ATNAŠA LIETUVIŠKAJAM GENIJUI |
Parašė Vytautas A. Jonynas |
Negalima, perdaug dirbtina būtų, palyginti knygą su kalėdiniu sveikinimu, nors ir kiek jame bebūtų nemeluoto jausmo. O tačiau Įnešto džiaugsmo, jaukumos, draugystės tesėjimo prasme kartais ji primena tokią bičiulišką atvirutę. Kiekvienas lyrikos kūrinys yra juk iš esmės laišku — dienoraščiu, išsisakymu, kuo poeto gyventa, ko viltasi, dėl ko liūdėta. Būna, žinoma, kartais ir staipymosi, mostagavimo nuomoto frako skvernu. Ir tada nejauku. "Donelaičio kape" viso to nėra. Nebūtinai ten išsakomi jausmai bus visų skaitytojų vienodai perprantami (Ren-dez-vous su žalčiu), bet visumoj K. Bradūno knyga yra paprasta, atvira, nuoširdi, tikra. Tas pats intymumas, kurį poetas eilėrašty "Knyga" (Devynios baladės, 1955) buvo išreiškęs noru sutirpti širdy "kaip sniegas prie žaizdro", dvelkia ir iš "Donelaičio kapo" lakštų. Lyg kiek pasikeitęs, dar labiau su-savitėjęs, pasitinka iš jų skaitytoją tas pats bičiuliškas poeto veidas. Išlikęs ištikimu tam, kuo jo visad gyventa. Išlikęs kūrybingu. Ir tas ramus brendimas ypatingai mielas tarpušventyje, kai pasilenki ant metų rentinio, klausdamasis, abejodamas, ieškodamas jo gyly savo atšvaito. Nelauktas, tiesa, truputėlį knygos pavadinimas. Ankstėlesnis K. Bradūno rinkinys "Sonatos ir fugos" turėjo paaiškinamąją antraštę — "Susitikimai su Čiurlioniu", čia, kaip pavadinimo sugestionuojama, stabtelėjama prie išdidžios Donelaičio figūros. Bet kodėl kapas? Kodėl šis žodis, iššaukiąs karsto duobės, dezintegracijos, užmaršties nykias asociacijas? Priešas kirto kumštim geležinėm, Daugiabriaunis žodis "kapas" turi lietuviui daug prasmių. (Daugybė jo dimensijų atsiskleidžia ir Bradūno naujajame rinkinyje). Bet nebūtinai jis vien mirties simbolis. Jis taip pat ištikimybės, prisikėlimo simbolis, žemele užberto lobio atitikmuo — pilkapis. Tautos tęstinumo simbolis. Nesuklystumėm tvirtindami, kad šią potekstę suteikia kapo žodžiui ir Bradūnas, kurio įvaizdžiai skrieja lyg samanės į avilį miško tankmėje, lyg elektronai į branduolį atomo, kurį tektų pavadinti Mistiniu Lietuvos Kūnu. Kuriam Lietuva nėra vien tėviškės vienkiemio "kurklelių muzika švelni", bet pusiau pagoniška realybė, didesnė už jos sudėtinių dalių visumą — žemė gimdanti save. Bet, kalbant apie rinkinio genezę, neužmirština dar ir kita aplinkybė. Jo kapas ir jo poilsio vieta. užsiklojo Šiuo posmeliu užsibaigia 1964, donelaitiniais, metais rašyta Justino Marcinkevičiaus poema "Donelaitis". Liepsningas, poetinis manifestas, "atsišaukimas", šį žodį suprantant pačia raidiškiausia prasme — šauksmas, į kurį tikimasi žmones atsišauksiant. Nesinorėtų tvirtinti, kad Bradūnas replikuoja (dar mažiau "atsikerta") J. Marcinkevičiui. "Visa planeta" juk gali reikšti ne ką kitą , kaip Marcinkevičiaus džiaugimąsi, kad "Metų" autoriaus vardą vertimai pasidarė pažįstamu ir kitataučiams. Iš kitos pusės tektų nustebti, jei poema Donelaitis būtų nežinoma Bradūnui. Ar buvo ji paskata naujajam rinkiniui, ne taip svarbu. Bet faktas lieka faktu, kad du pajėgūs, skirtingo amžiaus, temperamento ir pasaulėžiūrų lietuvių poetai prabyla su giliu pietizmu ir polėkiu apie mūsų literatūros Šventupės versmę — Tolminkiemio Ganytoją. Tik kur Marcinkevičiaus didžiavimasis Donelaičiu deklamuojamas kiek tribūnišku tonu, Bradūno ateinama jam nusilenkt kaip maldininko. Kur Marcinkevičiaus nutylima gėda ir nuoskauda, Bradūno širdgėla prasiveržia rūsčiu, kurį puikiai išsako eilėraščio (parašyto 1964) pavadinimas: "Kada širdis neišturi": Aš čia tik piligrimas Atėjęs vieškeliu nuo šiaurės, Paliksiu kurpes ant ribos Tavo lietuviškos parapijos. Bet nematau žmonių Ir negirdžiu kalbos ... Tik briedis prabėga šilu, Ir vėl tylu, tylu ... O Kristijonai, Jei tu žinotum, Kas dabar Lazdynėliuos, Jeigu matytum, Ką jie padarė Iš tavo krašto ir iš tavo parapijos, Apsiverstum grabe. Tai vienintelis eilėraštis, kur Donelaičio kapas suprastinąs paraidžiui, geografinės vietovės prasme. O tačiau Bradūnas išvengia publicistinio skėryčiojimosi ir, nežiūrint banalaus posakio pabaigoj, eilėraštis stiprus, stebinantis sutramdytos emocijos puikiu perdavimu. Ta pati savitvarda, vengimas perkaitinimo ryškūs ir kituose eilėraščiuose, kur Bradūnas nukeliauja mintimis į mūsų tėvynės Golgotas — "Miško brolių kapai", "Noktiurnas Mamertui", "Mišios Vorkutoj"... Grįžtant prie rinkinio pavadinimo, tenka pastebėti, kad jei Bradūnas nepaantrino "susitikimų" antraštės, tai, gal būt, todėl, kad žodis "susitikimas" slepia savy kažką vienkartinio, staigaus, "coup de foudre". Tuo tarpu bendras Bradūno kūrybos pobūdis sako, kad poeto niekad su Donelaičiu nesiskirta, kad jo gyventa daugiau negu fizinėj kaimynystėj. Tie dvasiniai saitai, likiminės misijos samprata tobulai išsakomi "Tiktai per paukščio skrydį", viename iš gražiausių rinkinio eilėraščių: Ieškodamas, kur viso to versmė, Kur pabaiga, kuri visus išbarsto, Kaip smiltis prie neperžengtos Aš ateinu prie užmuštojo Ir būro lūpomis meldžiuos... Aš tik atsiklaupiu ir kaip žemė Ir svaigdamas nuo vasaros Aš ieškau Donelaičio kapo— Jis turi būti čia — o rasti Kada pusnynuos ima stūgauti Aš jį randu, jau nesusietą, Nei su laiku, nei su erdve, Ne užkastą Tolminkiemy poetą, O žemę, gimdančią save. Medituodamas apie Donelaitį, Bradūnas sukuria visą eilę nuotaikingų, ilgesingų eilėraščių. Priešingai Marcinkevičiaus "Donelaičiui" Bradūno rinkinys nesutelpa romantizuotos biografijos rėmuose. Kiekvienam aišku, kad per pagarbos pareiškimą Donelaičiui Bradūnas nusilenkia prieš Didįjį Slėpinį, kuriuo yra nuostabioji mūsų kalba ir kūrybinis vyksmas aplamai. Gal net visą rinkinį būtų galima pavadinti himnu lietuvių kalbai, taip Bradūno nuostaba prieš jos grožį, žavėjimasis liaudies dainomis, vaikščiojančiomis "piliakalnių daubom ir kauburiais", ir tikėjimas lyrinio prado nemarumu tautoj ("Prie lietuviškos tvoros"' persmelkia visą "Donelaičio kapą". Gal labiausiai Bradūno poetinis credo išreikštas ne tiek ironijos kupinuose "žodžių" ketureiliuose: kiek subtilesniame, išjaustame "Prie stebuklingo medžio", kurio bent pirmąjį posmą pacituojame: "Donelaičio kapas", išskirtina savo brandumu knyga pastarojo dešimtmečio išeivijos lyrikoj, talpina savy visą vėrinį vaiskių eilėraščių, rodančių, kad Bradūno pakopta ir tvirtai stovima poezijos aukštumose. O tačiau pasibodėta gudravimų, hermetiškumo, knygiš-kumo. Dažnas "Donelaičio kapo" eilėraštis miniatiūrinis, vos kelių posmelių, o tačiau puikiai išsakantis poeto dvasinę būseną, jo sielos virpesius, skausmingus buities trapumo praregėjimus. Visų nepacituosi, bet tokiais laikytumėm "Tris atostogų miniatiūras", "Emaus", "Mišias Vorkutoj", "Noktiurną Mamertui", "Rendez-vous su žalčiu". Gal tobuliausiu poetinės kondensacijos pavyzdžiu, kuriame išsakomi beveik neišreiškiami žmogaus jausmai, tektų laikyti dviposmį "Pasilenk", neabejojamai vieną iš gražiausių mūsų religinių eilėraščių aplamai: Mano didis, mano meilės Dieve, Neatsuki veido man baugaus, Nenuplėški, kaip nuo medžio Pasilenk, nuskink lyg įsaulėje
|