UKRAINOS KOVA UŽ LAISVĘ Spausdinti
Parašė E. ERDVILAS   
(Tęsinys)
 
Raštija ukrainiečių kalba prasideda tik XVIII a. pačioj pabaigoj. Ligi tol visi raštai buvo rašomi tik bažnytine slavų ar lotynų kalba. Jų pirmieji istoriškai svarbūs yra vadinamieji Kijevo ir Voluines metraščiai iš X a. galo. Literatūra sava kalba pradeda kilti stiprioj romantizmo įtakoje. Prasideda studijavimas savos kalbos, dainų, padavimų; atsiranda pirmosios istorinės studijos, prozos veikalai, poezijos rinkiniai.

Jau XIX a. pačioj pradžioj pasirodo Nika-lojaus Beretelevo "Kazokų legendos". Netrukus (1819 m.) išleidžiama Jono Kotliarevskio "Enei-da" (Virgilijus ukrainietiškuose rėmuose). Ji buvo pradžia moderninės ukrainiečių literatūros. Tame pačiame laikotarpyje reikia j ieškoti ir moderniojo ukrainiečių teatro pradžios. D. Bantiš-Kamenskis pasirodo su pirma istorine studija, o 1827 m. M. Maksimovičius išleidžia pirmąjį liaudies dainų rinkinį. Suintensyvėja ir tautosakos tyrimas, prasidėjęs dar XVIII a. septintam dešimtmety. Prie šių ukrainietiškos literatūros pradininkų jungiasi ir kiti: ukrainiečių romano kūrėjas Jurgis Kvitka-Osnavjanenko, Metlinskis, Hrebinka, Kulisas. Tačiau juos visus praauga iš baudžiauninkų kilęs ukrainietiškasis Maironis— Taras Ševčenko, kuris poezijoj nėra pralenktas ir šiandien. Jo poezijos perlams sužibus, literatūrinis atgimimas pradeda persiformuoti į tautinį atgimimą. Kultūros centru tampa Charkovas su savo 1805 m. įkurtu universitetu. Ten buriasi žymesnieji literatai, mokslininkai. Pasirodo pirmieji periodiniai leidiniai.

Ševčenko ir jo bendralaikių tradicijas XIX a. vidury tęsia Jonas Franco, Marko Vovčok, Rudanskis, Hlibovas, Storošenko, Šaškevičius, Fedkovičius, Myrny, Levickis, Lesija Ukrainka.

1876 m. ukrainiečiams uždraudžiama spauda savąja kalba. Kultūrinio gyvenimo centru dabar tampa Galicija. Iš čia, kaip lietuviams iš Prūsų, gabenama spauda į kitas Ukrainos dalis. Šiuo laikotarpiu pradeda iškilti ir būdingiausi ukrainietiškos literatūros atstovai: Samčiukas, Tyšiną, Rylskis, Krilovi, Janovskis, Antoničas, Malaniukas ir kt.

Naujų augštumų tautinis ir kultūrinis sąjūdis pasiekia 1905-1918 m. laikotarpyje. Steigiamos mokyklos, kuriamos draugijos, leidžiami laikraščiai. Tačiau nepriklausomybės idėjai neįsikūnijus, grynai tautinė kultūrinė kūryba ligi šių dienų yra puoselėjama tik emigracijoje.

5. Tarp dviejų karų
Bolševikų vergijon patekusi didžioji tautos dalis pradžioje išgyveno vadinamąjį ukrainieti-zacijos laikotarpį. Jis buvo trumpas, bet tragiškas. Rusai jautėsi per silpni Ukrainą sėkmingai valdyti ir todėl griebėsi gudrios politikos. Politinę krašto valdžią pavedę savo patikėtiniams, jie paskelbė Ukrainos tarybinę respubliką su plačia tautine ir kultūrine autonomija. Ukrainiečių kalba visoj teritorijoj — tiek mokyklose, tiek valdžios įstaigose, tiek kariuomenėj, kuri tuo metu dar buvo ukrainietiška — buvo paskelbta oficialia kalba. Ukrainos Mokslų Akademija — svarbiausias ukrainiečių tautinės kultūros ir mokslo židinys — vėl buvo atidaryta. Ateitis atrodė truputį šviesesnė.

Bet ukrainiečiai, net vadai, neįstengė įžvelgti į užkulisius. Juose jau buvo daromi planai visiškai užvaldyti Ukrainą. Krašte visu smarkumu jau veikė ir čeka, tačiau ukrainiečių masės jos žudančios veiklos dar nejautė ir nesuvokė.

Optimistiškai nusiteikusi tauta kreipė mažai dėmesio į vis dažnesnius religijos užpuldinėjimus, vis aršesnę čekos veiklą, vis tampresnį politinį ryšį ir priklausomumą Kremliui, kurio visagalis patikėtinis Kijeve buvo aršus rumunas komunistas Rakovskis.
Ukrainietiškas laikotarpis pasibaigė su Lenino mirtimi 1924 m. Stalino politika iš pirmųjų dienų buvo skirtinga, ir šis laikotarpis ukrainiečių yra vadinamas standartizacijos ir rusinimo laikotarpiu.

Stalinas pirmiausia į mokyklas ir įstaigas įvedė rusų kalbą. Netrukus ir Kijevo Mokslų Akademija tapo tik Maskvos akademijos šaka. Tas pat nutiko ir su kitomis kultūrinėmis, mokslinėmis ar visuomeninėmis organizacijomis ir institucijomis. Tuo pačiu metu prasidėjo ir ukrainiečių inteligentijos žudymas, jų vieton įtvirtinant aiškius komunistus, dažnai net ne ukrainiečius. Vienas po kito dingo geresni rašytojai, mokslininkai, kunigai, mokytojai, visuomenininkai. Tarp jų ir žymiausias tuolaikinės laisvės kovos vadas žymus istorikas M. Hruševskis. Tačiau krizė atėjo, kai Stalinas sutraiškė tautos kamieną —- laisvąją ūkininkiją, atimdamas iš jos paskutinius grūdus.

1931 m. derlius buvo blogas. Kilo badas, savo siautėjimo viršūnę pasiekęs kitais metais. Kremlius to ir telaukė. Uždraudęs teikti badaujančiai ūkininkijai bet kokią pagalbą, jis tuo būdu palaužė ūkininkų atsparumą ir badu numarino apie penkis milijonus žmonių. Antra tiek buvo deportuota ir išmėtyta po plačius rusų Azijos plotus.

Trumpai paminėtinas ir tragiškas keleto milijonų ukrainiečių likimas Sibire. Jų mažos grupės ten atsirado jau hetmonų laikais, kaip carų valdžios tremtiniai. Stiprios ir gausingos jų kolonijos ten įsikūrė XIX a. Kremlius sistemingai juos naikino, ir didžioji jų dalis pagal sovietų planą dingo be žinios kalėjimuose ir vergų stovyklose.

Savo nepriklausomybę paskelbusi ir susijungusi vienon valstybėn su didžiąja Ukraina, vadinamoji Vakarų Ukraina (rytų Galicija) 1919 m. jau buvo lenkų rankose. 1923 m. įvykusi britų, prancūzų, italų ir japonų ambasadorių konferencija Vakarų Ukrainą Lenkijai pripažino be jokių sąlygų. Tokiu būdu Vak. Ukrainos klausimas oficialiai buvo išspręstas.

Patys ukrainiečiai tokio sprendimo niekados nepripažino. Nuo pat pirmos dienos jie energingai, nors neorganizuotai, stojo į kovą. Po 1923 m. ukrainiečiai, supratę, jog lenkų valdžioj jiems teks gyventi ilgesnį laiką, savo taktiką pakeitė ir dėmesį nukreipė į tampresnį susiorga-nizavimą. Pačioj pradžioj griežtai boikotavę seimo rinkimus, jie dabar ten pasiuntė savo atstovus, kurie legaliu būdu turėjo kovoti už Vak. Ukrainos laisvę. Tačiau plačiu mastu rezistencija išsivystė tik pogrindyje. Jos aiškiausia atstove buvo iš visų politinių partijų sudaryta ukrainiečių karinė organizacija, kuri vėliau (1929 m.) pasivadino Ukrainiečių Nacionalistais. Jai vadovavo pulk. E. Konovalecas. Nors ji buvo teroristinio pobūdžio (pagarsėjusi augštų lenkų valdinirkų likvidavimais), tačiau turėjo beveik visuotinį ukrainiečių pritarimą ir paramą.

Lenkai taipgi nesnaudė. Jau pirmaisiais metais kalėjimai buvo prigrūsti ukrainiečių inteligentų ir apskritai ryškesnių laisvės kovų vadovų. Netrukus jie išvystė ir stiprią polonizacijos akciją. Mokykloms buvo brukama lenkų kalba, spauda griežtai suvaržyta, o visas kultūrinis veikimas nukreiptas lenkiškąja linkme. Kiek vėliau panašių smūgių sulaukė ir ukrainietiškoji pravoslavų Bažnyčia.

Vakarų Ukrainos Bukovinos ir Besarabijos sritys su milijonu ukrainiečių po pirmojo pasaulinio karo pateko Rumunijai. Pastarosios politika ukrainiečių atžvilgiu buvo visiškai panaši į lenkų. Tačiau čia patys ukrainiečiai visais atžvilgiais skyrėsi nuo savo brolių rytų Galicijoje. Jie Rumunijoj neišvystė nei rezistencijos, nei kultūrinės ukrainietiškos veiklos. Neturėdami vadovaujančios inteligentijos, Rumunijos ukrainiečiai gyveno tipingą nekenčiamos tautinės mažumos gyvenimą — su cenzūromis, kalinimais, rumunizacija.

Vadinamoji Karpatų Ukraina po pirmojo pasaulinio karo buvo įjungta į naujai sudarytą Čekoslovakijos valstybę. Pastaroji nuo pat pradžios Karpatų ukrainiečių atžvilgiu pastovios politikos neturėjo. Pradžioj ukrainiečių nei tautiškai, nei kultūriškai nespaudė, priešingai, jie net rėmė jų pastangas švietimo, kultūros ir ekonominio gyvenimo srityse. Vėliau jų politika kaitaliojosi, tačiau Karpatų ukrainiečiai tautine ir kultūrine prasme vistik buvo laisvesni už sovietinės Ukrainos ar Galicijos ukrainiečius. Pragoję buvęs ukrainiečių universitetas netrukus tapo visų ukrainiečių kultūriniu centru, nors kultūriniai centrukai veikė ir pabėgusių inteligentų susibūrimų vietose: Paryžiuj, Berlyne, Vienoje.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ukrainiečių tautos padėtis buvo nepavydėtina. Kelių kraštų okupacijos suskaldytos jos dalys pamažu tolo viena nuo kitos. Bendra akcija buvo neįmanoma, o atskira veikla nedavė teigiamų vaisių. Pagaliau ir tarp laisvajame pasaulyje gyvenančių ukrainiečių nebuvo vienybės. Pirmosios respublikos galva Petliura 1926 m. žuvo Paryžiuje nuo komunistų rankos. Tokio pat likimo susilaukė ir pulk. E. Konovalecas. Gausybė politinių partijų ir laisvinimo sąjūdžių perdaug energijos eikvojo tarpusavio rietynėms.

Hitleriui po Miuncheno konferencijoj suskaldžius Čekoslovakiją, slovakams ir Karpatų ukrainiečiams buvo suteikta autonomija. Pastarieji, to momento laukę dvidešimt ilgų metų, tuoj sukruto išnaudoti susidariusią padėtį. Krašto valdymą į savo rankas paėmė pirmą kartą laisvai išrinktas Karpatų Ukrainos seimas. Prezidentu išrinktas didelis patriotas unitų Bažnyčios kunigas Augustinas Vološynas. Krašto viduj virė atkuriamasis darbas, kuris tvėrė iki 1939 m. lemtingosios kovo 14 d. Tą dieną vengrai sugniuždė nepriklausomą Karpatų Ukrainą. Ukrainiečiams grižo Habsburgų laikai: suėmimai, cenzūra, mokyklų, organizacijų uždarinėjimai.

Antrojo pasaulinio karo audros
Vokiečiams trypiant Lenkiją, Sovietų Sąjunga (su Hitlerio laiminimu), užėmė didelę dalį Vakarų Ukrainos. Kai kurias dalis patys vokiečiai atidavė Stalinui pagal anksčiau pasirašytas sutartis. Vakariniai ukrainiečiai desperatiškai kovojo prieš raudonuosius okupantus. Masės pabėgėlių slinko į vokiečių užimtąsias sritis, tuo liudydami pasauliui, kas yra didžiausias ukrainiečių tautos priešas.

Užėmęs V. Ukrainą ir sudaręs su Hitleriu provizorinę sieną, Stalinas į darbą įkinkė savo viską naikinančią mašiną. Nuo pat pirmos dienos privatus turtas buvo nusavintas. Tūkstančiai ukrainiečių buvo vietoj sušaudyti, dar didesni skaičiai sukišti į kalėjimus. Daugelyje vietų net ištisi paprastų ūkininkų kaimai buvo deportuoti Sibiran.

Ypatingą dėmesį Kremlius atkreipė į pogrindinę revoliucinę organizaciją — Ukrainiečius Nacionalistus. Rakštis akyje ji buvo ir Hitleriui, kuris mielai padėjo Kremliui naikinti laisvės kovotojus.

Bendra bolševikų-nacių akcija didele dalimi pavyko. Ukrainiečių laisvės pagrindas buvo apgriautas ir pairęs. Tuo metu ukrainiečių laisvės sąjūdžio eilėse įvyko vidinis pakitimas.

1938 m. žuvus Ukrainiečių Nacionalistų vadui pulk. Konovalecui, jo vietą užėmė artimas bendradarbis pulk. A. Melnykas. Netrukus krito ir jo autoritetas. Nacionalistų sluogsniuose vis dažniau skambėjo Stepono Banderos vardas. Jis, kelerius metus išsėdėjęs lenkų kalėjime ir po išsilaisvinimo su savo artimaisiais bendradarbiais pabėgęs į Vakarus, įgijo sąjūdžio sferose nemažo autoriteto ir pradėjo reikalauti vidinių reformų. Melnykas nenusileido. Nacionalistai skilo į dvi dalis. Tuo būdu laisvės praktiškoji jėga buvo suskaldyta.

Melnikivicų ir banderevicų (kaip jie populiariai buvo vadinami) skilimas vis platėjo ir gilėjo. Abi grupės pradėjo tarpusavio kovas, kurios vyko iki karo pabaigos.

Skilimo padarytos žaizdos tebuvo užgydytos tik pačioj karo pabaigoj, kai laisvės kovoms pradėjo vadovauti UPA (Ukrainiečių Partizanų Armija).
Nuo pat pirmos sovietų vokiečių karo dienos vieni ir antri, stengdamiesi ukrainiečiams įsigerinti, kėlė jų tautinę ambiciją ir ryžtą. Sovietai ir vokiečiai visomis įmanomomis priemonėmis skelbė ukrainiečiams naują gyvenimą. Pirmieji gražių pažadų bevertiškumą parodė besitraukia sovietai. Jie nusiaubė Ukrainą taip, kaip ji dabar istorjoj nebuvo nusiaubta. Ištisi miestai ir kaimai buvo sudeginti ir sulyginti su žeme. Keli šimtai tūkstančių žmonių — ūkininkų, darbininkų, inteligentų, vyrų, moterų ir vaikų — buvo brutaliausiai nužudyti. Vakariniais ukrainiečiais sausakimšai prikimšti Peremislio, Lvovo, Zolochivo, Lucko ir kt. kalėjimai po NKVD pasitraukimo liko lavoninėmis. Masinės ukrainiečių žudynės vyko ir sovietinėj Ukrainoj: Žitomire, Vinicijoj, Dniepropetrovske, Kijeve, Poltavoj, Charkove.

Vokiečiai pradžioj ukrainiečių perdaug nevargino. Pastarieji buvo vokiečių tariamo nuolaidumo suklaidinti ir sukruto valstybės atstatymo darbui. Jie, lietuvių pavyzdžiu, nelaukdami vokiečių armijos, sukilo prieš rusus ir nemažas sritis paėmė savo žinion. Išsilaisvinusiųjų ukrainiečių entuziazmas buvo neišsakomas. Pirmą kartą po dvidešimt metų miestai, kaimai, valsčiai rinko savus žmones ukrainietiškon ad-ministracijon. Kolchozinę baudžiavą nešusieji ūkininkai dalinosi žemes ir su nauja energija smeigė arklą jau į nuosavą žemę.

Ypatingai jaudinąs buvo Dievo grįžimas į tautos širdį. Tūkstančiams anksčiau puošnių cerkvių ir bažnyčių, ligtol tarnavusių komunistinės propagandos centrais, paleistuvavimo lizdais ar antireliginiais muzėjais, vėl buvo grąžinta pirmykštė pagarba. Iš palubių, rūsių ir tvartų į pirkias ir lentynas grįžo kruopščiai išsaugotas kryžius ir ikonos, maldaknygės, šventųjų paveikslai. Religinis sąjūdis reiškėsi visoj tautoj. Cerkvės nė šiokiadieniais nesutalpindavo tikinčiųjų ukrainiečių, kurie, viską praradę, išsaugojo didelę meilę ir pagarbą Visagaliui.

Bet ukrainiečiai neilgai kvėpavo laisvės oru. Karinę valdžią pakeitęs vokiečių civilinis "ver-waltungas" kraštą sukaustė nauja okupacija.
Rytų ir Vidurio Europos ateitis bendrais bruožais jau buvo atvaizduota Hitlerio pamišėliškame "Mein Kampf". Jos turėjo tapti Vokietijos kolonijomis, o gyventojai — "grynosios" vokiečių rasės vergais. Karo metu vokiečiams užėmus Vidurio ir Rytų Europą, ši beprotiška Hitlerio teorija virto smulkiais planais, kuriuos vokiškieji "uebermenschai" vykdė raidės tikslumu. Iš bendro plano nebuvo išskirta nė Ukraina.
Galutinis vokiškosios politikos tikslas buvo Ukrainos sunaikinimas. Derlingoji Ukraina vokiškosios Europos ateityje turėjo suvaidinti nemažą vaidmenį. Šiam tikslui kliudė gausi ir savo kraštą mylinti tauta — todėl pagal nacių logiką ji turėjo būti sunaikinta. Ši genocidinė filosofija pačių vokiečių buvo išryškinta slaptose instrukcijose gauleiteriams. Jose ukrainiečiai vadinami "senosios vokiečių protėvynės" (suprask,
 

JUOZAS   ZIKARAS       VYTAUTAS PRIE JUODŲJŲ JŪRŲ
 
Ukrainos) užgrobėjais, o pati Ukraina — "die heilige Zukunft des deutschen Volkes".
Savo planus vokiečiai pradėjo vykdyti, Ukrainą vėl suskaldydami. Galicija buvo dar kartą atplėšta nuo Ukrainos ir įjungta į Lenkijos ge-neralkomisarijatą. Bukovina, Besarabija ir Odesos rajonas vėl buvo prijungtas prie Rumunijos. Buvusioji sovietinė Ukraina tapo reichsko-misarijatu.

Planingi ir veiksmingi vokiečiai buvo suplanavę ir tai, kaip ukrainiečius naikinti. Pagrindinės gairės buvo išdėstytos dvylikoje instrukcijų, vadinamų "12 Gebote fuer das Ver-halten der Deutschen im Osten und die Behan-dlung der Ukrainer".

Ypatingu užsispyrimu naciai griovė ukrai-nietiškąjį švietimą. Pirmiausiai mėnesiais su" įkūręs platus pradžios ir augštesniųjų mokyklų tinklas civilinės vokiečių valdžios buvo sunaikintas. Bet kokios organizacijos buvo uždarytos, meno kūriniai arba sunaikinti arba išvežti į Vokietiją. Bibliotekos buvo deginamos. (Kijevo Mokslų Akademijos bibliotekos didžioji dalis buvo sukūrenta vieton malkų 1942-1943 m. žiemą).

Iš ukrainiečių širdžių buvo plėšte plėšiamas ir brangiausias jų turtas — Dievas, kuriam bolševikinės vergijos metu jie rodė tokią ištikimybę. Visas bažnytinis gyvenimas buvo tiesioginėje vokiečių komisarų žinioje. Jie skyrė kunigus, tvarkė religinį švietimą, o svarbiausia —: kurstė religines grupes ir rėmė jų vaidus.

Iš didžiųjų religijos gynėjų ukrainiečiai daugiausia ir ypatingai gerbia katalikų Bažnyčios galvą metropolitą Andrių Šeptickį. Savo nepalaužiama energija, drąsa ir tiesos meile tuolaikinėje Ukrainoje jis buvo tapęs legendariniu asmeniu, gerbiamu ir katalikų ir pravoslavų.
Ukrainiečių laisvės kova antrojo pasa.ul'nio karo metu turėjo dvi fazes: pasyvios rezistencijos ir atviro karo. Pradžioj kova buvo pasyvaus — sabotažinio pobūdžio. Ji nebuvo organizuota, neturėjo bendros vadovybės bei tikslaus plano, nors kartu ji buvo visuotinė, nes į ją jungėsi kiekvienas ukrainietis, kiekvienas kaimas, k'ek-viena organizacija ir partija.

Faktiškai ukrainiečių laisvės kova prasidėjo pirmomis karo dienomis, kai jie turėjo dar vilčių į naujuosius nacinius okupantus. Jau 1941 m. birželio 30 d. Lvove Bandera sušaukė tautini seimą ir paskelbė Ukrainos nepriklausomybę. Tuo pačiu buvo sudaryta ir provizorinė vyriausybė su Jaroslavu Stecko prieky. Po kelių dienų susikūrė ir tautinė taryba, kurios pirmininku tapo dr. Kostas Levickis. Tačiau nors vokiečiai dar ilgokai leido ukrainiečių masėms žaisti atgauta laisve, bet kokia organizuota, oficiali veikla buvo tuoj sustabdyta. Taryba ir vyriausybė po kelių dienų buvo išvaikyta. Žymesnieji vadai — Bandera, Stecko, Melnykas — buvo areštuoti ir išsiųsti į koncentracijos stovyklas. Tai buvo pirmasis vokiečių ir ukrainiečių susirėmimas. Prasidėjo apie 2 m. trukęs pasyviosios rezistencijos laikotarpis. Kai pagaliau pasyvioji rezistencija virto aktyvia ginklų kova, laisvės kovos prieky atsistojo UPA, kurios istorija neatsiejamai surišta su pastarojo dešimtmečio visos tautos laisvės kovų istorija.

7. UPA — Ukrainska Povstanča Armia
UPA — Ukrainiečių Partizanų Armijos pradžios jieškotina jau pirmosiomis karo dienomis. UPA branduoliu laikytina Taras Bulba — Boro-veco vadovauta maždaug 10,000 vyrų armija, kuri iš visų partizanų dalių išsiskyrė geriausia organizacija, sėkminga veikla ir aiškiu tikslu: bekompromisine kova už visišką Ukrainos nepriklausomybę.

Dabartinė UPA susikūrė tik trečiaisiais karo metais, kai visi Ukrainos miškai buvo pilni partizanų, priklausančių jau tik trims armijoms: banderavicams, melnikivicams ir pirminei UPA. Pastarosios iniciatyva, visos trys grupės sudarė vieną armiją, pasivadino UPA ir pakluso vienam vadui, kuriuo tapo gen. Taras Čiuprinka. Taip gimė UPA — stipriausia ir veiksmingiausia partizanų armija už geležinės sienos.
1943 m. vasario mėn. UPA pradėjo pirmuosius platesnio masto žygius prieš vokiečius ir kartu prieš vis drąsėjančius bolševikų partizanų būrius. Pirmieji mūšiai vyko šiaurvakarinėj Ukrainos dalyje ir buvo sėkmingi. Jau balandžio mėn. pradžioj ištisi miestai su teritorijomis buvo valdomi UPA (Volodimirec, Stepan, Topori-vici, Liudvipil, Deražne, Olika, Cuman, Horokiv ir kt.). UPA prestižas tautos akyse didėjo kasdien. Naujos tūkstantinės jaunų vyrų visoj Ukrainoj jungėsi į UPA ir ją stiprino naujiems žygiams.

Žiauri kova tarp UPA ir vokiečių vyko iki pat rytų karo pabaigos. Stipri ir vieninga UPA gausiais fanatiškų partizanų būriais užpuldavo ištisus vokiečių batalijonus. Ne kartą net didelės teritorijos būdavo ilgesnį ar trumpesnį laiką visiškoje UPA partizanų valdžioje.
Antroje 1943 m. pusėje UPA dar sustiprėjo. Teritorijoje tar Dniepro, Karpatų ir Juodosios jūros vokiečiai noromis nenoromis turėjo "dalintis" valdžia su UPA.

Atrodė, jog UPA partizanams pasiseks įvykdyti didįjį ukrainiečių troškimą — atkurti nepriklausomą Ukrainą. Likimas lėmė kitaip. UPA jau iš anksčiau turėjo kovoti ne tik su vokiečiais, bet ir su bolševikų partizanais, kurių vis daugėjo. Be to, vokiečiams pasisekė ukrainiečius įvelti į vidaus kovas su lenkais. UPA tai pagundai neatsispyrė. Padėtis dar radikaliau pakito, prasidėjus didžiajam vokiečių traukimuisi. UPA jėgos buvo priverstos susiskaldyti. Iš vienos pusės jie turėjo atremti viską žiauriausiu būdu naikinančius vokiečius, iš antros — laikytis prieš grįžtančius rusus.

1944 m. viduryje bolševikai, pradėję visuotinę ofensyvą prieš vokiečius, netrukus okupavo visą Ukrainą. Jie savo žudančia ranka vėl prispaudė ukrainiečius. Grįžo masiniai žudymai, trėmimai, kalinimai. Tūkstančiai gyvų išlikusių ukrainiečių buvo nužudyti už "bendradarbiavimą su priešu", šimtai tūkstančių už tą patį "nusikaltimą" ištremti vergų stovyklosna.

Tačiau kova vyksta. UPA ir šiandien veikia. Didesnių mūšių su daug stipresniais priešais ji vengia. Kovos yra grynai vietinio pobūdžio: čia sulikviduojant per uolų komunistų pareigūną, ten pasigrobiant ginklų, dar kitur sudeginant kariuomenės sandėlius ir t.t. Bene paskutinysis UPA žygis buvo kelių šimtų vyrų prasiveržimas 1947 m. per Lenkiją ir Čekoslovakiją į amerikiečių zoną Vokietijoje.
Šalia UPA šiandien didelį vaidmenį vaidina Ukrainoje ir pagrindinis politinių organizacijų tinklas. Jo svarbiausias tikslas yra plačia prasme suprantama antibolševikinė propaganda.

Tam tikrą ambasadorinį vaidmenį šiandieninėje ukrainiečių laisvės kovoje vaidina ir gausūs ukrainiečių politiniai pabėgėliai, kurių didelė dalis Vakarus pasiekė po respublikos žuvimo 1918 m. Jų veiklą ir jėgas sustiprino nauja pabėgėlių banga (apie 300,000) po antrojo pasaulinio karo.

Politinei veiklai tvarkyti laisvųjų ukrainiečių yra sudaryta Tautinė Taryba — Ukrainska Nacionalna Rada. Jai priklauso šios politinės partijos: ukrainiečių tautinė demokratinė sąjunga, ukrainiečių tautinė valstybinė sąjunga, ukrainiečių socialdemokratų sąjunga, ukrainiečių socialrevoliucinė partija, ukrainiečių socialistų radikalų partija, ukrainiečių nacionalistų sąjunga ir tautinė ukrainiečių revoliucionierių sąjunga.

JAV, kur yra netoli milijono ukrainiečių kilmės žmonių, aktyviai veikia ukrainietiškasis Altas — Amerikos Ukrainiečių Kongreso Komitetas, vadovaujamas prof. L. E. Dobrianskio.
Tikime, kad ukrainiečių kovos ir kančios bus apvainikuotos laisvės vainiku.