EINŠTEINO MOKSLINIS PALIKIMAS Spausdinti
Einšteino vardas daugumui žmonių siejasi su reliatyvumo teorija ir jos keistomis, neįtikėtinomis išvadomis, prieštaraujančiomis kasdieniniam vadinamajam sveikam galvojimui. Kalbant apie Einšteiną kaip mokslininką, tenka pradėti nuo reliatyvumo teorijos. Tai beveik yra pirmas žymus Einšteino pasirodymas mokslo arenoje, atnešęs jam, nors ir ne ūmai, pasaulinį garsą ir pastatęs jį mokslo viršūnėse. Iš tikrųjų tenka kalbėti apie reliatyvumo teorijas, nes jų yra dvi: ribotojo reliatyvumo teorija ir bendrojo reliatyvumo teorija.

Ribotojo reliatyvumo teoriją Einšteinas paskelbė 1905 m. Jos atsiradimas nebuvo atsitiktinis. Jąja Einšteinas siekė atsakyti į prieštaravimus, su kuriais susidūrė mokslas ryšium su neigiamais rezultatais iš istorinio Michelsono-Morley bandymo, pirmą kartą įvykdyto dar 1887 m. ir turėjusio įrodyti visatos eterio vėjo pasireiškimą. Iškilusius prieštaravimus mėgino aiškinti eilė mokslininkų, tarp jų ir didysis olandų fizikas-matematikas Lorentzas, nustatęs garsiąją formulę apie elektrono masės kitėjimo priklausomumą nuo greičio.

Lorentzo formules variklyje esąs vadinamasis Fitzgeraldo faktorius mažiems greičiams yra beveik lygus vienetui, nes šviesos greitis c yra labai didelis skaičius. Bet greičiams didėjant, faktoriaus vertė pasidaro apčiuopiama. Michel-sono bandymo nelauktus rezultatus Lorentzas ir aiškino aparatūros išmatavimų sutrumpėjimu, proporcionaliu Fitzgeraldo faktoriui, veikiant žemės judesio greičiui. Lorentzo formules buvo teisingos, tik jo argumentacija nebuvo tiksli, ir jis reiškinio negalėjo išaiškinti. Klausimo išaiškinimą ir davė Einšteino riboto reliatyvumo teorija.

Einšteinas išėjo iš dviejų pagrindinių postulatų. Pirmas postulatas: fizikos dėsniai randami tie patys, jei jie nustatomi stebėtojų, esančių skirtingose inertinėse sistemose, judančiose vienos kitų atžvilgiu su pastoviu reliatyviu greičiu. Kitaip tariant, nėra galimybes nustatyti absoliutų judesį gamtoje. Antrasis jo priimtas postulatas — tai šviesos greičio pastovumas. Jį Einšteinas paėmė, pasirėmęs faktu, kad nepavyko visi gausūs mėginimai nustatyti šviesos greičio pakitėjimų, keičiant šviesos kryptį, šviesos židinio judesį ar stebėtojo judesį. Mokslininkai mėgo sakyti, kad gamta nuslepia šviesos greičio kitėjimus, bet Einšteinas suprato, kad tas vadinamasis "gamtos sąmokslas" yra tikras gamtos dėsnis ir paėmė jį kaip vieną iš pagrindų savo teorijos išvedžiojimams. Einšteinas puikia logika sukūrė savo riboto reliatyvumo teoriją ir drąsiais matematiniais išvedžiojimais pasiekė eilės išvadų, atrodančių beveik nesąmonėmis vadinamajam sveikam protui, bet kurios visos buvo eksperimentais patvirtintos.

Štai kelios iš tų išvadų: judančio kūno ilgis yra trumpesnis stebėtojui, atliekančiam matavimus iš pastovaus (tam judesiui) taško, negu stebėtojui, judančiam kartu; laiko vienetai yra ilgesni judančiam stebėtojui, negu kad nejudančiam; medžiagos masė yra didesnė nejudančiam stebėtojui, negu kad judančiam. Išverstos į kasdieninę kalbą, tos išvados sako: judantieji kūnai—susitraukia, laikas nuo judesio išsiplečia (sekundės gali tęstis metais), judančio kūno masė didėja ir t.t. Reliatyvumo teorija suriša su judesio greičiu visus fizikos dydžius ir nustato, kaip greitis paliečia juos. Mažiems greičiams esant, veikimas yra beveik nepastebimas, bet artėjant prie šviesos greičio (300.000 klm. per sekundę), pasidaro labai žymus. O tokie greičiai dažnai surandami modernioje fizikoje pvz. elektronų pasaulyje. Kai Fitzgeraldo faktoriuje Vi-H greičio v dydis artėja prie šviesos greičio, tai faktoriaus dydis artėja prie nuliaus, ir jei atitinkamoje formulėje iš faktoriaus tenka dauginti bent kurį dydį, tai jis irgi artėja prie nuliaus, o jei dalinti iš jo, tai dydis artėja prie begalybės.

Išaiškinęs Lorentzo elektrono masės kitėjimo formulės prasmę ir jos visuotinį pritaikymą, Einšteinas, išnagrinėjęs ir išvystęs ją, padarė vieną iš pagrindinių reliatyvumo teorijos išvadų. Pradėjęs skaičiuoti, pasirėmęs Lorentzo formule, skirtumą tarp masės m0 medžiagos dalelės, prieš pajudant, ir tos pačios masės m v, judant jai greičiu v, jis surado medžiagos masės padidėjimą arba. Parašęs Lorentzc formulę pavidale  ir atlikęs eilę matematinių transformacijų, jis priėjo prie formulės, bet trupmenos skaitiklis išreiškia kinetinę (judesio) energiją dalelės, ir todėl formulė gauna pavidalą iš kurios jau lengvai prieinama prie garsios Einšteino masės-energijos lygties. Tuo  būdu Einšteino buvo įrodyta, kad kūno energijos mastas yra jo medžiagos masės kiekis ir kai kūno medžiaga pasikeičia į bet kurią rūšį energijos E, tai medžiagos   masė   sumažėja  kiekiu  Einšteino masės-energijos lygtis tapo tikru pagrindu visiems klausimams liečiantiems atominę energiją, nustatydama medžiagos ir energijos tarpusavį ryšį ir ekvivalentingumą. Ji nurodė medžiagos pavertimo energija galybę.

Tomis Einšteino išvadomis buvo atsakyta į daugelį mokslo neišspręstų klausimų.

Bet Einšteinas savo keliu nuėjo dar toliau ir 1915 metais paskelbė bendrojo reliatyvumo teoriją. Ribotojo reliatyvumo teorija, kaip anksčiau pasakyta, siejasi su stebėtojų ir stebimų objektų pastovaus greičio judesiais. Bet gamtoje mes daugiausia susiduriame su nepastoviais greičiais, su judesiais, kuriuose keičiasi ar greičio dydis ar greičio kryptis ar abu kartu. Einšteinas ilgai j ieškojo būdo praplėsti savo teoriją taip, kad ji apimtų visokeriopo greičio judesius. Sukurdamas bendrojo reliatyvumo teoriją, Einšteinas, be ribotojo reliatyvumo teorijos pagrindinių postulatų, surado dar du naujus: 1) stebėtojas, būdamas erdvėje, neturi galimybės nustatyti, ar jį veikianti jėga kyla iš jo nepastovaus greičio judesio ar iš gravitacijos jėgos kitėjimo; 2) keliai, kuriuos pasirenka medžiagos dalelės erdvėje, inercijos ar gravitacijos jėgų Įtakoje, yra trumpiausios geodozinės linijos.

Tuodu Einšteino postulatai reikalingi paaiškinimo.

Pirmas vadinamasis akvivalentiškumo principas geriausiai paaiškinamas pavyzdžiu žmogaus elevatoriuje. Jei mes stovime elevatoriuje ir jaučiame turimo rankoje pakieto svorį, tai gerai nusivokiame, kad tas svoris yra gravitacijos jėgos pasėka. Bet pajudėjus elevatoriui augštyn su vis didėjančiu greičiu, mes jaustume, kad pakieto svoris didėja. Jei mes nežinotume, kad elevatorius juda augštyn, mes negalėtume jokiu būdu nustatyti, kad svorio padidėjimas įvyko dėl mūsų nepastovaus greičio judesio, o ne dėl pasikeitimo gravitacijos jėgoje. Antras postulatas siejasi su erdvės sąvoka ir trumpiausio atstumo tarp dviejų taškų sąvoka. O tokiu trumpiausiu atstumu visai nėra mums žinoma tiesioji linija, tuos taškus jungianti. Einšteinas nustatė, kad mūsų erdvės sąvoka yra klaidinga ir kad reikia priimti dėmesin erdvės supratimą tokių didžiųjų devynioliktojo amžiaus matematikų, kaip Lobačevskis, Riemanas ir kiti. Einšteinas nustatė, kad mūsų visata turi keturis matavimus ir kad erdvė yra ne trijų mums įprastų, bet keturių matavimų. Todėl tai, kas mums trijuose matavimuose atrodo tiesia linija, keturiuose matavimuose gali būti kreiva linija ir atvirkščiai. Štai būtybei, gyvenančiai dviejuose matavimuose, atseit plokštumoje, trumpiausias atstumas tarp dviejų taškų bus tiesi linija, juos jungianti, bet trijų matavimų būtybei taip bus nevisada. Jei pvz. dviejų mtivimų būtybė gyvena didelio rutulio paviršiuje, tai jos tiesi linija mums bus kreiva. Tokia linija, atitinkanti erdvės sąlygas, vadinasi geodezinė linija. Apie tokias geodezines trumpiausias linijas dar neseniai teko skaityti spaudoje, kai buvo aprašomas pirmas skridimas iš Skandinavijos į San Francisko miestą trumpiausiu keliu pro Šiaurės ašigalį.

Kaip iškilo tokių postulatų reikalas? Kaip minėjau, mokslas turėjo prileisti, kad visatos erdvę užpildo kažkoksai paslaptingas eteris, kuris ir ūmai perduoda gravitacijos jėgų veikimą tarp planetų ir žvaigždžių, perneša šviesos spinduliavimus, įvairius bangavimus, elektromagnetines jėgas ir t.t. Kadangi Michelsono ir kitų tiksliausiais ir jautriausiais bandymais nepavyko nustatyti eterio buvimą, tai Einšteinas ir pareiškė, jog tai yra todėl, kad eterio visai nėra. O kaip visatoje be eterio ūmai persiduoda gravitacijos jėgos, atsako bendrojo reliatyvumo teorija.

Einant Newtono klasikinės mechanikos gravitacijos dėsniais, dangaus kūnai juda erdvėje kreivomis linijomis, vadinamomis orbitomis, kintančiais greičiais, veikiami gravitacijos jėgų, perduodamų to paslaptingo visatos eterio. Nėra eterio, sako Einšteinas, nėra ir jėgų. Viskas priklauso nuo erdvės ir dangaus kūnai juda pastoviu greičiu geodezinėm erdvės linijomis, o kad tuos judesius supratus, reikia teisingai suprasti erdvės sąvoką. Mūsų visatos erdvė yra keturių matavimų beribė, bet ne begalinė. Kaip tokia, ji turinti kreivumą. Be to, joje yra nereguliarumų, išlinkimų, sukeltų didžiulių medžiagos susibūrimų, žvaigždynų, žvaigždžių ir planetų. Tam tikrą erdvės vaizdą galima gauti, įsivaizdavus dviejų matavimų erdvę, kaip ištemptą gumos lapą, ant kurio kur ne kur guli sunkūs me-t'lo rutuliai, sudarantieji įdubimus.   Tiesi linija tokiame dviejų matavimų paviršiuje, užtikus įdubimą, nustoja būti trijų matavimų atžvilgiu tiesia linija, o sekdama įdubimą, tampa toje vietoje išlenkta. Tas išlenkimas, aišku, dviejų matavimų būtybei nepastebimas. Panašiai ir mums, trijų matavimų būtybėms, nepastebimi keturių matavimų erdvės išlenkimai prie didžiųjų žvaigždžių. Žemė sukasi apie saulę todėl, kad saulės masė taip paveikė erdvę, jog tiesioji žemės judesio linija yra geodezinė linija, turinti mums pavidalą eliptinės žemės orbitos.


M. J. ŠILEIKIS  UOSTAS

Iš bendrojo reliatyvumo teorijos išplaukė eilė idėjų, iš kurių kai kurios buvo eksperimentais patvirtintos. Pvz. Einšteino teorijos numatė, kad šviesos spinduliai, eidami pro pat saulės kraštą, turi išlinkti tam tikru, numatytu, labai nedideliu kampu. Stebėjimais, atliktais 1919 m. per visuotinį saulės užtemimą, buvo nustatyta, kad toks išlinkimas tikrai įvyksta ir tai, prileistinų stebėjimuose laidų ribose, pigai Einšteino apskaičiavimus.

Einšteino bendrojo reliatyvumo teorija davė naują gravitacijos dėsnį. Iš jo teorijų išplaukė ir nauji judesių dėsniai ir nauja mechanika. Einšteinas savo teorijomis praplėtė pažinimo sritį tokiu būdu, kad iki šiol buvusios teorijos ir nustatyti gamtos dėsniai, kaip pvz. Newtono gravitacijos dėsniai ir mechanika, pasidarė tik specifiniais naujų dėsnių ir teorijų atvejais. O tie nauji dėsniai ir teorijos neturi tų prieštaravimų ir nesiderinimų, kurie reiškėsi senuose. Nežinios okeanas, apie kurį kalbėjo Newtonas, Einšteino dėka pasidarė seklesnis.

Savo gyvenimo gale Einšteinas jieškojo tolimesnės pažangos gamtos paslapčių pažinime ir siekė atsakymo į klausimą, kas yra elektromagnetinės jėgos. Jis stengėsi sukurti teoriją, apjungiančią gravitacijos ir elektromagnetines jėgas, bet to darbo, atrodo, neprivedė prie galo.

Kosmologija ir kosmogonija buvo tos mokslo sritys, kuriose gal pirmiausiai pasireiškė Einšteino reliatyvumo idėjos ir kur, be jo, ir kiti mokslininkai griebėsi taikyti naujas teorijas. Štai ir porai metų nepraslinkus nuo bendrojo reliatyvumo teorijos paskelbimo, 1917 m. de Sitter davė savo stebėtiną veikalą apie visatos struktūrą, tirdamas Einšteino teorijų pritaikymą astronomijoje ir sudėtingais matematiniais išvedžiojimais įrodydamas, kad reliatyvumo teorija veda prie išvados, jog tolimi žvaigždžių miglynai (nebula) turi tolintis nuo mūsų, t. y. numatomos visatos plėtimosi galimybės. Amerikos astronomų Hubble ir Humasono darbais Mount Wilson observatorijoje buvo nustatyti tolimų nebulių spektrų pasikeitimai, kurių interpretacija veda prie nustatymo jų recesijos (tolinimosi) su vis didėjančiu greičiu. Tai, atrodo, vedė prie begalinės visatos sąvokos. Kai Einšteinas nustatė savo gravitacijos dėsnį, jis jį suėmė į visai paprastai atrodančią, bet toli gražu nepaprastą formulę. Tai reiškia, kad erdvės kreivumo pagrindiniai koeficientai, visiškai tuščioje erdvėje yra lygūs nuliui. Bet kaip paaiškėjo iš gilesnių tyrinėjimų ir skaičiavimų, jo teorijos ir formulės nevisai tiko begalybės atvejui. Einstenas, su jam įprastu drąsumu ir genialumu, sudaro paprastą išaiškinimą, pareikšdamas, kad begalybės visatoje nėra. Ryšium su tuo jis kiek pakeitė savo matematines formules, įvesdamas į jas vadinamąją visatos konstantą labai mažą dydį, kuriam yra proporcinga, Einšteino nustatyta, dangaus kūnų repulsijos (atsistumimo) jėga. Kosminės konstantos nustatymas ir kosminės repulsijos atradimas kai kurių mokslininkų laikomi labai svarbiais Einšteino mokslo įnašais, nors, atrodo, tikslių eksperimentinių įrodymų tam dar nerasta. Eddingtonas pvz. yra išsireiškęs: "To drop the cosmical constant would knock the bottom out of space."

Einšteinas taip pat yra nustatęs ir mūsų visatos modelį. Anot jo, mūsų visata yra uždara cilindrinė erdvė, beribė, bet ne begalinė, statinė, pusiausvyroje be judesio. Iš Einšteino ir de Sitterio visatos paslapčių aiškinimo yra gimusi skirtinga nuo jų garsioji besiplečiančios visatos teorija, suformuluota belgų mokslininko, kanauninko G. LemaĮtre. Čionai ne vieta diskutuoti tas visatos teorijas, tenka tik pabrėžti Einšteino įnašą, pradedant naują erą moksle apie visatą ir jos atsiradimą.

Pasaulyje taip viskas rišasi, kad daugelis visatos reiškinių apskaičiuojami, pasiremiant laboratoriniais atominio pasaulio tyrinėjimo daviniais ir, kaip sako Eddingtonas, elektrono masę galima tinkamai išmatuoti astronominiais spiralinių nebulių atstumų  ir greičių  stebėjimais.

Einšteino mokslinis įnašas į atominio pasaulio tyrinėjimą irgi yra milžiniškas. Tai jau galima buvo numatyti, prisimenant jo surastą medžiagos ir energijos ekvivalentingumo lygtį. Jau kurdamas savo reliatyvumo teoriją, Einšteinas domėjosi begalinių mažybių fizika ir problemomis, nesidavusiomis išaiškint, lietusiomis šviesos sklidimą ir apskritai įvairių spinduliavimų plitimą erdvėje. Einšteinas dar 1905 m. pareiškė nuostabią mintį apie šviesos spindulių netąsią struktūrą ir kvantų pasireiškimą joje, išspręsdamas šviesos sklidimo erdvėje problemą. Einšteino šviesos kvantų (Lichtąuanten) idėja, suimta į jo suformuluotas lygtis, pasirodė visai teisinga, ir šviesos korpuskuliarinė struktūra pilnai pasitvirtino. Šviesos dalelės tik pakeitė vardą, 1923 m. A. Comptono pakrikštytos fotonais, kai šis mokslininkas surado tikriausią įrodymą šviesos korpuskuliarinio charakterio t. v. Comptono efektą. Už šią savo šviesos teoriją Einšteinas nominaliai gavo Nobelio premiją.

Ir pačioje kvantų teorijoje, Plancko pradėtoje, Einšteinas labai žymiai pasireiškė. Jos pradinėje stadijoje, kai ji atrodė tokia neįtikėtina, jog pats Planckas j ieškojo būdų jai atmesti, Einšteino darbai didele dalimi prisidėjo prie jos bendrų dėsnių išvystymo ir jos tolimesnės pažangos. Ir naujose atominės fizikos mechanikose susiduriama su Einšteino moksliniais darbais. Einšteino formulė, sulyginant medžiagos dalelės, korpuskulės, energiją Plancko konstantos h ir bangavimo dažnumo sandaugai, atrodė gan paradoksaliai, nes buvo lyginamas tiksliai apibūdintas dydis su netiksliu; tikrą Einšteino formulės prasmę tik vėliau išaiškino bangavimų mechanika, de Broglie ir Schrodingerio sukurta. Taigi jos pradus galima surasti Einšteino moksle. Ir kvantų mechanika, Heisenbergo sukurta, pasirėmė Einšteino teorijomis. Kiekviena kvantų mechanikos lygtis turi priimti dėmesin reliatyvines apraiškas ir Lorentzo transformacijas. Mokslininkų buvo pareikšta, kad stebėtinas kvantų mechanikos tiekiamų išvadų tikslumas įtikinančiai įrodo, jog reliatyvumo teorijos, vienoje ar kitoje formoje, turės pasireikšti visose būsimose teorijose.

Einšteinas sukūrė ir specifinės šilumos teoriją, smulkiau išstudijuotą ir išplėstą Nernsto ir kitų, išaiškinančią Dulongo ir Petit dėsnio (sandauga atominio svorio iš specifinės šilumos yra pastovus skaičius daugumui kietųjų elementų) neaiškumus. Čia jis parodė pavyzdį, pritaikant Plancko sukurtą kvantų teoriją.

Einšteinas tyrė ir medžiagos paslapčių gelmes. Su jo teoretiniais darbais susiduriama, tyrinėjant atominį magnetizmą ir atominių elektronų sukimąsi ne tik apie branduolį, bet ir apie savo ašį vadinamojoje elektrono spino hipotezėje, paskelbtoj Uhlenbecko ir Goudsmito ir labai našiai pasireiškusiu j e atominėje fizikoje. Jo vardas rišasi ir su didelį vaidmenį termodinamikoje vaidinančia statistine mechanika. Einšteinas kartu su indų mokslininku Bose nustatė vadinamąjį Einsteino-Bose dėsnį ir pateikė formulę, duodančią medžiagos dalelių paskirstymą jų sistemoje, kuri, kartu su vėliau nustatyta Fermi-Diraco formule, įgalina nustatyti visų dalelių paskirstymo statistiką.

Einšteino dėsniai davė mokslui tas žinias apie gamtą, kurių jis j ieškojo ir kurių trūkumą jautė, nes žinomi klasikiniai dėsniai į kylančius klausimus nepajėgė atsakyti. Einšteino dėsniai duoda mums absoliučių visatos savybių nuostatus, tikrus ir tinkamus visur erdvės-laiko rėmuose. Iš kitos pusės, Einšteino dėsniai patvirtino Newtono dėsnių tikslumą tam tikromis specifinėmis, siauresnėmis, sakyčiau, žemiškomis, o ne visatos sąlygomis.

Pasak L. de Broglie, Einšteino reliatyvumo teorijų visuma sudaro tikrai impozantišką monumentą. Jo teorijos atnešė mokslui daugybę naujų ir vaisingų idėjų. Jos mus pripratino atmesti visų priimtas, gatavas idėjas, rūpestingai tikrinti pačius mūsų teoretinių sąvokų pagrindus.

Iš tų trumpai ir kiek galint suprantamiau įvardintų eilės Einšteino mokslo darbų, atrodo, turėjo paaiškėti, kiek žymiai tie darbai palietė plačiausias tiksliųjų gamtos mokslų sritis, padarydami jose giliausius perversmus ir nušviesdami naujas pažiūras, artimesnes tiesai ir tiesos pažinimo idealui. Tas grynojo mokslo darbas atnešė ir pritaikomojo mokslo srityse, kaip technologija, medicina ir kitur, stebėtinų vaisių. Atsiminkim prieš kokia 20 metų kilusias tarp inžinierių diskusijas dėl Einšteino teorijų, kai daugelis jų tvirtino, kad tos abstraktinės, mokslinės spekuliacijos neturi ir neturės jokios praktinės reikšmės. Hirosimos bombos pašvaistė parodė visą tokių pažiūrų siaurimą, o atominės energijos pavartojimas vėžio ligos gydymui atskleidė visą utilitarinį Einšteino darbų naudingumą.

Einšteinas buvo vienas didžiausių mūsų laikų mokslinės revoliucijos veikėjų ir ryškiausias tos revoliucijos reiškėjas gal svarbiausioje jos srityje — pagrindinės pažiūros į mokslą pasikeitime. XVII amžiaus mokslo pažiūrų revoliucija su jos Galilejais, Baconais, Newtonais, Descartáis sukūrė empirinį mokslą ir mokslo galvoseną. Tai buvo induktyvinė mokslo sistema ir galvosena, įvedusi tyrinėjimus ir bandymus, jų katalogavimą, rišimą į priežastingumo grandis ir nustatinėjimą vadinamųjų gamtos dėsnių. Einšteinas nurodė kitą, tikslesnį kelią, kelią dedukcijos, sakyčiau, empirinės dedukcijos.   Tas kelias, kaip iš pačios dedukcijos sąvokos išplaukia, yra logiškai tikslesnis ir išvengia netikslumų ir abejingumų. Tai kelias surasti ir nustatyti pagrindiniams postulatams, kurie duoda galimybę logiškų dedukcijų būdų susekti gamtos dėsnius. Pagrindinių postulatų tikrumas ir dedukcijų teisingumas paaiškėja iš eksperimentų. Einšteino parinktas kelias pasirodė visai teisingas. Jis duoda galimybės išvengti tų akligatvių, į kuriuos buvo patekęs mokslas dėl a priori priimtų apibūdinimų, neužtektino pilnam vaizdui eksperimentinių faktų parinkimo ir sugrupavimo ir dėl paskendimo detalėse.

Mokslas perėjo iš indukcijos metodo į logiškai tikslesnį dedukcijos metodą. Tas naujas mokslo kelias atnešė dar vieną svarbų pakeitimą, sulygindamas visas mokslo sritis ir pastatydamas vienoje augštumoje ir vadinamuosius tiksliuosius gamtos mokslus ir humanitarinius mokslus ir filosofiją.

Pagrindinių mokslinių postulatų tolimesniems dedukciniams išvedžiojimams parinkimas didele dalimi remiasi visu eksperimentinių davinių ir stebėjimų kompleksu ir jų teisingas nustatymas yra išdava iš to, kaip pilnai priimta dėmesin medžiaga. Bet iš kitos pusės pagrindinių postulatų nustatymas yra žmogaus darbas, jo asmeniniai palinkimai ir pažiūros veikia tą sintetizavimo ir kūrybos darbą. Juk net tokioje, atrodo, objektyvioje mokslo šakoje, kaip matematika, mokslininko asmeninių ypatybių įtaka, jo subjektyvumas, gali būti pastebėtas. Todėl pagrindinių postulatų parinkime esant tam tikro arbitralumo elementui, pasireiškia ir mokslininko filosofinės, pasaulėžiūrinės pažiūros. Tai yra dar viena iš priežasčių, dėl kurių dabartiniai tikslieji mokslai reiškia vis didėjantį susidomėjimą filosofija ir jos bendradarbiavimu. Vienok iki šių laikų filosofija nesugeba mokslui suteikti prašomos pagalbos. Mes prašome duonos, pareiškė prieš kelis metus vienas žymus astrofizikas, o gauname akmenis. Daugelis didžiųjų mokslininkų pradėjo patys gilintis į filosofinius klausimus, mokslo iškeliamus, jieškoti atsakymo ir formuoti teorijas bei pažiūras. Dauguma šių laikų didžiųjų mokslo atstovų pasireiškė ar pasireiškia savo filosofiniais tyrinėjimais ir raštais. Greta de Broglie, Schrodingerio, Bohro, Heisenbergo ir kitų didžiųjų mokslininkų, Einšteinas taip pat jautė būtinumą ir surasdavo laiko gilintis į filosofiją ir filosofuoti. Todėl Einšteiną dažnai vadinama mokslininku ir filosofu. Bet Einšteino filosofijos klausimai — tai atskira tema, neįeinanti į šio straipsnio ribas. Tenka tik pridurti, kad Einšteino mokslo darbai turi didelės reikšmės ir filosofijai, kaip tai įrodė A. Wenzl ir patvirtino kitų didžiųjų filosofų darbai.