JURGIO BLEKAIČIO POETINIS VARDYNAS Spausdinti
Parašė J. Žemkalnis   

"Varduose Dienoms ir Vandenims" surinkti eilėraščiai nusitęsia per penkiolika autoriaus kūrybinių metų Kaip režisierius jis mums pažįstamas jau gerą dešimtmetį. Tad poetinei mūzai jo pirštasi droviau ir kruopščiau, stropiai rinkta ir ilgai laukta.

Savo priėjimą prie eilėraščio autorius atrado labai anksti. Vėlesniuose eilėraščiuose jo stilius patikslėja, paaštrėja; jis atsikrato kaikurių ankstyvųjų eilėraščių nevisai originalaus weltschmerziškumo su jų neišvengiama kančia, juodomis veliavo-m's ir miražine būtimi. Bet tai tas pat stilius (išsk. Tempo alla Marčia). Taip pat ir jo pasaulėjauta esmėje nepasikeičia, nors ji padaro didelį žingsnį nauja linkme "Baltosios Temos" skyriaus meilės eilėraščiuose.

Ši pasaulėjauta nėra sudėtinga: autorius komponuoja pabrėžtinai intelektu, bet jis nesileidžia j metafizinius nuotykius, kaip kaikurie mūsų jaunieji poetai. Čia geru pavyzdžiu bus jo eilėraštis "Eremitas". Pcetas nei gilinasi į esminį eremito padėties sudėtingumą, nei apdainuoja jį — jis padaro eilėraštį painiai sudėtingą kaligrafinio ieroglifo įspūdžiui išgauti. Panašios yra ir koncentruotos mįslės "Labirintas", "Post Scriptum", bei ilgesnis eilėraštis "ženklas", kurio paskutinis posmas rodo. kokių pavojų autoriui esama šiame metode:
".................................. Mįslė
ji buvo, ar likimas, kurs, galbūt,
sutapo su mumis ir, ant galvų
užkritęs, perkirto mums kraujo gyslas?"

šis ieroglifas nėra kaligrafiškas.
Būtis autoriui neperregima, jos gyventojai:
".......    ne sapnuos nematyti
Kaimynai antikinėm kaukėm".

Nenuostabu, kad kaukės vaizdas nuolatos kartojasi. Paslaptingasai "Svečias" uždeda autoriui kaukę, kasdienybės kaukė dengia pasaulį. Vienumos supamas autorius gyvena rezignacija, ir viena pagrindimų jo nuotaikų yra jaunystės gailesys — jaunystės, kuri guli po medžiu Sudie.
Poeto nuovargis, pasveikinąs dieną su žodžiais "Deja, diena" ir atsisveikinąs su ja "dienų pelenų" vaizdu, savo kraštutines išraiškos pasiekia fatalistiniame "Ajerų" pasidavime.

Daugiau kalbėti apie knygos siau-roką nusiteikimų skalę būtų nelabai tiesu autoriaus atžvilgiu. Ne tame jam poezijos svarbumą. Pasaulis jam pirmoje eilėje yra estetinė patirtis. Jo svarbiausias tikslas yra parašyt gerą eilėraštį. Rezignavęs, jis jieško dailių raštų ir įmantrinių derinių visose pasaulio apraiškose, įskaitant — drugelinės ir saulėleidi-nės poezijos paskirstymu — pačias negražiausias:
"Kai aš atmerkiau senas akis,
kambarys buvo išvalgytas, kaip
dubuo,
ir nuo molinių sienų karojo
skraistėmis
atšalęs rytas".
šaltas bjaurumas aprašomas puikiu vaizdu ir taip sublimuojamas, "atperkamas", žodis yra autoriaus siekimas: "jūros liūliuojamas žodžių lietus".

Tad gilesnę, "požeminę" autoriaus poetinės visumos struktūrą tiksliausia bus atsekti tiriant jo žodį, vaizdą, metaforas. Pirmiausiai akin kris mirties ir nakties vaizdo gausumas. Vien įžanginis eilėraštis "Tebus" sutalpina kapus, mirštančiuosius, vidurnaktinius ledynus. Panašūs ir eilėraščiai "Didžioji 24", "Dialogas", "Kaktusai" ir kt. "Gyvent ar mirt — kuri saldi vilionė skaudesnė?" — klausia autorius ir netrunka atsakyt: ". .. naktis kilni. . . įamžinta many". Pavadinkime tai poeto juodąja tema.

Lygiai gausi "baltoji tema", baltumos motyvas daugiausiai aprašo apraiškas anapus konkretybės: absoliutumą ("Absoliutus, kaip tyla, sniegas"), tobulumą ("tobulam baltume"), vilties simbolius ("Balta avelė"). Balta yra autoriaus praeitis su balta mergaite joje, į baltą tobulumą veda menas (gana konvencinis muzikos aprašymas "Prarastame Rojuje"). Baltajame motyve prabyla purifikacijos geismas ir "gelmių" ilgėjimasis: idealią visatą aprašąs eilėraštis "Jei" baigiasi sakiniu — ". . . su jais visais aš leisčiausi dugnan". Poetas klausia: "Kas yra už tylos lemiančiųjų sienų?" ir taria: "Palydėk mane, lemiančioji, gelmėn", bet su šiais posakiais jis ir sustoja. (Niliūno alegorinės kelionės prasideda už tylos sienų). Pagaliau, baltumoje ". . . už slenksčio, lyg anapus kapo", baltumos motyvas susivienija su mirties:
"... įsiliepsnok   many,   paleiski
pelenais ir su manim sūnyk!..."

Ir trečiasai pagrindinis vaizdas — juo daugiausiai aprašomas kasdienis gyvenimas — yra lietaus, nesibaigiančio lietaus:
"Kada, nepabaigiamom virvėm
nutysęs pakibs ir siūbuos ir sūpuosis
lietus,
kada pro jo ūkanas vos bematysi
vaizdus vakarykščius, tingius ir lėtus..."

Aišku, mirtis visada buvo vaizduojama juodai ir viltis baltai, bet J. Blekaičiui tcs spalvos yra esminės ir aprėžia jo poetinę visatą. Mes gyvenam pilkame lietuje — tarsi sako jis — apsupti juodų ir baltų plynių anapus.

Savo pilką liūdesį, kartais pasiekiantį slaviško tirštumo, poetas distiliuoja tiksliems savo eilių rezginiams su ypatinga drausme ir, matomai, nuolatiniu šlifavimu. Jam itakos turėjo rusų ir prancūzu este'iniai poetai; Pasternakas bei Achmatova, Valery bei Laforgue. Iš lietuvių autorių daugiausiai bus paveikęs H. Radauskas. Vienu požiūriu, J. Ble-kaičio poezija ir yra pastarojo olimpiško nesuinteresuotumo siekimas. Autoriaus žodis, dažnai "kažkodėl si-bemol ir patetiškas, kažkodėl — violetinis" turi nuolatos nugalėt tokias eiles:
"Gana aš skendau čia, sunkiam dienų vyne
Nuo savo žemiškos, girtos dainos užkimęs..."

idant pasiektų "Laike" ir savitą ir savo meisterio vertą išraišką:
"Vardus vandenims ir dienoms
brandina lietus ant jūros,
mano brolis tylėjimams ir
dainoms,
pasakotojas ir augūras.

Sulietas iš laiko ir laimės, tylus
kritimas į krintančią naktį,
jis raktas į mus ir už mūsų,
lietus,
ir kraujo krūtinėje taktas".

Autoriaus eilėraštis, dažnai tevienijamas bendros nuotaikos, turi remtis metaforomis ir palyginimais; jie itin svarbūs jo struktūrai, štai "Kaktusų" paskutinis posmas:
"O virš visko plaukė, kaip kvapas, o po viskuo telkšojo, kaip tropiškas liūnas
lingavo nuodingom kardinėm lelijom ir, — nevietoj, lyg išraudi-mas, lyg iš kalėjimo
į karnavalą iškritęs dryžuotas
kalinio kūnas,—
šmėkščiojo, — lyg nebe mūsų, lyg pomirtinis, — įsimylėjimas".

čia kalinio vaizdas dominuoja ir suteikia toną visam eilėraščiui, kaip Eliot garsusis danguje ištiesto vakaro palyginimas su eterizuotu pacientu ant operacinio stalo. Atrodo, jog vidiniai rimai ir aliteracijos naudojamos taip gausiai, kad suteikus eilėraščiui vientisumo bei tęstinumo, ko jis—nuolat pavojuje pasilikt ti nuo-taikiniu metaforų rinkiniu su nebeatpažįstamu pirminiu impulsu — dažnai stokoja. Be to, formai nuolat linkstant į geometrinį griežtumą, iš to besigaunant vienodumą stengiamasi pridengt visuotiniu skambumu.

Ryšium su tuo, ilgas eilėraštis "Tempo alla Marčia" svarbus kaip autoriaus mėginimas išsivaduoti iš savo įprastinių forminių reikalavimų. Tas monologas mylimajai, aiškioje Pound-Eliot įtakoje, yra skubiai kintančių, jausmo terišamų, vaizdų montažas. Ar čia kaltas formos naujumas ar nesugebėjimas išlaikyt vientisą ilgą eilėraštį, bet "Tempo alla Marčia", nors įdomus detalėse, visumo neatlaiko.

Keliuose eilėraščiuose autoriaus stilius išsisprendžia kitu būdu ir labai vykusiai. "Sirenose" ir "Medžiotojuje" galima jausti, kaip eilėrašti! išsivaduoja iš savo gorseto ir skamba — ir tikslus ir laisvas. Pažymėtinas ir atmosferinis "Pirmadienis", arba "Marija" bei "Andrius", kuriuose be pretenzijų į pseudo-intelektualizmą, gražiai suderinamos tradicinės ir moderninės priemonės.

Autoriaus jieškojimas ir faktas, kad daugumas geresniųjų eilėraščių yra paskutinėje dalyje, duoda vilties ateičiai. Tikėkimės, kad J. Blekaitis
—    įdomus ir pajėgus poetas — taip ilgai nedels su antrąja savo poezijos knyga.
J. Žemkalnis