KELIAVIMAS |
Pabaiga LIV Atsistok prieš mano akis, ir tegu tavo žėrėjimas uždega mano dainas. Atsistok tarp žvaigdžių ir leisk man pajusti, kad nuo jų šviesų užsidegė mano garbinimo ugnis. Žemė laukia pasaulio pakelėje; Atsistok ant žalio jos kilimo, kurį ji nusviedė ant tavo tako; ir leisk man pajusti jos žolėje ir pievų gėlėse savo sveikinimo didybę. Atsistok mano vienumos vakare, kada mano širdis budi vieniša; pripildyk jos vienatvės taurę ir leisk man pajusti savy tavo meilės begalybę. LV Tegu tavo meilė žaidžia mano kalbėjime ir ilsisi mano tylėjime. Tegu ji eina per mano širdį į visus mano judesius. Tegu tavo meilė šviečia, kaip žvaigždės, mano miego tamsybėje ir užteka skaidria aušra mano pabudime. Tegu ji dega mano troškimų liepsnoje Ir teka visomis mano paties meilės srovėmis. Leisk man nešiotis tavo meilę savo paties gyvenime, kaip arfa nešiojasi savo muziką, ir sugrąžinti pagaliau ją tau atgal su savo gyvybe. LVI Tu slepiesi savo paties garbėje, mano Karaliau. Smilčių grūdelis ir rasos lašelis atrodo išdidesnis negu tu pats. Pasaulis nesidrovėdamas vadina savais visus daiktus, kurie yra tavo, tačiau niekados tu jų dėl to nesugėdini. Tu padarai mums vietos, atsistodamas nuošaliai tyloje; todėl meilė užsidega savo pačios žiburį ir jieško tavęs: ji neliepiama ateina tavęs garbinti. LVII Kai iš puotos rūmų sugrįžau atgal namo, vidurnakčio valanda nuramino mano kraujo šokį. Mano širdis staiga tapo tyli, kaip ištuštėjęs teatras su užgesintomis šviesomis. Mano dvasia perskriejo tamsą ir atsistojo tarp žvaigždžių, ir aš pamačiau, kad mes nebijodami žaidėme tyliame savo Karaliaus rūmų kieme. LX Savo rytinėmis dainomis jis pasibeldžia į mūsų duris, atnešdamas mums savuosius saulėtekio sveikinimus. Su juo mes išgename savo gyvulius į laukus ir griežiame fleitą paunksmėje. Mes pametame jį, bet nuolat surandame jį rinkos minioje. Darbingą dienos valandą mes staiga jį užtinkame sėdintį pakelėje ant žolės. Mes žygiuojame, kai jis muša savo būgną. Mes šokame, kai jis dainuoja. Mes lošiame iš savo džiaugsmų ir nusiminimų, kad tęstume jo žaidimą iki galo. Jis stovi prie mūsų laivo vairo, Ir su juo mes supamės viršum pavojingų bangų. Mes uždegame jam savo žiburį ir laukiame, kada mūsų diena pasibaigs. LXII Kai rytą suskambėjo varpai tavo šventovėje, vyrai ir moterys su šviežių gėlių aukomis skubėjo miškingo krašto taku. Bet aš gulėjau pavėsy ant žolės ir leidau jiems eiti pro šalį. Aš manau, jog gerai, kad buvau neužsiėmęs, nes tada mano gėlės užmezgė pumpurus. Baigiantis dienai, jos pražydo, ir aš eisiu vakare tavęs pagarbinti. LXVIII Daug stygų yra tavo liūtoje; leisk man pridėti prie jų ir savo paties stygą. Nes kai tu užgausi savo stygas, mano širdis nutrauks tylėjimą, ir mano gyvenimas susijungs su tavo daina. Leisk man padėti savo paties žiburėlį tarp nesuskaičiuojamų tavo žvaigždžių. Tavo šviesiĮ šventės šoky garsiai plaks mano širdis, o mano gyvenimas susivienys su tavo šypsena. LXIX Leisk, kad mano daina būtų paprasta, kaip pasivaikščiojimas rytą, kaip rasos lašėjimas nuo lapų, Paprasta, kaip debesų spalvos ir lietaus kritimas vidurnaktį. Bet mano liūtos stygos yra naujai suderintos, ir jos išduos garsus tarsi jietys, aštrios dėl savo naujumo. Ir nors šie garsai neturės vėjo dvasios, bet jie užgaus dangaus šviesą; o mano dainų melodijos stipriai grumsis, kad sugrąžintų atgal tavo muziką. LXX Aš mačiau tave griežiant savo muziką gyvenimo šokių salėje; Staigiame pavasario lapų sprogime tavo juokas atėjo pasveikinti manęs, ir, gulėdamas tarp lauko gėlių, aš išgirdau tavo šnabždesį žolėje. Kūdikis atnešė į mano namus tavo vilties žinią, o moteris — tavo meilės muziką. Dabar aš laukiu ant jūros kranto, kad pajusčiau mirdamas tave ir vėl atgaučiau gyvenimo refreną nakties žvaigždžių dainavime. LXXI Aš atsimenu savąją vaikystę, kada saulės tekėjimas, tarsi mano žaidimo draugas, atlėkdavo prie mano lovos šono su savo dienine ryto staigmena; kada tikėjimas nuostabiais dalykais, tarsi šviežios gėlės, kasdien žydėjo mano širdy, žvelgiančioje į pasaulio veidą su vientisu džiaugsmu; kada vabzdžiai, paukščiai, žvėrys, naudingos ir nenaudingos žolės, debesys turėjo pilniausią stebuklo vertę; kada lietaus teškenimas naktį nešė sapnus iš fėjų krašto ir motinos balsas vakare davė prasmę žvaigždėms. Ir tada aš mąstau apie mirtį, apie užuolaidos pasikėlimą, apie naują rytą ir savo gyvenimą, prižadintą šviežiu meilės netikėtumu. LXXII Kada mano širdis nebučiavo tavęs su meile, Pasauli, tavo šviesa prarado savo pilną spindesį, o tavo dangus budėjo per ilgą naktį su savo uždegtu žiburiu. Mano širdis atėjo su savo dainomis prie tavo šono, pasikeitė su tavimi šnabždesiais ir uždėjo tau ant kaklo savo vainiką. Aš žinau, kad ji tau davė turto, kuris bus padėtas drauge su žvaigždėmis. LXXIII Tu užleidai man vietą prie savo lango nuo pat ankstyvos valandos. Aš kalbėjausi su tavo tyliais kelio tarnais, bėgančiais pagal tavo įsakymus, ir dainavau su tavo dangaus choru. Aš regėjau jūrą, nešančią neišmatuojamą savo tylą rimtyje ir besistengiančią atverti savo gelmių paslaptį audroje. Aš stebėjau žemę ištaigingoje jos jaunystės puotoje ir jos susimąsčiusių šešėlių lėtose valandose. Tie, kurie atėjo sėti savo sėklų, girdėjo mano sveikinimus, o tie, kurie gabenosi namo savo derlių ar nešėsi tuščius savo krepšius, praėjo pro mano dainas. Taip pagaliau pasibaigė mano diena, ir dabar vakare aš dainuoju paskutinę savo dainą, kad pasakyčiau, jog aš mylėjau tavo pasaulį. LXXIV Ji teko man, tavo dainuotojo tarnystė. Savo dainose aš daviau balsą tavo pavasario gėlėms ir ritmą tavo šlamantiems lapams. Aš dainavau tavo nakties tylai ir tavo ryto rimčiai. Pirmųjų vasaros lietų skambėjimas virto mano melodijomis ir rudenio derliaus bangavimu. Neleisk, mano Mokytojau, kad mano daina pagaliau baigtųsi tada, kada tu sudaužysi mano širdį, norėdamas įeiti į mano namus, bet leisk jai linksmai sveikinti tave. LXXVII — Keleivi, kur tu eini? — Aš einu maudytis į jūrą, raustant aušrai pagal medžiais nužymėtą taką. — Keleivi, kur ta jūra? — Ten, kur šios upės tėkmė užsibaigia, kur aušra atsiveria į rytą, kur diena nusvyra į prieblandą. — Keleivi, kiek yra tų, kurie eina su tavimi? — Aš nežinau, kaip juos skaičiuoti. Jie keliauja visą naktį su uždegtais žiburiais ir dainuoja visą dieną sausumoje ir vandenuose. — Keleivi, kaip toli jūra? — Kaip ji toli, mes visi klausiame. Besiveržiančių jos vandenų šniokštimas kyla į dangų, kai mes nutildome savo kalbėjimą. Ji vis atrodo lygiai arti ir toli. — Keleivi, smarkiai didėja saulė. — Taip, mūsų kelionė ilga ir slogi. Dainuokite, kurie esate nuvargusios dvasios, dainuokite, kurie esate bailios širdies. — Keleivi, kas bus, jeigu naktis tave pasivys? — Mes atsigulsime pamiegoti, iki naujas rytas išauš su savo dainomis, ir jūros šauksmas užtvindys orą. LXXVIII Kelionės Drauge, Štai mano keleiviški sveikinimai tau! O mano suvargusios širdies Viešpatie, atsiskyrimo ir netekimo Viešpatie, dienos galo pilkos tylos Viešpatie, Štai mano sveikinimai tau iš sugriuvusio mano namo! O naujai gimusio ryto Šviesa, Amžinai trunkančios dienos Saule, Nemarios mano vilties sveikinimai tau! Mano Vadove, Aš esu keliautojas begalinio kelio, Mano keleiviški sveikinimai tau! Išvertė J. Tininis |