Eilėraščiai |
Parašė MYKOLAS VAITKUS |
TAIP TOLI Saulutes šypsenos ugnis, ūksmes vėsa. Kvapsnių vilnis. Miškų svaja, švelni, tyli... Erdve svaigiai, gūdžiai gili... Kas tau, širdie? Ko taip blaškais Dievulio mėlynais takais? — Dienų paskubint negali— O tikslas taip toli, toli... GEGUŽĖS PIRMOJI Tai — gegužis! Jo palaimos jaučiam slaptą ūžėsį. Iš svajingų tolių atplasnojo tyrą perlų rytą ir Grožybių Motinai nušvito jo Pirmoji. Skliautai — sapnas, žydro žavesio glėbiu mus apimąs. Saulė—džiaugsmo verdantis verpetas, aukso himną giedąs Viešpatniajai, išsiskleidęs žiedas amžių metais. Kaip krikštolas oras dvelkia iš nakties nutolusios, ir bučiuoja Karalienei kojas lengvas pievų vejas, rytmečio šviežių kvapsnių skleidėjas, Jai aukojas. Vieversėlis sidabrinę rasą keri sielose; gėlės šypso, kvapsnimis susiję; mintį kaupia medžiai; vis Marijai, meldžias lankos, ežerai bežadžiai — AUŠROS ŽVAIGŽDE Tai buvo naktis gaivalų suirutės, tai buvo slogutis. Ir žemę, ir sielą bejėgę perkūnijos debesys nerimu slėgė. Ir sumetė žaibus... Ir trenkė į žemę didingas perkūnas. Lietus sučežėjo... O siela apraibus virpėjo, kaip kūdikis žūnąs... Ją siaubė audra, kaip ir šniokščiančią gamtą, lig giliojo pamato, ją čaižė tamsybėse griausmas skaudžių abejonių žaibuojančiais klausimais... Ji troško nurimti, nutilus griaustiniui, dangums prasiblaivius, tyloj atsilsėti, su rytu atgimti, kaip saulės pasilgęs keleivis... Ir liovės audra. Kaip šviesi karalienė, kur kilnį suvienijo su grožio stebuklu skaisčiuoju, rytuos kaip žibintas Aušrinė švytruoja... Nušvitęs grožiuosi, akių atitraukti nuo jos neįstengiu... O Ji, spindulių vainiku pasipuošusi, mįslingai plevena padangėje... SAPNAS Kai suskardens likimo švitrios triūbos: "Rytų Siaubūnui nulenkta galva! Jo pėdsakus lauk šluoja Lietuva ir džiaugiasi, Aušros Angoj sukniubus"— o! kaip tada sūnų veidai švytės! kaip skris jie ten iš gedulo tremties! Taip, mes, kuriems išauš sapnuota laimė, pakilsime plačiais audrų sparnais, ir saule mums širdis krūtinėj kais, ir tirps dvasia aušros džiaugsme giliajam, ir su dangaus šviesa krūtinėje mes verkdami sugrjšime į Ją... Išvysime kilnius bažnyčių bokštus — tėvų maldas, dangun bekylančias — ir kapinių tyliąsias koplyčias, kur ilsi jie klevų ir liepų kuokštuos, ir virš miškų bei ežerų vandens varpu audra kaip jūra sugraudens. Ir eisime tylom į Dievo rūmus ir pulsime ant kelių mes prieš Jį — liepsnos širdis, ir kils malda kukli, ir mus apsiaus gilus šviesus graudumas. Te Deum griaus, pakeis jį Requiem — iš sielų gilumos — aniem, aniem... |