TRISDEŠIMT ŠEŠTASIS TARPTAUTINIS EUCHARISTINIS KONGRESAS Spausdinti
Eucharistinių kongresų tikslas ir jų pradžia
Eucharistiniai kongresai siekia išreikšti viešą pagarbą Altoriaus Sakramentui bei sukelti tikinčiuosiuose didesni pamaldumą. Jie gali būti tautiniai ir tarptautiniai. Pastariesiems pirmininkauja specialus popiežiaus legatas, ir jie organizuojami nuolatinio komiteto, kurio nariu ilgus metus išbuvo ir mūsų vyskupas Pranciškus Būčys. Tarptautinių Eucharistinių kongresų pradžia siekia 19 šimtmečio pabaigą — pirmasis tokio pobūdžio katalikų suvažiavimas įvyko 1881 metais Lille mieste, Prancūzijoj. Tolimesni kongresai buvo sušaukti šiose vietose — Paryžiuj, Jeruzalėj, Liurde, Romoj, Londone, Kvebeke, Čikagoje, Dubline, Sidnėjuj, Barcelonoj ir šiemet Rio de Žaneiro.

Rio de žaneiro miestas.
Rio de žaneiro yra Brazilijos respublikos sostinė, gyventojų priskaitoma netoli trijų milijonų, kartu ir milžiniškas uostas, kuriame galėtų tilpti visi pasaulio laivai. Didesnė miesto dalis yra Guanbaros įlankos vakarinėje dalyje, jo pakraščius apiplauna ir Atlanto vandenyno bangos. Kūgio pavidalo stati uola, pavadinta Cukraus Galva, lyg ir skiria Atlantą nuo miesto. Serra da Carioca kalnai yra miesto pietuose, kurių aštri Corcovado  viršūnė  iškyla iki  2100

pėdų augščio. Ant jos yra pastatyta garsioji Kristaus Atpirkėjo statula. Šis didis, 20 pėdų augščio, nemirštamo dailininko kūrinys buvo ilgus metus statytas, galutinai baigtas 1931 metais. Piligrimai stengiasi prie statulos visaip priartėti — pėsti, automobiliu, elektriniu traukiniu. Keliai į ją yra vingiuoti, medžiais bei vynuogynais apaugę. Ties pat Kristaus Atpirkėjo kojomis tegali tilpti apie 20 žmonių, kurių akys, ypatingai vakarui atėjus, mieste sužibus tūkstančiams žiburių, gali gėrėtis nenusakomu ir neaprašomu vaizdu. Kai į Rio de žaneiro iš augštumos žiūri, savo kalnais, vandenimis, kitaip tariant, geografine aplinka, jis yra pats gražiausias miestas visame pasaulyje.

Rio de žaneiro patraukia praeivio akį ir savo vidumi — šalia siaurų gatvelių, būdingų šiltiems kraštams, yra ir plačių bulvarų, papuoštų vertingais ir senais palociais bei moderniosios statybos labirintais. Parkuose, o jų yra daug ir gražių, pačiame viduržiemyje žydi šiltųjų kraštų gėlės. Botanikos ir zoologijos soduose surandi visų rūšių tropikinės augmenijos ir gyvūnijos. Senos, meniškai išpuoštos bažnyčios, vis didikų dovanos, vienuolynų priežiūroje, primena romantinę senovę. Gailestingojo samaritiečio pėdsakai yra ryškūs — Rio de žaneiro turi virš 60 ligoninių, moderniai įrengtų, privačiai išlaikomų.

Brazilas iš arti
Brazilas yra šiltųjų kraštų žmogus. Jis dažnai daug ir nenori—pakanka apgriuvusios lūšnos, nudėvėtų batų, sulopytų kelnių, prakaituotų marškinių, ryžių saujos ir juodos kavos puoduko. Jei tiek turi, linksminsis ištisas naktis, kol neišdainuos visų dainų ir neaplankys pasilinksminimo vietų. Užgavėnių karnavalui,— didesnės šventės jiems nėra,— brazilas ruošiasi ištisus mėnesius, per kelias jo dienas jis praleidžia paskutinį centą. Saulė jo kraują iki virimo užkaitina — žiemą virš 70 laipsnių, vasarą pasiekia ir 120.

Brazilai katalikai
Brazilija yra katalikiškas kraštas, visoje respublikoje priskaitoma per 80% katalikų. Jie didžiuojasi savo religija, buvo be galo patenkinti, kad trisdešimt šeštąjį Eucharistinį kongrasą buvo nutarta šaukti jų sostinėje. Jų tikėjimas yra daugiau išorinis, tradicinis — lengva širdimi sekmadienį apleis mišias, tačiau dideliu nusidėjėliu bus laikomas tas, kuris nedalyvaus vakarinėje procesijoje. Daugelis parapijų priskaito iki 60-80 tūkstančių sielų, nors prie jų tegyvena 2-3 kunigai. Tad kaip galima patikrinti, kas krikštytas ir kas bažnyčioje vedęs? Rio de žaneiro arkivyskupijos kunigų seminarijoje, kurioje profesoriauja ir vienas lietuvis — kan. Z. Ignatavičius — tėra 35 klierikai, nors pati seminarija priklauso penkioms vyskupijoms, turinčioms kelis milijonus katalikų. Už tokią liūdną padėtį kaltės dalį neša ir dvasinė vyriausybė, šventas Tėvas Pijus XII norėjęs, kad su šiuo Eucharistiniu kongresu Brazilijoje prasidėtų katalikiškasis atgimimas. Tam tikslui jis savam legatui kardinolui Masellai konkrečiai nurodęs, kokios reformos turėtų būti Brazilijoje pravestos, kad susirastų daugiau darbininkų į Kristaus vynuogyną.

Pasiruošimas kongresui
Šio Eucharistinio kongreso organizacinis komitetas, kuriam pirmininkavo pats Rio de žaneiro kardinolas Camara, sutikti maldininkus buvo gerai ir kruopščiai pasiruošęs. Aerodromuose, autobusų bei geležinkrlių stotyse, didesnių gatvių sankryžose buvo išstatyti vadovai, gelsvu kaspinu per krūtinę persijuosę. Jie įvairiomis kalbomis piligrimams teikė visokių informacijų. Pats miestas buvo šventiškai pasipuošęs — languose, ant sienų, virš stogų buvo iškabinti religiniai paveikslai, iškeltos religinės vėliavos, išleisti specialūs pašto ženklai. Milžiniška kongreso aikštė buvo asfaltu išpilta, joje pristatyta 250 tūkstančių medinių suolu, puikiai apšviesta, įtaisyti joje garsintuvai. Impozantiškas buvo kongreso altorius, pakeltas nuo žemės apie 40 pėdų, kurio viduryje medinis kryžius. Prie altoriaus šešiolikai dalyvavusių kardinolu buvo įrengti sostai, jų tarpe matėsi trys tuščios vietos, trims kardinolams kankiniams — Jugoslavijos, Vengrijos ir Lenkijos. Šalia kardinolų užėmė vietas ir apie 300 suvažiavusių arkivyskumi, vyskupų, abatų, kurių tarpe buvo ir mūsų vyskupas Vincentas Brizgys. Glaudus bendradarbiavimas, teikiant visokeriopą pasralba kongreso paruošiamiesiems darbams, buvo juntamas tarp visų trijų valdžių — dvasines, federalinės ir Rio de Zaneiro miesto.

žvilgsnis i patį kongresą
Kongresas prasidėjo liepos 17 dieną, pasibaigė liepos 24.
čia norėčiau pažymėti vien kai kuriuos žymesnius jo momentus. Vienu iš tokių—  kaip tik ir buvo popiežiaus legato kardinolo Masellos iškilmingas sutikimas uoste, kuriame dalyvavo Brazilijos respublikos prezidentas Joao Cafė Filho su visu ministerių kabinetu, augštaisiais kariuomenės vadais, Rio de žaneiro arkivyskupas kardinolas, daugelis vyskupų, kunigų, tūkstantinė tikinčiųjų minia. Augštasis svečias buvo pasveikintas dvidešimt vienu patrankos šūviu. Jis priėmė ir kariuomenės dalinių paradą, jam buvo suteikta kariuomenės ir policijos sargyba, laikomas respublikos prezidento asmeniniu svečiu, apgyvendintas valdžios rūmuose.

Atidarant kongresą, buvo perskaityta šv. Tėvo bulė, kurioje Pijus XII pabrėžė brazilų tautos krikščioniškas tradicijas. Jo legatas kardinolas Masella savo kalboje priminė šių dienų pasaulį, pakrypusį į materializmą, indiferentizmą, netikėjimą, melsdamas Viešpatį nužengti iš augštybių, atnešti tikrą tiesą ir pastovią taiką. Nepamirštama liko Švenčiausio Sakramento procesija, trukusi tris valandas. Dalyvavo joje virš milijonas tikinčiųjų. Altoriaus Sakramentas, vežamas laively, lydimas šimto kitų laivelių, nakties prieblandoje, priartėjo prie kongreso altoriaus. Per visą savaitę, kiekvieną dieną, kongreso aikštėje buvo laikomos pontifikalinės mišios, kurias ce-lebravo vis kitas kardinolas. Po pietų įvairiose Rio de žaneiro vietose, daugiausia katalikų universiteto patalpose, vykdavo įvairių tarptautinių katalikų organizacijų iškilmingi posėdžiai. Tokių sesijų kongreso metu buvo iki 18. Vakarais kongreso aikštėje būdavo pamaldos, iš kurių yra paminėtina penktadienio tylioji procesiia, kuri buvo skirta Bažnyčiai anapus geležinės sienos prisiminti ir kuriai vadovavo mūsų vyskupas Vincentas Brizgys. Visame mieste tuo pačiu metu vyko misijų, religinio meno parodos, religiniai koncertai bei religiniai vaidinimai.

Lietuviai  kongrese
Eucharistiniame kongrese nemažai dalyvavo ir lietuvių. Dauguma iš jų buvo vietiniai, to miesto gyventojai. Ten mūsų tautiečių tėra nedaug, apie 100 šeimų, išsisklaidžiusių po visą miestą.   Didele dalimi vis tai paprasti darbininkai, iš Lietuvos atvykę prieš 30-40 metų, o tačiau nepamiršę nei savo kalbos, nei savų papročių. Iš inteligentų yra pažymėtini — Lietuvos pasiuntinys dr. P. Majeris, pasiuntinybės sekretorius rašytojas P. Babickas, kan. Z Ignatavičius, kunigai Janulionis ir Jakubauskas. Tokiai mažai kolonijai priimti atvykstančius lietuvius maldininkus nebuvo lengva. Jie vienok savo uždavinį kuo geriausiai atliko, visi buvome sužavėti jų paslaugumu, nuoširdumu, vaišingumu. Talkininkavo jiems ir kai kurie San Paulo lietuviai, pavyzdžiui, rašytoja Karolė Pažėraitė. Vertinga jų surengta religinio meno paroda. Teko stebėtis — tiek daug eksponatų parodoje buvo išstatyta, gausus liaudies religinio meno skyrius. Paroda vyko netoli kongreso aikštės, pačiame miesto centre, buvo gausiai ne vien savųjų, bet ir svetimtaučių lankoma. Ją aplankė, regis, net du kardinolai—Čikagos ir Koelno. Svetimtaučiai ypatingai domėjosi mūsų religiniu menu, reiškė mūsų kenčiančiai tautai užuojautos. Parodos rengėjai nusipelno padėkos, o ypatingai mūsų mi-nisteris, jo sekretorius, kunigas Janulionis ir kiti.

Iš šiaurės Amerikos Eucharistiniame kongrese dalyvavo vyskupas Vincentas Brizgys, prelatai I. Albavičius ir J. Balkūnas, kunigai A. Juška, B. Sugintas, K. Butkus ir Skalandis. Iš Romos į jį buvo atvykęs prel. V. Tulaba, iš Čilės—kunigas J. Kardauskas.