Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SOLŽENICYNO BYLA TĘSIASI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pranas Visvydas   
Nobelio literatūros premijos suteikimas Aleksandrui Isajevičiui Solženicynui praeitais metais buvo laukiama staigmena. Rusų tauta susilaukė rašytojo, kuris savo kūrybiniu pajėgumu gretinasi prie Tolstojaus ir Dostojevskio, o drąsa — prie iškiliausių žmogaus teisių gynėjų. Bet kaip tik dėl šios drąsos sovietai ne apsidžiaugė šiuo Nobelio premijos laureatu, o pasipiktino. Solženicyno byla sovietuose tęsiasi, nepavykstant rašytoją nei nutildyti, nei palaužti. Nobelio literatūros premijos suteikimas dar labiau atkreipė pasaulio dėmesį į jo bylą.

Vykti į Nobelio premijų iškilmes Solženicynas negalėjo. Svarbiausią priežastį jis pats nurodė laiške švedų akademijai: "Dėl to, kad paskutinėmis savaitėmis mano krašte, ypač spaudoje, reiškiamos priešiškos nuomonės prieš gautą premiją, ir dėl to, kad mano veikalai vis dar tebedraudžiami spausdinti ir už jų skaitymą žmonės išmetami iš darbo ar šalinami iš mokyklų, aš bijau, kad kelionė į Stockholmą atkirs mane nuo gimtojo krašto ir man nebus leista grįžti namo". Tą savo prisirišimą prie tėvynės jis ne kartą yra pabrėžęs. 1967, kai rašytojų sąjungos sekretoriatas svarstė jo laišką, Solženicynas jausmingai prisipažino: "Visą savo gyvenimą jaučiau po savo pėdomis tėvynės sielą, ir tik jos sielvartą girdžiu, tik apie tai galiu rašyti".

Sovietų Sąjungoje yra paplitęs anekdotas: parodyk mums laisvą žmogų, ir jam įkalinti mes surasime įstatymą. Tragiškiausia, kad šitame nejuokingame posakyje ironija padvigubėja: žmogui įkalinti sovietuose nereikia net ir įstatymo. Jei Solženicynas savo knygomis nebūtų laimėjęs plataus pasaulio pritarimo, seniai jis būtų susilaukęs Danieliaus ir Siniavskio likimo. Bet jis per stambus kūrėjas, stambesnis už Pasternaką. Valdžios įkinkyti rašeivos gali tik užgaulioti, kad jis savo raštus kapitalistams pardavęs už cigaretes, kad atsiribojęs nuo "laimingo" sovietinio gyvenimo, kad jau seniai dvasia pasitraukęs į užsienį, kaip buvo eiliuojama viename eilėraštyje, atspausdintame "Sovietskaja Rosi-ja" laikraštyje.

Tokio pobūdžio kaltinimai rašytojui, kuris krauju ir dvasia prisirišęs prie gimtosios žemės, skamba ne tik grubiai, bet ir naiviai. Jis tęsia didžiųjų rusų rašytojų tradicijas, trokšdamas meniškai atvaizduoti žmogaus širdies ir sąžinės paslaptis. Aristotelinės estetikos principu, jis rašo tiesą, rodo geras ir blogas gyvenimo apraiškas, nepaisydamas, ar kam patinka ar ne.

Žinoma, šitų dorybių nepakanka, kad sovietų galiūnai pakęstų jį ir paliktų ramybėje, leisdami jam spausdinti knygas. Jie pabūgę, kad Solženicyno humanizmas, pasižymintis žmoniškumu ir širdies švelnumu, gali išvartyti sovietų "humanistinių" modelių galeriją. Stalinistai, netverdami pykčiu, stebėjo, kai Chruščiovo laikais (1962) net 96.0000 "Novy mir" egzempliorių buvo parduoti per vieną dieną, nes juose buvo atspausdintas pirmasis Solženicyno romanas "Viena Ivano Denisovičiaus diena", žmonės grobstė teisybę, pasiilgę atviro žodžio. Visos kitos laidos netrukus pasiekė 800.000 egzempliorių tiražą. Netrukus, 1963, "Viena Ivano Denisovičiaus diena" pasirodė ir lietuvių kalba (vertė/A. Pakalnis) su A. Tvardovskio įžanginiu žodžiu, besidžiaugusiu, kad "į mūsų literatūrą ateina naujas, originalus ir visiškai subrendęs meistras".

Po Chruščiovo pašalinimo (1964) partijos ortodoksai ėmė stabdyti laisvėjimo srautą. Režiminiai kritikai pradėjo pulti į laisvę linkusius rašytojus. 1966 ant Solženicyno raštų buvo uždėtas raudonas non grata antspaudas. Jo rankraščių nuorašai pradėjo eiti iš rankų į rankas. KGB griebėsi juos konfiskuoti. Tačiau rašytojas nepasidavė. Draugų ir gerbėjų padedamas, Solženicynas savo veikalus persiuntė į Vakarus, kur jo monumentalūs romanai "Vėžio palata" ir "Pirmasis ratas" susilaukė didžiulio pasisekimo, žurnaluose pasirodė ir trumpesni apsakymai, ypač išsiskyrė jaudinanti novelė "Dešinė ranka".

Literatūros pasaulį nustebino Solženicyno drąsus laiškas sovietų rašytojų suvažiavimui 1967. Puldamas "netoleruotiną cenzūros priespaudą, kurią turi nešti mūsų literatūra ištisus dešimtmečius", Solženicynas iškėlė svarų faktą: sovietų konstitucijoje cenzūra neegzistuoja, todėl, kaip neteisėta priemonė, ji negali būti taikoma gyvenime. Jis kvietė rašytojų sąjungą ginti savo narius "nuo šmeižtų ir neteisingumo". Gausaus viešo pritarimo iš savo kolegų dėl suprantamų priežasčių jis nesusilaukė (sąjungoje tuo metu buvo apie 6800 narių), vis dėlto 82 išdrįso kreiptis į komunistų partijos vyriausybę su peticija, kurią pasirašė ir pagarsėję poetai: Vozne-senskis, Jevtušenko, Akmadulina.

Kremlius, nepaisydamas pasaulio opinijos, atsilygino Solženicynui dar aitresniu persekiojimu. Imta jį plūsti visais sovietų gražbylystės trafaretais: "žmogus, praradęs psichologinę pusiausvyrą", "parsidavęs Sovietų Sąjungos priešams", "šizofrenikas", "demagogas" ir pan. Sovietų rašytojų bosas K. Fedinas įžūliai pareikalavo, kad Solženicynas atsisakytų nuo opozicijos vado vaidmens, kad nustotų spausdinęs Vakaruose antiso-vietinius romanus. Pagaliau 1969 Solženicynas buvo pašalintas iš rašytojų sąjungos ir tuo būdu neteko teisių savo profesija užsidirbti duoną. Pasakojama, kad rašytojas Markinas, balsavęs už pašalinimą, sąžinės kamuojamas girtas nuvyko prie Solženicyno durų ir atsiklaupęs maldavo, kad tas jam spiautų į veidą.

Kadangi Maskvoje Solženicynui apsigyventi neleidžiama, jis prisiglaudė netolimoje Riazanėje, pas savo gerą draugą čelistą Mstislavą Rostropovičių, kuris dėl to irgi pateko į "juodąjį sąrašą". Pareigūnai dabar kišasi į jo ir jo žmonos dainininkės Galinos Višnevs-kajos numatytus koncertus.

Aleksandras Isajevičius Solženicynas gimė 1918 gruodžio 11 Kaukazo kalnų pašlaitėje, Kislovodsko kurorte. Augo ir mokėsi Rostove prie Dono. Tėvas mirė anksti. Motina mokytojaudama išlaikė šeimą. 1941 Rostovo universitete gavo matematikos ir fizikos mokslų diplomus. Be to, lankydamas universitetą, neakivaizdiniu būdu mokėsi literatūros, įsiregistravęs į Maskvos Istorijos, filologijos ir literatūros institutą. Karui prasidėjus, buvo mobilizuotas ir kovėsi Leningrado fronte. Pasiekė artilerijos kapitono laipsnį, buvo kelis kartus sužeistas ir apdovanotas keliais medaliais. Karui baigiantis (1945), jo vienas laiškas, rašytas draugui, pakliuvo į saugumo organų rankas. Dėl kelių kritiškų sakinių apie •ūsočiaus" Stalino nevykusią karo strategiją ir menką rusų kalbos mokėjimą Solženicynas buvo suimtas ir įkalintas Lubiankoje. Be teismo karo tribunolas užkrovė jam aštuonerių metų bausmę. Keturis metus praleido sunkaus darbo stovykloje, o likusią bausmės pusę prie Maskvos esančiame mokslinių tyrimų lageryje. Atkalėjęs gavo leidimą amžinai tremčiai apsigyventi Kazachstane. Ten susirgo vėžio liga. Taškento ligoninėje po kelių operacijų pagijo. Savo atvykimą į Taškento ligoninę Solženicynas meistriškai aprašė novelėje "Dešinė ranka". Tik 1956 jis atgavo sovietų piliečio teises ir įsikūrė Riazanės mieste, kur gimnazijoje dėstė matematiką ir fiziką, o laisvalaikiais rašė savo romanus.

Debiutinė knyga "Viena Ivano Denisovičiaus diena" (1962) deta-liškai aprašo šiurpią dienos eigą darbo stovykloje. Trečdalis knygos skirtas kovai prieš arktinį speigą, antras trečdalis — kovai už maistą, o likusi dalis — kalinių širdies filosofijai. Kaip moderniškoje disonansų muzikoje, stovyklos atmosferoje susiduria biologinis žmogaus pradas su dvasiniu gėriu. Kuklus, darbštus kaimo dailidė Ivanas D. šuchovas atlieka dešimties metų bausmę už tai, kad 1941 m. šiaurės vakarų fronte buvo apsuptas ir pakliuvo vokiečių nelaisvėn. Pasitaikius progai su keliais bičiuliais paspruko, bet tik vienas šuchovas prasimušė į savųjų pusę. Jei tai būtų atsitikę caro laikais, saviškiai būtų jį kaip brolį išbučiavę. Sovietai tuo tarpu šuchovą pasitiko kaip nusikaltėlį, ir jis atsidūrė taigoje.

Anglų kalbos vertimas nepajėgia perduoti sodrių ir grubių išsireiškimų, kuriuos vartoja stovyklos kaliniai. Solženicyno jėga kaip tik ir glūdi tokių idiomų, sarkastiškų aforizmų, reikšmingų detalių ir vaizdingų epizodų srovėje. Jis yra puikus vaizduotojas, su he-mingvėjišku taupumu. Skaitytojas pajunta degraduojančią, persekiojimo kupiną atmosferą. Išbadėję kaliniai sugniūžta ties skysto viralo dubenėliu, ir sriubos samtis turi didesnę reikšmę, negu laisvė, negu visas gyvenimas. Vis dėlto šuchovas, kad ir nusižemindamas prieš maisto trupinius, sugec laikyti dvasinį orumą ir išlikti sąžiningu, doru žmogumi. Jo kūno ir dvasios sąveika todėl pasidaro itin reikšminga, parodanti, kad ir tokioje skurdžioje aplinkoje žmogus gali ramiai nešti nelaimę, išnaudodamas kiekvieną progelę išsilaikymui, šuchovas tikisi viena gražią dieną ištrūkti iš šito pragaro ir užjaučia šalia gulintį baptistą Aliošą, kuris kalėjime mate religinę misiją kaltei atpirkti.

"žiūrėk, Alioša", pasakė šuchovas, "tau gal taip ir turėjo atsitikti. Kristus tau liepė čionai ateiti. Ir tu čia esi dėl Jo. Bet kurių galų aš čia esu? Ar dėl to, kad 1941 metais jie nebuvo pasiruošę karui? Ar dėl to aš esu kaltas?".

Dantės pragare pirmasis ratas skiriamas antikiniams filosofams — bausmei be fizinių kančių. "Pirmojo rato" pavadinimą Solženicynas metaforiškai pasirinko Mavrino kalėjimui — "šaraškai". kur įkalinti inžinieriai ir mokslininkai vykdo slaptus projektus, šaraškos gyventojams nuolat gre-čia pavojus dėl menko nepaklusnumo ar dėl prievaizdos užgaidų pakliūti į žemesnį ratą. Taip knygos pabaigoje atsitinka su matematiku Neržinu, pagrindiniu romano veikėju.

Neržinas yra humanistas ir puikus gyvenimo stebėtojas. Jis apsisprendžia tapti istoriku, stebi kalėjimo fizinį ir dvasinį milieu, veda sunkiai įskaitomus užrašus ir slepia juos nuo sargų. Kai jam pasiūloma įsijungti į specialų kriptografinio projekto darbą, kuris atliekamas Stalino pavedimu, Neržinas, nors jam už tai žadama laisvė, atsisako. "Tegul jie pirmiausia prisipažįsta, kad nėra teisinga įkalinti žmones dėl jų galvosenos. Tik tada mes nuspręsime, ar jiems atleidžiame". Bent tuo atsisakymu jis trokšta nubausti persekiotojus.

Sakoma, kad kiekvienam laikmečiui gerai aprašyti reikalinga laiko perspektyva. Solženicynas, rašydamas "Pirmąjį ratą", tos perspektyvos neturėjo ir jam buvo lengva įsivelti į žurnalistinių simpatijų bei antipatijų ar nuogų faktų rezginį. Jis to išvengė, į pirmąjį planą pastatydamas ne tirštą fabulą, bet universalinių idėjų ir
žmonių emocijų turinį. Tenka stebėtis, kaip puikiai jis sugeba apvaldyti gausią medžiagą, įvesti net 47 veikėjus ir visiems įkvėpti literatūrinę gyvybę. Siaurame ša-raškos rate ir už jos sienų su kiekvienu fabulos posūkiu atsiskleidžia ne vien tik sovietų sistemos brutalumas, bet ir žmonių būvis: nuotaikos, nuomonės, troškimai, aistros, būkštavimai, tikėjimas, filosofiniai samprotavimai. Kai kurie veikėjų dialogai jaudina kaip Sokrato "Apologija". Solženicynas matematiko tikslumu atsargiai skverbiasi į žmonių vidinį pasaulį. Skaitytojas girdi širdies plakimą ir realybės alsavimą.

Jautriausiame knygos epizode vaizduojama Neržino pasimatymas su žmona Nadia. Susirašinėti jiems draudžiama, pasimatyti galima tik kartą per metus, nors ir tie pasimatymai tęsiasi tik pusvalandį su sargybiniu pašonėje. Neržinui s.:rodo, kad kaliniai jaučiasi laisviau negu žmonos, dėl vyrų bausmės nuolat persekiojamos kaip "liaudies priešai". Pasimatymo pabaigoje Neržinas su širdgėla pasako: "Pamatyti ją tik kartą per metus be teisės pabučiuoti. Jie tikrai spiaudo ant tavęs".

"Pirmajame rate" sukaupta daug ironijos, satyros, sarkazmo, alegorijos, parodijos, jautrių scenų. Ar ne dėl to tik K. Fedinas Išskyrė šią knygą kaip visiškai ne-spausdintiną, atseit, įžeidžiančią sovietų gyvenimą?

Vėžio palatoje", parašytoje 1963-67 isibrėžia Solženicyno intymūs pergyvenimai Taškento ligoninėje 1955). Romano simbolizmas organiškai išplaukia iš rašytojo patirties Aprašomas laikmetis tuoj po Stalino mirties. Palatoje susikoncentruoja buvusio baisaus režimo vaisiai: sužaloti individai, su įvairia praeitimi, su įvairiu mentalitetu, visi kamuojami vėžio, bet visi nepraradę troškimo gyventi, mylėti ir tikėti į ateitį.

Vėžio palatoje" sutinkame ne tik sistemos aukas, bet ir tą psichinę struktūrą bei galvoseną, kuria rėmėsi visa sistema. Rusanovo, aukšto saugumiečio, charakteryje parodomas eilinis valdžios žmogus: be moralinės introspekcijos, be kaltės jausmo, fanatiškai ir oportunistiškai vykdąs partijos įsakus. Jo darbas buvo gilintis į piliečių užpildomas formas (kas jų nepažįsta), išknisti kokį nors mažą netikslumą, sudaryti bylą ir pasiųsti auką į kalėjimą.

Kostoglotovas, Rusanovo antipodas, charakteriu ir pasaulėžiūra atliepia patį autorių. Kostogloto-vo figūra iškyla virš kitų ligonių. Jis mato ir jaučia giliau negu kiti ir nuolat stato pačius kertinius gyvenimo klausimus. Jis negali suprasti Rusanovo metodo, negali prisitaikyti nei prie palatos aplinkos, nei prie savo kančios. Kažkokia nežemiška gyvybinė jėga, dažnai šviečianti pro skepticizmo šydą, stumia jį gyveniman. Kostoglotovas gerbia ir myli moteris, kurios po karo, 20 milijonų vyrų žuvus frontuose, Sovietų Sąjungoje nešė dvigubą naštą: atlikinėjo vyrų darbą ir jautėsi labai vienišos. Tačiau Kostoglotovo santykiai su slauge Zoja ir daktare Vera baigiasi platoniškai: prieš vėžį nukreipta hormonų terapija yra padariusi jį seksualiniu bejėgiu,

Šalia Rusanovo ir Kostoglotovo sukasi ir kiti įdomūs charakteriai, kiekvienas su savita ligos faze, savita laikysena, savita gyvenimo misija. Tiek vyrų, tiek moterų charakteristika įsispaudžia skaitytojo sąmonėje, dažnai sukeldama užuojautos ir pasigėrėjimo jausmus. "Vėžio palatoje" paliečiamos ir anuometinės socialinės temos: primityvūs ligoninių standartai, gydytojų perkrovimas darbu, moterų dalia, rasinė ir etninė diskriminacija.

Žmogaus pavaizdavimas yra Solženicyno romanų stiprybė. Kiekvienas charakteris iškyla kaip raiškus individas ir neištirpsta didžiulėje kalinių masėje, šalia jautraus intelektualo Neržino matome barzdotą, talentingą, vispusišką eruditą filologą Rubiną, kuris kiekviena proga atkakliai gina savo teises; matome paprastą, šeimą mylintį Spiridoną, kuris negali atsakyti į klausimą, koks žmogus yra geras ir koks blogas. Prieš akis iškyla ir didingas dailininkas Kondraševas - Ivanovas, įsitikinęs, kad meno ir žmonių komunikacijos paskirtis yra padėti kiekvienam surasti tai, kas jame glūdi geriausio. Pro visus tuos geraširdžius veikėjus prasimuša tradicinis rusų idealizmas ir nuolatinis rūpestis suprasti žmogaus dvasią ir sąžinę. Alsuoti sąžinės oru jiems yra mieliau, negu pataikauti lagerio tijūnams. Todėl "Pirmajame rate" Korobrovas, tremiamas iš "patogesnio" šaraškos kampo į kietą darbo stovyklą, išreiškia daugelio Solženicyno herojų-miiitį: "Geriau duona su vandeniu, negu pyragas su rūpesčiais", t. y. geriau skurdas ir kančia, negu prabanga su neramia sąžine. Kol sąžinės balsas šviečia, tol žmonių bendradarbiavimas egzistuoja. "Nesugrąžinamas sąžinės praradimas prilygsta nesugrąžinamam gyvenimo praradimui", kategoriškai pasako Neržinas. Dažnai atrodo, kad tie etiniai balsai ataidi iš XIX šimtmečio; Solženycino veikėjai savo šventu paprastumu priklauso tolimai erai, kurios dar nebuvo palietęs modernių laikų brutalumas. Vis dėlto mes jų atidžiai klausomės — balsų, gimusių kalėjimų, stovyklų ir palatų perspektyvoje.

Jei Kremliaus akyse Solženicynas yra rakštis, istorijos akimis žiūrint, jo sąžinės balsas mūsų epochai skelbia tikrąjį humanizmą. Solženicynas taip aistringai teigia "Pirmajame rate": "Galima pastatyti Empire State dangoraižius, įvesti drausmę Prūsijos kariuomenėje, įsteigti už dievus galingesnę valstybinę hierarchiją, tačiau neįstengti palaužti kai kurių žmonių neaprėpiamo pranašumo".
Pranas Visvydas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai