Eilėraščiai Spausdinti
Parašė AUŠRA BENDORIŪTE   
MANO   DIENOS

Mano dienos —
nubalę, smulkūs akmenėliai,
be garso krentantys
į šias smiltis ir į šiuos vandenis.


Mano dienos —
nulygintos ir permatomos kriauklės,
jau taip seniai pralaužtos,
kad nelaikytų jūros nei vėjo balso.
Tylėdama, neprisiliesdama,
aš rūpestingai vaikštau aplink jas.

PURIENOS

Nuo jų
pavasario rankos nuvysta
ir į odos baltumą skverbiasi
žalsvi šešėliai,
jų vienų
vėjas nepajėgia nuskint ir nešti nesutrynęs,
tik nuo jų
jis tampa matomas ir gelsvas.

ŠAUKSMAS

Tu negali girdėti mano žodžių,
bet pažiūrėk:
jie virš tavęs,
jie paukščiai danguje,
jie spurdi, verpdami ploniausius
metalo siūlus mano sielon,
ir plėšo, norėdami augštyn.

Tu negali girdėti mano žodžių,
bet greičiau, greičiau pažvelk
ir, ranką ištiesęs,
nuskink juos nuo dangaus.


KETVIRTĄ  VALANDĄ

Ketvirtą valandą
dienos pats dešinysis sparnas
užkliuvo už sausiausios
ąžuolo šakos
ir plyšo.
O susikūprinęs, įraudęs amariukas
permatoma koja
pradėjo tuksenti
nesuvokiamą ritmą.

ILGESYS

Ir kartą,
kai paliko vartai atdari,
laukuosna ilgesys atėjo.
Jis buvo baltas, kaip žiedai,
ir ne gėlėm —
kažkuo dar lengvesniu,
daug tylesniu —
jauni konvalijų laukai kvepėjo.