TAUTINIS AUKLĖJIMAS ŠEIMOJE Spausdinti
Parašė Antanas Musteikis   
Vaclovas Čižiūnas: TAUTINIS AUKLĖJIMAS ŠEIMOJE. Memmin-gen, išl. VLIKo Lietuvybės Išlaikymo Tarnyba 1953 m. 224 p. (Kaina nepažymėta).

Pedagogas Vaclovas čižiūnas ligi šio laiko jau parašė aštuonetą atspausdintų vadovėlių bei knygų (tris iš jų drauge su P. Šležu), neminint gausių straipsnių mūsų periodikoj. Jo "Tautinis auklėjimas seimo e" bus bene pati aktualiausia knyga degančiais laiko klausimais.

Autorius sąmoningai ir visai teisingai koncentravosi į šeimcs instituciją, kaip pačią efektingiausią lietuvybei svetimoje aplinkoje išlaikyti. Tačiau, neturėdamas mokslinių t ks-lų, Čižiūnas nesiribojo vien siaurai aprėžta šeima bei tautiniu auklėjimu, o palietė ir mokyklas emigracijoje ir religinį bei grožinį auklėjimą, tuo būdu duodamas konspektyvų ir populiarų tautinio auklėjimo vadovą visiems tėvams, mokytojams ir subrendusiam jaunimui.

Knyga yra padalinta į dvi dalis: 1. Vaiko psichologiją arba teorinę dalį ir 2. šeimos pedagogiją arba praktinę dalį. Pirmoji dalis yra tik įvadas į antrąją, kuri autoriaus yra plačiai ir išsamiai atskleista. Štai pagrindiniai antrosios dalies skirsniai: "Aplinkos reikšmė tautiniam būdui ir auklėjimui", charakterio ugdymas", "Naminis mokymas" ir kt. Ypatingai vertingas atrodo pastarasis skirsnys, kur autorius labai aiškiai ir konkrečiai supažindina ir nurodo, kaip pradėti diegti lietuvybę dar priešmokyklinio vaiko sąmonėje, čia autorius atidengia savo patirtį, kuria reikėtų sekti lygiai pedagogams, lygiai ir kitiems tėvams, neturintiems jokio specialaus paruošimo vaikams mokyti. Primindamas istorinę lietuvių vargo mokyklą, kai lietuvės motinos neturėjo tokio išsilavinime, kokį dabar turi eilinis lietuvis išeivis, autorius konstatuoja, kad mes daugeliu atvejų esame laimingesnėje padėtyje. Susirūpinę lietuvybės išla'ky-mu tėvai čia ras smulkiai nurodyta, kada ir kaip mokyti namie. Gali būt, kad kitas pedagogas norės pasiūlyti kitus skaitinius ar elementorius pagal vaiko amžių, bet autoriaus pateiktieji yra geri, tarp kitko, dar ir tuo, kad davė gerų rezultatų. Konkretus aprašymas, kaip 1950 metais šešerių metų vaikas, pradėjęs lankyti miestelio parapijinę mokyklą, jau buvo paruoštas šiek tiek lietuviškai skaityti ir rašyti, yra visiems lietuviams skatinantis pavyzdys. Ir nėra pagrinde būkštavimui, jog dvi kalbos trukdysiančios mokymosi ar auklėjimo pažangą, (šia tema yra keletas studijų, kurios rodo, kad pvz. Anglijoj studijuoją dvikalbiai ar daugiakalbiai studentai svetimšaliai pasiekia geresnio išsimokslinimo nei vietiniai).

Aplamai, būtų galima kai kuo nauju papildyti autoriaus pateiktą teoretinę dalį ar pasigesti dar daugiau konkrečios medžiagos tam, kad lietuviškoji vaiko sąmenė būtų atspari svetimai aplinkai, tačiau ir tai, kas duota, yra didžiai vertingas lietuvybės išlaikymo vadovas, kuris turėjo būti kiekvienos lietuviškos še'mos nuosavybė jau prieš kokį penketą metų.
Antanas Musteikis