KELIOS PASTABOS DĖL STRAIPSNIO APIE VLIKĄ Spausdinti
Š. m. sausio "Aiduose" paskelbtas gerb. K. Mockaus straipsnis "Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas" neišvengė kaikurių netikslumų.

1. Autorius teigia:" Didžiavomės ilgai savo sugebėjimu susitarti, būti vieningais prieš pasaulį"... Faktiškai tas "vieningumas" taip buvo reprezentuojamas: 1945. 4. 18. Vlikas prisistatė Vakarų aliantams "as the supreme political authority of the Lithuanian people and as the only rightful interpreter of their political will", bet truputį po to, 1945. 9. 19., Lozoraitis prisistatė JV, D. Britanijos, Prancūzijos vyriausybėms ministeriu pirmininku, einančiu respublikos prezidento pareigas. Tiesa, 1946 m. Berno konferencijoje Vlikas su Lozoraičiu priėjo susipratimo, bet jam nepritarė min. P. žadeikis ir min. B. K. Balutis, ir jau 1947 m. pradžioje nuo jo atsimetė ir Lozoraitis. Vlako ir BDPS Delegatūros reiškimasis vieningumo taip pat nerodė. Nerodė    vieningumo   ir   Lozoraičio skirti Lietuvos atstovai Švedijai bei Šveicarijai. Vieningumo nerodė nei Bonnos, nei Madrido atvejai.

2.    Apie dabartinę padėtį autorius rašo: "Vlikas veikia globaliniu mastu... jo būstinė lieka Europoje... Vlikas nenumato šiame krašte atidaryti jokios įstaigos". Iš tų žodžių eina, kad New Yorke esąs Vliko prezidiumas ne Vliko, o kažkieno įstaiga, ir ELTA-PRESS pranešimas apie Vliko perkėlimą į JV yra klaidinąs.

3.    Autorius teigia: "Iš gautųjų informacijų norisi manyti, kad Vliko pastarojo posėdžio dalyvių daugumas nuoširdžiai pageidavo iš tos institucijos pasitraukusių grupių sugrąžinimo". Faktiškai Vlikui buvo pasiūlyta nutarti, kad

— Turėdamas galvoje Vliko 1944 m. vasario 16 d. deklaracijos 7 p., apgailestaudamas 3 grupių pasitraukimą iš Vliko ir laikydamas esamą padėtį žalingą Lietuvos laisvinimui, Vlikas įpareigoja Vliko   pirmininką  nedelsiant pradėti žygius santykiams tarp politinių grupių išlyginti ir vidinei konsolidacijai įvykdyti.

Tačiau vietoj to "posėdžio dalyvių daugumas" tenutarė, kad:

— 1955 m. lapkričio 24-27 dd. savo sesijoj Vlikas, imdamas dėmesin lietuvių visuomenės konsolidacijos svarbą ir būdamas ištikimas savo 1944 m. vasario 16 d. deklaracijos nuostatams, apgailestauja visuomenės tremtyje skaldymąsi ir kviečia visus vieningam Lietuvos laisvinimo darbui".

Vietoj šalinimo diskonsolidacijos laisvinimo organizacijoje vietoj Vliko pirmininko iniciatyvos jieškot susipratimo tenkinamasi visuomenės apkaltinimu diskonsolidacija, nors visuomenė kaip tik visada buvo ir tebėra už vieningumą laisvinimo organizacijoje.

4.    Autorius, guosdamas katalikus dėl prarastų pozicijų Vliko vadovybėje, Vliką prilygina Altui ir klausia: "Juk ALT jokia grupė taip pat neturi daugumos, o ar kenkia tam organui?" Tuo prilyginimu tyčia ar netyčia klaidinamas skaitytojas, nes autorius nutyli, kad Alte, lygiai kaip JT Saugumo Taryboj, veikia "veto" teisė ir, vienam nesutinkant, dauguma nenuspręs. Ogi Vlike viską lemia balsų skaičius.

5.    Norėdamas ne Lietuvos piliečių dalyvavimą Vlike pridengti, autorius teigia: "Atsiminkime... veikusį įstatymą, kuris Amerikos lietuviams pripažino Lietuvos piliečių teises". Tai yra gryna autoriaus fantazija, jau nekalbant apie tai, kad ir JV įstatymai neleidžia dvigubos pilietybės.

6.    Autorius teigia: "Pirmaisiais pokario metais veikęs aktyvus pogrindis krašte davė įgaliojimus veikti mums užsienyje". Kas tie "mes" ? Įgaliotiniai yra žinomi asmens.

7.    Autorius teigia: "Lietuvoje nebuvo patogu reikštis žinomais partijų vardais... todėl steigėsi įvairios organizacijos pogrindyje". Tie žodžiai klaidingai aiškina rezistencinių organizacijų kilmę. Iš jų eina, kad Laisvės Kovotojų, Lietuvių Fronto, Laisvės Armijos, Vienybės Sąjūdžio vardais reikštis jau buvo patogu ir iš to patogumo šios organizacijos gimė partijoms pavaduoti. O kadangi laisvajame pasaulyje partijoms jau patogu reikštis, tai pavaduotojų galėtų ir nebūti... Gal ir dėl savo patogumo nei I-sios, nei II-sios bolševikų okupacijos metais partijos, teisybė, krašte nežinomos, bet nacių okupacijoje Vyriausiame Lietuvių Komitete greta Laisvės Kovotojų ir Nacionalistų Partijos dalyvavo Tautininkų Sąjunga, Socialdemokratų Partija, Valstiečių Liaudininkų Sąjunga ir Ūkininkų Partija. O 1943. 10. 14. viešumai paskelbtą jungtinę deklaraciją pasirašė greta rezistencinių organizacijų — Lietuvių Fronto, Laisvės Kovotojų, Nacionalistų Partijos — ir partijų vardais; Tautininkų Sąjungos, Valstiečių Liaudininkų Sąjungos, Socialdemokratų Partijos. Krikščionių Demokratų Partijos.

8.    Autorius teigia: "Patys tie sąjūdžiai tada nesirengė emigracijai". Lyg senosios partijos jau tada būtų emigracijai rengusios.

9.    Autorius teigia: "Dalis sąjūdžių... persiformavo ir stengiasi išaugti į politines partijas". Toks plikas teigimas galima suprasti tik kaip bauginimas partijoms: va, žiūrėkit, jums konkurencija rengiama... Faktiškai tų autoriaus vadinamų sąjūdžių pagrindinis ir pirmasis tikslas — Lietuvos laisvinimas. Apie Lietuvos būsimas partijas spręsti jie palieka pačiai tautai, kai ji bus laisva. O studijuot demokratinės santvarkos pagrindus, brandinti demokratines idėjas — nereiškia dar pastangų "išaugti į politines partijas".

10. Autorius teigia: "O kalbant apie sugyvenimą... juk yra viešas dalykas, kad ne senųjų politinių grupių tarpe vyksta nesusitarimai". Atseit, jie vyksta rezistencinių organizacijų tarpe. Atseit, savo metu K. Škirpos, dar anksčiau Br. Bieliuko su triukšmu pasitraukimas iš Valstiečių Liaudininkų Sąjungos Centro liudija sugyvenimą.