KLEOFAS JURGELIONIS NEPAŽINTAS POETAS, NESUPRASTAS ŽMOGUS Spausdinti
(70 metų sukakčiai)

Būdami Lietuvoje, žinojome tik du Amerikos lietuvių poetus: Joną Jonilą ir Kleofą Jurgelionį. Daug autorių vardų matydavome ir jų gausingos poezijos paskaitydavome Amerikos lietuvių laikraščiuose, tiktai tą poeziją vadindavom "amerikoniška" ir, vertindami Lietuvos poetų mastu, ją laikydavome esančia anapus literatūros ribų. O tie du, Jonila ir Kleofas Jurgelionis, tačiau buvo tokie amerikiečiai poetai, apie kuriuos naujosios mūsų literatūros profesorius kalbėjo ex cathedra (tiesiogine to žodžio prasme), kurie tai pat buvo įtraukti į poezijos antalogijas: Jonas Jonila — į Tysliavos redaguotą "Sūduvą", o Jurgelionis — į Binkio "Vainikus". Savaime suprantama, nei M. Gustaitis, nei J. Tysliava nelaikyta Amerikos lietuvių poetais: nors M. Gustaičio daugiausia poezijos knygų išleista Amerikoje, tačiau jų autoriaus taip trumpai čia būta, galima sakyti, tik viešėta, o Tysliava buvo jau grynas nepriklausomosios Lietuvos produktas, į Ameriką vos 1932 m. iškeliavęs laimės jieškoti, tik čia, kaip poetas, jos neradęs. Beje, A. Vaičiulaitis ir J. Aistis, atsidūrę Amerikoje, pripažino jau daugiau Amerikos lietuvių poetų: keletą jų įtraukė į Lietuvių Rašytojų Dr-ją, taip pat į Lietuvių poezijos antologiją. Iš jų ypač minėtinas Julius Baniulis.

Poetas ir kalbininkas, kalbėtojas ir autorius, vertėjas ir kritikas, spaustuvės darbininkas ir redaktorius, advokatas ir arklių lenktynių sporto teoretikas Kleofas Jurgelionis gimė 1886 m. sausio 1 d. Skapiškyje, kur būsimojo poeto tėvas Jonas, kilęs iš kaimyninio Panemunėlio vis., miręs jau nepriklausomoje Lietuvoje Moškėnuose, tuo metu buvo valsčiaus raštininku. Kleofas Skapiškio nė neprisimena, kadangi tėvas netrukus nusikėlė į Panemunėlį raštininkauti. Čia poetas užaugo ir subrendo, įaugo į tos parapijos tarmę, vėliau, studijuodamas Krokuvoje, aprašė Panemunėlio tarmės fonetiką (lenkiškai), o nuvykęs į Ameriką, išspausdino ją lietuviškai (1911). Tame pat Panemunėlio vis. Moškėnų km. gimusi Kleofo motina Marijona Jasiūnaitė, kurios tėvas prieš mirdamas užrašė savo ūkį vyriausiajam Marijonos sūnui, 8 metų amžiaus Kleofui; tas ūkis vėliau teko jauniausiai Kleofo seseriai Julei. Daug įtakos poetui turėjo motina, didžiai dievobaiminga moteris, garsaus kun. Jono Katelės, išmokiusio visą parapiją skaityti ir rašyti, mokinė. Todėl ir pats poetas mokslus ėjo daugiausia katalikiškose mokyklose: Šv. Kotrynos progimnazijoje Petrapilyje, Jogailos u-te Krokuvoje, De Paul u-te Čikagoje. Motina buvo pirmoji būsimo žymaus kalbėtojo kritikė. Kai Kleofas, dar gimnazistas, pasakė vieną kalbą krikštynose, kitą laidotuvėse, motina sūnui liepė gerai pasimokyti ir tik tada kalbėti.

Kleofas buvo vyriausias sūnus gausioje šeimoje. Po jo ėjo Elena, Petrapilyje susipažinusi ir ten ištekėjusi už garsaus lietuvio virėjo Jurgio Jankausko, kuris netrukus vieno kunigaikščio buvo paimtas į Paryžių, ten vėliau parašęs prancūziškai knygą apie kulinariją (jų duktė ištekėjo už Ed. Turausko). Kiti broliai paeiliui buvo Alfonsas, Stefanija, Antanas, daktaras, Lietuvos sporto organizatorius bei žymiausias jo teoretikas, ir jauniausioji sesuo Julė. Be tų šešių, dar du vaikai mirė kūdikystėje. Jurgelioniu šeimoje kalbėta dviem kalbom: lietuvių ir lenkų. Pirmą eilėraštį (Marijos garbei) Kleofas parašė lenkiškai, dar gimnazijoje tebebūdamas.

Tuo metu, kai tėvas buvo raštininku Aknystoje, išėjo įsakymas, draudžiąs katalikui būti valsčiaus raštininku Lietuvoje. Tėvas su šeima tuo būdu 1896 m. nusikėlė į Petrapilį, kur pas notarą gavo sekretoriaus tarnybą. Į Petrapilio lietuvių veiklą Kleofas Jurgelionis įsitraukia susitikęs su K. Būga, Aug. Voldemaru ir Zauka. Su Būga 1903-6 metais buvo artimiausi draugai. Dienomis Būga dirbo observatorijoje, o vakarais eidavo į dvasinę akademiją pas kun. K. Jaunių, su kuriuo kalbos klausimais kalbėdavosi ligi vidurnakčio, kartais net ligi 3 vai. ryto. Gautąsias iš K. Jauniaus kalbines žinias Būga per davinėjo Jurgelioniui. Jurgelionio įsitikinimu, Jaunius tada buvęs didžiausias kalbininkas visame pasaulyje; buvo iškalbingas, lotyniškai "geriau mokėjo už Ciceroną" (žinoma, Tomo Akviniečio laikų lotynų kalba). Būga taisė Jurgelionio tarminę tartį į bendrmę, rengdamas jį scenai. Pirmą kartą scenoje Jurgelionis pasirodė 1903 m., vaidindamas Vaičaičio verstą Puškino Šykštųjį Riterį. Pats Būga buvo labai puikus sufleris. O. K. Jurgelionis, Adomo Varno liudijimu, greit iškilo kaip Petrapilio liet. scenos pažiba.

Būdamas Petrapilio penktosios gimnazijos 8-tosios klasės mokinys, Jurgelionis įsitraukia į revoliucinę veiklą. LRD surengtame Jurgelioniu sukakties minėjime 1955. XII. 18 Čikagoje prof. Vikt. Biržiška prisiminė 1905-6 metus, kai Jurgelionis buvo revoliucininkas ir revoliuciniais motyvais rašė lietuviškus eilėraščius, kurių vienas plačiai buvo dainuojamas to meto Petrapilio lietuvių studentų kaip revoliucinė daina. Tos dainos porą posmų profesorius, net po 50 metų prisiminęs, minėjime pasakė. Dainos autorius tačiau jos jau nebeprisiminė. Užtai prisiminė savo susitikimą su L. Trockiu. Kai Trockis niurnančiu tonu kalbėjo 10,000 žmonių miniai, klausytojai spėjo įmigti. Po jo ėmus kalbėti 8-tos klasės gimnazistui Jurgelioniui, minia staiga pabudo ir kėlė jaunam kalbėtojui ovacijas. Pasirodžiusi policija ir kazokai ėmė artintis prie kalbėtojo, tada darbininkai tankiausiu žiedu apsupo Jurgelionį ir išgelbėjo tą kartą nuo policijos. Po to, aišku, reikėjo saugotis.

Revoliucininkai norėjo Jurgelionį įtraukti į socialistus, bet poetas nesusidėjo su jais: tada ir vėliau visą laiką griežtai pasireiškė prieš socializmą, komunizmą, lygiai kaip ir prieš kapitalizmą. Revoliucininku tapo svarbiausia dėl to, kad stipriai buvo nusistatęs prieš carą, (Jurgelionio žodžiai: "nebuvau socialistas, tik anticaristas"). O tam sudarė pagrindą tėvo atleidimas iš geros valsčiaus raštininko tarnybos. Anais laikais valsčiaus raštininkas buvo pirmoji figūra šalia klebono. Petrapilin nusikėlus, teko gyventi kur kas kukliau.

Ir taip abiturientas, užuot laikęs baigiamuosius egzaminus, įvairiose Lietuvos vietose (Vilniuje, Šiauliuose, Suvalkijoje) sako prieš caro valdžią nukreiptas kalbas ir už tai pagaliau patenka į Vilkaviškio kalėjimą. "Glūdi liūdi" poezijos rinkinyje pirmasis eilėraštis yra Kalėjime, rašytas 1907 m. Vilkaviškio kalėjime. Iš kalėjimo pavyko pabėgti, o tas pabėgimas buvo tragiškas, ir jį Jurgelionis prasmingai prisiminė po kokios 15 metų jau Čikagoje vienos (civilinės) bylos metu, kai jis savo advokatui, De Paul u-to profesoriui H. Keane nuoširdžiai ėmė pasakoti savo praeitį. Po to pasikalbėiimo su profesorium praėjo jau daugiau kaip 30 metų, tačiau ir šiandien poetas gyvai prisimena tuos įvykius.

Štai paties Jurgelionio žodžiai:

"... Prof. Keane labai susidomėjo mano pabėgimu iš Vilkaviškio kalėjimo.  Pabėgimas su užpuolimu ant kalėjimo sargų buvo suorganizuotas Vlado Požėlos, Dorpato u-to studento. Man per langą buvo įteiktas revolveris. Kada mūsų kameros durys buvo atidarytos ir kalėj iman įsigrūdo Požėlos ginkluoti vyrai ir prasidėjo jų imtynės su sargais, pasigirdo revolverio šūvis. Tai buvo šūvis iš mano revolverio — visai nelauktas ir netikėtas. Niekas nebuvo sužeistas, tik Požėlos ginkluoti vyrai išsigando ir pabėgo. Pasilikau tik aš su Požėla — du silpni vyrukai prieš du didelius ginkluotus kalėjimo sargus. Aš laikiau revolverį. Prieš mane stovėjo sargas, iškėlęs rankas augštyn, ir maldavo pasigailėti. Aš nebandžiau dar šauti. Bet pamačiau, kad Požėla neturi savo revolverio, o bando revolverį atimti iš rankų milžiniško uniformuoto vyro. Požėla buvo toks silpnutis. Mačiau, kad man reikia veikti ir veikti greit — šauti į vieną ir į kitą sargą. Paspaudžiau savo revolverio gaiduką, bet revolveris nė šnipšt — atsisakė šauti. Dar sykį paspaudžiau — nešovė. Tuomet aš surikau Požėlai: "Bėkim!" Drebančiom rankom pastūmiau tą sargą, kuris ėmėsi su Požėla, susitveriau su Požėla, ir abudu pasileidom bėgti. Išbėgom į gatvę, ir, mums bėgant gatve, du kalėjimo sargai, atsiradę kalėjimo duryse, pradėjo šaudyti iš revolverių. Ar tai noroms, ar nenoroms — jie į mus nepataikė. Mes atsidūrėme apsnigtame lauke. Vilkaviškis buvo saugomas kariuomenės. Laukėm, kad raiti kareiviai greit pasirodys ant plento. Požėla pamatė sklypą neapsnigtos žemės, ir mudu pasislėpėm tos žemės juodumoje. Buvo vakaras. Šalta. Ant sušalusios žemės mano batai tuoj neteko padų. Ropodami juoda žeme, išgirdom plentu jojančius dragūnus. Jų buvo apie 10. Bet jie mūsų nematė: jau buvo sutemę. Mano kojos buvo kruvinos ir skaudėjo. Požėla žiūrėjo pagal žvaigždes, kad mes beklaidžiodami nepataikytume atgal į Vilkaviškį.

Mano pasakojimą pertraukė mano profesorius Keane:
—    Ar tu nesijauti labai laimingas?

—    Suprantama, — atsakiau: — viskas mums atsitiko stebėtinai laimingai.
—    Ne, — tarė profesorius, — aš klausiu, ar tu nesijauti laimingas, kad tu neužmušei žmogaus?

Aš susimaišiau. Tas klausimas man nebuvo atėjęs galvon.
—    Ar tu tiki, kad tai buvo Dievo Apvaizdos rūpestis, kad tavo revolveris neiššovė ir tavo ranka neužmušė žmogaus?

—    Taip, tai buvo Dievo Apvaizda. Ji išsaugojo tą žmogų nuo mirties.
—    Ar tai jau viskas?

—    Ne, profesoriau. Mes bėgome į Marijampolę pas dr. Grinių. Vienas ūkininkas sutiko mus pavėžėti į Marijampolę. Važiavome jo rogėse. Jau buvo apie saulėtekį. Privažiuojant prie Marijampolės, ūkininkas paklausė, gal mes nenorėtum susitikti su zemskiais ir policija. Žinoma, atsakėm, jog nenorime. Taigi jis nevažiavo per tiltą. Upė buvo užšalusi, pasuko tiesiai per upę, o anoj pusėj kaip tik buvo dr. Griniaus namai. Taip tas ūkininkas atvežė mus tiesiai prie dr. Griniaus durų. Dr. Grinius pirmiausia apžiūrėjo mano kruvinas kojas ir davė šiltus vailokus. Sužinojęs mūsų "reikalą" ir padėtį, pasiuntė savo žvalgus pažiūrėti, kas dedasi pas upės tiltą. Žvalgai grįžo su pranešimu, kad tiltą apstojusi policija ir kariuomenė krato kiekvieną vežimą ar roges. Taigi aišku, kad čia vėl Dievo Apvaizda apsaugojo ir Vladą Požėlą ir mane, nes nei aš neužmušiau žmogaus, nei jis.


ADOMAS GALDIKAS —  MĖLYNIEJI KALNAI (V. Maželio nuotr.)

Prof. Keane priglaudė mane prie krūtinės su laiminga šypsena veide.

—    Iš Marijampolės mes nebėgome į Prūsus, bet į Vilnių. Tai suklaidino žandarų pėdas. Vilniuje apgyvendino mane pas save A. Smetona ir jo neapsakomai maloni žmona. Ji mane gydė ir maitino ir supažindino mane su ta Adomo Mickevičiaus raštų dalim, kurią tik išrinktieji gali skaityti. Taip buvau išsaugotas dviejų būsimųjų Lietuvos prezidentų: Griniaus ir Smetonos. Vilniuje mačiau daug policijos ir daugybę žandarų. Jie žiūrėjo į mane akis į akį, bet nė vienam neatėjo į galvą mane areštuoti. Daugiau kaip porą savaičių išgyvenau puikiosios Smetonienės globoj. Mano atsisveikinimas su Smetoniene buvo ir mano atsisveikinimas su Lietuva ... Iš Vilniaus nuvykau pas savo tėvus į Peterburgą, kur žandarai galėjo mane lengviausiai pagauti. Turėjau slapstytis. Dažnai kas kitą naktį nakvojau kur kitur. Beveik dvi savaites išbuvau pas brolius Biržiškas, slaptai jų nakvinamas jų mažuose kambarėliuose. Dūmos atstovai iš Kauno gubernijos, kuriems aš veikliai buvau padėjęs būti išrinktiems dūmon, ypač Povylis ir Kupstas, rūpinosi manim ir sudėjo bei surinko iš kitų atstovų užtektinai pinigų išvykti man ir mano žmonai Mariutei iš Rusijos j Prancūziją pas mano seserį Eleną Jankauskienę. Į Paryžių vykome per Suomiją, iš ten laivu į Daniją, paskui per Vokietiją į Prancūziją. Po to teko gyventi Škotijoje (kur gimė mano sūnus Vladas), Krokuvoje, Scrantone, Čikagoje, New Yorke, E. Windsor farmoje ir nuo 1948 m. vėl Čikagoje. Čikaga tapo tarytum antroji mano gimtinė. Čia aš pergyvenau ir tragiškų ir malonių momentų. Visus juos aprašant, pasidarytų nuobodulio pasaka," — priduria Jurgelionis.

Taigi, pagyvenęs apie pusmetį Paryžiuje, Jurgelionis, pakviestas Škotijos lietuvių, vyksta redaguoti jų laikraščio "Rankpelnio". Ten išmoksta ir raidžių rinkėjo darbą, be to, tą darbą padėjo jam dirbti jo žmona. 1908 m. nuvyksta į Krokuvą, kur garsiajam Jogailos universitete studijuoja filologiją, drauge rengdamasis ir brandos atestatui. Be kitų, klausė pagarsėjusio prof. J. Rozvadovskio lyginamojo kalbų mokslo paskaitų. Sužavėtas Rozvadovskio paskaitų, vėliau, jau iš Amerikos, Jurgelionis rašo K. Būgai į Petrapilį laišką, ragindamas jį važiuot studijuoti Į Krokuvą, tačiau Būga atsisakė.

Jurgelionis gyvai prisimena savo pasikalbėjimą Krokuvoje su garsiu lenkų kritiku St. Vitkevičiumi (1851-1915). Šis žemaitis bajoras i lietuvį studentą prabilo žemaitiškai ir užtraukė žinomą dainą "Ant marių krašto Palangos miestelyj". Jis papasakojo, kaip prieš kelerius metus, minint Jogailos universiteto jubilieių, jo bičiulis (anot Vitkevičiaus, lietuvis) Henrikas Senkevičius paaukojo 100,000 kronų tam. kad lietuvio įkurtame Krokuvos u-te būtų įsteigta lietuvių kalbos, literatūros ir Lietuvos istorijos katedra. Tuos pinigus Lietuvos ir Lenkijos ponai buvo suaukoję Senkevičiui, kad šis panaudotų juos tam, kam ras reikalingiausia. Universiteto iškilmingame jubiliejuje, įteikdamas tuos 100,000 kronų, Henrikas Senkevičius pabrėžęs, kad jis, kaip lietuvis, tą auką skiriąs lietuvių kalbos katedrai. Susirinkę Lenkijos ir Lietuvos didžiūnai, pasekdami garsaus rašytoio pavyzdžiu, tam pačiam reikalui ėmė kloti tūkstantines. Greit buvo sudėta 1 milijonas kronų Su tuo milijonu Krokuvos universiteto vadovybė kreipėsi į krašto vyriausybę Vienoje, kuri prie surinktojo pridėjo antrą milijoną tam pačiam tikslui. Senkevičius, Vitkevičius ir kiti reiškė pagrindinę sąlygą, kad tai katedrai vadovauti būtų rastas tikras lietuvis. Toks buvo anuo metu pagarsėjęs vienintelis autoritetas kan. K. Jaunius. Jam univer-i+et^s siuntė keletą laišku, kviesdamas užimti lituanistikos katedros vedėio vietą. Jaunius tačiau i laiškus nieko neatsakęs — tuos u-to kvietimus išmesdavęs į šiukšlių dėžę.   Tada fakulteto dekanas Wielura pats nuvažiavo į Petrapilį pas K. Jaunių ir ilgai su juo išsikalbėjo. Grįžęs Krokuvon, kolegoms profesoriams K. Jaunių taip apibūdino: "Tai yra genijus, kokio dar nebuvo pasaulyje, bet kas iš to ... : idiotas". Visa tai Vitkevičius jautriai nupasakojo Jurgelioniui.

Apskritai tada Krokuvoje lietuvį lenkai ant rankų nešiojo; tatai gavo patirti pats Jurgelionis, kuris, be abejonės, buvo rengiamas vakuojančiai lituanistikos katedrai užimti. Tačiau dėl lėšų stokos po metų, žmoną su vaiku kol kas palikęs Krokuvoje, Karolio Račkausko (K. Vairo), kiek anksčiau pabėgusio į Ameriką, kviečiamas, gavęs iš jo kelionpinigius, Jurgelionis vyksta Amerikon, į Scrantoną (su K. Račkausku, taip pat ir Maironiu, Jurgelionis buvo susidūręs Petrapilyje. Tuo metu Račkauskas redagavo "Lietuvių laikraštį", kurio porą numerių, redaktoriui susirgus, suredagavo Jurgelionis). Scrantone Račkausko supažindinamas su Jonu Šliūpu ir gauna spaustuvininko darbą "Laisvojoje mintyje". Čia Jurgelionis parašė ilgoką studiją "Kun. A. Vienožinskis ir jo dainos" ir įkalbino Šliūpą ją išspausdinti "Laisvojoje mintyje", iš kur paskui atmušta atskiru leidinėliu (1910). Dėl to rašinio laisvamaniai keikė Jurgelionį, kam šis "sukatalikinęs" Šliūpą. O kai kitais metais iš Lietuvos į Ameriką atvyko kun. Olšauskas ir kun. Tumas aukų Saulės namams rinkti, Jurgelionis, jau dirbdamas Čikagoje, "Lietuvos" leidykloje, kur tuo metu buvo spausdinama "Laisvoji Mintis", tebūdamas techninis to laikraščio spaudos tarnautojas, be Šliūpo žinios, savo nuožiūra, pirmame "Laisvosios minties" puslapyje įdėjo tų abiejų Lietuvos kunigų atvaizdus, — to laikraščio skaitytojai tiesiog pasipiktino. Patsai Šliūpas dėl to tačiau nepareiškė Jurgelioniui kokių priekaištų.

Šliūpo "Laisvojoje mintyje" Scrantone teišdirbęs apie pusę metų, Jurgelionis A. Olšausko leidžiamos "Lietuvos" redaktorium išbuvo žymiai ilgiau. Tie laikai rašytojui bus buvę patys produktyvieji: 1911 m. išleidžia "Deklamatorių", sudėdamas ten šalia mirusių Kudirkos, Vienožinskio, Vaičaičio naujausius Maironio, Jakšto, Margalio, V. K. Račkausko ir kitų poetų kūrinius; 1913 m. pasirodo "Mįslių knyga" (1135 mįslių rinkinys); 1915 m. išleidžiamas Shakes-peare'o "Makbeto" vertimas; pagaliau 1916 m. išeina Jurgelioniu poezijos rinkinys "Glūdi liūdi". 106 p. Su Olšausku 1911-12 m. planavo leisti lietuvišką enciklopediją, kurios buvo numatyta 3 dideli tomai. Jurgelionis buvo paskirtas vyriausiu enciklopedijos redaktorium. Beveik visus enciklopedijos bendradarbius buvo numatęs iš Lietuvoje gyvenančių mokslininkų tarpo (tarp jų ir A. Jakštą); amerikiečių pakvietė tik du: kun. A. Kaupą, kurį Jurgelionis labai augštai vertino, ir J. Laukį. Įdomu, kad nebuvo numatyti bendradarbiais nei gaususis populiarizatorius J. Adomaitis Šernas, nei J. Šliūpas, nei V. K. Račkauskas, nei daugelis kitų. Tačiau leidėjas Olšauskas nepajėgė to užsimojimo įvykdyti.

1913    m., likęs be darbo, Jurgelionis kreipiasi į "Draugo" red. kun. A. Kaupą, pasisiūlydamas raidžių rinkėju. Kun. A. Kaupas, būdamas didelis intelektualas, pareiškė jokiu būdu negalįs enciklopedijos redaktorių pasodinti zeceriu ir pridėjo: "Eik mano vieton ir redaguok "Draugą": aš jau ilgai nebegyvensiu" (turėjo vėžį). Ir taip Jurgelionis atsisėdo į "Draugo" redaktoriaus kėdę. Netrukus amerikiniuose laikraščiuose buvo išgarsinta vieno kunigo byla. Jurgelionis nusprendė, kad nepatogu būtų nuo "Draugo" skaitytojų visiškai nuslėpti žinią, kuri paplito po visus laikraščius, taigi ją paskelbė ir "Drauge". "Draugo" vedėjas (menadžeris) kun. P. Serafinas. Aušros Vartų parapijos klebonas, liko nepatenkintas ir norėjo tuojau Jurgelionį atleisti, tačiau kun. A. Kaupas su tuo nesutiko. Jurgelionis redagavo "Draugą" ir toliau, ligi kun. A. Kaupo mirties — iš viso apie 5 mėnesius.

1914    m. Jurgelionis redagavo "Jaunąją Lietuvą", kuri tačiau greitai sustojo, bankrotavus leidėjui Tananevičiui. To paties leidėjo liko neišleistas Jurgelionio anglų-lietuvių ir lietuvių-anglų k. žodynas, kurio pusė buvo jau parašyta. Anglų kalbą ilgesnį laiką Jurgelionis jau buvo studijavęs Čikagos universitete. Turėdamas puikią iškalbą, Didžiojo karo metu angliškai pasakė daugybę prakalbų, garsindamas Lietuvos vardą amerikiečių tarpe. Parašė anglišką brošiūrėlę apie Lietuvą, jos kultūrą bei esamą padėtį ir keletą tūkstančių egz. išsiuntinėjo Amerikos turtuoliams. Šie, susipažinę su Lietuvos reikalu, aukojo po $500, net po $1,000. Tos aukos buvo perduotos Raudonajam Kryžiui Lietuvai remti.

Gautasis neblogas valdinis darbas prie teismo įstaigos Jurgelioniui buvo realus akstinas teisių studijoms, nors sielai artima buvo tik literatūra ir kalbų mokslas. Sutvarkęs atestato reikalą, stoja į De Paul universitetą Čikagoje ir čia 1919 m. baigia teisių skyrių bakalauro laipsniu. Būdamas antimilitaristas, ne tik rašė ir sakė kalbas, nukreiptas prieš karą, bet ir praktiškai, dar tebestudijuodamas teises, daugybei mūsų tautiečių, tiems, kurie dar nebuvo JAV piliečiai, padėjo išvengti karinės prievolės, remdamasis tam tikrais teisiniais nuostatais. Dėl tos rūšies masiškai teiktos pagalbos Jurgelionis ne tik neteko turimos valdinės tarnybos, bet buvo areštuotas. Tačiau pažįstami turtingi amerikiečiai greitai Jurgelioni išgelbėjo, taip kad vos 15 minučių teteko bū'i areštuotam. Tie pažįstamieji gavo sumokėti žymiems advokatams, gynusiems Jurgelionio bylą, apie $10,000.

1919-23 m., būdamas "Naujienų" vedėjas (menadžeris), honorarais rėmė gabius rašytojus, pvz. Balį Sruogą, tuo metu studijavusį Vokietijoje. Užtai to laikotarpio "Naujienose" matome daug B. Sruogos recenzijų ir apskritai literatūrinių straipsnių. Šaunus kalbėtojas, nepalyginamas monologų sakytojas, vis dėlto su advokato profesija nesusigyveno: vos apie 5 metus tesivertė advokatūra. Matydamas, kad teismuose dažnai teisieji pralaimi, neteisieji laimi, būdamas jautrus ir teisingas, ilgiau nepanoro būti neteisingumo liudytoju. Su draugais advokatais vieną kitą kartą nuvykęs pažiūrėti arklių lenktynių, metėsi į tą sritį: išstudijavo arklio anatomiją ir netrukus parašė šito žanro veikalą, sakytume, arklių lenktynių spėjimo vadovėlį (žinoma, angliškai). Už pirmą knygą gavo $5,000, paskui daugiau jų parašė, leido šios rūšies sporto žurnalą, tik ir čia turtų nesusikrovė.

Taip ilgesnį laiką su lietuviška dirva nutraukęs ryšius, ape 1935 m. Čikagoje lietuviams ima teikti savaitinius labai pagarsėjusius radijo vaidinimus bendru pavadinimu "Makalų šeima". Tie vaidinimai nutrūko, antrajam karui prasidėjus. 1938-41 m. Jurgelionis redaguoja "Tėvynę". Laikraštį pagyvina, įdėdamas savo ir kitų poezijos ir šiaip įdomesnių straipsnių. Leidėjams tačiau neįtiko, kadangi laikraštį redagavo pagal savo įsitikinimus, nepataikaudamas srovėms. Ir čia stengėsi skelbti tą patį humanizmą, kurį skelbė jau 1914 m. "Jaunosios Lietuvos" žurnale.
Nepriklausomos Lietuvos laikais artimų santykių su literatūros žmonėmis nepalaikė, to meto žurnaluose nebendradarbiavo, nors iki šiandien yra išlikusių pas Jurgelionį įvairių Lietuvoje ėjusių žurnalų palaidų numerių ("Baras", "Fiziškas auklėjimas" r kt.). Po šio karo yra parašęs keletą gyvų straipsnių ("Vienybėje" ir kt.) Lietuvos ir lietuvių gelbėjimo reikalu. Kai prez. H. Trumanas 1945 m. važiavo į Potsdamą konferuoti su Stalinu, Jurgelionis įteikė prezidentui laišką, prašydamas Stalinui perduoti jo norą sužinoti apie motiną ir brolį dr. Antaną, likusius Lietuvoje. Jurgelionis nepaprastai buvo nustebintas, oro paštu iš brolio Antano gavęs laišką anksčiau, negu prez. Trumanas spėjo grįžti iš konferencijos. Šiek tiek vėliau gavo atviruką iš savo senutės motinos.

Čia surašytieji faktai daugiausia paties Jurgelionio buvo man papasakoti Čikagos rašytojų susirinkimų metu, iš dalies viešai jo paskelbti 70 m. sukakties minėjime. Tačiau jubliatas žodžiu bei raštu pabrėžiamai prašė jų neskelbti dėl to, kad nenorįs liesti kitų asmenų, su kuriais teko šiaip ar kitaip santykiauti, o taip pat dėl to, kad poetas sakosi neatsimenąs datų nei iš savo nei iš kitų gyvenimo: "Aš atsimenu tik įspūdžius, bet negaliu pasakyti, kada aš tuos ar kitus įspūdžius įsigijau". Jeigu vis dėlto nusprendžiau vyresniojo kolegos nepaklausyti, tai dariau įsitikinęs, kad, sąmoningai palikęs spragą literatūros istorijoje, nusikalsčiau literatūrai. Pagaliau tos visos datos (jeigu kuri ir būtų ne visai tiksli) ir sausa įvykių registracija pravers lietuvių kultūros istorijai, tik jos, deja, neparodo svarbiausio, būtent: gyvo žmogaus tragikos. O ar gali būti didesnė poeto tragiką, kaip kad trisdešimt sausros metų kūryboje?


ADOMAS GALDIKAS — SODYBA   (V. Maželio nuotr.)

Jurgelionis, europinės kultūros žmogus, atsidūręs Amerikoje, neturėjo prie ko pritapti, būdamas visa galva prašokęs Amerikos lietuvių masę. Jo filosofija kitiems čia buvo nesuprantama, jo filologija niekam nereikalinga, jo poezijos kultūra nerado čia nei dirvos, nei kūrybinio paskato.  Sroviškai susiskaldžiusiems Amerikos lietuviams Jurgelionis liko kontraversinė asmenybė: katalikams — "laisvamanis", laisvamaniams — "laisvos" minties išdavikas ar panašiai. Patsai poetas sakosi širdimi tikįs Dievą tokį, kokį įrodė Tomas Akvinietis. Jeigu stokotų religinio jausmo, tai neparašytų tokio šilto intymaus pagarbos išpažinimo Smūtkeliui (eilėr. "Smūtkeliui" sukurtas neseniai). Jurgelionio straipsniai ir literatūrinės recenzijos, — nesvarbu, kur jie spausdinta, — pakankamai ryškiai rodo autoriaus nepriklausomas pažiūras. Net ir griežtasis Adomas Jakštas, kritikuodamas 1909 m. "Laisvąją mintį", nurodęs eilę priekaištų K. Račkausko ("šalta, partyvi, ne iš širdies, bet iš galvos išspausta") ir Jovaro poezijai ("sulipdyta iš vienų šabloniškų šauksmų"), pripažįsta, jog "geriausi Laisvoj mintyj dalykai — trys Kl. Jurgelionies recenzijos trijų naujų lietuviškų knygų: Gabrio "Skaitymo knygos", K. Račkausko "Eilėmis ir proza" ir Tananevičiaus "Trumpos lietuviškos gramatikos". Su išreikštomis tose recenzijose nuomonėmis beveik pilnai galima sutikti" (A. Jakštas: Mūsų naujoji literatūra II, 619 p.).

Nuo 1951 m. Jurgelionis gyvai ima reikštis Lietuvių Rašytojų Dr-jos veikloje, dalyvauja mėnesiniuose čikagiškių lietuvių rašytojų suėjimuose ir po ilgokos pertraukos (kurios metu, beje, labai daug gilinosi į XII a. persų poeto Omaro Chayyamo poeziją, ją išversdamas lietuviškai) grįžo į poezijos kūrybą. Jau turi parengęs naują poezijos rinkinį, dvigubai didesnį už "Glūdi liūdi". Stebinąs yra to amžiaus poeto gajumas lyrikai, iš dalies ir patys lyrikos motyvai. Pažymėtinai gajus yra meiles motyvas, pasireiškiąs dvejopai: kaip tiesiogines meiles išraiška ir kaip gamtos motyvo "erotinė interpretacija". Pats autorius meiles motyvui pateisinti ar paaiškinti yra parašęs straipsnį "Apie poeziją ir jos paskirtį", kuriame teigia, jog tikra poezija jam yra lyrika, drąsiai, atvirai, tiesiogiai išreiškianti meilę visuose jos apsireiškimuose (Aidai 1952, Nr. 3). Kai čikagiškiai rašytojai 1956. I. 1 suėjo pas Jurgelionį pagerbti jo 70 m. sukakties, jubiliatas kiekvienam dalyviui išdalijo po lapą, kur įrašyta XII a. prancūzų trubadūro motto su poeto prierašu, kad tas motto "dalinai būtų galėjęs būti ir mano poezijos motto", pridurdamas, kad tatai imtina cum grano salis:

A Dieu mon âme,
Mon coeur aux dames,
Ma vie au roi,
L'honneur pour moi
(Mano dūšią—mano Dievui,
Mano širdį paskirtu ponioms,
Mano gyvastį karaliui,
Garbę—sau pačiam).


Ilgesnį laiko tarpą poetui nutrūkus nuo kūrybos ir esant atskirtam nuo Lietuvoje vykusio literatūrinio gyvenimo, susidarė vienur mažesnis, kitur ryškesnis kalbinių bei literatūrinių formų skirtumas, lyginant pastarojo meto Jurgelioniu poeziją su ta, kurią mes atsivežėm ir kurią puoselėjame toliau. Užtai, šiandien vartydami prieš 40 metų Čikagoje išleistą iki šiol vienintelį Kleofo Jurgelionio poezijos rinkinį "Glūdi liūdi", turime konstatuoti žymų poeto pranašumą palyginti su kitais to meto pomaironiniais poetais.

Negausioje ir neįvairioje 1908-12 metų mūsų poezijos tematikoje aiškiai pirmauja Jurgelionis motyvų naujumu ir idėjų gilumu. Apstu čia visuotinių filosofinių idėjų (žymiai vėliau panašių dalykų rasime Putino poezijoje): gėrio ir blogio įsivyravimas pasaulyje (Dvi esybi), sielos gilumo neišmatuojamumas (Fragmentum), abejonės, ar yra prasmė žmogaus meilės, jausmo, minties ir viso pasaulio buities (Abejonės). Giliausia kontempliacija gamtoje išreikšta trumpame neužmirštamame eilėraštyje "Nežinau ko"; įdomus ir originalus "Šešėlis" — vienas iš ryškiausių egotistinė mūsų lyrikos pirmūnų ("Miglotoj gatvėj miglomis aptulotas tai mano buvo šešėlis ... ."). Poeto polėkių audringumą, kūrybinių audrų pasiilgimą parodo tokie anuomet (1911) tikrai neįprasti posmai:

Norėtųs,
Kad viskas kaip pragare degtų,
Tviskėtų, žėrėtų, liepsnotų,
Ugnies uraganais eitų.

Norėtųs,
Kad viskas, kaip paskutinėj dienoj,
Irtų ir griūtų ir garmėtų
Betirpstančios žemės liepsnoj.

Važiuotų kaip bokštai vežimai
Su tūkstančiais liuciįerių viršuj
Ir kalnams iš vietų iškylant,
Kvatotų velniai apsukui!    (51)

Panašūs polėkiai, tik žymiai poetiškiau apipavidalinti, išreikšta puikiame eilėraštyje "Glūdi liūdi", kurio vardas paimta visam rinkiniui.

Gausių gamtos motyvų tarpe taip pat randame gilių ir originalių (pvz. "Uola"). Tyras, bet gilus gamtos motyvas, ne paviršiaus grožybe, bet vidine styga užgaunąs sielą, išlietas eilėraštyje "Pamenąs". Šis dvylikos eilučių ir tik vieno sakinio eilėraštis sudaro pavyzdingą turinio ir formos harmoniją, apie kurią tuoj pakalbėsim platėliau.

Tarp juodų, kaip naktis, akmeninių tvirtybių,
Tarp bedugnių, karklynais pridengusių žiotis,
Tarp blėstančių laužų, jų dūmų aitrumo,
Tarp kalnų viršūnių, pageidusių klotis
Šiurkščiais patalais, Juodais pagalviais —
Nuo uolos lig uolos, per plyšius, skeveldras,
Iš gelmių į viršų, per dūmus ir rūką
Baltutis grynutis pamenąs iškyla,
Praskrieja, atmindamas lengvąjį pūką,
Ir nyksta tolybėj,
Slėpiningoj aukštybėj ...

(Pamenąs, 33)


Be abejonės, yra ir lengvesnių, grakščių, net gerokai sentimentalių lyrikos gabalėlių, tik jų nedaug ("Šakelė", "Mėnesienoj", "Vaikelis", "Atmintis". . .):

Žalia - žalia šakelė
Nusviro ant peties,
Tarytum pabučiavo
Gerai taip, nuo širdies    (36)


O tokiais žaismingo turinio motyvais, kaip "Meilės tomas", ims dainuoti V. Sirijos Gira po gerų 20 metų ... Ta proga pažymėtina, kad erotinių motyvų visame jaunatvės rinkinyje tėra vos vienas kitas.

"Glūdi liūdi" poezijos knygoje randame reikšmingą autoriaus prakalbą. Čia autoriaus pasirodomą literatūriškai tiek išprususio, jog tikslingai siekiama turinio ir formos harmonijos (prieš 40 metų pas mus tai buvo naujiena!): ".. . nauji motyvai turėjo gimdyti naujas formas, ir naujos formos — naujus motyvus . .. Visokios formos yra geros, jeigu tik jos tobulai atsiekia siekiamojo rezultato — poeto jaučiamosios grožės tiesioginio ir efektyvaus išreiškimo. . . Forma yra pamatinė dailės sąlyga, bet ji turi gimti draug su motyvu". Savo kūrinius vertindamas tuo atžvilgiu, kiek jie pasiekia "idealią motyvo ir formos harmoniją", prakalbos autorius pripažįsta, jog "dauguma jų yra nepavykusių, tik gal keletas vėlybesniųjų, manau, yra kur nors netoli siekiamojo tikslo". Šitokia savikritika rodo autoriaus didelę poezinę kultūrą. Tokios harmonijos reikalu pas mus visuotiniau imta rūpintis tik apie 1930-35 m.

Grįždami prie "Glūdi liūdi" poezijos, matome meistriškų tos "motyvo ir formos harmonijos" pasiekimų. Tiesiog klasiškas ta prasme yra Jurgelionio eilėraštis "Jūra ir mergos" (1911):

Kai mergelės griebė šieną,
Aš stovėjau pajūryj.
Puiki jūra, puikios mergos,
Neramu širdyj.

Kilo jūros baltos bangos.
Tėškė šviesiu sidabru.
Išsidraikė gelsvos kasos,
Žibo gintaru.

Pūtė vėjas pietvakaris,
Ūžė jūra vis smarkiau.
Vėjo sučiuptas grėbėjas
Prie savęs šaukiau.

Ir kai jūra įsiūžus
Svaidė lig manęs putas,
Aš čia pat sykiu turėjau
Jūrą ir mergas!


Eilėraštis gyvfs, nepaprastai temperamentingas, tobulos, kompozicijos, išdailintos formos, originalaus turinio. Neįprastas ir pradžioje atrodąs keistas jūros ir grėbėjų motyvų sugretinimas antrajame posme ima lydytis bendro vėjo pagavimu ("kilo bangos" ir "išsidraikė gelsvos kasos"), nors apie patį vėją — dar nė žodžio. Darniai parinkti vienareikšmiai, tik skirtingais žodžiais išreikšti pirmos ir antros (baltos bangos, šviesiu sidabru), trečios ir ketvirtos eilučių (gelsvos kasos, žibo gintaru) epitetai sudaro gyvą kaleidoskopą, kuriame bangos ir grėbėjos, bendro vėjo veikiamos, pasidaro lyg viena. Sugretinimas kasų su gintaru pačias grėbėjas galutinai nutolina nuo pievos ir paverčia tarsi jūros mergaitėmis, bangų išmestomis kartu su gintaru. Trečiajame posme pasirodo vėjas, tik jis neatrodo smarkus nei galingas (pietvakaris!), bet jau pati jūra savo gaivalu ima ūžti, lyg ji darytų tą vėją, kurio sučiuptas grėbėjas poetas šaukia prie savęs. Paskutiniajame posme nuotaika įaudrinama ligi augščiausio laipsnio (jūra jau nebe ūžia, bet įsiūžus, bangos nebe kyla, bet svaidė lig manęs putas), o tačiau kad ir tokios audros fone "veiksmas" baigiamas nepaprastai santūriai, estetiškai išlaikytai: "aš čia pat sykiu turėjau jūrą ir mergas!"

Kiekvienas to puikaus eilėraščio žodis rinktinis ir nepavaduojamas. Štai pirmosios eilutės mergelės švelni forma reiškia tolimą malonų vaizdą, o jau trečiosios eilutės stangri ar kiek šiurkštoka forma mergos parengia sekančios eilutės nuotaiką neramu širdyj. Susilaikome nuo tolimesnės analizės, kadangi kiekvieno žodžio apologijai tektų skirti bent po sakinį. Viso eilėraščio nuotaikai tinka griežtas chorėjas, o paskutiniosios (trumposios) posmų e'lutės kertamai ryškina minties konkliuziją.

Pilnesniam ankstyvosios Jurgelionio poezijos vaizdui sudaryti paimsime skirtingos temos, nuotaikos ir formos eilėraštį "Ubas", rašytą 1908 m. (ubas reiškia krosnį; tą senovinį žodį poetas ne iš savo tarmės paveldėjo, tik "pasiskolino" iš kun. K. Jauniaus):

Tamsoka. Liepsnoja tik ubas.
Prie ubo pritūpęs šešėlis-žmogus.
Sudžiūvęs jis, šleivas ir šlubas —
Jis kursto tą ubą, jin dėsto žabus . ..

Įkaitusios kibirkštys skraido ...
Ir traška tie žabai — išdžiūvę, žali,—
Šešėlis anglis dar pasklaido,
Ir dega ugnis, taip karšta ir vali.

Jau peleno krūvos sukrauta,
Ir daug jų išnyks ir naujų prisidės . ..
Šešėlio vis žabai bus krauta,
Jis, kurdamas ugnį, per amžius tupės . . .

 
Tai yra, be abejonės, giliausios minties to meto mūsų poezijoje kūrinys. Juo labiau į jį įsiskaitai, juo darosi prasmingesnis, turininges-nis, visuotinesnis. Čia išreikšta žmogaus begalinė mažybė, menkysta, Prometėjo priešybė; ne žmogus, tai tik šešėlis - žmogus, sudžiūvęs, šleivas ir šlubas; jo amžinas darbas tik žabų dėstymas (vėl kas per tikslumas žodžio: ne deda, ne kiša, ne krauna, bet dėsto žabus!), tik anglių pasklaidymas, tik tupinėjimas per amžius. Iš viso to darbo, pasakysim, iš viso gyvenimo tik "peleno krūvos sukrauta", o toji savaip tragiška menkystos figūra, tasai "šešėlis", vis kraus ir kraus sau žabus toliau . . . Grįžus į pirmąją eilutę "Tamsoka. Liepsnoja tik ubas", mus pagauna ypatinga jos mistiška nuotaika, išreikšta tokiais paprastais ir skalsiais žodžiais, ir tada imame galvoti, kad ir pats ubas yra simbolis gyvenimo, kultūros ar pan. Gilią eilėraščio mintį ir rimties nuotaiką atitinka lėtas amfibrachis.

Kitur tas pat amfibrachis, cezūros sukapotas, išreiškia jau nerimo ir siutimo nuotaiką:

. . . Tik žiūri ir gundo, ir žavi ir smaugia,
Ir dūšioj pakyla audra,
Ir bėgti norėtųs, ir rėkti norėtųs
Ir plėštis krūtinę ir plastančią širdį,
Į ranką paėmus, suspausti kietai!. ..

Nerimasties valanda, 45


Rašant ilgesnę studijėlę apie Jurgelioniu poeziją, neišvengiama būtų panagrinėti "Taip tik sapnavau", "Glūdi liūdi" ir eilę kitų reikšmingų eilėraščių, kurie gyvai paliudytų, kaip poeto parenkama motyvui tinkama forma.

Įvairių formų, įvairių metrų aptinkame Kl. Jurgelionio poezijoje, tik  soneto nekultivuoja, būdamas įsitikinęs, kad už Petrarką niekas tobulesnių sonetų nesukurs. Vienintelę "Uolą" galėtume laikyti šešių sonetų ciklu, tik poetas tos poemėlės neskirstė posmais dėl to, kad, suskirsčius posmais, ir minties vientisumas, ir formos dinamika būtų sutrikdyta. Trioleto nevartodamas dėl jo formos žaismingumo ir turinio nerimtumo, to žanro pajuokai yra parašęs tokį trioletą:

Parašysiu trioletą!
Taip, kai nieko nedarai,
Tai sumanęs ir sakai:
Parašysiu trioletą. Ir t.t.

Trioletas, 40

Filosofinei improvizacijai visai tinkamos laisvo ritmo baltosios eilės (Tarp pragaryno ir dangaus, 46). Tie, kuriems šiandien "trūksta oro" tradiciniame ketureilyje ar kitokiame posme, gali rasti save Jurgelionio jau prieš 40 metų iš tradicinio posmo išsiveržusios poezijos pavyzdžiuose: "Darže", "Šešėlis", "Išeivijoj" ir kt.

Žengę 45 metų žingsnį atgal, vieną kitą žvilgsnį užmetėm į poetą, kuris turėjo (ir tebeturi) lyrinę sielą, originalią mintį ir žodžio kultūrą, tik visa tai nuo tautos atskyrė Atlanto vandenys. Stebinančiai naujas ir originalus atėjo į mūsų poeziją Jurgelionis, neskolingas savo pirmtakams, bet ir įpėdinių negavęs, kadangi savo laiku jo nepažinome: kartkartėmis visus antikvariatus išvertę, Kaune "Glūdi liūdi" knygos niekur neradome. Betgi jo vardas buvo žinomas naujiesiems rašytojams ir gerbiamas, kaip tikro poeto, — ypač po to, kai "Skaitymuose" recenzuodamas Balys Sruoga augštai atsiliepė apie Kl. Jurgelionio rinkinį "Glūdi liūdi". Dabar gi lauktume ir naujo rinkinio.