LIETUVOS TEATRO SUKAKTIS Spausdinti
Lietuvos teatro 35 metų minėjimas pavergtoje Lietuvoje kėlė aikštėn lietuvių teatro ryšius su Rusija; reiškė dėkingumą ne tiek lietuvių kūrėjams, kiek jų tikriems ar tariamiems mokytojams.

Minėjimas laisvėje neduoda galimybės taip pat surikiuoti visų teatro veikėjų į bendrą galeriją vardais, pavardėmis ir pridėti kiekvieno darbų sąrašą. Tenka apžvalgoje praeiti paskubom pro daugel simpatingų ir mielų teatro žmonių, gyvų ir mirusių, čia esančių ir tėvynėje palikusių, nors jie nešė po rąstą ar po smilgą bendram teatro pastatui. Žiūrint žmogiškai suprantama, kaip kiekvienas apkarsta, jausdamasis nepastebėtas, ir kaip kiekvienas savo širdyje nušvinta pajutęs, kad į jį nukreiptas šiltas dėmesys. Bet teatras yra kolektyvas. Jam tinka labiau nei rašytojui Vaižganto žodis, kad veikėjas yra nelyginant telegrafo vielos, kuriomis eina prasmingos gilios, deginančios ar žudančios mintys.

Lietuvių teatras buvo taip pat toks laidininkas, reiškėjas, kondensuotojas tautos gyvenamo laikotarpio dvasios — tos pačios dvasios, kuri reiškėsi tuo metu literatūroje, mene, politikoje. Teatro vertė ir didybė reiškėsi tuo, kiek jis, gyvendamas ta pačia dvasia, davė teatrinio palikimo ateinančiai kartai; kiek ugdė ir išvedė į teatrinį gyvenimą naujų teatrinių jėgų; kiek auklėjo žiūrovą ir ugdė teatrinės publikos kadrus, be kurių neįmanoma teatras.

Tautinio lietuvių teatro istoriją pradėjo "Amerika pirtyje" 1898 Palangoje. Ten buvo rodoma kasdieninių žmonių kasdieninė istorija: žydelis, siuvėjas, mergina, norinti pakliūti į Ameriką ir pakliuvusi į pirtį. Publika juokėsi ir buvo patenkinta. Bet tas juokas ir pasitenkinimas kilo iš gilesnio šaltinio, kurį spektaklis tik prakasė, atvėrė. Tai tas, kad žiūrovas pajuto savo galios augimą, naujų laikų pasiilgimą, tikėjimą juos ateisiant. Tai buvo masinė patriotinė manifestacija teatro pavidalu. Tokia pat kaip po 7 metų Vilniaus seimas politinėje scenoje.

Be Vilniaus seimo sunkiai būtų įmanorrrs Vasario 16 aktas; sunkiai būtų įmanomas profesinis teatras be "Amerikos pirtyje", be "Birutės" operetės (1906), be visame krašte išplitusių vaidinimų, lietuviškų vakarų, arba klojimo teatro.  Amerika pirtyje davė pradžią klojimų teatrui, kuris truko iki pat nepriklausomybės ir dar toli į jos laikus įsibrovė. Nebuvo artistų, nebuvo veikalų, nebuvo scenos. Buvo daug ambicijų, nesutarimo, kurie vaidintojų kuopeles gimdė ir vėl žudė. Bet buvo dar daugiau kūrybinio entuziazmo. Iš jo augo du dalykai — augo aktorius mėgėjas, augo teatro žiūrėtojas ir didėjo jo teatrinis alkis.

Tarp vaidintojų kuopelių, kurios kilo Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Petrapilyje, tebus čia primintas vienas jų entuziastas — Juozas Vaičkus. Nuo 1905 iki karo pradžios su savo skrajojančia trupe jis aplankė 50 vietų ir suvaidino 180 spektaklių. Jis pirmasis įsteigė dramos studiją (1916) Petrapily. Iš jos išėjo būsimieji aktoriai — P. Kubertavičius, J. Stanulis, Dineika, Kurmytė, Vaičiūnienė, o 1918 Vilniuje dar Vainiūnaitė, V. Steponavičius ir kt. Tokį kadrą jis paruošė būsimajam laisvos Lietuvos profesiniam teatrui.
*
Lietuva nepriklausoma. Vilnius 1919 užimtas lenkų. Tas faktas subloškė į Kauną ir teatralus, kurie skyrium su savomis mėgėjų trupėmis tenkino publikoje jaučiamą teatro pasiilgimą. O kokis buvo tas pasiilgimas, teiliustruoja B. Sruoga, kuris pasakoja apie tada susidariusį satyrinį klubą. Esą, būrelis jaunų poetų ir dailininkų įsteigė klubą, vardu Vilkolaki. "Steigimas vyksta karo lauko nuotaikoje. Užima vokiečių apleistą ir nežinia kam tuomet priklausantį namą Laisvės Alėjos 3 num. (dabar jo vietoj stovi Ateitininkų namai), išlaužia viena mūrinę vidaus sieną, pasidaro sceną, savavališkai nrisiiungia elektrą, be jokio patento įsisteigia bufetą ir pradeda "linksmuosius posėdžius" su imorovizuojamais vaidinimais . . . Salė visuomet sausakimšai pilna stačių žmonių . . . Publikai sėdėti yra vos keli paprasti suolai ir vienas sudužusio aeroplano propeleris. Užsienio atstovybių palvos ant langų sustoję vargsta, "vaidinimų" žiūrėdami. Tai buvo satyros, dažnai politinės satyros . . . Savaime suprantama, kad tie vaidinimai meninės formos nedaug teturėjo (Lietuva 1918-1938, 215 p.).

Alkis didelis, o teatro tikro, nuolatinio neva. 1920 įsikūrė Meno Kūrėjų Draugiia. Ji pajėgė sutelkti Kaune buvusią ir apylinkėse gastroliavusią A. Sutkaus vaidintojų trupę "Tautos Teatrą", iš Vilniaus atkilusį J. Vaičkų su jo paruoštais aktoriais, pritraukė iš Petrapilio parkilusį K. Glinskį ir Kauno vaidintoją bei režisierių Al. Vitkauską. Jie visi sudarė profesinį lietuvių dramos teatrą.

Pirmas jo spektaklis įvyko 1920 gruodžio 19. Suvaidintos Sudermanno "Joninės". Pastatymas J. Vaičkaus, pagrindiniai aktoriai — jo buvę mokiniai. Šia prasme J. Vaičkus ir laikomas dramos teatro kūrėju.

Tuo pačiu metu organizavosi opera. Jos tikrasis kūrėjas Kipras Petrauskas. Jis buvo vienintelis su teatriniu-operiniu stažu ir gera mokykla. Šalia jo su konservatorijų išsilavinimu, su koncertų praktika ar net operos mėginimu buvo V. Grigaitienė, Galaunienė, Dvarionaitė, A. Sodeika, A. Kutkus, P. Oleka, Byra ir kt., kurie buvo pagrindas steigiamai operai. Pati organizavimo našta teko K. Petrauskui, dirigentui Tallat Kelpšai, choro vedėjui J. Starkai, administratoriui J. Žilevičiui. Pusbalsiu pridėkim dar ir kai kuriuos nuopelnus . . . komendanto organizuojant orkestrą. Jis turėjo prigrūmoti kai kuriems orkestrantams suimsiąs juos ir ištremsiąs, jeigu neis groti į teatrą. Mat, jiems pelningiau buvo groti restoranuose ar kinuose negu gimstančioje operoje, kuria buvo sunku tikėti.

Profesionalinės operos gimimo data yra 1920 gruodžio 31 Verdi "Traviata".
Operos prieglobstyje augo ir baletas. Po penkerių metų, 1925 gruodžio 4 jis savarankiškai pasirodė scenoje su Delibo "Copelia", Dubeneckienės paruoštas.

Taip gimė visos trys teatro šakos. Teatro šeimoje buvo paskutinė — operetė, kuri savarankiškai pasirodė jau vokiečių okupacijos metu.

Nuo 1921 teatrą perėmė švietimo ministerija ir teatras virto valstybinis. Visos trys šakos augo toliau po vienu stogu, buvo valdomos tos pačios direkcijos, kurią skyrė švietimo ministerija. Jei direkcija pajėgė sudaryti teatrui kūrybines sąlygas, reikalingą užuovėją ir saulę, tai jas lygiai juto visi trys tos paties teatro šeimos nariai. Teatras perėjo per šių jo direktorių rankas: L. Giros (iki 1926), A. Sutkaus (1926-28), J. Savickio (1928-30), Olekos Žilinsko (1930-1934?), V. Kasakaičio (1934-35), V. Žadeikos (1935-38?), A. Juškos (1938-40). Visi jie atnešė šį tą naujo teatro gyvenimui. Vieni daugiau, kiti mažiau.

Kai teatras buvo, kai dėl jo buvimo nereikėjo kovoti, ilgainiui pirmykštis eutuziazmas baigėsi. Prasidėjo kietas, ilgas rutinos ir net biurokratijos darbas, kurį ne visi lygiai pakėlė; ir ne visi lygiai išlaikė kilimo ir pažangos dvasią. Pažangos bangų teatro gyvenime galima buvo pastebėti tris ar net keturias. Bangavimas mažiau reiškėsi operos ir baleto šakose. Jose gyvenimas ėjo lygesne linija. Labiausiai bangavo dramoje.

Pirmas tarpas — tai teatro organizavimasis-konsolidavimasis. Jis sutapo su Giros, Sutkaus, Savickio vadovavimo laikais. Visų buvo stengiamasi sutelkti teatrines jėgas. Tai buvo ne taip lengva. Sutkus netrukus šalia valstybės teatro atgaivino savo Tautos Teatrą. Tai truko iki 1936. Kai Sutkus buvo paskirtas Valstybės Teatro direktoriumi, jis įjungė ir savo teatrą — tada jis praturtino teatro kolektyvą naujomis jėgomis. Atėjo iš Tautos Teatro H. Kačinskas, Juršys, Siparis, Oškinaitė, Pinkauskaitė, Tamaliūnas ir kt.

Meninė vadovybė tuo metu buvo K. Glinskio, nuo 1923 atvykusio B. Dauguviečio ir Sutkaus rankose. Jie daugiausia veikalų statė. Glinskis didelės kultūros, kruopščios, apgalvotos ir elegantiškos vaidybos aktorius. Bet jis reiškėsi daugiau savo individualia vaidyba, o ne ansamblio organizavimu. Mokyklos jauniems aktoriams jis maža tedavė. Daugiau mokyklos davė Sutkus, bet jo praktiniams pastatymams trūko kūrybinės vaizduotės. Daugiausia jos turėjo B. Dauguvietis — didelės fantazijos, išradingumo, entuziazmo režisierius. Bet jis neištesėdavo išbaigti ir įvykdyti iki galo savo plano. Jo buvo dideli nuopelnai naujiems autoriams, lietuviškiems, įvesti į sceną, bet teatrinės auklybos priaugliui davė taip pat mažoka.

Antras laikotarpis — teatro meninis kilimas. Kada tai buvo? Į tokį klausimą ir operos ir dramos du atstovai atsakė vienodai: Olekos Žilinsko direktoriavimo laikais. Jis davė gerus mokytojus teatrui. Operai jis pakvietė režisierių Pav-lovskį. Dramai pakvietė režisierių Čekovą, baletui Zvierevą, Obuchovą, Nemčinovą, didelio masto baletmeisterius. Atskiriems spektakliams diriguoti įtraukė pasaulinio masto dirigentus (Malko, Cooper, Couts). Jis pats taip pat režisavo operas ir dramas. Jis savo studijoje stipriausios įtakos padarė jaunimo prieaugliui. Jį sutelkė į Jaunąjį Teatrą. Paties Olekos Žilinsko pastatymų viršūnė lietuviškoje dramoje buvo Krėvės "Šarūnas". Juose buvo naujas tuo, kad nuo Dauguviečio realistinių pastatymų, kurie veikia žiūrovą savo paduodama medžiaga, jis pasuko į teatrinės formos kūrimą. Tuo buvo nauji jo pastatymai lietuviškoje scenoje.

Suprantamas buvo susižavėjimas juo tų aktorių, kurie bijo teatre štampo, sustingusių formų ir nuolat jieško ko naujo. Taikliai išsireiškė H. Kačinskas sakydamas: jam, esą, įdomi kiekviena rolė, kurioje jis gali atrasti savyje ką nors nauja ir gali tai išreikšti. .. Tokios kūrybinės prigimties aktoriai gyre Žilinską ir jo pastatymus. Jį gyrė gal labiausiai teatro teoretikas B. Sruoga (Lietuva 1918-39).


BRONĖ JAMEIKIENĖ  TRYS KARALIAI Vitražas, laimėjęs 100 dol. premiją

Tačiau čia prasideda ir Olekos Žilinsko pastatymų tragedija. Išskyrus "Šarūną", jie nerado publikoje pasisekimo. Nei jo nei jo atkviesto Čechovo pastatymai. Sumesti dideli kapitalai, o publika neina žiūrėti. Tokis pat likimas buvo ištikęs ir Dauguviečio "Šiaip arba taip", kurį Sruoga laikė Dauguviečio kūrybos viršūne. Panašiai ištiko nepasisekimas ir jaunesniojo režisieriaus Jakševičiaus pastatymą "Marko milijonus". O švenčiant 15 metų sukaktis buvo pastebėta, kad publika ligi tada mieliausiai lankė Maironio "Kęstučio mirtį", Čiurlionienės "Aušros sūnus", Šilerio "Klastą ir meilę". Paskesniais laikais mielai lankė tokius "Siuvėjų dienas Silmačiuose", Binkio "Atžalyną", Santvaro "Žvejus", Vaičiūno "Aukso gromatą", "Naujus žmones" ir kitus Vaičiūno veikalus.

Tai buvo ženklas, kad tarp teatro ir publikos atsirado skilimas. Teatras reiškėsi teatrinės formos jieškojimu ir kūrimu. Žiūrovas jieškojo turinio, medžiagos, kuri jį domintų. O domino jį iš pradžių lietuviškas heroizmas, žmogiškieji nesudėtingi jausmų pergyvenimai, a la "klasta ir meilė". Dar daugiau: stiprėjant miesčioniška j ai klasei, nyko ir patriotinio idealizmo pajutimas, jo vietoje stiprėjo pomėgis lengvam žanrui, linksmam vaidinimui, kuris nereikalautų minties ir vaizduotės įtempti, kuris būtų tik pramoga. Šitokiems pomėgiams visuomenėje stiprėjant, turėjo didelio pasisekimo tokie menkaverčiai daiktai kaip Griciaus "Palanga".

Teatras atsidūrė kryžkelėje. Kuriuo keliu: ar meno ar publikai patikimo keliu. Tuo metu paskirtas naujas direktorius V. Žadeika apdėtį išreiškė:

". . . kūrybinė dvasia viešpatavo teatro kūrimosi ir jo gyvenimo pradžios gadynėje. Bet ilgainiui teatras, tai dvasiai "supraktiškėjus", neišvengė pavojaus nugrimsti į šabloniškumą . . .

".. . visi teatre statomi veikalai galima būtų suklasifikuoti dviem kategorijom. Pirmoji kategorija — tai neabejotinos meniškosios vertės kūriniai, kultūrinantieji žmogaus dvasią . . . Pastarieji kasdieniškajam mūsų publikos skoniui kartais atrodo "per sunkūs". Tas tebyloja platesniųjų masių estetinį skonį dar per maža esant kultūriškai rafinuotą. Antrojoj veikalų kategorijoje, kuri gali patenkinti to neaugšto rafinuotumo publikos skonį. . . retai tebūna grynojo meno perlu. .. Šitai kategorijai priskirtinas ir vadinamas "pramoginis" repertuaras, kurs gauna savo pateisinimo tik kaip savotiška išsiblaškymo priemone".

Šitam trečiam laikotarpiui, kuris teko pakelti Žadeikai (1935), teatras išgyveno meninio susilpimo laiką. Oleka Žilinskas pasitraukė, nenorėdamas nusileisti "iki minios". Dauguvietis lankstesnis. Jis apsisprendė duoti žiūrovui to, ko jis nori, ir pripildyti teatro kasą. Jei kiekvienas laikas turi pasirinkti ką nors, apie ką labiausiai šnekėtų ir ką labiausiai koliotų, tai tada tokis puolamasis spaudoje ir diskusijoje buvo teatras. "Siūliau sudaryti teatrui gelbėjimo draugiją", baigė savo kalbą V. Steponavičius "N. Romuvos" diskusijoje.

Tai, kas dėjosi teatre ir dėl teatro, buvo išraiška visos to meto lietuvių visuomenės. Kol neturėjo laisvės, lietuviai į ją heroiškai veržėsi. Kai ją įgijo, sakė minėjimuose prakalbas apie savo heroine praeitį, bet patys nesusidarė naujo ateities idealo, į kurį turi veržtis. Ir ėmė visuomenės didelė dalis stingti dvasiškai, tenkintis patogiu saugiu buržuaziniu gyvenimu. Tai žudė visuomenės dvasios pažangą. Žudė ir teatrą.

Tačiau du dalykai rodė giedrėjančias prošvaistes. Vienas — tai naujas aktorių kelias. Klaipėdoje įkurtame teatre susitelkė jaunasis atžalynas, daugumas iš Olekos Žilinsko Jaunojo Teatro. Klaipėdos teatro, kuris paskui atsidūrė Vilniuje, pastatymai rado daugiau atgarsio publikoje ir pasireiškė kūrybiniais švystelėjimais. Daugiausia K. Juknevičiaus pastatymai. Jie turėjo publikoje didesnio pasisekimo negu Olekos Žilinsko. Galima manyti, greičiausia dėl to, kad šių pastatymų autoriai nebuvo taip atitrūkę nuo tautos kaip Oleka Žilinskas, kuris būdamas svetur, negalėjo jos dvasinio lygio jausti. Ir Klaipėdos bei Vilniaus pastatymuose pasisekė eiti daugiau sintezės keliu — sujungiant ir publikai svarbią medžiagą, turinį ir ryškią realistinę stilizuotą teatrinę formą. Tai buvo prošvaistė iš teatro pusės.

Kita prošvaistė — augo akademinis jaunimas, ir jis paskutiniu metu parodė daugiau susidomėjimo teatru ir buvo paruoštas jo augštesniam lygiui.

Buvo viltis, kad jaunoji Lietuva pralauš bet kurį visuomenės, sykiu ir teatro sustingimą į naują kūrybinę pažangą.

Natūraliai besiplėtojančią teatrinę pažangą nulaužė okupacija. Jos slenkstyje sustojame ir metame dar sykį akis į dvidešimties metų laimėtus rezultatus . . . Įdomių skaičių gali pateikti statistika, tiesa, tik apytikrė, nes sunkiai prieinami šaltiniai, kurie ją patikrintų. Būtent:

Dramos teatras, kaip informavo St. Santvaras, su teatru suaugęs, suvaidino per 20 metų apie 180 veikalų. Jei dar pridėsim ketverius okupacijos metus, tai apie 200. Vadinas, metams tenka 9 dramos premjeros. Imponuojantis skaičius.

Tarp tų veikalų buvo lietuvių autorių per 50. Vadinas, po 2-3 lietuviškas premjeras. Lietuviškų veikalų daugiausia davė Petras Vaičiūnas — 12; toliau Kymantaite-Čiurlioniene — 6, Vincas Krėve — 4; Maironis 3; kiti po 2 ar po 1: Santvaras, Putinas, Alantas, Grušas, Binkis, Petrulis ir kt. Taigi teatras išaugino tik vieną dramaturgą — Vaičiūną. Verstinių veikalų pirmoje eilėje eina klasikai: Shakespeare 6; Šilerio 5; Moljero 5; Ibseno 5, Hauptmanno 4 ir t.t.

Kas daugiausia veikalų pastatė? Dauguvietis — 84, Glinskis 33, Sutkus 11, Oleka Žilinskas 8. (Toliau: J. Vaičkus 3, A. Vitkauskas 1, Gira 1, J. Petrauskas 1, S. Pilka 6, V. Fedotas Sipavičius 6, M. Čechovas 3, A. Žalinkevičaitė 3, K. Juršys 4, A. Jakševičius 1, K. Jurašiūnas 2, B. Lukošius 2, A. Juknevičius 2, A. Marten 1). Vadinas, leista visiems pasireikšti. Iš jaunųjų neabejotini sugebėjimai buvo Juknevičiaus, Jakševičiaus, Monkaus. Bet tarp gyvųjų likęs tik pirmasis.

Jei sustabdysim žvilgsnį prie aktorių jėgų, kurios išaugo jau teatre, rasim daug jėgų, kurios parodė aiškų talentą. Jū eilės pradžioje iš ankstesnių aktorių stovi H. Kačinsko vaizdas, jų eilės gale stovi iš jaunesniųjų M. Mironaitė. Ir vis tai išaugę jau lietuviškame teatre, namie.

Operos teatras pastatė 63 operas — kasmet po tris premjeras. Taip pat skaičius nemažas. Lietuvių kompozitorių buvo šios operos: Jurgio Karnavičiaus "Gražina" (libreto K. Inčiūros), J. Karnavičiaus "Radvila Perkūnas" (libr. B. Sruogos), M. Petrausko, J. Dambrausko "Eglė-Žalčių karalienė", Antano Račiūno "Trys talismanai" (libreto K. Inčiūros), Stasio Šimkaus "Pagirėnai" (libreto St. Santvaro) ... Ar tai tik lietuviui pažiūrėti tos operos, sunku čia spręsti. Bet vienas iš operos žmonių, klausiamas, ar tiktų kurios tų operų svetimai scenai, nurodė į dvi operas — "Radvilą Perkūną" ir "Pagirėnus". Anot jo, "pačios savaime jos nėra efektingos, nebuvo ir mūsų pačių gerai suvaidintos, bet 'Pagirėnu' chorai galėtų patikti ir Metropolitan klausytojui".

Operos pastatymais labiausiai pasižymėjo Pavlovskis. Lietuviškųjų jėgų išvedė tose nedaug, berods, P. Oleka statė.

Dirigentais nuo pradžios buvo Tallat Kelpša. Paskui didžiausi darbai priklausė Bukšai. Tik apie 1935 įsijungė nauja didelio temperamento ir talento jėga — V. Marijošius, išaugusi užsieniuose.

Kai prisimenam solistus, neabejotinai stovi prieš akis didžioji pajėga, K. Petrauskas, bet šalia anksčiau suminėtų teatro pradininkų, randame jau teatro darbo eigoje išaugusius naujus pirmaeilius pajėgius talentus — Nauragį, Kučingį, Mažeiką. Jie yra grynai jau lietuviško teatro padaras, kuriuo galėtų remtis bet kuris teatras ir su didesnėmis tradicijomis. Jau svetimos mokyklos, vakarų auklėtinės, bet pirmaeilės reikšmės operoje įsigijusios pasireiškė V. Jonuškaitė, Rakauskaitė, Staskevičiūtė, Kardelienė, Augaitytė.

Pridėkim dar J. Štarkos puikų chorą. Pridėkim dar dekoratorius, kurių vieni buvo seni meistrai — Dobužinskis, Dubeneckis, Didžiokas, Galdikas; bet taip pat ir lietuviškame teatre išaugę Truikys, Palaima, Andriušis.

Apie baletą tenka pasakyti bent du dalyku. Viena, kad svetimi baletmeisteriai paruošė mūsų atskirus jaunus šokėjus. Bet neparuošė lietuviško su didesniu užsimojimu baletmeisterio. Antai, baletas buvo vienintelė lietuvių teatro šaka gastroliavusi sėkmingai užsieniuose — 1935 Monte Carlo (10 spektaklių) ir Londone (32 spektakliai).

Tokis yra teatro darbų buhalterinis balansas. Tik apytikris ... Tie, kurie juos kūrė, šiandien yra perskelti. Tie, kurie yra likę Lietuvoje, turi sceną, žiūrovą ir algą, bet jie neturi kūrybai pagrindinės sąlygos, be kurios neįmanoma jokia nė teatro kūryba — laisvės. Tie, kurie atsidūrė tremtyje, turi laisvę, bet jie neturi po kojų kitos būtinos teatrui sąlygos — gimtosios žemės, kuri duoda žiūrovą. Dėl to jie yra degraduoti į klojimų teatro padėtį, ar į koncertinį meną.