EILĖRAŠČIAI |
DOVANA Kažkas žodžius įdėjo mano širdies tamson, kaip švino antspaudus į juodą, virpantį aksomą. Kažkas įspaudė pėdas alsavimo lankuos, kaip tyruos linguojančių kuprių: į karštą, drebantį smėlį. POEZIJA Tu esi mano urvas ir skydas — ir lankas. Tu esi mano skydas prieš žvėrį, ir urvas nuo liūties. Tu esi mano lankas dangiškiems paukščiams medžioti. Aš išpaišiau savo skydą tigrais ir liūtais, ir dvasios atstojo. Saulės ženklais išpaišiau urvo sienas, ir atnešiau šviesą. O lankas yra sapno paukščiams medžioti. ORDINAS Aš esu sėdėtojas prieš šviesą, aukso, eterio, kristalo atseikėtojas, svėrėjas vaisių lengvo raudonumo, skruosto plokštės glostytojas. Tris kartus mes sėdime su svarsčiais, paruoštais dažais, kol gimsta akolitas apšviestasis: piešti aukso dugno, — ar tik rausvo ir siauručio brūkšnio lūpoms šypsančios Madonos. SFINKSAS Esu akmuo — bespalvės, neatspėtos rūnos. Esu ženklai bespalviam akmeny: žvaigždė ir skaisčiai nonoms žuvusios imperijos. Esu uola apglėbusi versmes. Esu nepašauktas vardu. Esu akmuo — bespalvis, pilkas luobas, Esu gelmė bespalviam akmeny: gelmė ir perlamutras. Esu uola ir juodas, siauras delnas. Esu uola ir riksmas, užslopintas tarp uolos ir atvirimo. Esu nepašauktas vardu. REGĖJIMAS Žalsvoj prieblandoj stovi žvėris. Namas yra rusvų ir netašytų rąstų, ir žvėries ragai — ilgi ir grakštūs. Ir prieblanda yra, lyg žalsvas stogas, lyg plonas, trapus stiklas, ir mano namo masyvas yra melsvas, ir šešėlis melsvas. Ir žvėris stovi palenkęs sprandą: jo snukis yra jaunas ir drėgnas, ir jo ragai — ilgi ir aštrūs, l yg baltos, ekstatiškos ragotinės. TIKĖJIMAS Viešpaties ženklas ant duonos, ant slenksčio, ant lauko kelelio. Viešpaties vardas ant ryto aušros, ant vidudienio saulės, vakarinės žvaigždės. Viešpaties, — kurs neapgynė laukų, kurs nesaugojo namo, kurs atėmė sūnų... Iš spaudai paruošto rinkinio "Aguonos ir smėlis". |