KOMUNIZMAS IR KRIKŠČIONYBĖ Spausdinti
Parašė ANDRIUS BALTINIS   
1. Senojo ir moderniojo komunizmo skirtingi pagrindai
Krikščionybės ir komunizmo santykiai yra daug labiau sudėtingi, negu jie paprastai vaizduojami. Tai nėra tik priešingumo, bet ir priklausomumo santykiai. Nesibijodami paradokso, t. y. teigimo, aštriai prieštaraujančio vyraujančiai nuomonei, bet vis vien turinčio tvirtą pagrindą, galime tam tikru atžvilgiu teigti, kad komunizmas yra krikščionybės išdava, arba bent, kad be krikščionybės nebūtų buvę nė moderniojo komunizmo. Pabrėžiame — moderniojo komunizmo, nes komunizmas buvo žinomas jau ir prieš krikščionybę.

Iš tikrųjų yra visokių komunizmo pavidalų, ir kiekvienas jų turi savo būdingus pagrindus. Žinome, pvz., kad kai kuriose pirmosiose krikščionių parapijose išsivystė tam tikros rūšies komunizmas — visų parapiečių turto bendrumas. Bet šis komunizmas neturėjo ekonominių ir net etinių priežasčių. Krikščioniškosios bendruomenės tada gyveno greito Kristaus atėjimo ilgesiu, o amžinybės žvilgiu laikinieji turtai yra beverčiai. Jie rinkosi bendrą turtą ir jo pasidalijimą ne kokios nors teisybės vardan, kad visi galėtų užtenkamai juo naudotis, bet visai priešingai: turtą kaip gero gyvenimo sąlygą jie paprastai niekino, nes niekino ir patį laikinąjį gyvenimą, kuris žėrinčiuose amžinojo gyvenimo spinduliuose išblėso iki visiško nevertingumo. Vėliau panašių dalykų galima pastebėti vadinamajame chiliastų sąjūdy pirmo tūkstantmečio pabaigoje, kai žmonės irgi labai laukė antrojo Kristaus atėjimo ir prarado domėjimąsi gyvenimu. Artimas šiam komunizmui yra vienuolynų visiško neturto įžadas, pagal kur1 atsisakoma nuo turto ir jį atiduodama vienuolynui. Ir čia pagrindas yra religinis — religinių vertybių ir idealų nepalyginamasis kilnumas, kurių siekimą turtai tik trukdo.

Religinį pagrindą turi ir pirmykščių genčių dalinis komunizmas, pvz., Australijos genčių: gentis remiasi tikėjimu, kad ji mistiniu būdu kilusi iš vieno totemo, t. y., iš vieno antgamtinio senolio, kurį įsivaizduoja kokio nors gyvio pavidalu. Ji laikoma viena šeima to paties tėvo, kurio pagarba reikalauja, kad giminė bendrai užlaikytų savo narius ir dalintųsi visais dalykais. Taip, pvz., visa, ką koks australietis įsigyja ar uždirba, priklauso genčiai. Iš to dažnai kyla konfliktų su baltųjų užkariautojų įstatymais, pvz., koks nors ypatingai privilegijuotasis vietinis dalijasi tik jam leistais alkoholiniais gėrimais su savo genties žmonėmis; genties į-statymas to reikalauja, bet valstybės įstatymas draudžia, — tuo būdu garsusis vietinis dailininkas Namatira pateko net į kalėjimą.


Visai kitos rūšies komunizmą skelbė garsusis graikų filosofas Platonas. Jis mėgino įrodyti, kad komunizmas yra būtinas kiekvienai valstybei, ypač kariams ir valdininkams, jei ši valstybė nori, kad jos konstitucija būtų ideali. Bet jo motyvai nebuvo nei ekonomiški, nei net doriniai, bet grynai politiški: to reikalauja valstybes galingumas ir gera vidinė tvarka, nes turtas, pinigai ir noras jų įsigyti yra visų karų, nesantaikų ir neteisybės pagrindinis šaltinis. Jei valstybė nori būti stipri iš vidaus ir išoriškai, tai ji turi įvesti komunizmą, t. y., pilną turto bendrumą ir asketinį gyvenimo būdą, bent jau dviejų aukščiausiųjų luomų, kurie tvarko valstybės reikalus. Jų gyvenimas turėtų būti panašus vienuolių gyvenimui viduramžių vienuolynuose. Platono komunizmas griežtai skiriasi savo pagrindais, tikslais ir organizacinėmis priemonėmis tiek nuo senovės krikščioniškojo komunizmo, tiek nuo moderniojo komunizmo, būdamas vis dėlto artimesnis pirmajam.

Iš tikrųjų moderniojo komunizmo ir socializmo neturime pagrindo skirti, nes abu turi tą patį idealą, tik priemonės kartais skirtingos. Tikslas yra ekonominis: lygių pajamų ir lygių gyvenimo sąlygų sudarymas visiems žmonėms, kad visi lygiai galėtų naudotis visomis gyvenimo gėrybėmis. Pagal tai ir reikalaujama visų didžiųjų turtų, ypač visų turtų įsigijimo priemonių — fabrikų, bankų, žemių — nusavinimo ir jų paėmimo į valstybės ar kokios nors komunos nuosavybę. Matome, kad čia yra radikalus skirtumas tarp senovės krikščioniškojo ir moderniojo komunizmo. Kai pirmasis reikalauja turto atsižadėti dėl jo menkavertiškumo akivaizdoje krikščioniškojo idealo ir kai, jis labai pabrėžia ir reikalauja išsižadėti gyvenimo ir jo malonumų, tai modernusis komunizmas medžiaginį turtą laiko aukščiausia vertybe, naudoj i-mąsį visais gyvenimo malonumais — pirmaeiliu žmogaus siekimu.

2. Moderniojo socializmo pirmykštė religiškai dorinė inspiracija
Tolimesnėje socializmo apžvalgoje iškyla sunkumų ir dalykai susipainioja. Kyla klausimas: kodėl turime siekti pajamų ir gyvenimo malonumų lygybės? Gamtoje nieko panašaus nėra. Aukštesniųjų gyvių kuris galingesnis, tas ir gauna daugiau gyvenimo malonumų, net sudrasko silpnesnįjį. Kodėl socialistai priešinasi ekonomiškai silpnesniųjų išnaudojimui ir protestuoja, kad turtingesnieji, taip sakant, ūkiškai "suryja" neturtinguosius? Čia, rodos, galimas tik vienas atsakymas: tai sukelia jų pasipiktinimą, tai jiems atrodo didelė neteisybė. Jie reikalauja teisybės priimdami, kad visi žmonės yra lygūs ir turi lygias teises naudotis gyvenimo patogumais. Kai kurie autoriai čia jau randa tam tikrą panašumą tarp krikščionybės ir socializmo, sakydami, kad abudu kovoja už teisingumą, nors krikščioniškoji ir socialistiškoji teisybė nereiškia to paties. Bet viena yra aišku: kiek modernusis socializmas ir komunizmas reikalauja ypač darbininkų padėties radikalaus pagerinimo, jie negali likti tik ekonominėje plotmėje (nors Marksas tai ir mėgino), nes darbininkas kaip gyva žmogiška būtybė nėra vien tik ekonomiškas dydis. Reikalaudami darbininkų padėties pagerinimo, socialistai yra perėję iš ekonominės į etinę plotmę, teisingiau tariant, jie yra tiesiog iš tos plotmės išėję. Ir tai atitinka dalyko esmę, nes tik tada, kai yra supratimas, kas gera ir kas bloga, galima reikalauti kokios nors padėties pagerinimo.

Iš tikro, ieškant moderniojo socializmo pagrindų, istoriniu žvilgiu lengva atskleisti, kad jie buvo etinės prigimties jausmų sukilimai: užuoj auta ekonomiškai prispaustiesiems, nepasitenkinimas turtingaisiais išnaudotojais. Moderniojo socializmo kilmė yra užantspauduota savo meto antspaudu. Šis laikotarpis sutapo su vadinamąja industrine revoliucija, kuri Anglijoje prasidėjo XVIII a. pabaigoje ir kuri reiškėsi žydinčios to meto namų pramonės sugriovimu, žmonių išvarymu iš kaimų ir jų nukreipimu į miestus, į naujai atidaromus fabrikus. Tai pavertė miestus į didmiesčius, kuriuose žmonės gyveno neįsivaizduojamai blogose sąlygose: dirbo visai nehigieniškuose fabrikuose 15-18 vai. per dieną ne tik suaugę vyrai, bet ir moterys ir vaikai, gyveno urvuose, suspausti žmogus prie žmogaus, miegojo nešvarumuose ant grindų, mirė nuo pavargimo, ir džiova juos kirto vieną po kito. Kai kurie Dickenso romanai duoda aiškų vaizdą, kokios buvo to laiko sąlygos.

Ši padėtis buvo susidariusi todėl, kad industrializacija buvo kažkas naujo ir dar nebuvo patirties pašalinti blogosioms sąlygoms ir joms stebėti. Todėl ši padėtis atkreipė viso pasaulio dėmesį į save ir skatino kurti įvairius projektus jai pašalinti — čia kilo visokių socialistinių teorijų pradžia. Pirmuoju naujųjų laikų socialistu laikomas prancūzų grafas Saint-Si-mon (1760-1825), kuris pateikė principą: "kiekvienas pagal jo pajėgumą; kiekvienam, kuris pajėgia, pagal jo nuopelnus". Jis reikalavo, kad socialinio antagonizmo vietoje būtų statomas visuotinis bendravimas, kad paveldėjimo įstatymai būtų panaikinti, kad valstybė perimtų turtus, padalytų gamybos priemones pagal reikalavimus ir pajėgumą taip, kad susidarytų teisinga santvarka. Jis stovėjo arti krikščionybės, kuri jį įkvėpė, ir viena jo knygų buvo "Naujoji krikščionybė".

3. Markso mėginimas remtis tik ekonominio gyvenimo dialektika
Ir tolimesni socializmo skleidėjai rėmėsi elnėmis idėjomis, išskyrus K. Marksą, kai jis redagavo savo mokslą. Marksas nemėgina socialinės santvarkos remti etiniais pagrindais, pvz., kad teisybė bei užuojauta tai reikalautų, bet mėgina įrodyti, kad ji yra neišvengiamo ir savaime vykstančio istorinio proceso išdava. Jis perima Hėgelio dialektinę schemą, kad visas pasaulis logiškai būtinai juda nuo tezės į antitezę ir tada į sintezę, kuri savo ruožtu pasidaro tezė, kuri iššaukia antitezę ir tada vėl naują tezę, kol susikuria visas pasaulis tarsi pats avęs vidiniu būtinumu. Kadangi Markso meru Hėgelio filosofija buvo populiari ir įtakinga, tai ir Marksas ją perima, tiktai abstrakčios esmės vietoje jis padeda ekonominės gamybos bū-ią. susietą su viešpatavimu tos visuomenės dalies, kuri turi gamybos priemones. Dvasios vietą jam užima istorinis procesas su savo vidiniu būtinumu, kuris yra tarsi fatumas — neengiamas likimas. Iš to jis mėgina įrodyti, kad šis būtinasis istorinis procesas neišvengiamai vieną gamybos būdą pakeičia kitu. XIX ir XX a. šis procesas yra pasiekęs kapitalistinį gamybos būdą, ir Marksas ilgai prie jo sustoja parodyti, kad jis neišvengiamai turi prieiti prie savęs paties paneigimo ir savęs susinaikinimo. Kapitalistinėje santvarkoje yra palinkimas, pagal kurį visus mažesniuosius užsiėmimus sunaikina didieji, kol pagaliau lieka tik mažas skaičius multimilijonierių, kurie valdo viso pasaulio turtus. Iš antros pusės, visi kiti luomai, ypač vadinamasis vidurinis, nustumiami į proletariato minią, kuri juo toliau, juo daugiau išnaudojama. Pagaliau prieš kapitalistų mažumą atsiranda milijonus kartų ją viršijanti neapykantos pilna proletariato masė, ir tada vieną dieną kaip pribrendęs vaisius kapitalizmas knnta ir įkrenta į proletariato glėbį. Tuo būdu susikuria teisinga socialinė santvarka, ir istorinio proceso dialektika nustoja veikti.

Tai šis istorinis procesas, pagal Marksą, užtikrina proletariato pergalę. Juo marksizmas mano įsigijęs milžinišką sąjungininką savo reikalui, ir tikėjimas į šį procesą intensyviausiu būdu skiepijamas sovietų mokyklose, knygose, laikraščiuose ir visur, kur tik galima, diena iš dienos, metai iš metų. Ir, rodos, turi pasisekimo, nes sovietų kraštų lankytojai girdi iš tenykščių žmonių, kad istorinis procesas esąs sovietų sąjungininkas. Chruščiovo garsusis išsireiškimas "mes jus palaidosime" rodo, kad ir patys vadai į jį tiki. Nenorime čia griauti to tikėjimo", nes tai jau šimtais kartų daryta, ir net socialistai daugely kraštų daugiau į jį netiki ir todėl yra pasidarę "revizionistai". Užtenka mesti žvilgsnį aplinkui, kad pamatytume, jog istorinis vyksmas nevyksta pagal Markso receptą: nors viename kitame krašte yra atsiradusios milžiniškos kapitalistinės firmos, bet ir mažesnės įmonės neišnyksta. Proletariato padėtis ne blogėja, bet kas metai gerėja. Ne vidurinis luomas pereina į proletariatą, bet proletariatas pereina į vidurinį luomą, pvz., Amerikoje darbininkai uždirba daugiau negu įstaigų tarnautojai. Bet, svarbiausia, buržuazinės valdžios keičia istorinį procesą, apribodamos ir varžydamos kapitalizmo išnaudojimo galimybes.

Markso ekonominis mokslas dabar jau atmestas, kaip kad savo laiku buvo atmestas Hėgelio mėginimas pritaikyti savo dialektiką griežtiesiems mokslams. Didžiausią įrodymą, kad niekas dabar rimtai neima Markso mokslo apie istorinį procesą, neišvengiamumą duoda patys rusų komunistai savo fantastiniu biudžetu komunizmo propagandai ir apsaugai. Be tiesioginės propagandos išlaidų, šis biudžetas turi padengti ne tik išlaidas labai brangiems sput-nikams gaminti, bet ir išlaikyti be galo gausiam saugumo aparatui, kalėjimams ir koncentracijos stovykloms, špionažui, papirkimams ir žmogžudystėms. Tai visa turi remti "neišvengiamąjį istorinį" procesą! Jei jau toks jis neišvengiamas, kodėl neleidžia jam laisvai vykti, o griauna savo gerovę, stengdamiesi jam "padėti"! . .

4. Markso pakrypimas į socializmą krikščioniškosios kultūros įtakoje
Toliau ryšium su tuo, kas jau pasakyta, svarbu panagrinėti, kas yra tie veiksniai, dėl kurių atskiri žmonės pakrypo į socializmą ar komunizmą? Ar galima tvirtinti, kad tik ekonominiai veiksniai tiesiog pažadina daugelį žmonių priimti minėtuosius mokslus? Įdomiausia ir reikšmingiausia šiuo atžvilgiu pažvelgti į paties Markso pakrypimą į socializmą.

Marksas gimė Vokietijos žydų advokatų šeimoje, kuri jau buvo perėjusi į krikščionybę. Ar jo šeimoje viešpatavo gili krikščionybės dvasia, apie tai nieko nežinome ir galime abejoti. Bet Marksas mokėsi krikščioniškose mokyklose ir augo krikščioniškoje aplinkoje. Tai liudija jau jo pirmasis akademinis darbas, parašytas ankstyvoje jaunystėje: "Apie tikinčiųjų vienybę Kristuje pagal Jono evangeliją" (Jono 15, 1-14). Evangelijos turi ir tokias eilutes: "Tai mano įsakymas, kad mylėtumėt vienas kitą, kaip aš jus mylėjau. Niekas neturi didesnės meilės už tą, jei kas savo gyvybę atiduoda už savo draugus". Ar šie žodžiai negalėtų skatinti į revoliucinį judėjimą? Šiaip ar taip, Markso biografas pabrėžia, kad, savo tema nagrinėdamas, Marksas parodęs vienašališką etinį religijos supratimą. Bet net ir tada, kai he-gelizmo kairiojo sparno įtakoje pasidaro ateistas, jis vis dėlto nepajėgia nusikratyti krikščioniškosios įtakos, bet tik Dievo garbinimą pa-ia žmonijos dievinimu. Šis žmonijos dievinimas tada pasidaro giliausiu motyvu visai jo revoliucinei veiklai.

Žmogus pačia savo esme yra socialinė būtybė, nes visos žmogiškosios ypatybės yra visuomeninio veikimo į jį padaras. Laisvo žmogaus asmenybės išsiskleidimas yra galimas tik visuomenėje ir tik per visuomenę. Šis išsivystymas reikalauja būtinai, dalyvauti daugeriopame žmonijos kūrybiniame darbe ir daugeriopuose malonumuose, kurie didėja pagal gamybos didėjimą istoriniame procese. Bet naujųjų laikų darbininkas — samdinys negali pasinaudoti nei vienu iš šių reikalavimų: jo darbas nėra jo paties laisvas vidinis suklestėjimas, bet priverstinis vergo darbas. Jis nėra visapusiškas, bet siaurai apribotas; jis ne padidina, bet sumažina galią naudotis malonumais. Darbininkui darbas ir jo darbo gaminys pasidaro iš vidaus svetimas. Proletariatas šį "susvetimėjimą", kuris yra perkeliamas į gamtą ir kitus žmones, pergyvena kaip nepakeliamą naštą. Ir kai ši padėtis pasidaro sąmoningai jaučiama (Marksas ir nori to pasiekti), proletariatas tampa "susveti-mintas", t. y., jaučiasi kaip svetimas, praranda dėmesį ir politinėje, ir religinėje plotmėje. O sis pastarasis "susvetimėjimas" reikia suprasti taip, kad Dievas, kaip pasaulio giliausioji prasmė, pergyvenamas kaip kažkas svetima, kaip stovintis "šalia pasaulio", kažkur "virš pasaulio". Marksas mano, kad kai bus išugdyta ideali bendruomenė, kurioje kiekvienas pajėgs patenkinti savo giliausius troškimus ir bus laimingas, atkris visoks savęs patenkinimo ir laimės troškimas kokiame nors antgamtiniame pasauly po mirties.

Jei iš vienos pusės matome, kad modernioji pramonė ir modernieji darbo reikalavimai ypač vadinamuose komunistiniuose kraštuose yra šiandien dar labiau nutolę nuo Markso svajonės, tai iš antros pusės galima matyti, kad religinė problema iš esmės nebuvo Marksui svetima: jis matė jos šaltinį žmogaus ribotume, nepasitenkinime, nelaimingume, bet manė, kad. sukuriant laimingą gyvenimą, religijos reikalas išnyks. Visa nelaimė tik ta, ar jis šį žmogaus nelaimingumą nėra supratęs perdaug paviršutiniškai? Jo sekėjams čia galėtų atidaryti akis ir maža ekskursija į egzistencinę filosofiją, kurią kaip tik Markso metu pradėjo S. Kier-kegaardas. Nesustodami čia prie smulkesnės Markso ateizmo analizės, tik dar kartą pabrėšime, kad krikščioniškosios religijos problematika jam nebuvo svetima, kad jis tiesiog išėjo iš jos ir, nors ją tarsi paneigė, iš tikro palaikė daugelį jos elementų ir norėjo tik duoti tariamai "geresnį" išaiškinimą. Jis tam tikroje savo išsivystymo stadijoje nėra tiek daug kovojęs prieš Dievą, kaip su Dievu. Yra bent vienas dalykas, kurį jis bent pradžioje yra palaikęs iš krikščioniškosios religijos — tai krikščioniškoji etika, krikščioniškasis santykis su žmogumi, krikščioniškoji užuojauta ir kenčiančios žmonijos gailestis.

Ir tai gerai suprantama. Marksas buvo užaugęs krikščioniškosios kultūros aplinkoje, kuri jau buvo stipriai perkeitusi ir sušvelninusi primityvųjį gamtinį žmogų. Ji buvo atskleidusi žmogaus gyvenimo ir gyvybės vertę, besąlyginį žmogiškojo asmens vertingumą, išmokiusi, kad negera yra skriausti silpnuosius, nekreipti dėmesio į kitų kančias. Be abejo, krikščioniškųjų tautų istorijoje ne kartą buvo nukrypta nuo šių krikščioniškųjų idealų. Bet šie nukrypimai visada buvo pergyvenami kaip nusikaltimai: jie nebuvo krikščioniškosios sąžinės nei priimami, nei pateisinami, bet apgailestaujami. Kitais atvejais arba vidinis konfliktas tarp pačių religinių normų, arba perdėtas ir iškreiptas religinių idėjų supratimas leido tokių dalykų, kurie vėlesnėms kartoms, atsipalaidavusioms nuo tam tikro meto apsėdimo ar proto aptemimo, buvo visai nepriimtini: pvz., viduramžių inkvizicijos vykdytieji eretikų ir raganų deginimai, kad geriau gelbėtų jų sielas, negu leistų jiems gyventi tokį gyvenimą, į kurį žiūrėjo kaip sukilimą prieš Dievą ir savęs pražudymą. Ir jei dar dabartiniais laikais buvo padaryti baisūs nusikaltimai, tai jų vykdytojai arba atvirai atmetė krikščionybę, kaip naciai ir komunistai, arba sofistiškai mėgino šiuos nusikaltimus pateisinti kaip neišvengiamą pasirinkimą mažesniosios dviejų blogybių. Tai, pvz., amerikiečiai mėgino pateisinti atominės bombos numetimą ant Japonijos miesto ir daug nekaltų žmonių nužudymą, argumentuodami, kad tuo būdu karas buvo anksčiau užbaigtas ir išgelbėta daugiau gyvybių, negu atsisakant nuo atominės bombos ir tęsiant karą. Kitais atvejais baisūs darbai pridengiami melu ir gražiais žodžiais. Tai labai būdinga komunistams. Jie nesako, jog užkariauja svetimą kraštą, kad jį pavergtų ir išnaudotų, bet kad jį "išlaisvintų"; nesako, jog išvaro žmones į Sibirą, kad juos ten sunaikintų, bet kad juos "perauklėtų". Bet nepaisant to, kad komunistai yra atvirai atmetę krikščionybę bei jos dorovę ir todėl galėtų be gėdijimosi aiškiai kalbėti, vis dėlto jie jaučiasi priversti meluoti, kad nepažeistų krikščioniškoje įtakoje esančių masių jausmų.

V.Kasiulis Moterys po kryžium (pastelė)

5. Kitų kultūrų nekreipimas dėmesio į socialines reformas
Galėtų kas nors sakyti, kad žmonių jautrumas negailestingumui ir neteisybei nėra jokia krikščionybės išugdyta dorybė, bet žmogui įgimta savybė. Istorija rodo, kad taip nėra. Kaip senajame Egipte buvo elgiamasi su vergais, statant piramides ar kasant kanalus, nekalbėkime, nes gerai žinome, kad vergai čia buvo prilyginti skerdžiamiems gyvuliams, o gyvulių globos draugijos tada nebuvo.

Iš senovės graikai dar toli buvo atsilikę nuo krikščioniškosios artimo meilės. Į Platono filosofiją žiūrima kaip į antikinės kultūros viršūnę. Savo idealios komunistinės valstybės konstitucijoje jis už viską labiau nori būti teisingas ir sukurti ją pagal principą, kad kiekvienas žmogus užima vietą valstybėje tik pagal savo pajėgumą jai tarnauti. Platonas nė girdėti nenori, ko reikalauja Marksas: sudaryti visiems sąlygas, kad galėtų išsiskleisti jų asmenybės, kad visais patogumais visi galėtų pasinaudoti. Jis yra kietas ir žiaurus individui — su jo laimės ir malonumų troškimais visai nesiskaito. Būdinga jo pažiūra į ligonius: jis reikalauja, kad jie arba greit visai pasveiktų, arba mirtų. Nepripažįsta jokio ilgo sirgimo. Visuose dalykuose turi būti atsižvelgiama tik į valstybėm reikalus, o individu ir jo likimu neturime rūpintis.

Romos respublikos ir iš dalies imperijos metu galima pastebėti greičiau žmogiškumo smukimą negu kilimą. Romėnai turėjo daug kariauti, todėl jų įstatymai ir papročiai atitiko kareivius. Vergai Romoje buvo daiktai, ne asmenys. Savininkas galėjo juos ne tik žiauriai bausti, bet ir nužudyti. Tik imperijos laikotarpio įstatymai tai pradėjo drausti. Julius Cezaris, nors buvo ne tik generolas ir valstybininkas, bet ir didelio išsilavinimo rašytojas, keletą kartų kariaudamas įsakė sunaikinti ištisus miestus su visais gyventojais, kad nubaustų juos dėl kokios nors sutarties nelaikymo arba kad suteiktų kareiviams džiaugsmo. Ypač žinomas romėnų žiaurumas cirkuose, kur jie džiaugėsi, kad vergai kovojo ir žudė vienas kitą, kad žvėrys draskė beginklius žmones. Visiems žinomi kruvinieji krikščionių persekiojimai, kalant juos prieš kryžių, deginant apipiltus smala, metant juos žvėrims sudraskyti. Buvo ir išimčių: stoikai filosofai skelbė visų žmonių broliškumą ir reikalavo su jais žmoniškai elgtis. Bet Romos cezariai ir juos persekiojo, dažnai trėmė iš Romos.

Visai nekalbant apie S. Testamento žiaurųjį žydų Dievą Jahvę, kuris, lenktyniaudamas su velniu, leidžia kentėti ir žūti visai Jobo šeimai, net ir N. Testamente yra vietų, kurios mums, žinantiems šio testamento pagrindinę mintį apie visų žmonių broliškumą ir gailestingumą, sunku priimti, pvz., palyginimas, kur valdovas savo tarną, rūpestingai saugojusį jo kapitalą, bet jo nepadidinusį, žiauriai nubaudžia ir pražudo. Teologai gali šį palyginimą išaiškinti, parodydami jo gilesnį religinį turinį, tačiau šio turinio forma, atėjusi Kristaus laikais iš žilos senovės, šių dienų krikščionims jau nėra gerai suprantama.

Gal būt, būtų galima rasti pavyzdžių, kad ir be krikščionybės gali išsivystyti aukšta žmoniška kultūra. Galėtume prisiminti budizmą, kuris pabrėžia, kad negalima skriausti jokio žmogaus ir apskritai jokios gyvybės. Tai negriauna mūsų tvirtinimo, nes galima priimti, kad turi būti kokia nors kilni religija, krikščionybė ar kuri kita, kuri perauklėja žmones taip, kad jie nori gelbėti kenčiančius ir vargšus. Deja, budizmas tokios įtakos nepadarė. Jo laikėsi tik aukštesniojo luomo mažos rinktinės grupės, kurios nepajėgė gyvenimo Indijoje pakeisti. Žmonėse budizmas susimaišė su hinduizmu ir nugrimzdo į primityvius prietarus. Tik kai juos užkariavo krikščionys anglai, buvo panaikintas žiaurusis paprotys sudeginti našles kartu su mirusiais vyrais. Svarbiausia, budizmas, kaip ir kitos Indijos religijos, yra perdaug pasyvus ir pesimistinis, kad galėtų įkvėpti kokį gyvenimo sąlygų pagerinimą. Pagal senųjų indų pažiūrą, jei kam nors blogai sekasi ir jis turi daug kentėti, tai reiškia, kad tai būtinai reikalinga atkentėti už ankstyvesniųjų gyvenimų nuodėmes.

Taip pat Kinijoje, kurios kultūra labai sena, vastybė ir visuomenė visai nesirūpino atskirais žmonėmis; bausmės ir papročiai buvo žiaurūs, pvz., pasmeigimas ant kuolo, sąnarių nukirtimas, prigirdymas; todėl aziatiškas elgesio būdas tapo pavadinimu nežmoniškiems žmonių kankinimams.

6. Marksizmo vidiniai prieštaravimai
Pagal tai, kas pasakyta, galima tvirtinti, kad Marksas nebūtų galėjęs galvoti apie geresnį gyvenimą kapitalistų išnaudojamiems darbininkams, kaip kad niekam neatėjo į galvą Indijoj, jei ilgoje krikščionybės įtakoje sąlygos nebūtų pribrendusios tokiam reikalui. Tik toji aplinkybė, kad Marksas gyveno laikotarpy, kuris jau buvo prisotintas krikščioniškosios kultūros, ir visokie žmoniškumo sąjūdžiai tieisoginėje ar netiesioginėje Bažnyčios įtakoje jau buvo prasidėję, paskatino jį sukurti ypatingą socializmo teoriją. Jau ir prieš jį buvo sukurta visokių socialinių reformų projektų. Visi jie sąmoningai ar nesąmoningai rėmėsi krikščioniškąja etika. Marksas šiuos projektus su panieka vadino utopijomis ir nemoksliškais. Bet nėra abejonės, kad iš tikro jie buvo pirmieji Markso idėjų į-kvėpėjai, nes jis turėjo tęsti socializmą nuo tos vietos, kur kiti buvo sustoję. Nėra nė mažiausios abejonės, kad jis pirmiausia praktiškai pasidarė socialistu, negalėdamas pakęsti darbininkų išnaudojimo, vadinasi, etinių jausmų ir idėjų įtakoje; antra, pradžioje, ir teoretiškai kalbėdamas apie socializmą, jis rėmėsi tomis pat idėjomis, kaip ir ankstyvesnieji socializmo skelbėjai. Gi šios idėjos, ypač tiek, kiek jos reikalavo padėti tiems, kurie neteisingai skriaudžiami ir kenčia, visos buvo prasidėjusios ir išsivysčiusios ilgame krikščioniškosios kultūros subrendimo vyksme. Tad ir galima visai drąsiai tvirtinti, kad be krikščionybės nebūtų buvę nei moderniojo socializmo, nei komunizmo.

Jei Marksas vėliau pakeitė savo nuomonę mokydamas, kad socializmas išsivystys visai nepriklausomai nuo dorinių reikalavimų, tai čia jis rėmėsi savo materialistine flosofija, kuri nenorėjo prileisti, kad idėjos ir apskritai žmogaus psichika galėtų vaidinti kokią nors aktyvią rolę pasaulio konkrečiame vyksme. Čia vienas iš daugelio atsitikimų, kada kokios nors iš anksto priimtos idėjos ir noras būti nuosekliam jų sisr tematizavime padaro žmogų aklą faktams ir verčia kurti dirbtines, tikrovei neatitinkančias teorijas. Už šį tikrovės nepaisymą marksizmas kas žingsnį turi įsipainioti į nuolatinius prieštaravimus. Kiek pati ši marksizmo filosofija nepaiso psichinės tikrovės ir visą pasaulio vyksmą aiškina grynai mechaniškai pagal dialektinį metodą, ji yra atsakinga už vis didesnį marksizmo nutolimą nuo tikrovės, katastrofišką individo pavergimą ir viso savo mokslo sutelkimą į brutaliai reakcionierinį ir visada dar gyvą stalinizmą.

Į marksizmo pagrindinius prieštaravimus jau nurodyta. Jei psichinė tikrovė neturi jokios reikšmės komunistinei valstybei priartin-


V. Kasiulis Šv. Pranciškus (pastelė)

ti ar nutolinti, bet ją garantuoja, taip sakant, jau patys gamtos dėsniai, tai kodėl Marksas turėjo dešimtį metų sunkiai prakaituoti ir labai rūpintis sukurti savo dirbtinę teoriją? Kodėl reikėjo kurti partiją ir milžinišką propagandos aparatą, kuris implikuoja, kad tiki į psichinę realybę ir teikia didžiausią reikšmę jos veikimui? Į tai, gal būt, galėtų mėginti atsakyti, kad partijos ir propagandos subūrimas šiuo atveju iš tikro yra tik istorinio materializmo dialektikos išraiška. Proletariato beviltiška padėtas kapitalistinėje visuomenėje kaip antitezę sau iššaukia jo aktyvų iškilimą ir susijungimą į grupes ir partijas, kurios turi likusiuosius proletarus kviesti į kovą kapitalizmui sunaikinti. Kaip bebūtų, viena yra visiškai aišku, kad tuo pripažįstama psichinė tikrovė ir jai teikiama begalinė reikšmė. Bet tai turi labai toli siekiančių pasekmių: kai tik ji priimta ir pripažinta, tai tuoj sugriūva istorijos fatalinė ir neišvengiamoji dialektika. Mistiškasis, tarsi predesti-nuotasis istorinis vyksmas praranda savo misticizmą ir pasidaro priklausomas nuo žmogaus jausmų, jo proto ir valios sprendimų. Užburtoji magija išblėsta kaip vaiduoklis, ir pasaulio vyksmas ir po Markso, pasirodo, darbuojasi, kaip ir visada, tarsi Markso visai nebūtų buvę. Ir Rusijoje bolševikai paėmė valdžią ne kokios nors mistinės istorinės dialektikos dėka, bet veikdami į pavargusių ir alkanų rusų kareivių ir žemės norinčių įsigyti žemdirbių psichiką su neišpildomais ir iki šiol neišpildytais pažadais ir sąmoningu melu. Net jei rezultatai būtų pasiekti padoresnėmis priemonėmis, principialiai tai nieko nepakeistų: lemiantis veiksnys liktų žmogiškoji psichika. Tie kraštai, kur vadai buvo padoresni ar proletariatas mažiau lengvatikis, žodžiu, kur buvo kitokia psichika, ten komunistai neturėjo ir iki šiol neturi jokio pasisekimo.

Dar aiškiau pasirodo psichikos lemiančioj i reikšmė, kai klausiame, kodėl atskiri žmonės palinksta į socializmą ar komunizmą. Jei plačiųjų masių tokį palinkimą galima būtų aiškinti tik sunkia medžiagine padėtimi, kuri verčia instinktyviai ar dėl išskaičiavimo stoti į partiją, žadančią įkurti "rojų" ant žemės, tai tokiu būdu negalima išaiškinti idėjinių socialistų ir komunistų grupių atsiradimo. Nors jų nėra daug. bet jie yra svarbūs, nes dauguma komunistų kilo iš jų. Šios idėjinės grupės yra kilusios iš

V. Kasiulis Arkliy lenktynės (pastelė)

turtingų sluoksnių. Ne vienas jų dažnai, rizikavo savo laisve ir gyvybe. Taigi, komunizmui atsirasti reikalingas ne tik apskritai psichinis veiklumas, bet ir idealistinė dorinė nuotaika, kuri galėjo pražysti ir subręsti tik krikščioniškosios kultūros sąlygose.

7. Socializmo pirmykščių tikslų pamiršimas ir sąjūdžio išsigimimas
Taip istoriniu žvilgsniu modernusis socializmas arba komunizmas yra glaudžiausiai susietas su krikščionybe ir be jos būtų buvęs visai negalimas. Buvo reikalingas mokslas apie visų žmonių esminę lygybę ir kaip Dievo vaikų brolybę, kad galėtų atsirasti naujųjų laikų socializmas. Kad socializmas savo esme nėra priešingas krikščionybei, tai patvirtina daugelis mėginimų juos sujungti įvairiose krikščioniškai socialistinėse partijose.
Bet kaip tada išaiškinti dabartinę aštrią opoziciją tarp komunizmo ir krikščionybės ar bent jau tarp krikščioniškoje kultūroje išaugusios visuomenės? Tam yra daug priežasčių. Kaip pirmąją priežastį reikia suminėti tai, ką pagal Hėgelį galima pavadinti kovos dialektika. Jei bolševikams pagriebus valdžią, būtų atsitikę taip, kad niekas jiems nebūtų pasipriešinęs, kad visi, net ir turtingiausieji, būtų jį priėmę ir kaip avinėliai klausę naujųjų valdžios užgrobėjų, o proletarinės masės būtų pažaboję savo keršto impulsus, tai galima prileisti, kad viskas būtų praėję jei jau ne visai švelniai, tai bent be didelio kraujo praliejimo. Yra čia dalis tiesos Tolstojaus ir jo mokinio Gandhi moksle apie nesipriešinimą piktam. Bet psichologiniu atžvilgiu Vakarų žmonėms toks nepasipriešinimas buvo visai neįmanomas. Turtingesnieji žmonės negalėjo be pasipriešinimo prarasti sunkiai įsigy-

V. Kasiulis Cirkas (pastelė)

to viso amžiaus darbo vaisių. Bet pasipriešinimas gimdo prieš-pasipriešinimą. Taip žingsnis po žingsnio ši "dialektika" suaštrina santykius iki tokio laipsnio, kad kruvinas pilietinis karas tampa neišvengiamas ir masių žudynės pasidaro kasdieniškas reiškinys. Tokiais atvejais yra taip atsitikę visur ir visais laikais.

Kur kova, ten reikalinga kariuomenė, vadai ir partija, kaip kovos organizacija. Bet kur yra organizacija, ten, Dostojevskio žodžiais, pri-būna ir velnias. Organizacija, nors be jos negalima apsieit, visuomet yra pavojinga: ji nepripažįsta ir nekreipia dėmesio į individualybę, bet žiūri tik į abstrakčiąją funkciją. Žmogus joje yra tik mechanizmo dalis, ratelis, kurio vietą gali užimti ir kiekvienas kitas, pajėgiąs atlikti tą pačią paprastą funkciją.
Bet jei yra kova ir kovotojai — partija, tai reikia sukurti ir kovos dvasią. Lengviausiai ir sėkmingiausiai galima palaikyti kovos dvasią, kurstant neapykantą. Neapykanta tad ir kurstoma, gal būt, retkarčiais, vartojant ir dalykiškus įrodymus, bet vėliau vien tik grubią demagogiją, perdėjimus, vienašališką vienų dalykų vaizdavimą, o kitų nutylėjimą ir pagaliau nuogą melą ir grubią apgaulę. Jei kova tęsiasi dešimtmečiais, melas ir apgaulė pasidaro viso visuomeninio ir politinio gyvenimo pagrindinis variklis. Visa tai yra susieta su visus dorinius pagrindus prarandančia kovos dialektika.


Sena patarlė sako: kas meluoja, tas ir va­gia, o mes šiuo atveju pridėsime: tas ir žudo. Ir iš tikro yra logiška ir nuoseklu, kad tie, ku­rie melo pagalba yra padaryti juodesni už vel­nius, yra žudomi ir naikinami. Kova, kylanti iš neapykantos, ieško tik progos išsiveržti, pa­sidaryti pastovi, pakeliama net į ideologijos viršūnę. Tuo būdu nuolatinė revoliucija padaryta pati sau tikslu, ir partija, kuri ją veda, padaryta svarbiausia viso gyvenimo ir valstybės į-staiga. Neturtingasis, nelaimingasis žmogus pasidaro tik partijos buvimo pateisinimas. Jis iš tikro turi būti nelaimingas, neturtingas, pilnas baimės ir keršto, kad partijos buvimas neatsidurtų pavojuje.

Taip prieiname prie mūsų dienų komunizmo didžiausio nusikaltimo: rūpindamasis tik kovos priemonėmis ir jas visiškai demoralizuodamas, jis yra priėjęs prie pirmykščio tikslo visiško pamiršimo. Svarbiausias tikslas juk yra darbininkų rojaus ant žemės įkūrimas, o ne tik vien kapitalizmo sunaikinimas. O šis rojus padėtas į šalį, į archyvą, ir jo vietoje kaip vertybės savyje yra atsidūrusios priemonės, kurios turėjo tarnauti tik tikslui siekti. Dabar gi tikslas tarnauja tik nežmoniškų ir gyvenimą degraduojančių bei demoralizuojančių priemonių prie jų priklauso ir svetimų kraštų užkariavimas ir kitų tautų pavergimas) neribotam palaikymui ir naudojimui be jokių sąžinės priekaištu. Kad tikslas pamirštamas priemonių dėliai, yra viena iš katastrofiškiausių bet kokio sąjūdžio pasekmių, nes iš tikro jį sunaikina, t. y., bent jau jo buvimo teisę paneigia. Dabar tai turi mažai reikšmės, nes komunizmui sunaikinti dabar būtų reikalinga atominė bomba. Bet tai nereiškia, kad ji bus visada reikalinga, nes jau pats dorinis išsigimimas yra į komunizmą infiltruoti nuodai, kurie jį gali sužlugdyti. Jautresnieji komunistai jau seniai tai yra numatę ir įspėję.

Taikliai įspėjo rusų liaudininkų ideologas Piotras Lavrovas (1823 - 1900): "Teisybės skleidimo priemone negali būti melas, teisybės pasiekimo priemonė negali būti nei išnaudojimas, nei kokio nors vieno asmens autoritetinis viešpatavimas. Žmonėms, kurie sako, kad tikslas pateisina priemones, reikėtų šį sakinį taip papildyti: išimant tas priemones, kurios sunaikina patį tikslą". Rusų komunizme kaip tik tai ir atsitiko: priemonės — partijos diktatūra, valstybės policija, fantastiškai apgaulinga propaganda, į koncentracijos stovyklas panašūs kolchozai, labai žemos algos — yra privertę visai pamiršti tikslą: darbininkų ir žemdirbių laisvę, jiems žmogiškųjų teisių suteikimą, jų gerovės užtikrinimą. Kadangi reikia tai nuslėpti, neišvengiama pasekmė yra toks viso gyvenimo uznuodijimas melais, kad niekas daugiau netiki į nieką ir mažiausiai tiki tam, ką pats priverstas sakyti, pvz., dainuoti, kad "nežino tokio kito krašto, kur taip laisvai kvėpuotų žmogus!. .." Šis nuolatinis melavimas neišvengiamai neša visuotinį dorinį smukimą tiek valdančiose grupėse, tiek visoje tautoje. Tai gerai pavaizduoja šis anekdotas. Partietis giriasi užsieniečiui: "vieno dalyko tai jūs negalite paneigti, būtent, kad mūsų partija yra ir gudri, ir padori, ir ištikima". Užsienietis, valandėlę pagalvojęs, atsako: "iš tikro galima sutikti, kad tarp jūsų partijos narių šios savybės yra, bet kiekvienas atskiras narys jų turi ne daugiau, kaip tik dvi kartu. Jei jis yra padorus ir ištikimas partijai, tai jis nėra gudrus. Jei jis yra gudrus ir ištikimas partijai, tai jis nėra padorus. Jei jis yra gudrus ir padorus, tai jis nėra ištikimas partijai". Kad nepadorumas tautoje yra pasiekęs katastrofišką lygį, liudija pačių sovietų laikraščiai, pilni žinių apie visokeriopas apgaules, niekšybes, papirkimus. Valdžia dabar stengiasi tai užgniaužti. Bet galima abejoti, ar tai ką padės. Ji pati melą buvo padariusi būtiną. Ar be melo ji iš viso gali laikytis? Rytų patarlė čia sako: kas joja ant tigro, negali nuo jo nulipti.

Apie daug techniškų klaidų, kurias bolše-vikai yra padarę, parašyta šimtai knygų. Mažiau iškelta tik tai, kad pagrindinė priežastis yra nedoros kovos priemonės: neribotas melas, neapykantos kurstymas, įskundimai, kankinimai, milijonų geriausių žmonių nužudymai, vergijos įvedimas, visuotinė dvasinė priespauda ir paskui ją einančio išsigimimo sukūrimas. Aišku, žmonės, patekę į tokią padėtį, yra pasidarę nepajėgūs kurti kokį nors vertingą gyvenimą.

8. Komunizmo ir krikščionybės atsidūrimas į nenugalimus priešingumus

Visa, kas čia pasakyta, galima apibūdinti dar ir kitu atžvilgiu: komunizmas yra didžiausias ir sąmoningiausias mėginimas sunaikinti Vakarų kultūros krikščioniškuosius pagrindus. Iš pat pradžios jis instinktyviai nujautė, kad krikščionybė jam yra nepakeliui. Pagriebti valdžiai jėga prieš giliausius tautos įsitikinimus jiems neišvengiamos buvo tokios priemonės, kaip gyvuliška neapykanta, melas, žudymai. Visa tai yra absoliučiai priešinga krikščionybei, kuri reikalauja meilės, teisybės, pagarbos žmogaus asmenybei. Todėl komunistai turėjo žiūrėti į krikščionybę kaip į savo didžiausią priešą. Kiek krikščionybė buvo įskiepijusi visai Vakarų kultūrai šių vertybių branginimą, komunizmas neišvengiamai pradėjo neapkęsti ir niekinti visa, kas vakarietiška. Rusų komunistai iš tikro visai prilygsta seniesiems aziatiškie-šiems valdovams Egipte, Sirijoje, Mongolijoje, kur žmonių gyvybės buvo pigesnės už gyvulių. Todėl visai suprantama, kad tie, kurie Rusiją yra šiek tiek pažinę, visada yra apibūdinę jos santvarką kaip artimesnę Azijai negu Europai. Todėl pusiau aziatiškoje Rusijoje sukurtą brutalų ir žiaurų stalinizmą aziatai kiniečiai ir priima kaip sau labiausiai pritaikytą santvarką, kai Vakarų socialistai siaubo apimti kalba apie jį.

Kiek vis dėlto savo kilme komunizmas yra Vakarų krikščioniškosios kultūros padaras, bet, iš antros pusės, dabar pasisavinęs ir iš rusų daug aziatizmo, jis pasidarė pilnas vidinių prieštaravimų. Iš vienos pusės, jo aukščiausias idealas yra toks pat, kaip ir amerikiečių: gyvenimas laisvėje, pertekliuje ir patogumuose, t. y., "aukštasis gyvenimo standartas". Tai su didelio triukšmu paskelbė pats Chruščiovas girdamasis, kad siekia to paties tikslo, pavys ir greit pralenks amerikiečius. Galutinai juk visas komunistinis veikimas šiandien pateisinamas tik šio tikslo pasiekimu. Nors čia yra panašumo tarp abiejų pažiūrų, tačiau yra esminis skirtumas. Iš krikščioniškosios Vakarų kultūros kilusi amerikiečių pažiūra teigia ir praktikoje vykdo, kad pats žmogus vis dėlto yra aukščiausioji vertybė, ir aukšto gyvenimo standarto siekimas išreiškia tik troškimą suteikti daugiau pasitenkinimo ir džiaugsmo atskiram žmogui. Komunistiniuose kraštuose nors medžiaginės gerovės siekimas yra toks pat didelis kaip ir Vakarų civilizacijoje, tačiau individualus asmuo, kuris vienintelis gali šia gerove pasinaudoti, čia yra padarytas visai nereikšmingas, su kuriuo visai nereikia skaitytis, ir jam niekas nepataikauja.

Tuo būdu komunistinėje valstybėje medžiaginių turtų vertinimas pasidaro beprasmiškas, nes visos šios vertybės tėra vertybės, kiek individualusis žmogus jas pergyvena kaip tokias, o čia kaip tik šis individualusis žmogus, jo laimė ir pasitenkinimas yra neigiami. Ir nėra vilčių, kad kada nors ateity jis galės būti laimingas, nes jau numatyta, jog griežta komunistinė tvarka turės pasilikti ir toliau, kuri visada budės, kad individualinės savybės būtų užgniaužtos pačioje pradžioje, kad niekas neturėtų skirtingų pažiūrų ir siekimų. Tai daro neišvengiama jau pats griežtas organizacinis principas: organizacijoje žmogus jau nebėra individas, bet turi vertę tik funkcijos, kurią jis atlieka organizacijos aparate. Kai visi didieji psichologai ir pedagogai sutinka, kad svarbiausias auklėjimo tikslas yra išugdyti visas žmogaus vertingąsias galias, tai komunistai nori individą užgniaužti, visus sulyginti, t. y., pajėgesnįjį nuvesti į žemesnę padėtį, nes nepajėgiojo niekas negali pakelti į aukštesnę padėtį.

Čia ir atsiskleidžia griežtas skirtumas tarp krikščioniškosios ir komunistiškosios kultūros: krikščioniškoji kultūra moko mylėti individualųjį žmogų, jo sielą, komunistai tokios meilės nepripažįsta. Bet jei jie neturi meilės individualiam žmogui, tai jie aplamai niekam neturi meilės, nes visa, ką jie daro, gali turėti prasmės tik tada, kai myli atskirą žmogų kaip visų vertybių pergyvento ją ir realizuotoją. Šios meilės vietą užima sąmoningai kurstoma neapykanta, kuri niekad negalės pranykti. Ją nuolat turės skelbti prieš atskirų individų savybes, kurių kiti neturės. Tuo būdu meilės trūkumas griauna ir visada griaus marksistinį komunizmą.

Jei yra koks atvejis, kur galima pritaikyt šv. Povilo žodžius korintiečiams, tai jis yra čia — kalbant apie komunizmą: "Jei aš kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš būčiau kaip žvangantis varis ir skambantis kimbalas. Jei turėčiau pranašystės dovaną, žinočiau visokias paslaptis ir visokį mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, taip kad galėčiau kalnus perkelti, o neturėčiau meilės, aš esu niekas. Jei išdalinčiau visą savo lobį beturčiams valgydinti ir jei išduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, nieko man nepadeda (Kor. 13, 1-3)".

Iš tikro tik todėl, kad komunistai savo darbuose vadovaujasi tik neapykanta ir yra atsižadėję meilės, jų darbai neturėjo sėkmės ir palaimos. Ir tai nėra tik retorinis posakis, bet yra viso iki šiol pasakyto logiška ir psichologiškai neišvengiama išvada. Lyg koks prakeikimas lydi visa, ką komunistai daro ir kas galėtų turėti ir pozityvią vertę ir suteikti laimę. Pasirodo, kad prievarta vis dėlto negalima sukurti rojaus ant žemės ir žmones į jį suvaryti. Tiktai neapykantos plotmėje jie turėjo didelių laimėjimų: baisių naikinimo ginklų jiems iš tikro yra pavykę pasigaminti. Bet iš šių laimėjimų negalima daryti išvados, kaip tai klaidingai daro naivūs vakariečiai, kad jie jais įrodą, jog iš tikro turį puikią santvarką. Tada galėtų daryti išvadą, kad ir Egipto faraonai, kurie statė iki tol nematytas ir iki mūsų dienų nuostabą keliančias piramides, yra buvę ir puikios valstybinės santvarkos kūrėjai. Abiem atvejais užtenka tik saujelės žinovų ir įbaugintų vergų pulkų. Priešingai, dalykuose, kurie iš tikro galėtų padaryti tautas laimingas, pvz., laisvės, maisto, drabužių, butų ir kituose dalykuose, komunistams, nors jau jie šeimininkauja daugiau kaip pusšimtį metų, visai nesiseka, bet visa, ką jie prisiliečia, griūna. Giliausioji to viso priežastis yra ta, kad buvo išduotos ir nusikalstamai išniekintos krikščioniškosios Vakarų kultūros aukščiausios vertybės.­