ŽYDI |
Mano lūpos neramios... prieblandoj šešėlis, pravirų durų, sunkus. Saulėleidyje besišypsančią mergaitę išsivedė vėsus ir lieknas paskutinis spindulys,— palikęs tylų šauksmą ir mane — atbėga sidabrinis voras ir mirtinai, užraizgo vakarą savo tinkle. Mano lūpos neramios... praviros durys alsuoja svaigiu sapnu: tenai, kur baigias gatvė, tarp dviejų tamsių namų, lyg žydinti magnolija, mergaitė stovi ir laukia — laukia — |