperijos ir jieškojo progos taikiai įsikurti joje. Barbarai — nepaisant keleto vietinio pobūdžio puolimų — niekuomet nepuolė imperijos, turėdami tikslą sugriauti ją. Jie laikė ją, — kaip ir romėnai, — nepajudinamu amžinu kūriniu ir derinosi prie jos.

Tuo būdu, vietoj katastrofos, sukurta vadinamoji kontinuiteto teorija, kurios pirmu žymiausiu dėstytoju laikytinas prancūzas Fustel de Coulanges. Šis mokslininkas nuostabiai aiškiu, taikliu stilium ir nepaprastu nuoseklumu parašytuose veikaluose apie senąsias prancūzų institucijas vaizdavo imperijos institucijų tąsą senoj Prancūzijoj maždaug iki Karolingų laikų. Tačiau Fustelio teorija nesusilaukė visuotinio pritarimo ir ypač nepalankiai buvo sutikta vokiečių mokslininkų, įžiūrėjusių germanų vaidmens sumenkinime net prancūzišką šovinizmą. (Mat, jo veikalai pasirodė po 1870 metų Prancū-zų-Vokiečių karo).

Naujausiais laikais Fustel de Coulanges teoriją atgaivino jau visuotiniu mastu, pagrįsdamas paskiausiais mokslo duomenimis, buvęs Vienos istorikas A. Dopšas (1868-1953). Jis parodė dar pirmo D. karo metu paskelbtame veikale apie ūkinius ir socialinius Europos kultūros išsivystymo pagrindus, kaip imperijos ūkinė ir visuomeninė struktūra išsilaikė ir po vadinamojo tautų kraustymosi ir tapo pagrindu V. Europos santvarkai. Germanų antplūdžiai jos iš esmės nepakeitė. Ji kito daugiau savaime, evoliucijos keliu.

Dopšo atgaivintoji kontinuiteto teorija susilaukė plataus pritarimo. Ją priėmė tokie mokslininkai, kaip belgas H. Pirenne (1862-1935), anglas Ch. Dawson (g. 1889), amerikietis J. W. Thompson (1869-1941) ir kiti. Jos įtaka šiandien jaučiama daugelio viduramžių istorijos veikaluose, atseit, ji vyrauja.

Iš tikrųjų, germanų įsiliejimas į imperiją buvo lėtas, mažai pastebimas procesas, prasidėjęs nuo pirmųjų mūsų eros amžių. Dar toli gražu prieš didesnius antplūdžius IV-V a. germanai nuolatos smelkėsi į imperiją ir jos buvo priimami. Jie sudarė platų žemdirbių sluogsnį, miestuose buvo didikų tarnais ir pagaliau gausiais būriais tarnavo romėnų legionuose, būdami jų sąjungininkais  (foederati).  Būdami  pasklidę imperijoj, germanai įsiterpė į romėnų visuomenę, iš jų tarpo atsirado net augšti imperijos pareigūnai ir jie gynė pačią imperiją nuo germanų. Trumpai sakant, imperija germanų įtakoj pati barbarėjo. Kai nuo penkto amžiaus germanai, stumiami naujai iš Azijos atvykusių hunų, pasklido beveik visoj imperijoj, jie nebuvo jau nauji žmonės. Net susėdę masėmis vakarinės imperijos provincijose, kaip Galijoj, Ispanijoj, šiaurės Afrikoj ir Italijoj, jie nepakeitė visuomeninės ir ūkinės tvarkos. Ch. Dawson teisingai nurodė, kad germanai rado imperijoj vyraujantį agrarinį ūkį su dideliais dvarais, kuriuos apdirbo daugiausiai nelaisvieji (vergai ir kolonai). Sulig imperijos decentralizacija skaidėsi ir jos ūkis, menkėjo miestai ir taip ėmė viršų uždaro ūkio sistema, kur stambieji dvarai su jiems priklausomomis apylinkėmis virto autarkiniais vienetais. Tad imperija pati vystėsi feodalizmo linkme, o barbarai, įsiterpdami į ją, to proceso nepaveikė. Žinoma, nei barbarai nei romėnai nematė imperijos "žlugimo". Pats tariamas žlugimas yra naujųjų laikų istorikų kūrinys, ypač išpopuliarintas garsaus XVIII a. anglų istoriko E. Gibono ("Decline and Fall of the Roman Empire").

Didelį vaidmenį barbarų germanų ir slavų įjungime į imperiją suvaidino Bažnyčia. Mat, kai barbarai įėjo į imperiją, ši jau buvo krikščioniška, ir Bažnyčia turėjo išsidirbusi savo hierarchiją bei organizaciją. Tad barbarų susidūrimas su imperija buvo drauge ir susitikimas su organizuota krikščionybe. Germanai anksčiausiai platesniu mastu susidūrė su krikščionybe palei Juodąją jūrą, kur jų giminė gotai jau trečiame amžiuje išeina aikštėn. Nuo to meto, matyti, juose plito iš Bizantijos einanti krikščionybė, kad jų vyskupas jau dalyvauja pirmame visuotiniame Bažnyčios sinode Nikėjoj (325). O ketvirtame amžiuje jų vyskupas Ulfilas jau duoda jiems gotiškąjį Šv. Rašto vertimą — seniausią (bent iš dalies) išlikusį germanų kalbos paminklą. Tiesa, gotuose paplito V. Bažnyčios pasmerkta Arijaus klaidatikystė, kuri tuo metu vyravo rytinėj imperijos daly. Bet gotai, kaip ir kiti rytiniai germanai, vėliau atkeliavę į vakarinę imperiją, buvo paveikti Romos Bažnyčios ir virto katalikais. Kartu su tikėjimu Bažnyčia davė germanams ir romėniškus įstatymus, — pagal kuriuos ji pati tvarkėsi, — mokslą ir net pačią kalbą, tapusią jų rašto ir mokslo kalba. Germanai, kurie susėdo buvusiose imperijos teritorijose, liko tiek paveikti romėniškos kultūros ir jos Bažnyčios, kad jie pasisavino lotynų (atseit, imperijos) liaudiškos kalbos tarmes, iš kurių išriedėjo šių dienų vadinamosios romanų kalbos. Germanai sumišo su vietos imperijos gyventojais ir buvo šiųjų absorbuoti. Tik išlikę vietų ar sričių vardai primena, kad buvusiose imperijos žemėse kadaise germanų gyventa.

Bažnyčia ir jos nešama romėniška kultūra veikė taip pat ir tas tautas, kurios įsikūrė už buvusios imperijos ribų. Šiuo atveju didelis nuopelnas priklauso germaniškai frankų giminei, kuri, tapusi katalikiška ir romėniška, davė pradžią didžiajai Karolingų imperijai, aprėpusiai beveik visą šių dienų kontinentalinę V. Europą. Šios imperijos dėka romėniška katalikiška Bažnyčia ir jos kultūra pasiekė Baltijos jūrą šiaurėje ir Dunojų rytuose. Tad Karolius D. laikytinas ne tik Romos imperijos atgaivintoju, bet ir jos plėtė j u bent bažnytiniu ir kultūriniu požiūriu. Trys elementai, būtent — imperija, Bažnyčia ir barbarai (germanai ir slavai) susiliejo ir iš jų išsivystė viduramžių visuomenė. Jau ketvirtame amžiuje vakarų poetas Paulinas No-lietis gražiai išreiškė Bažnyčios vaidmenį, žie-džiant barbarus su romėnais, kai jis, kreipdamasis į romėnų misionierių slavų krašte, išsitarė: "Per te barbari discunt resonare Christum corde romaną". O ši romėniška krikščioniška visuomenė yra ir mūsų europiškos kultūros bei civilizacijos pamatas. Tad ne apie romėniškos kultūros sunaikinimą, bet apie jos išlikimą bei paveldėjimą reikia kalbėti ir nurodyti mūsų kultūros gilias šaknis, ko mokslas šiandien ir siekia.