JURGIO JANKAUS „NAMAS GEROJ GATVĖJ“ Spausdinti


Jau gana daug laiko yra praėję, kai pasirodė Jurgio Jankaua knyga apie "Namą geroj gatvėj". Ir laikraščiuose apie ją jau buvo rašyta: ir pasidžiaugta, ir kai kurių priekaištų padaryta. Bet kadangi L. Rašytojų Dr-ja savo narių balsų dauguma autoriui už minėtą knygą suteikė premiją ir šitaip ją išskyrė iš eiles kitų, tai jos aktualumas gal dar nebus praėjęs, šitai ir duoda noro šių eilučių autoriui pasakyti keletą minčių apie tą knygą.

Kas yra "Namas geroj gatvėj" žanriniu atžvilgiu: ar romanas, ar apysaka? Pats autorius apie tai tyli — matyt, savo kūrinio priskyrimą prie žanrų laiko nesvarbiu, nors daug šių dienų rašytojų didokos apimties apysakas vadina romanais. Plačiau tuo klausimu nekalbant, trumpai galima pastebėti, kad "Namo geroj gatvėj" veiksmo lauko siaurumas (pasakojama apie dviejų žmonių šeimyninės laimės kūrimą ir jos sudužimą), visuomeninio fono nedidelis ryškumas (teparodoma sociališkai skurdi aplinka ir, kaįp kontrastas, buržuazinio gyvenimo vylingi patogumai), nežymus veikėjų skaičius (nuodugniai tepa vaizduoti tik Stasės ir jos sužadėtinio bei vyro santykiai) lyg sakytų, kad turime reikalo su apysaka. Tačiau gana toli siekianti herojų psichikos analizė ir jos atskleidžiamos problemos vėl rodytų, kad "Namas geroj gatvėj" skirtinas į romanų rubriką. Nenorint J. Jankaus kūrinio iš anksto menkinti, tenka jį čia vadinti romanu, nes, jei autorius jį šitaip būtų pavadinęs, greičiausia be priekaištų su tuo sutiktume.

Bet ir romano vardu "Namo geroj gatvėj" toli gražu dar neapibrėžiam. Juk romanas dar turi specifiškesnių vardų — nuotykių, intrygos, kriminalinis romanas, papročių arba socialinis romanas, psichologinis romanas, filosofinis romanas ir t.t. Į kurią šitų rūšių priskirtinas J. Jankaus "Namas geroj gatvėj" ? Iš paviršiaus žiūrint, jis tiktų dėti į intrygos ir kriminalinio romano rubriką, nes jo intrygos centre stovi baudžiamojo kodekso nusikaltimas, su kuriuo susipynę kiti nusikaltimai ir nuodėmės. Nors "Namo geroj gatvėj" romane išviršinių įvykių nėra daug, tačiau intryga yra stįpriai supinta. Su pirmaisiais puslapiais ji pririša skaitytoją ir jo įtemptą dėmesį, mįslės viliojamą, išlaiko iki galo. Yra skaitytojų, kurie jį pradėjo vakare ir skaitė iki pusryčių, kol pabaigė. Vadinas, romanas skaityti įdomus, patraukiantis.

Tačiau tai nereiškia, kad "Namas geroj gatvėj" būtų pramoginis intrygos romanas, kuris neturėtų kitų tikslų, kaip tik žadinti skaitytojų smalsumą ir šitaip suteikti jiems malonaus užsimiršimo. Iš tikro su kriminaliniais nusikaltimais supinta intryga nėra šito romano vienintelis ir pagrindinis tikslas. Kaip neviename kitame savo kūriny, J. Jankus čia, be abejo, vartoja intrygą vidutinio skaitytojo dėmesiui patraukti, tačiau į ją įdeda taįp pat žymiai reikšmingesnių dalykų — ir toli siekiančią psichologinę analizę, ir problemas, susijusias su žmogaus gyvenimo ir laimės prasme, ir drauge atskleidžia vieną pagrindinių mūsų socialinio gyvenimo žaizdų — materialinių gėrybių geismą, nepaisant arba maža tepaisant tų moralinių ir dvasinių nuostolių, kuriuos atneša to geismo patenkinimas. Taigi ir pagrindinių veikėjų psichologinė analizė ir jos atskleidžiamų problemų reikšmė "Namą geroj gatvėj" iškelia žymiai augščiau už pramoginį romaną ir jį pastato į psichologinių-probleminių kūrini:} eilę.

Kad "Namu geroj gatvėj" J. Jankus siekė atskleisti psichologinę, moralinę, socialinę ir net metafizinę problemą, tai mums iš dalies sako vardų stoka net patiems pagrindiniams veikėjams: tik svarbiausią moterį autorius tepavadino Stase, kai tuo tarpu jos sužadėtinis ir vyras lieka bevardis. Mes matome jo kuklią išvaizdą, suprantame ir matome jo skurdą jaunystėje, jo pastangas savo uždarbiu siekti mokslo, išsiveržti iš socialinio skurdo į nepriklausomo žmogaus gyvenimą, ypač susipažinus ir susidraugavus su jauna, gražia ir inteligentinga darbininke Stase; mes taip pat įsivaizduojam to jauno vyriškio vienatvę, meilę, geismus, pasiryžimus, abejones, pavyduliavimus, nusivylimus, kentėjimus, intymius santykius su sužadėtine ir žmona, mes suprantame tik užuominomis jo pasakytas mintis, bet nežinome nei šito žmogaus vardo, nei pavardes. Net ;jo žmona jc vardu nepašaukia. Tai, be abejo, sudaro nepatogumų skaitytojui (ir juo labiau recenzentui), bet J. Jankus, matyt, tyčiom šitą pagrindinį vyriškį paliko bevardžiu, tuo gal norėdamas pažymėti, kad Stasės vyras yra vienas tų nežinomų žmonelių, kokiuos A. Baronas vaizduoja "Užge-susiame Sniege" ir kokių gyvenime — milijonai. Tuo anonimiškumu autorius gal taip pat norėjo pasakyti, kad jo veikėjo jaunystės idealas — namas geroj gatvėj — yra daugybės į jį panašių smulkių miesčionių idealu, dėl kurio palaidojama meilė, sugriaunamas šeimyninis gyvenimas ir jo prasmė. Stasės vyrui duotas vardas ir pavardė, atrodo, nebūtų nustelbęs nei keliamų problemų, nei psichologinės analizės. Tačiau turime sutikti su rašytojo valia, nes joks autorius nepalieka tokių dalykų neapgalvojęs. Taigi ir J. Jankus šituo savo herojaus anonimiškumu turėjo turėti savo tikslą, kurį galima įžiūrėti nore romano problemą, iškelti iš individualaus atvejo ir bendresnę plotmę.

O ta pagrindinė "Namo geroj gatvėj" problema yra asmens santykis su daiktinėmis gėrybėmis, kurios romane vadinamos pinigo, patogaus namo, elegantiškų drabužių bei baldų, automobilio, gražaus sodelio vardais, o kitais atvejais dar gali įgauti kitokių pavidalų. Tai yra iš dalies socialinė problema, nes pinigas, namas mūsų miesčioniškoje visuomenėj reiškia socialinį pakilimą, gerą gyvenimą, pagarbą ir reliatyvią laisvę. Bet tai drauge yra iš dalies psichologinė, iš dalies moraiinė ir net ontologinė problema. Juk, gyvendamas daiktinėje tikrovėje, žmogus negali be daiktinių gėrybių apseiti. Paleistas gamtos į gyvenimą nuogas ir neaprūpintas, žmogus pats yra priverstas kurti savo gyvenimui reikalingus daiktus, kurių paprasčiausi yra maistas, drabužis, namas, baldai, darbo įrankiai. Kol jie tarnauja žmogui kaip priemonės būtiniems reikalams patenkinti, tol jie geri ir asmens nenaikina. Bet kai tie daiktai padaromi gyvenimo tikslu, kaip tai dažnai atsitinka žmonių gyvenime, jie ima naikinti asmenį, griauti jo moralinius principus, atskirti jį nuo tiesioginių normalių santykių su kitais asmenimis, net su labai mylimais, kol galų gale žmogus tampa daiktų vergu ir visai dvasiškai sunyksta.

Ką reiškia ne sociologiškai, bet psichologiškai, morališkai ir ontologiškai pamilti daiktus, kurių simboliu romane yra namas, tai J. Jankus gana vaizdžiai parodo; tas namas, kuris buvo Stasės sužadėtinio jaunystės aistringai geidžiamu idealu, vėliau tampa jo ir jo žmonos kentėjimų ir moralinio sunykimo vieta. Tiesa, jis buvo siekiamas socialinio pakilimo ir asmeninės nepriklausomybės motyvais, bet jis buvo pasiektas nenormaliomis priemonėmis — paleistuvystės ir šantažų nuodėmėmis. O tos žemos priemonės buvo pavartotos todėl, kad daiktai Stasei dėl jos motinos ir dėl jos sužadėtinio įtakos buvo tapę tikslu, augštesniu už moralines ir dvasines vertybes.

Kad J. Jankus savo romano pa-grindan deda žmogaus santykių su daiktais problemą, tai mums patvirtina eilė jo veikėjų liudijimų. Antai, vos suėjęs į pažintį su Stase, jos draugas suliepsnoja seniai jame tūno jusia daiktų aistra. "Kažinką būčiau atidavęs, — prisimena jis vėliau — jeigu čia užmigęs, rytą būčiau galėjęs atsibusti mieste didelio namo puošniame kambary. Jeigu velnias būtų atėjęs ir paprašęs už tokį namą sielos, būčiau nė truputėlio nesusvyravęs" (psl. 70). Kada jo gyvenimas sudužo, romano herojus su skausmu prisimena, kaip materialinių gėrybių geismas buvo įsigalėjęs jo jaunystėje ir labai susiaurinęs jo dvasinį žvilgsnį. "Atrodė, už to namo, už tos gatves, už to miesto nebėra daugiau nei žmonių, nei pasaulio, nei gyvenimo. Prakeiktas žmogaus užsiknisimas siaurume!" — graužiasi jis vėliau. Kitoj vietoj apie daiktų susiaurintą savo dvasinį žvilgsni Ir moralini atbukimą jis dar sako: "Pirma tegalvojau apie namą, o dabar tik apie tai, kad tame name man būtų gera. Daugiau į mano norus niekas netilpo... Stasė galėjo užpildyti visas mano dienas. Ji atnešė man namą. Teisybė, baisiu būdu, bet atnešė ir, atvirai prisipažinsiu, aš nejutau širdy dėl to jokio sunkumo, kuriuo skundėsi ji" (psl. 232).

Stasė anksčiau negu jos vyras pradėjo suprasti piktą ir pavergiančią galybę, tūnojusią daiktų geisme. Pradžioj jai rodėsi, kad tik paleistuvystės ir šantažo nuodėmėse slypi viso pikto priežastis. Bet, knygų apsiskaičiusi ir pradėdama giliau galvoti, ji pradeda suvokti, kad daiktų pakėlimas į idealų plotmę tampa griaunamuoju veiksniu, kaip kūno nuodėmės. Todėl ji pirmoji pasako: "Tarp mūsų perdaug daiktų atsistojo... Tada, kai prieš sutuoktuves nuėjom išpažinties, kunigas pasakė, kad ne nuo to pradėjau" (psl. 239). Pagaliau daiktų geismo piktą galią supranta ir pats materialinių gėrybių siauražvilgsnis garbintojas, jos vyras, nes advokatui Mažrimui išrėžia: "Kaip pašėlę vejamės daiktus. Daugybę daiktų. Išsižioję, uždusę. Ant žmogaus pasistojam. Jeigu reikia,— ant širdies, ant smagenų, ant garbės. O kai yra daiktų, tu esi kaip dykumoj. Ar laimingas?" (246 psl.).

Stasės atsisveikinimo laiške, gyvenimui sudužus ir paliekant vyrą, daiktinių gėrybių geismo liūdnos pasėkos dar kartą pabrėžtos. Ten skaitome šitokius reikšmingus žodžius: "Pats Dievas galėtų ateiti ir paliudyti, kaip aš tavyje jieškojau žmogaus, su kuriuo galėčiau visiškai sutapti ir kūnu ir siela... Bet tu mylėjai daiktus. Tu ir mane išmokei rinkti juos ir galvoti, kad tik jie yra laimė, ir man rodosi, kad tu norėjai ir mane turėti kaip daiktą, tokį mylimą ir mielą, kaip gražų patogų namą, kaip gerą radijo aparatą... Norėčiau atsisveikinti pirmuoju mūsų' pasibučiavimu, kuris buvo toks tolimas nuo medžiagos ir nuo visų slegiančių daiktų. Kad galėčiau susigrąžinti, už jį vieną sutikčiau numirti" (249 psl.).

Gal daiktinių gėrybių smukdanti jėga nebūtų buvusi tokia galinga, jei Stasė ir jos sužadėtinis bei vyras būtų augę sveikoj moralinėj aplinkoj ir būtų turėję stipresnius etinius principus. Bet jiedu abu buvo pavainikiai vaikai, užaugę tame visuomenės sluogsny, kuris buržuazinėje santvarkoj laikomas žemiausiu ir kur už gerą pinigą nesunkiai parduodama mergini} ir moterų garbė. Bent šitaip galvojo ir gyveno Stasės motina. Jos sužadėtinio motina, tiesa, galvojo kitaip ir į savo jaunystės nuodėmę nebeatkrisdavo, bet ir ji vertino pinigą ir sūnui nieko kilnesnio neįkvėpė, kaip norą prasimušti į augštesnį miesčionijos sluogs-n}, "gyventi dideliame name kaip žmogus, kurio niekas mergos vaiku nebevadins" (40 psl.). Todėl šitame dar visai nesubrendusiame gimnaziste, ypač po motinos mirties, įsigali ne tik kieto taupumo pasiryžimas, bet geismas materialinių gėrybių, kurios lyg tyčia pradeda tirpti, susidraugavus su Stase.

Taigi žmogaus santykių su daiktais problema J. Jankaus yra susieta ir su dorove ir su buržuazine socialine santvarka. Labai nelygiai pasiskirstęs turtas sužadina apetitus, ypač neturtinguosiuose, daugeliui tampa gyvenimo tikslu, bet tuo pačiu tai iškraipo dorybių prasmę ir silpnesniuosius žudo morališkai. Antai, Stasė, kad ir skurdžioj materialinėj ir moralinėj aplinkoj išaugusi, tačiau gana ilgai nesutiko su motinos pažiūra, kad mergystė galima šantažuoti ir iš turtingo ištvirkėlio daug pinigų išplėšti. Nors ji skaistybės prasmės nesuprato, bet ji išliko skaisti instinktyviai. Bet, susipažinusi su būsimuoju savo vyru, kuris skurde jau buvo išauginęs daiktinių gėrybių geismą ir veržimąsi į miesčionijos augštumas, Stasė taip pat užsikrečia jo kreivais idealais ir pradeda savo skaistybę vertinti kaip turtą, ne tik kaip moralinį-dvasinį, bet gal daugiau kaip materialinį. Ji pamato, kad skaistybė gali būti labai naudinga ir todėl prie jos prisiriša. "Niekada dar nebuvau neskaisti, bet to skaistumo pamėgusi taip pat nebuvau, — prisipažįsta ji savo įtariančiam sužadėtiniui. — šalia tavęs išmokau jį pamėgti" (109 psl.). Kitu momentu ir kitoj vietoj ji dar jam pasako; "Taip jau atsitiko, kad mudu susipažinom nuo to, kad motina tą patį kalbėjo, ką vėliau nekartą iš tavęs girdėjau (apie pinigų vertę ir galią, J. G.). Aš gavau progos pasiruošti teoretiškai ir praktiškai... šalia tavęs aš išaugau į moterį, kuri veržte veržiasi į savo kelią" (118 psl.). Ji veržiasi j smulkios miesčiones kelią, negalvodama apie priemonių dorumą. Pamačiusi, kad prieš darbdavio-fabrikanto sūnaus seksualines užmačias nebus galima bekovoti, nenustojus darbo, Stasė sutinka, bet gerai apgalvotai suvaidina prievartavimą, kad už jį iš fabrikanto išluptų augštą kainą. Štai kaip turtų geismas iškreipia dorybes, paversdamas jas lyg prekėmis. Tai gerai supranta advokatas Mažrimas, šantažu pasiima jos kūną, teisme išveda bylą iki laimėjimo ir už priteistus pinigus nupirkdina jaunuolių šeimai namą, kurį savo kaimynystėje jiems anksčiau buvo nurodęs. Po to veiksmas, lydimas kentėjimų, rieda j katastrofą. Pažymėtina, kad pagrindiniai dramos dalyviai nemėgina gelbėtis religinėmis priemonėmis. Kad Stasė yra krikščionė, mes matome, tačiau jos religija, atrodo, papročio dalykas, kaip daugelio eilinių miesčionių. Ar turi bent šiek tiek religijos jos vyras, iš religinės jo santuokos sunku spręsti.

"Namo geroj gatvėj" autorius daugiau dėmesio skiria socialiniam dramos aspektui negu religiniam. Atskleisdamas, kaip buržuazinis turto pervertinimas iškreipia normalius žmonių santykius, autorius nėra abejingas visai socialinei buržuazijos santvarkai. Todėl su simpatija jis vaizduoja Stasės nelaimes, nes minė-toj santvarkoj ji labiausiai nukenčia. Be to, jis ištaria, nors ir savo veikėjų lūpomis, karčių žodžių tos santvarkos atžvilgiu. "Mes visi elgetų vaikai, — sako Stasės vyras, — galvojam apie didelius namus ir, kai kas mus pakelia augščiau, turime nusišypsoti, nes tas pakėlimas yra mūsų laimes dalis ir kartu prakeikimas" (56 psl.). Arba vėl: "Man darėsi aišku, kad be didesnės aukos materiališkai laisvas negali tapti, o be tos laisvės — ne žmogus. Skaičiau daug apie pasaulio turtuolius... Ar jie visi elgėsi morališkai? Dabar visas miestas kalbėjo apie žmogų, kuris, už dvidešimt milionų statydamas valstybinį namą, pastatė sau irgi milioninį. Ar jis viską padare pagal sąžinę? Bet įstatymai jį saugo, o kapitalas irgi saugo" (92 psl.).

Kokiame krašte ir kokiame mieste vyksta tokie dalykai, J. Jankus nepasako. Galima spėti, kad Lietuvoj ir Kaune. Tačiau gali būti ir bet kokiame didesniame mieste, kur turto skirtumai yra dideli. Vienok romane praskleistos santvarkos anonimiškumas liudija, kad rašytojas ne sociologo ir ne marksisto žvilgsniu žiūri į Stasės ir jos sužadėtinio bei vyro nelaimes. Jis, atrodo, jaučia ir supranta, kad buržuazinė santvarka, kur turtas dažnai tampa gyvenimo tikslu, vis dėlto žmonių dorovės nenulemia. Tiesa, turto pervertinimas daro jai įtakos, čia stipriau, čia silpniau iškreipia žmogaus tikslo, dorovinių normų bei dorybių sampratą, sudaro pragaištingų psichinių įpročių, tačiau moraliniame smukime žmonių, tokių kaip Stasė, jos vyras ir advokatas Mažrimas, ta santvarka nėra nei vienintelė,  nei  lemiama  priežastis.

Atrodo, kad anų veikėjų nelaimės ir apskritai blogio šaknys glūdi daug giliau — pagedusioj žmogaus prigimty, nes turto geismas, privedąs net prie kriminalinių nusikaltimų, tėra tik viena mūsų gyvenimo blogybių ir nuodėmių. Yra dar kūno geismas, kuris romane, ypač antrojoj daly 3ar plačiau atskleidžiamas. Yra ir kitų geismų, apie kuriuos romane nekalbama. Bet vis dėlto daiktų meilė, išvirstanti į daiktų geismą, labai giliai tūno žmonių prigimty, žmonų nusilenkimas daiktams ir dažnas jų iškėlimas į gyvenimo tikslą eina per žmonijos istoriją nuo tų laikų, kai pirmieji tėvai, siekdami pažinimo pilnatvės ir dieviškos laisvės, fatališkai nusilenkė daiktui biologinu veiksmu. Šita mintis beveik išskaitoma Stasės vyro socialinės kritikos frazėj: "Didelė dalis kaltės krinta ant jo ir ant daugelio kitų, kurie sukūrė tokį gyvenimą ir žmogų pajungė medžiagai" (mano pabraukta. J. G.). Tas pajungimas medžiagai pasireiškia ne tik turtų geisme, bet net meilėje. Todėl Stasės vyras prisipažįsta, kad jo sužadėtinę nusikalsti privertė jo "nepasotinamas troškimas ir jos didelė meilė" (psl. 120). Taigi ir meilė, vienas kilniausių jausmų, žmogaus prigimty yra sužeista ir pasiduoda sudaiktinama, nes glaudžiai susieta su biologiniu pradu, kaip ir žmogaus dvasia.

Ir ne vien žmogus dėl to kaltas, bet taip pat blogis, įsiskverbęs į žmogaus ir mūsų gyvenimo sąrangą, blogis, kurio šaknys yra metafizinėje tikrovėje. Tai supranta, nors vėlai, Stasės vyras. Prisimindamas savo pirmąjį susitikimą su ja ir pirmąjį meilės jausmą, padilgiusį jau jo turėtą turto geismą, jis aiškiai tą metafizinį blogį paliudija, sakydamas: "Tą vakarą vienas palikęs tikrai šaukiausi velnio. Norėjau išsiveržti iš tų prakeiktų materialinių varžtų, kurie, lyg sunkus jungas, neleido pasidaryti laisvu ir pilnutiniu žmogumi. Bet velnias neatėjo. O gal ir ne, jis jau buvo atėjęs: jam antrą kartą vaikščioti nebereikėjo" (70 psl.). Taigi žmogaus santykių su materialinėmis gėrybėmis problema ir meilės problema yra susietos tarp savęs ir drauge su blogio problema, t. y., visų laikų ir visų žmonių esmine nuolat kraujuojančia žaizda.

Daiktų meilė, dažnai tampanti jų geismu, ir asmens meilė, dažnai tampanti kūno geismu, grumiasi žmogaus širdyje nuo istorijos pradžios ir sukelia daugybę dramų ir katastrofų, žlugdančių asmenis. Ir su šita daiktų meilės ir asmens meilės dilema krikščionybė susitiko pačioj savo pradžioj, kai Judas Iska-rijotas už trisdešimt grašių pardavė savo Išganytojo meilę. Bet krikščionybė nesitiki nei blogio nugalėti, nei dilemos tarp daiktų meilės ir asmens bei dvasinių vertybių meilės išspręsti žmogiškomis jėgomis. Ji aiškiai skelbia, kad tam reikia Dievo pagelbos, Dievo malonės, kurių galima laimėti religinėmis priemonėmis. Deja, to nesuprato nei simpatingoji Stasė, nei mažiau simpatingas jos sužadėtinis. Nesuprantame to nė daugelis mūsų. Jų ir mūsų žvilgsnį temdo prigimtos silpnybės, jį dar iškreipia buržuazinio liberalizmo santvarka, ir siaura gyvenimo samprata, ir mus beveik apakina kapitalizmo pagimdyta marksistinė teorija, skelbdama, kad blogis kyla iš neteisingų socialinių - ekonominių santykių, kurie nulemia žmonių laisvę, ir jų dorovę, ir jų dvasinį gyvenimą.

Cia tyčiom primenama ir krikščioniška blogio samprata, ir buržuazinis liberalizmas, ir marksistinis materializmas, kad būtų matyti, kokią svarbią ir visuotinę problemą yra pajudinęs ir pamėginęs spręsti J. Jankus savo "Namo geroj gatvėj" romane, nors nė vienos minėtų sampratų jis ten neįvardina. Jis pasitenkina tik labai ryškiai nurodęs moralinių ir psichologinių nelaimių priežastį — nusilenkimą daiktinėms gerybėms — ir tos priežasties pasėkas dviejų jaunų žmonių šeimyniniame gyvenime iki katastrofos.

Nors pagrindinė "Namo geroj gatvėj" problema yra sudėtinė (ontologinė, psichologinė, moralinė ir socialinė drauge), tačiau J. Jankus ją atskleidžia pirmiausia psichologiškai, kitus aspektus užkliudydamas daugiau ar mažiau praeinamai. Autorius, tiesa, neparodo visų įvykių, kurie, herojus supainiodami ir suklaidindami, psichologiškai juos palaipsniui išskiria, tačiau psichologinis dramos išvystymas nuo priežasčių ligi katastrofos yra ryškus ir įtikinantis. Pačioj jaunuolių meilės pradžioj iš vienos pusės matome dviejų, varge ir nesveikoj moralinėj aplinkoj išaugusių, asmenų skaisčius jausmus, o iš kitos pusės gėrybių geismo tamsų šešėlį, kurį meta ir socialinės aplinkybės ir jų pačių pagedusi prigimtis. Mes matome, kaip asmens meilės ir daiktų meilės dilema,   vis   labiau   supinama   kūniškų geismų, plėtojasi, aštrėja, pasiekia kulminacinį punktą ir paskui rieda į katastrofą, nors vienas ir antras, Stasė ir jos vyras, stengiasi ją sulaikyti.

Skaitytojas tiki, kad pirmasis jaunuolių pasibučiavimas nebuvo nei gašlumo padiktuotas, nei paprastas konvencionalinis pasisveikinimas. "Ten buvo jieškojimas žmogaus gelmės, — Stasės vyro lūpomis sako autorius, — noras įsilieti į kitą taip, kaip vanduo įsigeria į žemę ir pasidaro jos dalis" (81 psl.). Kitaip sakant, ten buvo jieškojimas egzistencinės atramos, kurios trokšta ir siekia kiekvienas žmogus savo vienišai, trapiai ir grasomai būčiai sustiprinti ir viliasi ją rasti asmens meilėje. Tačiau, deja, žmonių meilė nėra absoliuti ir laisva nuo kūno ir kitų veiksnių bei materialinių interesų, žmonių silpnybės, jų ribotumas daiktų ir gyvių ribotame pasauly, jų prisirišimas prie daiktų neleidžia pasiekti grynybės, vienybės ir pilnatvės. Todėl ir romano Stasės bei jos sužadėtinio santykiuose iškyla rūpestis apsaugoti meilę. Deja, jie nesuranda nieko kito, kaip materialines priemones, pirmoj eilėj namą, kurio jaunuolis geidė dar prieš susitikimą su Stase ir į kurį pakurstė Mažrimas. Pastangos įsigyti šitą daiktinę gėrybę padarė neužlyginamą tarpą. Todėl jų vakaras po sutuoktuvių jiems tapo didžiuliu sielvartu, ypač Stasei, ir klaikia vienatve dviese. Užuot meilės žodžių, jie teranda tik skaudžius priekaištus vienas antram. Gerdama iš sielvarto, Stasė savo vyrui meta baisiausią kaltinimą: "Tu esi velnias. Gyvas įsikūnijęs velnias" (140 psl.). "Man tu vistiek velnias. Ir gundyti ir pragarą širdy sukurti" (141 psl.). Ir jos vyras, prisimindamas tą sutuoktuvių klaikų vakarą, prisipažįsta: "Man lyg kas trūko širdy. Stovėjau ir galvojau apie meilę, apie kurią taip maža tebuvom kalbėję, bet kurią visą laiką jutom plazdenant tarp mudviejų, o dabar jos nebeliko" (143 psl.).

Jaunavedžiui plaučių uždegimo liga, o jaunamartei dar ir pirkto namo įsirengimo rūpesčiai aptildė susigraužimus, bet nepanaikino juos persky-rusio tarpo: baisios nuodėmės ir daiktai stovėjo jame. Po ligos parėjęs į savo gražiai įrengtą namą, jaunavedys vėl pajuto tą tarpą, o jo žmona apie įsigytą namą kalbėjo: "Jis stovi man gerklės gale, kaip dygliuotas kamuolys. Negaliu nei nuryti, nei išspjauti" (156 psl.). Per metus jis mėgino įvairiai tarpą užlyginti. Jiedu nusipirko pianiną, "ir karakulinį paltą, ir sidabrinę lapę, ir skrybėles, ir sukneles, ir rankinukus, ir pudrines, ir kvepalus, ir apatinius, šilkinius, pro pirštus iš rankų slystančius, ir kojines, ir batelius" (169 psl.). Kai pražydo alyvos, Stasės vyras buvo patikėjęs, kad atėjo suartėjimas, bet jis klydo. Autorius tą momentą štai kokiu įspūdingu simboliniu vaizdu, bet ano vyro lūpomis, pasako: "Kepsnį padėjo man, o pati atsisėdo priešais gerti kavos. Tarp mūsų vėl buvo stalas, gerai apdėtas ir sotus, bet tik stalas" (173 p.). Apie savo žmoną jis nemažiau įspūdingai išsireiškia: "Paskui ji buvo vėl tokia santūri ir be savo valios, kaip įrankis, su kuriuo atliekamas koks nors darbas. Kaip kastuvas, arba grėblys, arba šluota. Tą pagalvojus nupurtė" (173 psl.). Skaitytojas greit ima suprasti kodėl. Stasė buvo tapusi ne tik daiktu, bet ir šantažisto adv. Mažrimo aistrų įrankiu. Po to dar naujos nuodėmės ją prislėgė. Todėl psichologiškai labai suprantamas Stasės atsisveikinimo laiškas, kur ji kalba apie kentėjimus ir daiktus: "Mes tenorė-jom tik laimės, bet rinkomės daiktus ir krovėmės ant pečių, kol jie pasidarė nebepakeliami... Juos palieku tau... Mano pečiai nebepakelia" (249 psl.). Nebepakelia psichiškai ir morališkai. Ir todėl visai suprantamas jos prisiminimas šita proga ano pirmojo pasibučiavimo, kuris buvo toks tolimas nuo medžiagos, kad už jo sugrąžinimą būtų galima numirti. Šitaip, siekiant laimės per daiktus, už kuriuos buvo parduoti kūnas ir siela, gauti visai priešingi vaisiai. Kiek iš čia duotos psichologinio vyksmo santraukos matyti, autorius šitą antinominį sudužimą, tą šeimos dramą psichologiniu atžvilgiu vaizduoja įtikinamai.

Tačiau tai nereiškia, kad "Namo geroj gatvėj" autorius dramą privestų prie katastrofos šitaip schematiškai ir paprastai, kaip čia ji suglausta. Iš tikro jos pasakojimas sudėtingas: triaugštis ir vingiuotas. Antai, adv. Mažrimas nuo dabarties sugrįžta į praeitį, savo draugui papasakodamas porą - trejetą epizodų apie Stasę ir jos vyrą; pats vyras nuo dabarties vėl atsigręžia į praeitį, kcl pasakodamas sugrįžta prie dabarties; pagaliau tolimesnį kelių mėnesių tarpą užbaigia Mažrimo draugas. Autorius tuo vingiuotu ir triaugš-čiu pasakojimu nevisus įvykius ir nevisas psichines būsenas atskleidžia vaizdais, bet ką jis vaizduoja, tai atlieka psichologiškai, įtikinamai, sugestyviai, vienas psichines būsenas išryškindamas, kitas tik užmindamas. Visa tai atrodo gyva ir tikra.

Be to, dar reikia pridėti, kad J. Jankaus romane Stasės ir jos sužadėtinio bei vyro susinarpliojęs psichinis gyvenimas atrodo, kaip sveikų normalių žmonių drama. Nors joje pinasi kriminaliniai elementai, tačiau ten nėra pataloginių reiškinių. Nematyti taip pat, kad psichologiniu vaizdavimu autorius specialiai siektų metafizinių tikslų. Todėl ten nėra pasąmonio prasiveržimų — sapnų, kliedėjimų, kafkiškų haliucinacijų pavidalais, kuriais savo "Kelionę" apgadina Landsbergis. Nėra taip pat pabrėžto tuštumos jausmo, kurį išryškindami ateistiniai egzistencialistai mėgina išreikšti metafizinę tuštumą, nieką. Ontologinis blog s arba niekas J. Jankaus herojų sąmonėj dvelktelėja tik trumpą akimirką ,nes šiaip tie budrios pozityvios sąmonės žmonės instinktyviai tiki ir jaučia būties pozityvumą, kur jie turi atramą. Net jų siektiems tikslams sudužus, jie nenustoja darę pastangų sugrąžinti gyvenimą į normalias vėžes, bent liberalinės buržuazijos prasme, nes to Stasė siekia, palikdama savo vyrą, o šis žmonos netekęs.

Tačiau J. Jankaus romane psichologinė analizė vis dėlto turi vieną silpnybę: ji atrodo perdaug susieta su fiziologija, teisingiau, su seksualiniu instinktu, tik ne freudiškai suprastu (nes šis žmonių psichę dažnai nudažo patalogiškai), bet su normaliu veislės instinktu. Šitokia psichologija ir jos analizė pasitaiko įvairių tautų autorių, ypač natūralistų, raštuose, nes seksualinis instinktas yra labai galingas ir veikia visą psichinį gyvenimą. Jankaus romano abu pagrindiniai herojai to instinkto nėra apsėsti ir gašlūs. Ir šituo atžvilgiu jie atrodo normalūs. Tokie seksualiniai reiškiniai, kaip prievartavimo pasikėsinimas ar svarstymai apie šantažus prievartavimu yra atnešti į JU gyvenimą iš šalies antraeilių ar trečiaeilių veikėjų. Tačiau, prie anų pridėjus priminimus ar atskleidimus tokių seksualinio pobūdžio reiškinių, kaip lytiniai santykiai, antikoncepcinės priemonės, abortas, kurių vieni priklauso vienam, kiti antram pagrindiniam veikėjui arba abiem kartu, iš šitokių reiškinių susidaro visa serija. Jie geltonu siūlu eina per visą romaną, kartais net iššokdami į pirmąjį planą.

Tiesa, autorius galėtų pasakyti, kad to reikalauja jo dvilypė tema, nes reikia parodyti, kaip daiktinių vertybių geismas, susipynęs su kūno geismu, sudaiktina meilę ir sugriauna gyvenimą. O "Namo geroj gatvėj" romane daug vietos skirta šeimos gyvenimui, kur seksualinis instinktas turi neabejotinų teisių. Autorius todėl galėtų pasiteisinti, kad, vystydamas savo dvilypę temą ir atskleisdamas dvejopo geismo įvairias apraiškas iki pačių brutaliųjų, esąs nuoseklus. Iš tikrųjų to nuoseklumo kompozicijoj negalima ginčyti. Ji nuosekli. Tačiau klausimas, ar dažnas seksualinių reiškinių priminimas ir atskleidimas nenupigino visos problemos ir ar nesuprastino psichologines analizes? Atrodo, kad taip. Tik čia pat reikia pridurti, kad autorius seksualinėmis apraiškomis ne-sigardžiuoja ir jomis tyčiom skaitytojų negundo. Jis kalba apie jas natūraliai, neretai su liūdesiu ir diskretiškai. Tačiau ar romano menine ir moralinė vertė būtų sumažėjusi, jei rašytojas būtų buvęs dar diskretiškesnis, jei vieną kitą seksualinės prasmės sceną būtų apleidęs, pasitenkindamas jos priminimu? Atrodo, kad ne.

Jautresnis kritikas ir skaitytojas taip pat gali prikišti J. Jankui, kad jis j savo romaną įneša perdaug kriminalinio elemento (pasikėsinimas išprievartauti, šantažas, abortas, žmogžudystė). Į tai jis galėtų atsakyti, kad nei didysis Dostojevskis savo psichologiškai metafiziniuose romanuose nevengė kriminalinio aspekto, kad jo "Nusikaltimas ir Bausmė" yra ištisai pagrįsta kriminaline intryga. Be abejo, tai teisybė. Iš dalies arba ištisai paimdamas intrygos pagrindan kriminalinę medžiagą, F. Dostojevskis iš tikro sugebėjo iš jos sukurti didelius meninius kūrinius, nes, formališkai imant, tiek iš kriminalinės, tiek iš nekriminalinės medžiagos rašytojas gali sukurti meniškai vykusių ir nevykusių dalykų. Tai priklauso nuo jo intencijų ir talento. Tas pats P. Dostojevskis, sakysim, kriminalinę medžiagą nugalėdavo laimingai: jis stipriai ją suintelek-tualindavo, atmiešdavo kitokiu skausmingu gyvenimu, sudomindavo savo sukurtais galingais charakteriais. J. Jankui "Namo geroj gatvėj" romane pasirinkta slidoka kriminalinė medžiaga sudoroti sekasi sunkiau, nors jis stengiasi ją ir suintelektualinti ir apvilkti skausmo skraiste.
Be to, "Namo geroj gatvė" vaizduojamas pasaulis nėra labai gilus. Tik viena temos puse — daiktinių gėrybių meile ir geismu — autorius tepraveria metafizinę perspektyvą. Tuo tarpu antrąja puse temos — asmens meile susieta su kūno geismu — jis minėtos perspektyvos langelio nepradaro. Vaizduojamas romane pasaulis taip pat parodytas be tikrų idealų, be jų siekimų, buržuazinis, siaurokas, beveik uždarytas tarp keturių namo sienų, sutelktas aplink dviejų jaunų žmonių santykius. Nors šie pavaizduoti dramatiški ir net tragiški, tačiau atrodo beveik kaip išimtinis individualus atvejis. Turbūt, intrygos sumetimais atsisakydamas vaizduoti Mažrimo dramą, nepasinaudodamas užrašais, kur Stasė surašė savo gyvenimo nelaimes, rašytojas negalėjo išplėsti ir pagilinti asmens meilės temos taip, kad ji bent šiek tiek būtų tapusi ontologine problema.

Tiesa, vardu nenurodydamas vietos, kur vyksta romano veiksmas, palikdamas vieną iš dviejų pagrindinių herojų visai bevardį, o antrą be pavardės, atrodo, kad "Namo geroj gatvėj" autorius norėjo individualią miesčionių šeimos dramą pakelti į bendresnę plotmę. Tai rodo ir daiktų meilės bei jų geismo problema. Tačiau šituos siekimus, jei čia jie gerai suprasti, gerokai apgriovė romano kriminaliniai elementai. Jie tiek miesčionių, tiek nemiesčionių gyvenime tėra išimtys, bet ne dėsnis. Tuo tarpu "Name geroj gatvėj" šitos išimtys, susibėgusios į krūvą, romano herojų gyvenime, ypač Stasės, turi lemiančios reikšmės. Šitaip veikdamos, jos pagrindinių herojų dramą padaro beveik išimtinu atveju ir sumenkina jos problematiką. Tie kriminaliniai elementai nepakenkia daiktų meilės bei jų geismo problemai, kuri pasilieka bendrai žmogiškoj plotmėj, susietoj su dar bendresne būties problema. Tačiau jie susiaurina ir sumenkina antrąja — asmens meilės ir kūno geismo — problemą, nes ji beveik netenka bendrai žmogiškos reikšmės ir pasidaro tik vieno individualaus nelaimingo atvejo problema.

šita išvada nesakom, kad individualus atvejis negalėtų būti meno objektu. Nuo romantizmo laikų literatūra įrodė, kad iš šitokios medžiagos galima sukurti net didelių kūrinių. Tai ypač įrodė F. Dostojevskis, kuris kriminalio pobūdžio išimtis taip sudorodavo, kad jomis paremti romanai pasiekdavo ne tik bendrai žmogišką reikšmę, bet ir metafizinę, šitaip neatsitiko su per gausia kriminaline medžiaga "Namo geroj gatvėj" romane. Nesakom, kad ji romaną visai sugadino. Ne. Tik atrodo, kad be kriminalinių elementų arba bent su mažesne jų doze jis būtų laimėjęs platesnę reikšmę ir didesnį idėjinį svorį. Reikia tik atsiminti, kad daiktų meilė, išaugusi į geismą, (J. Jankaus romano tikroji problema) pasidaro tokia galybe, kad ji neretai sugriauna gryna meile sukurtų šeimų gyvenimą, kurio pradžioj nėra jokio kriminalo.

Kaip sakyta, kriminalinius momentus, naudingus intrygos įtampai, tarp kito ko gali atsiverti gana įvairūs ir galingi charakteriai, kurie pajėgia išvystyti ir pakelti didelę psichinę įtampą. Tačiau ir šita galimybė "Name geroj gatvėj" nėra pakankamai išnaudota. Jau ir taįp romane pirmo plano veikėjų nedaug, o tuo tarpu lyg tyčia vieno svarbiausių, Mažrimo, gyvenimas yra lyg paslėptas už kulisių. Romano pradžioj jis pristatytas, kaip liudytojas, užjaučiąs jaunuolę, o į pabaigą pasirodo, kaip svarbiausias jų dramos kaltininkas, šitoks autoriaus elgesys — naudingas intrygos mįslei palaikyti, bet kitiems tikslams charakteris liko neišnaudotas.

Be abejo, romane psichologiškai turtingiausias ir sudėtingiausias charakteris yra Stasė. Jos gyvenime įvyksta didžiausi lūžiai ir didžiausios psichinės įtampos. Bet tą J03 gyvenimą tepažįstame per trijų skirtingai suinteresuotų vyriškių pasakojimus. Tiesa, kad jie dažnai būna tikslūs: jie perduoda ne tik jos veiksmus, gestus ir mintis, bet net tiksliai cituoja jos žodžius. Plačiausiai ir tiksliausiai Stasės dramą pavaizduoja jos vyras, kai tuo tarpu Mažrimas tepasako tai, kas jam naudinga, nors apie ją daug žino. Jei psichologiniam vaizdavimui dar būtų panaudotos Stasės užrašų ištraukos, nėra abejonės, kad jos charakteris būtų galėjęs būti dar reljefingesnis ir pilnesnis. Nors kai kurie jos gyvenimo faktai lieka nevisai išaiškinti, tačiau ir dabar ji atrodo gyva. Ji švelni ir energinga, inteligentinga ir sumani, kenčianti ir nemaža pakelianti.

Stasės vyro charakteris — paprastesnis, lygesnis, paviršutiniškesnis negu žmonos. Jis — siauras miesčionis, neryžtingas analizuotojas, linkęs į oportunizmą. Atlikdamas pavydu-liuojančio savo žmonos seklio pareigas, jis dažniausiai graužiasi, nešioja kišeniuje šaunamąjį ginklą, bet jo niekad nepavartoja. Iš tikro jis ne tam. Jis tik eilinis miesčionis, kuris vengia konfliktų, platumų, gilumų, nors tuo nesakom, kad visi miesčio-nys tokie. Jei šitokį Stasės vyrą autorius norėjo pavaizduoti, jis gali būti patenkintas. Tačiau šitoks žmogus negali nei išvystyti, nei pakelti tokios psichinės įtampos, kokią pajėgia jo žmona. Kaip neturtingo vidaus pasaulio asmuo, jis nedaug tepasitar-nauja kriminalinių nusikaltimų įspūdžiams atsverti skaitytojo sąmonėj.

Apie antraeilius romano veikėjus galima nekalbėti, nes jie epizodiniai.

Perskaitęs apie čia suminėtus "Namo geroj gatvėj" trūkumus ir kritiko pageidavimus, romano autorius galėtų pasakyti, kad jam daug ko neleido įvykdyti nedidelės (267 psl.) knygcs rėmai, kad jis nesiekė konkuruoti su Dostojevskiu ir rašė romaną ar apysaką ne intelektualams, bet vidutiniams skaitytojams. Į tai būtų galima atsakyti, kad šitose pastabose nesiūlome lenktyniauti su Dostojevskiu, kurį paminėjome ryšy su romano kriminaliniais elementais, ir nereikalaujame nieko, apie ką autorius nebūtų kalbėjęs ar ko nebūtų vaizdavęs savo romane. Cia remiamės romano daviniais — apmatais. Ir žiūrime, kur autorius juos ataudė, kur nedaaude, kur peraudė ir kaip visa tai atliko. Pvz., randame, kad žmonių santykius su daiktinėmis gėrybėmis ir jų geismą autorius savo knygoj susiejo su asmens meile bei kūno geismu. Konstatuojam, kad su pirmąja sudėtinga problema jis pravėrė metafizinę perspektyvą, kai tuo tarpu antrąją susiaurino išimtiniais kriminaliniais momentais ir sumenkino jos probleminį svorį. Autorius kalba apie Stasės užrašus ar dienoraštį, o mes sakom, kad jis liko neišnaudotas kūrybiškai, nes apie jo buvimą tesužinom tik pačiame romano gale. Taip pat gale paaiškėja, kad Mažrimas yra vienas didžiųjų Stasės ir jos vyro nelaimių kaltininkas ir svarbus užkulisinis veikėjas; todėl apgailestaujam, kad jo vidaus pasaulis liko neparodytas, taigi neišnaudotas svarbesniems aspektams negu intryga. Stasės vyre mums parodytas negilus, siauras, pasyvokas ir oportunistiškas charakteris. Todėl turim pagrindo pasakyti, kad jis negali psichinės įtampos pakelti ir šitaip padidinti atsvarą prieš kriminalinius elementus.

Suprantame, kad minimiems trūkumams pašalinti ir užpildyti gal būtų reikėję parašyti dvigubai ar trigubai didesnę knygą. Bet kas gi autoriui nustatė, kokia stora ji turi būti? Suprantame taip pat, kad romano pasauliui praplėsti ir ten pajudintoms problemoms (ypač asmens meilei) pagilinti "Namo" autoriui būtų tekę atleisti supintą intrygą. Kita vertus, sunkus uždavinys sukurti intensyvią intrygą ir drauge į ją įdėti gilų ir platų probleminį turinį. Bet kad šis pastarasis uždavinys nera neįveikiamas, tai iš dalies įrodė pats J. Jankus savo "Namu geroj gatvėj", nes nevieną sunkenybę jis gerai ar pusėtinai nugalėjo: pajudintos jo problemos — svarios, psichologinė analizė įtikinanti, nors kai kurie veikėjų gyvenimo momentai tyčiom paliekami tamsumoj, dialogai taip pat gyvi ir natūralūs, o pasakojimas, nors ir sudėtingas, tačiau sklandus, ramus ir vaizdingas.

Tame pasakojime nėra tiek gausu aforizmų, kiek A. Barono raštuose, kuriuose jie mirgėte mirga net apie pilkus žmones kalbant, bet vis dėlto jų romane pasitaiko. Jame su malonumu konstatuojame psichologinių momentų vaizdingumą. Antai, Stasės vyro scena upėje, plaukiant su žmonos   rože   dantyse,   pavaizduota taip, kad jo kamavimasis, skęstant ir kylant į vandens paviršių, skaitytojui pasivaidena, kaip jo šeimyninio gyvenimo simbolis. Psichinį tarpą tarp Stasės ir jos vyro, tarpą, į kurį su daiktais spraudžiasi nuodėmės ir svetimi žmonės, autorius vaizduoja simbolingais vaizdais: čia sočiai apkrautu stalu, čia nepajudinama mūro siena, čia svetimo vyriškio padu. "Mano širdis buvo gatava plyšti iš džiaugsmo, — sako Stasės vyras, — bet ją buvo prispaudęs patentuotas, platus, minkštas, patogus padas" (229 psl.). Savo meilę Stasei jis išreiškia nemažiau simbo-lingu trumpu vaizdu: "Mūsų dienos bėgo mažame siaurame rately, lyg dviejų lopšelių karuselėj: vienas lopšelis vienoj rato pusėj, kitas kitoj, amžinai bėga, amžinai vienas kitą veja ir vis vienodai vienas nuo kito atsilikę" (90 psl.). Kad ir ne šitokių simbolingų, bet sugestyviais vaizdais išreikštų psichinių momentų "Name geroj gatvėj" apstu, štai sutuoktuvių klaikų vakarą Stasė nori apsisvaiginti, gerdama šampaną, mėgina nuskandinti bjaurias mintis ir sako: "Tie burbuliukai, kaip mintys. Ką manytum, vistiek į paviršių iškyla. Ir širdį supurvina. Ir kitam veidą apteškia. Tave reikia užmušti" (141 psl.). Arba ji vėl skundžiasi: "Kodėl tu mane šiandien tardai? Mažytę Stasę, silpną, kaip šiaudelį. Kaip lapą. Ji ant savo pečių turi pakelti visą gyvenimą, o tu?... (141 p.).

Be abejo, romane pinama intryga, kuri remiasi išviršinio pasaulio įvykiais, skaitytojo dėmesį nuo psichinių momentų "stengiasi" atitraukti. Todėl, tai jausdamas ir prieš tai kovodamas, autorius į išviršinio pasaulio vaizdavimą nesileidžia ir jo aprašymų neduoda. Tą pasaulį jis primena tik viena kita fraze. Ir tai ne objektyviu konstatavimu, bet taip, kaip romano veikėjai jį psichiškai pergyvena, t. y. kokius jausmus, kokias mintis ir nuojautas to pasaulio reiškiniai juose sužadina. Kad ir iki minimumo suvesdamas išviršinio pasaulio vaizdavimą, jis veikėjų lūpomis (drauge su jų įspūdžiais) iš to pasaulio duoda vaizdingų nuotrupų. Antai, apie pavasarį mieste ir Stasės nuotaiką jos vyras sako: "Viskas dengėsi trapiu naujumu, ir Stasė pasisiūdino naują suknelę, bet paltui pinigų nebeužteko. Ji buvo graži ir tą juto. Dėjosi patenkinta tuo, ką turi, bet, kai eidavo gatve, pamatydavo kiekvieną elegantiškesnę moterį ir tuoj ją aptardavo. "Norėčiau turėti tokį skonį, kaip toji. Visa mėlyna, kaip dangus, o pirštinaitės baltos, kaip paklydę debesėliai. Ar nepanašios jos į baltas mažas gėlytes?" (84 psl.). šitas nuolatinis išviršinio pasaulio vaizdų susiejimas su išvidiniu ir pirmųjų palenkimas antrajam yra viena pačių gerųjų romano pusių.

Pabaigai norėtųsi palinkėti J. Jankui, kad jis mums sukurtų tomis pačiomis problemomis, kaip "Name geroj gatvėj", kitą romaną ne su dviem, bet su keliais giliais charakteriais, — romaną, apvalytą nuo kriminalinių ir seksualinių momentų, tokį, kuris tiktų ne tik suaugusiems skaityti, bet ir rimtam jaunimui viešai padiskutuoti.

Strasbourg, 1955 m. liepos 4 d.