J. DEGUTYTES IR J. VAIČIŪNAITĖS KŪRYBA Spausdinti
Parašė PRANAS VISVYDAS   
Tęsinys iš vasario numerio

Judita Vaičiūnaitė

Judita Vaičiūnaitė yra išleidusi penkis ei­lėraščių rinkinius: Pavasario akvarelės (1960), Kaip žalias vynas (1962), Per saulėtą gaublį (1964), Vėtrungės (1966) ir Po šiaurės her­bais (1968).

Žvelgdami į J. Degutytės kūrybą, buvome pastebėję, kad jos rinktinės "Mėlynos deltos" paskutinis eilėraščių ciklas buvo pavadintas "Žaidimai" ir skirtas žaismo — gyvenimo te­atro — temai. Keista, ir J. Vaičiūnaitės pasku­tinio rinkinio "Po šiaurės herbais" paskutiniame cikle atsiveria panaši tema: pasaulis yra cir­kas. Penki cirko charakteriai — iliuzionistas, dresiruoto jas, klounas, ekvilibristas ir žonglie­rius — atstovauja žmonijai. Kažkaip į tuos cir­ko tarnautojus poetė žiūri su nepasitikėjimu. Jie stumia pasaulį į katastrofą. Nepaaiškėja, ku­ris iš tų penkių yra poetas. Klounas? Ekvilib­ristas?


Tikrai ne žonglierius, nes tas yra negeras:

Neliauju žemės kamuoliu
lengvai ir nykiai žaidęs.

(Paskui — sprogimų užterštas dangus, na-palmo žaizdos) (P. š. h., 94)

Kas vaikystėje yra lankęs cirką ir iš jo iš­sinešęs daug malonių prisiminimų, nesutiks su tokia miglota Vaičiūnaitės alegorija. Žonglie­riaus amatas yra vienas sunkiausių ir nekalčiau­sių. Ir susiek jį dabar, kad ir alegoriškai, su napalmo bombomis! Vaičiūnaitei, žodyno gerbė­jai, toks prašovimas yra įmanomas. Ji dažnai surikiuoja žodžius, neatsižvelgdama ių širdies. Jai rūpi žodžių atspalviai, o ne gelmė.

Anksčiau Vaičiūnaitė atsargiau vartydavo žodyną ir pasiekdavo tikrai vaizdingų posmų:

Šiandieną prie Neries džiovina valtis,
Šiandieną degina lapus pernykščius.
Ir dūmų kvapas sutirpina šaltį,
Ir užmiesčio sodyboj antys krykščia.

(Pav. akv., 51)


Keturi paraleliški konkretūs brūkšniai. Tai retas Vaičiūnaitės nuklydimas į svetimą terito­riją. Užmiesčio peizažas ir gamtos patetika jos žvilgsnio nevilioja. Poetinių raštaženklių Vaičiūnaitė ieško moderniame gyvenime, kuris atsiskleidžia mieste. Ji mėgina tradicinius gam­tos elementus (saulę, vėją, lietų, pavasarį... ) sujungti su epochos kombinacijomis ir su isto­rijos paminklais. Drąsiai žengdama per pasau­lio gaublį, ji išraižo savo eilėraštį, kaip blokno­tą, įvairiais gyvenimo hieroglifais. Kritikas V. Kubilius giria Vaičiūnaitės lyg ir svarbiausią bruožą — "džiaugsmingą motyvą — gyventi gera". Yra tačiau didelio skirtumo tarp jos en­tuziazmo ir Degutytės "gyvenimo teigimo". Pas Degutytę skamba nuožmus visatos balsas: "Aš viską saugau. Viską aš nešu". Vaičiūnaitė tuo tarpu, perduodama epochinį ir protarpiais so­vietinį patosą, impresionistines nuotaikas semia iš aplinkos pirmojo puslapio, kur antraštės yra rašomos didelėmis raidėmis. Ji nori patraukti dėmesį daiktų gausa. Jos spalvingame kaleidos­kope visko daug. Ornamentai sudaryti iš geo­metrinių figūrų, brūkšnių, lūžių, atspindžių, še­šėlių . . . Puslapis po puslapio, įvairėjančios, bet dažnai ir panašios kombinacijos vingiuoja ilgo­mis eilutėmis. Mozaikos tirštumų Vaičiūnaitė skaitytoją "išvargina". Negali jos kelių eilėraščių perskaityti vienu įsibėgėjimu. Ne dėl minties gi­lumo, bet dėl neįprastų žodžių gausumo.

Perkrovimas ypač jaučiamas rinkinyje "Per saulėtą gaublį". Įvaizdžių ir garsų pusiausvyra šlubuoja. Nejučiom imi poetei priekaištauti: "Ir kam tiek daug to visko?" Štai, eilėraštyje "Po­ezijai" rašoma:

Tu kaip vargonai, kaip varpai,

kaip saulėtas raudonas varis,
kurio rūda kažkur — dar nerastoj linksmoj
žvaigždėj . . .

Į vėjų pilnas priekeles, į prietemą išvarius,
tu su manim —
kaip su ugnim —
žaidei. (P. s. g., 48)

Pirmoji ir antroji eilutė primena anglų XVII a. "metafizinius poetus" (John Donne ir kitus), kurie mėgdavo operuoti nekonvencinė-mis, dažnai trankiomis figūromis. Jų įtaka. T. S. Elioto dėka, stipriai jaučiama XX a. poezi­joje, ypač Vakaruose. Poetai tampa savotiški šachmatų žaidėjai ir kuria kombinacijas iš ke­turių, penkių ir daugiau ėjimų. Tik atidus ste­bėtojas gali suprasti tų kombinacijų grožį. Žo­džiu, reikia gerai mokėti žaisti poezijos figūro­mis.

Apdovanota puikia vaizduote, Vaičiūnaitė savo formos strategija irgi yra išradinga. Ji su­sikūrė savitą, sunkiai pamėgdžiojamą stilių. Jei jos visą pasaulėjautą galima būtų suvesti į vie­ną sakinį (leibniciškas visatos pateisinimas, at­mieštas keliais skepticizmo trupiniais), tai jos būdą rašyti eilėraščius verta gvildenti. Parte-nono statyba jai labiau rūpi, negu spontaniškas gėlės atsiskleidimas. Eilėraštį ji stato ne jaus­mais, bet proto energija. Emociniais įvaizdžiais ji dažnai prašauna, pvz., frazėse: "voratinkliu pavirsta snaigė" arba "kambarys su palmėm — užmiesčio rūkuos iš karštligiško sapno. . ." Jauti, kad čia ne tai, ką poetė jautė. Kartais netikėtai iš tokių kombinacijų prabyla ir plastiškas, jaus­mingas vaizdas: "sena skylėta burė, lopoma ant stalo, palikta akimirkai". Deja, tolimesniu kal­bėjimu jis yra užklojamas.

Sena skylėta burė, lopoma ant stalo, palikta
akimirkai —

birželio trumpai akinančiai nakčiai,
kai pro sienas kiaurai brėkšta,

ir mažas geležies žibintas ... O kad gerklėje
nebūtų prėska,

atšiaurų balkšvą audeklą į jurų vandenis ir
tolį įmerkia . . . (P. š. h., 82)

Kažkaip gaila tos pirmosios eilutės. Ji to­kia vienišai paprasta šiurkščioje eilėraščio dro­bėje. Vaičiūnaitės poetikos audeklas, kaip mi­nėta, pasižymi žodyno svoriu. Ji semia viską, kas po ranka pakliūva. Ypatingą silpnybę jau­čia laikmečio žargonui. Ir skaitome pas Vaičiū­naitę: šviesaforus, kontrabasus, mašinų trasus, reisus, avarijas, punktyrus, štormus, stendus ir pan. Tie žodžiai jautresnį poezijos skaitytoją tik erzina, juo labiau, kad jų atsiradimas eilė­raštyje dažnai nėra pagrįstas jausmu ar este­tikos dėsniais. Į savo natiurmortus Vaičiūnaitė pila ir chemiją:

Vasara — iš anilino dažų.

Vakaras — šalto cheminio atspalvio

(P. š. h, 72)

ir nuogą miesto realybę:

Sutemo. Skersgatvis. Iš sunkvežimio
išversta akmens anglis
ir numestas vatinis. Lyg delčia sublyksi
įsmeigtas kastuvas.

Vėl dūmų kamuoliais, vėl traukinių
šešėliais susitrauks atstumas, ir pratisos sirenos vėl į aklinas katilines
atklys (P. š. h., 79)

Atidžiau įsiskaičius į Vaičiūnaitės scenovaiz­džius, galima įsitikinti jos poetikos savitvarda. Kad ir išdėstydama įvaizdžių antplūdį ilgose, pus­lapyje neištenkančiose eilutėse, Vaičiūnaitė vis­ką sujungia vieningu ritmu, cezūromis, ir vy­kusiais asonansais, kaip frazėje — "į aklinas katilines atklys". Jos rimai yra laisvi ir dažnai labai įdomūs ga,rsų užuominomis: kupolas — kaspinas; suirzo — servizo; klavesinai — gal esi; Lista — atklysta; perkeliavęs — porcelia­nas; lūženos — lūšenos. Dažnai ir visos aštuo­nios eilėraščio eilutės, kaip cikle "Cįrkas", yra laisvai surimuojamos. Mėgsta ji ir triaukštę aliteraciją: "iš purvinų prekystalių prasimuša fontanai"; "simetrija — sniegas — sirijus"; "liu­minescencija — lūkestis — liūdesys". Eilėraštį ji suskaldo į kelis gabalus. Vieną eilėraščio da­lį skiria žemei, kitą, kaip kontrastą — sniegui; angliai ir gipsui; duonai ir druskai. Iš panašių duetų, triptikų, kvartetų ir ilgesnių ciklų yra sudarytas jos paskutinis rinkinys "Po šiaurės herbais". Šiuo rinkiniu ji puikiai įrodo savo su­gebėjimą ir originalumą formos srityje. Forma ir yra ryškiausias Vaičiūnaitės laimėjimas.

Reikia pridurti, kad Vaičiūnaitė, šalia mies­tietiško skonio, žingeidumo ir troškimo pasaky­ti daugiau, negu trumpai eilėraštis leidžia, yra gabiai nuskicavusi kai kurias Lietuvos isto­rinio veido detales. Jos kaleidoskope pamato­me ir nenykstantį Vilniaus grožį. Ji myli savo miestą, jo baroką, jo "simetriją ir saulę" ir jo visus atspindžius bei šešėlius.

Bučiuoju tavo plytą,
tavo herbą,
tavo vilnijantį švelnų vardą (P. š. h., 20)

Lietuvišku miestiškumu Judita Vaičiūnai­tė lyg ir papildo Janinos Degutytės gamtiškai subtilią sielą. Jųdviejų poetiniame duete, rodos, susilieja mūsų tautos tradicinė, iš gamtos įsčių lūposna įdėta melodija su įsigalėjusio miesto akiračių panorama. Abi poetės turi savo gerbė­jus ir gausų skaitytojų būrį. Jei jų vaizduo­tės pasauliai ir skiriasi, tai jų meilė lietuvių poezijai ir kalbai yra vienodai stipri.

Kitame puslapyje duodami J. Vaičiūnaitės eilėraš­čiai iš ciklo "Pirmykštė ugnis", išspausdinto ''Pergalėj", 1970 nr. 3