MATAU TAMSIAS AKIS |
Matau tamsias, įdubusias akis Gelsvam, lyg vaško veide. Ir tylias, kančios pasotintas, Nebyles lūpas. Visa tai matau pavėsyje — Prabėgant šaltai srovei. Tuomet pajuntu tą tuštumą, Kurios nepripildo nei lietūs, Tą alkį, kurio nepasotina Žemės vaisiai, ir troškulį, Kurio nepagirdo gilūs šaltiniai. Sustoju. Ir manyje sustoja Plakusi širdis. Sustoja kraujas, vingiavęs Raizgytose gyslose. Ištirpsta vaško veidas ir Juodos įdubusios akys. |