LIETUVIŠKASIS NACIONALIZMAS LIBERALIZMO ŽENKLE Spausdinti
(Tęsinys)
 
Rezistencinis pradas, kaip matome, pasidaro augščiausias. Jo primatą pripažinęs ir Diplomatijos Šefas. Po to turėtų eiti valstybinis pradas, atstovaujamas Diplomatijos Tarnybos, ir paskutinėj vietoj,— Vlikas, kaip lietuvių emigrantinė atstovybė. Nors ir nedemokratinis, Vlikas galėtų pasilikti, tačiau turėtų derintis pirmiausia prie rezistencinio prado. "Mūsų 'demokratinio prado' reiškėjai Vlike turėtų grįžti prie mūsų tautinės rezistencijos prievolių" ir tada būtų "darnus mūsų pajėgų dalyvavimas tautinėje rezistencijoje" ("Santarvė", p. 303).

Kokios tos prievolės? "Pirmiausia reikia tiksliai žinoti dabartinę Lietuvos padėtį, jos gyventojų nuotaikas, Krašto Rezistencijos pasiruošimus ateičiai, okupanto pasiruošimus, jo jėgų išdėstymą ir numatyti pasaulinių įvykių vystymąsi" (Apie skęstantį laivą: "L. Lietuva", 1955, nr. 8). Nors šios prievolės nukrypsta iki fantastiškumo, tačiau tai nekliudo vesti kovą prieš Vliką.

Blogiausia, kad Vlikas nelinkęs pripažinti rezistencijos primato. Jis esąs "anarchistinis", ypač dėl to, kad jo partijos savinasi tautos valios reiškėjų teisę, kuri turėtų priklausyti rezistencijai. Kaip tik tuo "tautinė rezistencija šiapus uždangos" ("Santarvė" 1954, nr. 6) yra giliai pasipiktinusi. Ji negali prileisti, kad "seni ir nauji emigrantų bei politinių pabėgėlių sambūriai—'mes' esame lietuvių tautos valios reiškėjai, atstovai, reprezentantai, eksponantai... Ta mintis vis dažniau skelbiama . . . politinių grupių pasitarimų pranešimuose visuomenei ir net atsišaukimuose į pavergtąjį kraštą! . . . Kaikas dar prideda, jog toks tegali būti demokratinis mąstymas" (Tautos valia yra tėvynėje: "Santarvė" 1945, nr. 8, p. 314).

Toks "demokratinis mąstymas" nacionalizmo atstovams kelia rimto rūpesčio. Ar šis mąstymas, įsiteisinęs tremtyje, neduos pagrindo partijoms apspręsti ir krašto valdymosi formą būsimoje ateities Lietuvoje? Betgi "jokių demokratinių pradų Lietuvoje jos negali įvesti iš čia, iš emigracijos, ypač to negali ir negalės padaryti tų partijų nariai, kurie jau yra seniai ar vėliau įsipilietinę kitose valstybėse . . . Jos gi tegali kovoti, bent žodžiais (m. p. Y) už Lietuvos išlaisvinimą" ("Santarvė", p. 303).

Šie penki punktai mums padeda atsekti ir suprasti mūsų nacionalizmo nusistatymą prieš demokratiją ir partijų sistemą. Kiek tas nusistatymas yra tikslingas ir naudingas, ypač žiūrint gyvybinių mūsų tautos laisvinimo pastangų, gal geriausiai atsako Ant. Smetonos įspėjimas:

"Nei Lietuvos Taryba Vilniuje, nei Lietuvos Seimas Petrapilyje nebuvo tautos Įgalioti ką veikti jos vardu, ir vis dėlto veikė ir leme Lietuvos likimą. Taip nedemokratiškai buvo daromi demokratiški žygiai. Nekitaip sprendė savo teisę ir kitos tautos, pasiskelbusios nepriklausomomis... Reikėjo skubiai veikti, o ne balsuoti ir tartis, kai dar nebuvo nei valstybes ploto ribų, nei galios klaustis visuomenes, dar nežinia kurios, ar ji nori būti laisva" (Lietuvių tauta ir jos paskirtis: "Vairas" 1936, nr. 4, p. 363).

11. Valstybės pirmumas, sukeistas su "Krašto" (rezistencijos) pirmumu
Normaliose sąlygose, esant nepriklausomybei, mūsų nacionalizmas rėmėsi valstybės pirmumu. Sekdamas fašizmu, jis mėgo pabrėžti jo principą: valstybė tautos forma, o tauta valstybės turinys. Logiškai turėjo, rodos, pirmesnis būti turinys nei forma. Tačiau kaip fašizmas formą (valstybę) pastatė augščiau turinio (tautos), taip ir mūsiškiams, A. Smetonos žodžiais, "valstybiškumo sąvoka tautai yra augščiausia" (Pasakyta - parašyta, p. 307). Tautos vadinimas turiniu jau reiškė liberalinį beturiniškumą. Tačiau liberalinis nacionalizmo charakteris pasireiškė ypač tuo, kad forma pastatyta pirmoje vietoje net prieš jų pačių vadinamąjį turinį.

Siekiant šį dalykų sukeitimą pagrįsti, mūsų nacionalizmui teko ne kartą šauktis fašizmo valstybės filosofijos ir apologijos šaltinių. Taip mūsų nacionalistinėje spaudoje buvo kartojama, kad valstybė gimdo bei kurią tautą, kad ji yra teisės normų garantija, vyriausioji kultūros funkcija, dorovės ir žmoniškumo sargas, žodžiu, viskas "valstybėje ir per valstybę" (plg. J. Tomkus, Kas yra valstybė tautai: "Vairas" 1933, nr. 12). Kai jau valstybė pasidaro viskas, tada ir turime visuotinąjį formalizmą arba formalinį totalizmą.

Taip suprastą valstybės pirmumą mūsų nacionalizmas tada turėjo savo rankose, jam vadovavo ir jį lenkė savuoju monopartiniu "pradu". "Valstybinis pradas" ir monopartinis-nacionalis-tinis buvo neatsiejami ir beveik nepadalinami. Faktiškai "valstybinis pradas" tada reiškė vyriausybę bei valdžią, turimą nacionalizmo rankose.

Netekus valstybės, nacionalizmas pasijuto be natūralaus savo pagrindo. Jam buvo reikalingas "valstybinio prado" pakaitas. Toks pakaitas atrodė galėsiąs būti laisvame pasaulyje esanti ir pripažįstama Diplomatijos Tarnyba. Šią Tarnybą nacionalizmas ir skubinosi laikyti valstybės tęstinumo reiškėją pilnąja prasme. Nežiūrint šios Tarnybos specialaus uždavinio — atstovauti suspenduotą valstybę kituos kraštuos, nacionalizmo atstovai šovėsi jai priskirti ir "primato" uždavinį — vadovauti visai lietuviškajai visuomenei, bent jau visai jos atsakinga j ai politinei veiklai. Diplomatijos Tarnyba laikyta pirmesnė spręsti lietuvių visuomenės politinius uždavinius bei reikalus, negu pačios visuomenės ir jos grupių sudarytasis Vlikas.

Vlikui neatsisakius pirmumo savo srityje, būtent — vadovauti visuomenės politikai, o Diplomatijos Tarnybai, kad ir stipriai gundomai, taip pat pasiliekant tik savo specialaus uždavinio ribose, aišku, turėjo pasireikšti nacionalistų nusivylimas ir Vliku ir pačia Diplomatijos Tarnyba. Nusivylimas Vliku buvo ir iš dalies tebėra pasiekęs savo kraštutiniausių formų. Kiek santūresnis, tačiau taip pat neslepiamas nusivylimas ir savaisiais diplomatais. "Lietuvos diplomatinių atstovų daugiau nei rezervuota ir visuomeniškoje plotmėje (m. p. Y) pasyvi laikysena, — pasak "Santarvės" (1954, nr. 8, p. 304), — daugelį stebino ir liūdino... Diplomatinių atstovų rezervuotumas, vengimas deramais paaiškinimais ir valstybinės minties prievolių nurodymais veikti lietuviškąją visuomenę užsieniuose (m. p. Y), nekartą yra atsiliepę dezorientuojamai". "Mūsų diplomatai, — skundžiasi ir "L. Lietuva" (1955, nr. 8, p. 3), — nenorėjo ar nepajėgė visuomeniškai reikštis".

Šis nusivylimas, matyt, ir buvo viena iš tų priežasčių, kodėl mūsų nacionalizmo atstovai, nerimdami neveikę "visos tautos vardu", iškėlė trečią pradą — Kraštą ir jo rezistenciją. "Kraštas" jų žodyne atsiranda kaip kažkas nauja. Jis rašomas didžiąja raide, supamas ypatinga mistika, kaip kitais atvejais — valstybė. Kad "Kraštas" nėra jokia teisinė sąvoka, tai žino jie patys, tačiau vistiek jam teikia absoliutų pirmumą. "Krašto primato sąvoka,—rašo A. Skai-dra,—mums nėra tik kokia teisinė, formalinė ar propagandinė norma, bet tai neišvengiamas ir vienintelis visos tautos likimo ir ateities užtikrinimo kelias. Tai yra pirmasis mūsų Credo ("Santarvė" 1954, nr. 1, p. 16).

Bėgdami nuo politinės tikrovės, kuria nusivylė, nacionalistai ima nertis į "Krašto" mistiką. "Neįsiklausius į Krašto balsą, — pasak S. Žymanto,—argi galima suteikti išlaisvinimo sąvokai teisingą ir pilną turinį. .. Mūsų emigraciniai politiniai sluogsniai atsuka Krašto balsui kurčią ausį net tada, kai yra reta proga tą balsą išgirsti. Tarytum Lietuva būtų abstrakti sąvoka, mūsų veikimo objektas, o ne gyvas, galvojantis, kenčiantis ir pats savo likimo galimumus svarstantis organizmas. O juk mes tegali-me būti jo (Krašto, Y) priemonė, įrankis jos tikslui siekti, bet tik jau nieku gyvu ne atvirkščiai (m. p. Y). (Apie rytojaus Lietuvą: "Santarvė" 1954, nr. 6, p. 168).
Krašto pirmumas siejamas su tautinės rezistencijos pirmumu ir vienas nuo antro jau nebeskiriami. Tautinė rezistencija faktiškai neatsie^ jama ir nuo Rezistencinės Santarvės. Santarve imasi nustatyti rezistencijos turinį ir prasmę. "Rezistencijos prasmė ir didybė,— pasak S. Žymanto,—kaip tiktai ir glūdi tame, kad jinai teikia turinį išlaisvinimui, kuris virsta jau ne vien kova dėl Lietuvos nepriklausomybės, bet tokia kova už ateities Lietuvą, kaip ją grindžia Lietuvių Rezistencinės Santarvės steigimo aktas" (op. cit. p. 167).

Koks gi yra rezistencijos turinys ir ką reiškia pati santarvinė rezistencija? "Rezistencinis judėjimas,— pasak A. J. Greimo,—yra originalus sąjūdis", išsiskiriąs "iš kitų politinių ar kultūrinių susigrupavimų tarpo" (Rezistencijos sąvoka: "Santarvė" 1953, nr. 2, p. 2). Kuo jis originalus? Berods, ne vardu, nes pats Greimas pripažįsta, jog tai skolinta iš prancūzų. Gal "didžiąja pareiga", apie kurią papildomai kalba kitas santarvininkas, S. Kuzminskis, būtent,— "pareiga išlikti lietuviu ir padėti Kraštui atgauti laisvę ir nepriklausomybę" (Bendruoju keliu: "Santarvė" 1955, nr. 2, p. 55). Bet ar tai nėra visų lietuvių dalykas, seniai žinomas ir vykdomas? Gal rezistencija yra tuo originali, kad sukuria "visiškai naują moralinę įtampą, gimdančią dvasinio ir fizinio pasipriešinimo judėjimą", kaip apie tai kalba A. J. Greimas (op. cit. p. 1). Bet matysim toliau ir tai, jog ši idėja skolinta iš individualistinio liberalizmo, tik apvilkta nauju, į sektantizmą nešančiu tikėjimu. Pasak A. J. Greimo, "rezistencinis sąjūdis yra religinė kongregacija su savo kankiniais, savo askeze (išsižadėjimu), savo herojiškų žygių mistika. Tai tikėjimas be dievų ir be dogmų. Rezistencinė patirtis gaubiama tam tikros specifinės jausminės atmosferos (m. p. Y), kurioje kuriamos naujos žmogiškos vertybės, kurioje gyvenama ir gimsta pasaulėžiūra" (Rezistencijos sąvoka, t. p.).

Ta "jausminė atmosfera", nusigręžianti nuo proto, iš tikrųjų nėra nauja. Tokią atmosferą jau matėme "patriotizme" be argumentacijos. Naujas gal tik tikėjimas, kad jausmas kuria žmogiškąsias vertybes ir net pasaulėžiūrą. Įdomu, kaip jis kuria? A. J. Greimas atsako: "Žmogus, išgyvendamas savo 'rezistencinę situaciją', neigia tai, kas yra, vardan to, kas bus... Savo pasąmonėje jisai yra tasai, kuris buvo pašauktas griauti dievus, stabus ir kasdienį melą. Bet iš kitos pusės, rezistentas, atmesdamas praeitį ir neigdamas dabartį, jaučiasi staiga visai laisvas (mano pabraukimai, Y). Laisvas kurti naują pasaulį ir naują laisvą žmogų, kuriais jis jau dabar tiki" (t. p.).

Tai yra tikėjimas griaunamąja laisve, pasisavintas iš individualistinio liberalizmo. "Sek-tantinis liberalizmas,—pasak amerikiečio Tho-mas P. Neill,—yra susietas su žvelgimu pirmyn. Jis visuomet pasiruošęs keisti esamą tvarką kuo nors nauju. Tada liberalas tikrai jaučiasi geriau. Dėl to sektantinio liberalizmo doktrina keičiasi su kiekviena nauja karta. . . Bet nors liberalų doktrina keičiasi, jų galvojimo stovis lieka tas pats" (The rise and decline of libera-lism, Milwaukee 1953, p. 27).

Mūsų rezistentų galvojimas visiškai tas pats, kaip ir liberalų. "Atmesdami praeitį ir neigdami dabartį, jie jaučiasi staiga visai laisvi", laisvi nuo autoritetų ("dievų") ir nuo bet kurių normų bei vertybių ("dogmų"). Tokią "laisvės savijautą" sąmoningu apsisprendimu (tiksliau—neigimu) turi susikurti kiekviena nauja liberalų karta, nes tokios "savijautos" neteikia natūrali žmogaus brendimo tvarka. Iš šio apsisprendimo išaugo ir mūsų nacionalistiniai rezistentai. Dėl to jie laužiasi į "naujumą", gyvena viltimi kažką didelio pasiekti, o svarbiausia—visomis priemonėmis bando išsilaisvinti iš esamos ir buvusios tvarkos. "Negali būti grįžimo į praeitį,—rašo Santarvės metmenų formuluotojas F. Neveravičius;—greta kasdienių kovos uždavinių sprendimo, reikia jieškoti ir naujų kelių į patį tikslą — laisvę — ir naujais pagrindais grįsti ateitį, tikslą pasiekus. To naujo jieškoji-mo keliai taipgi nepalieka visą laiką tie patys. Jie turi būti keičiami" (m. p. Y). (LRS paskirties metmenys: "Santarvė" 1953, nr. 1, p. 2).

Gink Dieve, kad tik nebūtų to paties, net "naujuose jieškojimo keliuose". Nauji keliai turi būt keičiami naujesniais ir šie naujausiais. Jieškojimas turi sekti jieškojimą, nes "žmogus, — pasak J .B.,—yra nuolatinis j ieškotojas, viską norįs išbandyti, amžinas opozicionierius, niekados nepatenkintas esama būkle". (Liberalizmo problemomis: "Santarvė" 1955, nr. 3, p. 107). Tai yra kažkas panašu į j ieškojimų, nepasitenkinimų ir opozicijos psichozą, pridengtą tikėjimu, jog "tuo remiasi visa žmonijos pažanga" (J. B.).

Šį liberalinį tikėjimą labiausiai yra įsavinusi santarvinė rezistencija. Tai yra rezistencija pirmon eilėn ne už Krašto išlaisvinimą, "ne vien kova už Lietuvos nepriklausomybę" (S. Žymantas), bet kova už individualistinę laisvę. "Rezistencija,—A. J. Greimo žodžiais,—yra laisvo žmogaus apsisprendimo aktas, autentiškas užsiangažavimas, pasisakant prieš pasenusias ir primestas vertybes (m. p. Y) ir už tam tikrą pačiame apsisprendimo akte implikuotą vertybių sistemą" (t. p.). Individualistinis apsisprendimas pirmon eilėn yra nukreiptas prieš vertybes (jų neigimas). Pats neigimo aktas savaime neimplikuoja jokių vertybių. O sąmoningai implikuoti kažką nauja rezistentas negali, nes neturi ko: jis dar jieško ir jieškos be sustojimo. Tad "savo pasąmonėje jisai yra tasai, kuris buvo pašauktas (tik) griauti dievus, stabus ir kasdienį melą" (A. J. Greimas).

Ką toks "apsprendimas" bei "pasisakymas prieš" turi bendra su Kraštu ir jo laisvinimu? A. J. Greimas paaiškina: "Tauta niekados neveikia visa iš karto. Atskirais istorijos momentais ji įsikūnija ir pasireiškia per individus, grupes ar socialines klases". Bet jis čia pat atmeta "grupių tęstinumą", pasisako ir prieš "ramiais taikos, atoslūgio metais tautai vadovaujančius kadrus". Kodėl? Jie "pasidaro visiškai netinkami—dėl savo įgimtų įpročių, dėl gyvenimo sąlygų bei tampą netinkančios galvosenos". Dėl to rezistencija ateina laidoti senųjų tautos atstovų ir išvesti priekin "pajėgų pakaitą iš nepasiruošusių ir nekvalifikuotų savanorių". "Rezistencinis judėjimas yra . . . neišvengiamai naujų žmonhį, sąjūdis", atsiremiąs į "kovai užsiangažavusį individą". Tuo būdu "rezistencija (pasidaro, Y) 'pasaulėžiūra', įgalinanti žmogų įsipras-minti tautinėje kovoje" (t. p.).

Vadinas, nacionalistinė rezistencija yra naujų, politikai nepasiruošusių ir nekvalifikuotų individų sąjūdis, prisiėmęs liberalinio individualizmo "pasaulėžiūrą" ir "įsiprasminęs tautinėje kovoje" tuo, kad neigia visas "senas" vertybes, "seną" praeitį, "senus" tautos vadus bei atstovus.   Neigimas yra esmiškiausias jo bruožas.

Prie jokio seno valstybinio ar visuomeniškai politinio prado jis negalėjo pritapti—vien dėl to, kad jie "seni". Turėjo būt atrasta nauji pradai, nesvarbu kokiu vardu, kad tik būtų "nauji". Ir jie buvo rasti "Krašto" ir "rezistencijos" pavidalais.   Tie vardai tik simboliai, tik priemonės vykdyti nenumaldomą, viduje pribrendusį liberalinį jieškojimą ir atsiribojimą nuo visko, kas kitų atrasta, sukurta, išlaikyta.


A. BLATAS — AIKŠTĖ (Iš šio rudens parodos New Yorke).

Būdinga, kad "Kraštą" jie suvokia, kaip "įvykusių ir įvyksiančių permainų realybę" (F. Neveravičius). Tos permainos griauna visa, kas buvo ir yra. Po to visuotinio sugriovimo, aišku, turės būti nauji j ieškojimai—naujų ir dar naujesnių kelių. Visa tai magina pribrendusį liberalinį nerimą griauti sena ir j ieškoti nauja. Galvodamas apie "Kraštą", santarvinis rezistentas jau dabar, F. Neveravičiaus žodžiais, teigia: "grįžimo atgal nėra, jo negali būti ir bet kieno pastangos grąžinti visumoje seną esmę bei vienokias ar kitokias senas formas tautiniam ar valstybiniam ateities gyvenimui būtų tiek nerealios, tiek ir tautai bei jos tikriems siekimams žalingas, trukdąs veiksmas" (op. cit. p. 4).

Tad "kėlimas Krašto ir jo priešinimosi (rezistencijos, Y) primato užsienio lietuvių politiniame bei visuomeniniame gyvenime", pasak to paties, yra vienas "pagrindinių uždavinių". "Glaudžiame ryšyje su (taip suprastu, Y) Kraštu, su jo troškimais bei viltimis, atsižvelgiant įvykusių ir įvykstančių permainų tikrovę" ir skatina rezistentus jieškoti "naujų idėjų ir naujų kelių visais tautinio gyvenimo aspektais lygiai gyvenamai dienai, lygiai ir ateičiai" (op. cit. p. 3).

Su tokiu psichologiniu susigyvenimu su "Krašto" permainomis, nepaisant vertybiniu požiūriu jų neteisingumo, su tokia jausena ir galvosena negali sutikti joks lietuvis, pasitraukęs protesto ženklan iš Krašto į emigraciją. Gal tuo ir aiškintinas natūralus visuomenės nusigręžimas nuo tokios rezistencijos, kuri ne tik susigyvena su permainų vykdymu Krašte, bet dargi į jį atremia savo pačių ateities jieškojimus. Santarviniai rezistentai gerai žino tą visuomenės nuotaiką. Jie pripažįsta "veiksmingųjų rezistencinių jėgų už-sienyje išsiskyrimą su plačiosios emigracijos sluogsniais". Bet tai jie laiko normaliu reiškiniu: "Šį naujo jieškančiųjų, į priekį žvelgiančių dinaminių jėgų išsiskyrimą su pergyvenusiais, iliuzoriškai besilaikančiais praeities šešėlio emigracijos sluogsniais,—pasak to paties F. Neveravičiaus,—tenka laikyti veikiau normaliu reiškiniu". Jis dar paryškina, kad "tas išsiskyrimas reiškiasi ne vien rezistencinės veiklos ir kovos dėl laisvės tiesioginėje plotmėje, bet taipgi ir grynai kultūriniame bei ideologiniame bare" (op. cit. p. 3).

12. "Krašto" pirmumas, siejamas su priešpartiš-kumu ir priešidėjine demokratija
Su rezistencijos pradu mūsų nacionalistinis liberalizmas, galima sakyti, atrado savo naują "doktriną". Bet, pakartojant Thomo P. Neill žodžius, "nors liberalų doktrina keičiasi, jų galvojimo stovis lieka tas pats". Taip ir partijų sistemos bei formalinės demokratijos atžvilgiu mūsų nacionalistų bei rezistentų galvojimas nėra pakitęs. Keičiasi tik motyvai pagal pakitusias sąlygas.

Pripažįstantiems demokratiją, kaip vieną tobuliausių valdymosi formų, visokie sąlygų pasikeitimai neturi reikšmės. Kartą pripažinti teisingi pradai juk nepraranda savo vertės jokiomis praeinamomis sąlygomis. Sąlygos gali įnešti tam tikrų pritaikymų, priderinimų. Dėl ypatingų sąlygų tos formos gali nebūti pritaikomos savo pilnumoj bei visumoj. Tačiau nacionalizmas, kaip autoritetinis ir totalinis sąjūdis, negali pripažinti demokratinio daugialypiškumo jokiomis sąlygomis.   Sąlygų pasikeitimai jam tik duoda naujų motyvų  teigti seną nusistatymą. Anksčiau  tokie motyvai buvo valstybine  visuma bei valstybinės organizacijos pirmumas, vėliau "valstybinio prado" užsienyje pirmumas ir tęstinumas, o nūnai "Kraštas" bei "vykstančios ir įvykusios tautos gyvenimo Krašte permainos" (F. Nevėravičius, t. p.).

Apie įvairiopas permainas dabartinis nacionalizmas kalba vis dažniau ir gausiau (A. Skaidra, p. 16). Ir "dėl Krašte nueito ypatingo kelio,—pasak A. Skaidros,—partinis dėsnis ten yra netekęs savo tradicijos ir atramos masėse (m. p. Y). . . Partinių spalvų dirbtinis j ieškojimas dabar Krašte iš sykio neštų tik neapskaičiuojamus pavojus ir bematant sužlugdytų bet kokį darbą . . . Senosios politinės partijos tikrai nebesiremia šių dienų Krašto realaus gyvenimo pagrindu. Mintimi, kad išimtinai politinės partijos vadovautų Lietuvos laisvinimo darbui, nepasitikima. Tas darbas turėtų būti organizuotas ir tvarkomas nevartiniais pagrindais (m. p. Y) . . . Dabartinė lietuvių visuomenė Krašte nežino jokio partinio pasiskirstymo. Bendra nuomonė yra ta, kad senosios politinės partijos yra atgyvenusios, Krašte nieko ekonomine ar socialine prasme nebeatstovaujančios. Teisingai ar klaidingai, bet manoma, kad ilgų metų okupacija ir įvykę dideli vasikeitimai Krašte kelia ir išaugins naujus, ^"ujo turinio politinius junginius" (m. p. Y) (op. cit. p. 17).

"Krašto" vardu tas pats A. Skaidra plaka "tautos buvusį elitą", pasitraukusį į tremtį, ir pateikia jam sąžinės sąskaitos punktus. Tai yra tęsinys tos pačios autoritetų nuvertinimo taktikos. Vadinasi, ir šiuo atžvilgiu su "Krašto primatu" niekas nesikeičia. Ar pasisakydamas prieš partijas, rezistencinis nacionalizmas tuo pačiu neimplikuoja (vartojant A. J. Greimo žodį) ir monopartijos bei totalizmo? Tai berods patvirtintų ir LRS pareiškimas visuomenei: "Santarvės idėjiniuose pagrinduose nėra pradų partiniam skirstymuisi. Jos narius jungia saitai yra pranašesni už partinius bei ideologinius skirtumus" ("Santarvė" 1955, nr. 2, p. 56). Ar tai nėra tas pats savęs siedinimas su visa tauta bei "Kraštu"? Savinamasi net pati rezistencijos sąvoka, jaudinamasi, kad ir kiti drįsta save vadinti rezistentais (Tautinė rezistencija šiapus uždangos: "Santarvė" 1954, nr. 6): "Pirmieji jį (rezistencijos žodį, Y) pradėjome vartoti mes, tuomet dirbusieji Bendrojo Demokratinio pasipriešinimo Sąjūdžio Užsienio Delegatūroje". (Kažin, ar ne pirmiau įsikūrė "Lietuvos Antinacinės Rezistencijos b. Politinių Kalinių Sąjunga?—Y). Visa tai tik patvirtintų jau mūsų apibūdinta nacionalistinį pasinešimą viską monopolinti.   Bet kaip tai suderinti su demokratija?

Tai jautrus klausimas patiems nacionalistams, ypač šiose sąlygose. Rezistencijos vadai yra priversti išsisukinėti. Demokratijos sąvoką jie bando perkelti iš formalinės bei institucinės plotmės į kažkokią sąvokinė, "vertybinę". Ta prasme ir krypsta rezistentų pastangos įtikinėti visuomenę. "Dažnas mūsų, lietuvių, — pastebi St. Žymantas, — šiandien vadina save ir demokratu ir rezistentu. Tačiau vienoks ar kitoks vardavimasis dar nepadaro iš žmogaus nei demokrato nei rezistento. Demokratija nėra vien formų ir institucijų klausimas. Ją sudaro tam tikros vertybės, o institucijos yra tik priemonės toms vertybėms saugoti ir brandinti. Tos vertybės kyla iš tikėjimo kiekvieno individo verte, jo teise būti gerbiamam, visvien, ar jis priklauso daugumai ar mažumai. Iš čia plaukia individo teisės ir minties, sąžinės ir organizacijų laisvės (m. pabraukimai, Y), kuriomis turi lygiai naudotis visi individai ir visos grupės" (Apie rytojaus Lietuvą:  "Santarvė" 1954, nr. 6, p. 169).

Šis demokratijos supratimas, perkeltas iš institucinės plotmės į "vertybinę", yra suvestas į individualistinį liberalizmo "tikėjimą". Vadinas, formalinės demokratijos atmetimas bandomas išpirkti bent demokratinių individo minties ir sąžinės laisvių išpažinimu. Kad tai atrodytų liberališkiau, S. Žymantas dar pabrėžia "pilnutinį žmogaus išlaisvinimą". "Kad būtų galima rytojaus Lietuvoje atstatyti tikrąją žmogaus vertę, reikia nagrinėti tas sąlygas, kuriomis tikrosios žmogiškosios vertybės gali būti sukurtos ir apsaugotos (m .p. Y) (p. 170).

Ta prasme S. Žymantas išeina derinti nacionalistinio totalizmo ir liaudininkiškojo demokratizmo skirtybių. Liaudininkams "demokratija be liberalizmo yra neįmanoma" (J. Pronskus, "Naujienos" 1954, nr. 122), o nacionalistams — liberalizmas nesietinas su tokia "demokratine tautos valia", kuri atstovaujama čia, tremtyje ("Santarvė" 1954, nr. 9, p. 314). Pirmiesiems demokratija yra ne tik būtina institucinė forma, bet ir "tikėjimas žmogaus prigimtimi, jo ateitimi ir jo potencialumais" (J. Pronskus, t. p.). Antriesiems tai ne tikėjimas, o mitas ir "trapus demokratijos mitas, kuris reiškia teisę rėkti, neduodant kitam kalbėti" (A. J. Greimas, Apie laisvę ir mitus: "Dirvos" pr. 1954, nr. 23).

Jau tremtyje bandyta atpalaiduoti šią dviejų mūsų liberalizmo šakų įtampą, nukreipiant "nereikalingus ginčus" iš formalinės plotmės į idėjinę, atseit — iš formalinės demokratijos į "vertybinę". Kova už demokratiją ar prieš demokratiją, nors labai svarbi, tačiau nėra, bent neturėtų būti, patiems liberalams esminė. Daug svarbesnė idėjinė bei priešidėjinė kova. Turbūt, kaip tik tai ir norėjo išreikšti V. Trumpa, įsakmiai pabrėždamas, kad "kitas daiktas idėjinė kova dėl nevienodo laisvės ir demokratijos supratimo daiktas kova tarp totalizmo ir demokratijos" (Nereikalingas ginčas dėl liberalizmo: "Mintis" 1948, nr. 90). Pirmu atveju—dėl demokratijos ir laisvės supratimo—liberalai gali tarp savęs ir toliau nesutarti. Tačiau antru atveju nėra ko bartis—reikia tik bendrai kovoti. Ta prasme V. Trumpa mato tik vieną alternatyvą: "Demokratija ir laisvė ar reakcija ir tota-lizmas" (t. p.).   Ką ši alternatyva slepia?

13. Priešidėjinė demokratija arba beidėjinis fatalizmas, kaip bendra liberalų nacionalistų kovos plotmė
Mūsų skaitytojų dauguma totalizmą supranta režimine prasme, kaip diktatūrinį valdymo būdą. Idėjinis totalizmas dar mums labai neįprasta sąvoka. Tačiau mūsų liberalai mažiau kalba apie politinį - režiminį totalizmą, bet pabrėžtinai ima baugintis idėjinio. Prieš tokį "totalizmą" abi mūsų liberalizmo šakos turi bendrą ir gana aiškų nusistatymą, šioj vietoj jie visi išpažįsta tą patį idėjinį (tiksliau, beidėjinį) demokratiškumą, kuris jiems menasi kaip opozicija idėjiniam "totalizmui".

Kaip žinia, liberalizmui nepriimtina pati idėja, tiesa, dogma ir idėjų, principų bei tiesų visuma (totum) — ideologijos, pasaulėžiūros ar religijos prasme. Mes tai žinome ir dėl to nesistebime. Mums tik nuostabu, kad liberalinėje galvosenoje idėjos ir tiesos persikeičia į politines kategorijas ir virsta politinės jų kovos objektu, kaip tiktai apjungiaučiu abi liberalizmo šakas.
Turime pacituoti keletą pasisakymų, kad skaitytojas galėtų suvokti tokią metamorfozę. Štai V. Trumpa mus įspėja, kad "kiekviena idėja yra daugiau ar mažiau imperialistinė. Ji ne tik vertikaliai nori pasiekti pačias augštumas ir pačias gilumas, bet ir horizontaliai išplėsti savo ribas galimai toliau" (t. p.). Imperializmas, kaip žinia, reiškia karinį bei politinį pasaulio apvaldymą arba valstybinės jėgos išplėtimą bei primetimą kitiems. Ką bendra ši sąvoka turi su idėjomis, kurios yra dvasinės ir kurių plitimo būdas turi tokį pat dvasinį kelią? "Idėjos, nelyginant oro srovės, yra nesulaikomos ant valstybių sienų", — teisingai pastebi dr. J. Pajaujis, kalbėdamas net apie liberalizmo plitimą ("Varpas" 1953, nr. 1, p. 5).

Kodėl tad idėjoms priskiriamas politinis -imperialistinis charakteris? Argi idėjos pačios savyje slėptų politinį pavergimą bei prievartą? Į šį klausimą atvirai atsako St. Žakevičius-Žymantas. "Dogma, įsitikinimas, kad tik jo vieno ("jo vieno" yra ne krikščioniškas, o individualistinis - liberalinis požiūris, Y) pasaulėžiūra yra neklaidinga — pasak jo—verčia nebesiskaityti su
kitų nuomonėmis ir kitų įsitikinimais, ir sudaro pagrindą bei pateisina jėgos bei prievartos naudojimą (m. p. Y). Bertrand Russell pagrįstai nurodo, kad tie, kurie dogmatiškai yra įsitikinę savo tiesų neklaidingumu, kokios jų intencijos pradžioje bebūtų, savaime pradeda siekti prievartos ir priespaudos priemonių vartojimo ... (Tad) klausimas gilioje esmėje yra ne kas kita, kaip klausimas tarp vienokiu ar kitokiu būdu pridengtos fizinės ar dvasinės diktatūros" (Kas yra demokratija: "Mintis" 1948, nr. 76).

Tas pats Russell kitur kalba ir apie fanatinį tikėjimą demokratija, kuriam atstovauja kai kurie liberalai, nevengdami vartoti net režiminio totalizmo priemonių (plg. jo Mintys apie liberalizmą, verstos "Lietuvio" 1949, nr. 28-29).

Tame pačiame straipsnyje St. Žakevičius skirsto demokratiją į rytų bei rusų ir anglosaksų koncepcijas (sampratas). Rytų bei rusų demokratiją, kurią jis deda į kabutes, laiko išaugusią iš prancūzų revoliucijos. Žvelgdamas į mūsų gyvenimą, jis randa, kad "ir mūsuose yra dar nemaža tos rytų 'demokratijos' dvasios įtakos, kuri nežino ar nenori žinoti tolerancijos, kuri demokratijoje temato priemonę priversti visus vienaip galvoti, vienaip tikėti, kuri nenori pripažinti ir gerbti kitų įsitikinimų. Tos rytų 'demokratijos' esmę sudaro įsitikinimas savų tiesų neklaidingumu (m. p. Y) (t. p.).

Taip diktatūra ir totalizmas perkeliamas iš politinės-režiminės plotmės į idėjinę. Diktatūra yra "tiesų neklaidingumas". Vadinas, liberalizmas bei nacionalizmas, kurie tokio tiesų neklaidingumo (ir iš viso tiesų) nepripažįsta, jau tuo pačiu turėtų būti laisvi nuo diktatūrinių ir nuo totalistinių pasinešimų. "Todėl liberalizmas,—pasak Br. Railos,—taip nepatinka visoms diktatūroms, visiems neklystantiems autoritetams, visiems totalistams, skelbiantiems, jog tik jie vieni tėra suradę ir atstovauja vieną vienintelę 'neklaidingą ir nedalomą tiesą' " (Žiūrėk pro plyšį—matysi velnią: "Dirva" 1954, nr. 19).

Tai taikoma lygiomis ir bolševikinei rytų "demokratijai" ir ir krikščioniškajam "įsitikinimui savų tiesų neklaidingumu". Betgi St. Žakevičius-Žymantas rytų "demokratiją" išveda iš liberalinės prancūzų revoliucijos, kuri sukūrė ne "tiesų neklaidingumą", o kaip tiktai totalistinį valstybės autoriteto neklaidingumą. Šios revoliucijos ideologas Rousseau davė teisę valstybei vartoti prievartą — "priversti žmones būti laisvus"; jo valstybė buvo ne tik žmonių gyvybių, bet ir jų sąžinės sprendėja—prievartautoja. Ir robespierrinis šio Rousseau valstybės idealo pi-taikymas vargiai daug kuo tesiskiria nuo bolševikinės ar nacionalistinės diktatūros. įdomu, kaip šios totalistinės "demokratijos" galėjo iš prancūzų revoliucijos pasisavinti net "tiesų neklaidingumą"? Argi liberalizmas jau tada nebuvo atsisakęs pastovių, visuotinių ir neklaidingų tiesų?

Be abejo, tai yra žaidimas "neklaidingumo" sąvokomis. Turima galvoje valstybės autoriteto neklaidingumas ir jis suplakamas su "tiesų neklaidingumu". Tarp vieno ir antro yra žodinis tapatumas, bet ką jis turi bendra su esmės tapatumu? St. Žakevičius čia daro tą pačią klaidą, kaip ir V. Trumpa, suplakęs idėjų plėtros panašybę su pačių idėjų ir imperializmo esmėmis. Ar tai nėra tipingas liberalinės galvosenos, o gal tik taktikos bruožas — sukaitalioti formas, būdus bei priemones su pačia dalykų esme?

Galutinis idėjų ir doktrinų imperialistiškumas mums paaiški iš to paties V. Trumpos žodžių: "Bolševizmas ir katalikybė yra dogmatiškos doktrinos, kurių tikslams įgyvendinti reikia griežtos valdžios sistemos" (t. p.). Nors griežtos valdžios reikia bet kam įgyvendinti, ir to nevengia nei liberalinė "doktrina" (dabartinės belgų vyriausybės pavyzdys), nei ypač nacionalistinė, tačiau tai politikos reikalas ir mums šiuo atveju nesvarbus.   Svarbiau, kaip doktrinų esmė čia pat sumaišoma su politine valdžios forma. Betgi savo esme viena tų doktrinų yra politinę-ekonominė, o antroji religinė-dorinė; pirmosios pagrinduose yra dialektinis materializmas, neigiąs dvasinį pradą, o antrosios — aštuonių kalno palaiminimų socialinis mokslas, iške-liąs dvasinį primatą. Ar tai nežinoma ir nežinotina inteligentui? O jeigu žinoma, tai kaip išaiškinti tokią galvoseną ar bent taktiką?

Paslaptis yra ta, kad tiek individualistinis, tiek ir nacionalistinis liberalizmas remiasi formalizmu. Jis teturi vieną vienintelį mastą visiems dalykams vertinti, tai politinę formą. Šis mastas nebeleidžia išskirti tariamosios formos nuo pačios idėjos. Jam atrodo, kad idėjiškumas gimdo dogmatiškumą bei neklaidingumą. Tuo tarpu gali būti toks "dogmatiškumas" ir "neklaidingumas", kuris išauga iš prieštaravimo dvasiniam pradui, o tuo pačiu ir tikrajam idėjų pagrindui. Toks yra bolševikinis neklaidingumas, atmetąs bet kokį dvasinį-idėjinį pradą. Tokiu neklaidingumu skelbiamos ir liberalizmo dogmos, nors jos visiškai beidėjiškos ir priešidėjiškos. Tokio griežtumo ir neklaidingumo turi ir nacionalizmo tezės, kurių pagrinde yra ne idėjos, o tik tautinės-politinės formos.

Prisiėmę tik formalinį mastą, liberalizmo atstovai turi nebeišvengiamai painiotis sąvokose. Kaip išlavinti žmonės, jie negali išsiversti jų nevartoję. Tačiau, būdami priešingi idėjoms ir vertybėms, jie yra priversti jas atmesti. Ir at-metinėja, segiodami prie idėjų bei vertybių tokius epitetus, kaip "pasenusios", "neklaidingos", "primestos". Kur tų epitetų nėra, suprask, kad jie kalba apie politines formalybes. Kartais tas formalines "vertybes" jie papuošia kitais epitetais—"naujos", "laisvos", "tautinės", "rezistencinės". Faktiškai tos "vertybės" nieko bendra neturi su tikrąja idėjų ar vertybių sritimi. Tai yra pigus publicistinis būdas žaisti filosofinėmis sąvokomis ir jas piktnaudoti prieš pačias idėjas ir vertybes. Tuo atžvilgiu einama iki pasijuokimo iš savęs, pvz., kad "politinė kova yra vertybių kūryba" (Santaros tikslai: "Dirvos" pr. 1954, nr. 23) arba tautinė politinė rezistencija, "pasisakanti prieš pasenusias ir primestas vertybes", jau "implikuoja vertybių sistemą" (A. J. Greimas, Rezistencijos sąvoka, p. 1).

T. ZIKARAS - Kompozicija

Kai jau politinė kova, jų supratimu, pradeda kurti ar implikuoti "vertybes", tada jau mums darosi aišku, kodėl, sakysim, tokia demokratija pasidaro jų sąmonėje nebe politinio valdymosi forma, o kažkokia vertybių vertybė, pakelta net į "tikėjimo" laipsnį. Toks politinis "tikėjimas", aišku, nebegali derintis su tikraisiais idėjiniais pagrindais—tiesa, pasaulėžiūra, religija. "Liberalizmas mano,—sako Br. Raila,—kad yra pasibaigę ar turėtų pasibaigti, kur jie dar tvyro, teokratijos amžiai,—kitaip sakant, 'Dievo valdžia'. . . Teokratija yra priešinga esminiams demokratijos dėsniams" (m. p. Y), (t. p.). Vadinas, tas pats autorius, vienur tuos dėsnius puldamas, kitur jais remiasi. Suprantamiau, kad tai daro J. Pronskus, išpažindamas totalinę demokratiją; jam "lietuvis, norėdamas būti tikru demokratu, sunkiai begali būti geru kataliku, dėl to kad tikras demokratas savaime yra liberalas" (m. p. Y). Nereikia net būti kataliku: ir kiekvienas, "kas tiki, kad yra vienas tiesos kelias ir tas kelias jo kelias ("jo" yra individualistų - liberalų pažiūra, o visų kitų—"bendras" kelias,Y), tenka prileisti, kad tokiam demokratinės santvarkos atmosfera nėra patogi" (Liberalizmas ir religija:

"Naujienos" 1954, nr. 123). Einant toliau, pasirodo, kad su demokratija nebesuderinamas net religijos bei pasaulėžiūros dėstymas mokyklose: "Mėginimas kaikurių pasaulėžiūrinių grupių savo pasaulėžiūrą skiepyti mokyklose monopoline galia, demokratijai yra priešingas" ir toks mėginimas esąs "totalinių santvarkų pasaulėžiūrinio auklėjimo problema" (Dr. V. Butrimas, Mūsų praeitis ir ateitis: "Varpas" 1953, nr. 1, p. 68).

Ką gi visa tai reiškia? Ar tai nėra naujas bcidėjinis ir bepasaulėžiūrinis totalizmas, atremtas į formalinę liberalizmo tuštumą ir pridengtas politika bei jos elementais, o nacionalizmo atveju—susietas ir su valstybės totalizmu?

(Bus daugiau)