NIEKO NEBENORIU LIESTI, |
tiktai žiūrėti į netikrą, patyčiai uždarytą savo vasarą tarpe gigantiškų namų. Keli neūžaugos, bevardžiai medžiai, nuvytęs trikampis žolės su paukščiu mediniu ir pamesta balta skara, lyg nenužydinčiu žiedu. kai aš apkartusi nusigręžtu nuo jų, mano akyse šaukiasi gyvenimo, mano akyse ilgisi rudens. |