Į SAVO KULTŪRĄ MES SUDEDAM TAUTOS ATEITIES VILTIS Spausdinti
JAV LIETUVIU BENDRUOMENES CENTRO VALDYBOS PIRM. ST. BARZDUKO ŽODIS LIETUVIŲ KULTŪROS KONGRESĄ ATIDARANT*
 
Dėl kultūros vaidmens tautos gyvenime
Kalbėti tokio kultūrinio Įvykio proga, kokią turime šiandien, yra ne tik didelė garbė, bet lygiai ir didelis įsipareigojimas: JAV Lietuvių Bendruomenei, pasiėmusiai Kultūros Kongreso organizavimo iniciatyvą, negali juk nerūpėti ir jo visokeriopas pasisekimas. Kongrese juk iškils ir mūsų tautinės kultūros problemų, ir kultūrinio mūsų gyvenimo klausimų. Kai kurie jau tokie seni, kaip ir pati tautinė mūsų kultūra. Į kai kuriuos dar negalime rasti atsakymo. Kai kurie yra nauji, atsiradę su naujai mūsų tėvynę užgriuvusiomis nelaimėmis. Štai kodėl Lietuvių Bendruomenei rūpėjo kviesti mūsų kultūrininkus ir visus savo kultūra besisielojančius lietuvius, kad visi stabtelėtume ties kultūriniais mūsų rūpesčiais, nes, kaip teisingai savo metu yra pabrėžęs prof. St. Šalkauskis, tautai, kuri nori eiti prie savo kultūrinių uždavinių sprendimo, tenka taip pat sąmoningai susirūpinti kultūrinėmis savo problemomis ir jas spręsti su planingu nusistatymu.

Kultūra yra kūrybinių tautos galių vaisius. Kaip gražiai pastebi kitas didis mūsų tautos vyras Vydūnas, kūrybinė galia padaro tautą išrinktą. Todėl tokie žydai šią galią net vadinę savo Dievu. Ir mes, lietuviai, savo tautos ateities ir gyvybės viltis taip pat sudedame j savo kultūros gyvastingumą, šita tiesa buvo pabrėžta Lietuviškos Kultūros Kongrese, įvykusiam? 1935 m. kovo 5 d. Kaune, ją mes prisiminsime ir dabar, po 21-erių metų susirinkę Čikagoje. Ten, Kaune, prof. V. Mykolaitis-Putinas, kalbėdamas mūsų literatūros ugdymo problemomis, sakė:
"Mes manome, kad šiandien lietuvių tautai savos dvasines kultūros—mokslo, meno ir literatūrom reikalas yra toks pat būtinas, kaip duonos kąsn:s. Kai mes nugirstame iš mūsų kaimynų, o ypač priešų, kad mes esame tauta, kuri neturi savos literatūros, arba teturi ją labai menka, tai tokis priekaištas skamba ne tik panieka, bet ir noru bei grasinimu mus nužudyti. Kai gyvenąs Lietuvoi svetimtautis arba klaipėdietis nenori mokytis lietuvi'i kalbos, nes lietuviškai, girdi, nesą ko skaityti, tai mes suprantame, kad literatūros reikšmė nėra menkesne už betkurį kitą gyvybingą dabarties reikalą. Kai pagaliau pats lietuvis dar netaip seniai tėvynes meilės turėjo semtis iš lenkų rašytojų, o ir šiandien dar su pavydu žvalgosi j Pribačio bei vokiečių Buchhandlungo vitrinas, tai mums vėl paaiški, kad stiprinti literatūros produkcijai yra atėjęs paskutinis laikas".

Prof. Mykolaitis-Putinas Kaune įvykusiame kultūros kongrese snecialiai kalbėjo anie literatūros reikšmę tautos gyvenime, bet jo tada tarti žodžiai didele dalimi tinka ir kitoms tautinės kultūros šakoms — muzikai, dailei, vaidybai, apskritai menui. Taigi pasekdami tolimesnę jo minčių eigą, apie šią reikšmę randame štai ką pasakyta:

"Juk literatūra tai nėra vien pramogos dalykas, bet didelėmis dvasios pastangomis sukrautas tautos lobynas, kuriame atsispindi tobuliausia tautos gyvenimo sintezė, jos charakteris ir jos dvasios savybės. Literatūra auklėja tautai jaunąsias kartas ne abstraktiniu įtikinėjimu, bet gyvais pavyzdžiais moko orientuotis įvairiose gyvenimo situacijose, moko pažinti žmogaus sielą ir susidaryti tam tikrus pasaulėžvalgos principus arba bent juos° sustiprėti. Vienas kitas literatūrinis herojus lydi mus nuo pat jaunystės per visą gyvenimą, ir jo žygiuose, jo išgyvenimuose mes nekartą randame save. Knygos lapuose užburta fikcija nekartą tampa realesnė, amžinesnė už apčiuopiamiausią tikrovę. Tokiu būdu literatūra pasidaro gyvas židinys, aplink kurį spiečiasi visa tauta. Atimkime iš tautos literatūrą, išbraukime žymiausius jos rašytojus — ir iš tautos pasiliks griaučiai, beformė masė, pakrikusi, sunkiai suvokiama, nesuprantama paslaptybė. Įsivaizduokime, kad pvz. rusai, kuriuos mes geriausiai pažįstame, neturi nei Puškino, nei Gogolio, nei Dostojevskio, nei Ostrovskio, nei Turgenevo, nei Tolstojaus, nei Čechovo, nei didžiųjų savo lyrikų — ką mes tuomet žinotume apie rusų tauta, apie ruso sielą? Ką pats rusas apie save žinotų? Atimkime iš lenkų didžiuosius patriotus Mickevičių, Slovackį, Krasinski, Sienkevičių, Wyspianskj — ir lenkų tautos nuotaika, o gal ir jos politinis kelias būtų visai kitoks. Jei lenku tau'a šiandien visame pasauly įsigijo atspariausios nutautinimui tautos garbę, tai didelis dėl to ir jų literatūros nuopelnas".

*Kultūros kongreso aprašymas 369 p.

Kultūra — mūsų tautos ginklas
Tai. ka Mykolaitis-Putinas yra pasakęs apie rusus bei lenkus, tinka ir kiekvienai kitai tautai. Ypačiai mums, lietuviams, kurie visas likimines savo teises esame išsikovoję daugiausia kultūriniu savo ginklu. Tik atsiminkme tautinį kultūrinį žemaičių sąjūdį XIX a. pradžioje, vėliau "Aušrą", "šviesą", "Varpą", "Tėvynės Sargą", dar toliau "Vilniaus žinias", "Draugija", "Viltį" ir visą užjūrio lietuvių leidžiamą spaudą, atsiminkime savo chorų ir vaidintojų veiklą (kloiimų teatrus), atsiminkime savo motinų "vargo mokyklas" ir knygnešių laikus — ir bus aišku, kodėl mes tautiškai išlikome ir tebesame gyvi. Kam, jei ne Donelaičiui XVIII a., jei ne Daukantui, Valančiui, Baranauskui. Basanavičiui, Kudirkai XIX a., jei ne Maironiui, Vaižgantui. Vydūnui. Krėvei ir kt. vėlesniais laikais mes turime būti dėkingi už gyvąją tautinę mintį. Stambūs ir svarūs vardai taip pat ir kitose mūsų kultūros srityse — Čiurlionis muzikoj, dailėj, Naujalis ir Sasnauskas muzikoj, Adomas Galdikas, Petras Rimša ir Adomas Varnas dailėj, Kazimieras Jaunius ir Kazimieras Būga — mūsų kalbos moksle ir t.t. Jonas Aistis, "Gabijos" almanache apibūdindamas spaudos laisvės pirmąjį dešimtmetį, kartu pastebi, kad kaikurie čia suminėtieji, ypač pora jų, visais atžvilgiais tinka ir "eksportui":


JAV LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS CENTRO VALDYBA

Sėdi iš kaires j dešinę: Ignas Malėnas — narys švietimui, Stasys Barzdukas — pirm., Alfonsas Mikulskis — narys  kultūros  reikalams, dr. Algirdas Nasvytis — vicepinm.  Stovi iš kaires į dešinę: Julius Staniškis — iždininkas, Juozas Stempužis — narys kult. informacijai, Kazys Augulis — sekretorius.

"Kai kalbu 'eksportui', — sako jis, — tai turiu galvoje ne iškišamą prekę, o vertybę, kuria galime didžiuotis, šiandien ir rytoj. Ir kas yra nuostabu, kad tada buvo jaučiama, sakytume, pati dalykų esme, nors tų galimybių, kurios yra buvusios nepriklausomybes laikais, ano meto žmones neturėjo".

Paskutinėj citatoj užsiminta apie galimybes, kurias buvo sudariusi mūsų kultūrai nepriklausoma Lietuvos valstybė. Iš tikrųjų intensyvesniam kultūriniam gyvenimui yra būtina ir savo mokykla, ir teatras, ir spauda, ir mokslas, ir laisvė, ir pagaliau minimali materialinė gerovė. Tačiau šitų vienų išorinių sąlygų toli gražu nepakako. Prof. St. Šalkauskis, vertindamas mūsų nepriklausomo gyevnimo kultūrinių vertybių balansą, pvz. rašo:

"Todėl per dvidešimt mūsų nepriklausomumo metų mūsų visuotinai reikšmingų kultūrinių vertybių balansas atrodo man labai nekoks. Tuo dar anaiptol neneigiu, kad, kaip buvo pradžioje sakyta, padaryta labai daug kasdieninio kultūrinio darbo, užtaisiusio elementarinius kultūrinius mūsų trūkumus. Bet visai kitas dalykas yra tautinės kultūros žydėjimas visuotinai reikšmingomis vertybėmis, kurios galėtų mums atidaryti kelią j garbingą vietą kultūringų tautų tarpe. Šituo atžvilgiu mums telieka vien viltis, kre'piama į ateitį".

Prof. Mykolaitis-Putinas 1935 m. kultūros kongrese buvo nusiteikęs taip pat gana pes'mistiškai:
"Kiekvienam aišku, kad mažoj tautoj, neturinčioj nei gilesnių kultūros tradicijų, nei turtingo miestelėnų luomo, o teturinčioj tik neturtingą valstietį ir knygos nereikalingą inteligentą, literatūra be valdžios paramos tinkamai tarpti negali. Anksčiau buvo siūlyta įsteigti Kultūros Fondą, kuris paremtų ir literatūrą, buvo siūlyta perorganizuoti knygų leidimą,, skirti stipendijas, konkursus, premijas. Visi tie sumanymai ir dabar dar tebėra aktualūs". (Kitos kultūros sritys, Mykolaičio-Putino manymu, buvo geresnėj padėty: "Lėšų kultūros ir meno reikalam, tiesa, buvo skiriama gana daug, bet jas visas prarydavo teatras, plastika, muzika . . .").


KANADOS LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS KRAŠTO VALDYBA
Žiūrint iš kairės, sėdi: V. Vaidotas — vicepirm., I. Matusevičiūtė — kultūros fondo pirm., B. Sakalauskas— krašto valdybos pirm., E. Senkuvienė — sekr., I. Yakubynas — vicepirm. Stovi, žiūrint iš kaires: V. Sonda — centrinio šalpos fondo pirm., A. Kašemekaitis — valdybos narys, Pr. Kvedaras, ižd., kun. dr. J. Gutauskas — protokolo sekr., dr. S. Čepas — valdybos narys. Nuotraukoje trūksta valdybos nario B. Jackevičiaus.

Tai netolima praeitis.

Maža ką tenka pasakyti apie dabartines sąlygas okupuotoje Lietuvoje: tėvynėje kultūrinio gyvenimo laisvė visiškai užgniaužta, natūrali jo raida sustabdyta, anemijos ir išsekimo negali paslėpti nė patys okupantai. O tai, kas leidžiama ir viešai pasirodo, tėra ne kas kita, kaip dvasios nuodai.

O pas mus? Mūsų tikrovė mūsų pačių gyvenama ir stebima, tad labai gerai pažįstama. Turime šviesaus idealizmo ir gražios iniciatyvos pavyzdžių, šalia jų — rezignacija, apatija, nuovargis, įsipolit;kavimas, ambicijos, turtėjimas, amerikone j imas ir t.t.

Tačiau, kai kalbame apie kultūrinio gyvenimo sąlygas, negalime išleisti iš akių ir tos aplinkybės, kad kultūra, gražiu Jono Aisčio pasakymu, įkvėpuojama, ne įryjama. Kultūrai augti ir bręsti reikia laiko. Reikia kažko didingo ir tauraus. Reikia entuziazmo ir užsidegimo. Ana, kad ir toji mūsų minėta "Aušra": ėjusi nereguliariai, gana skurdaus turinio ir išvaizdos, ilgiau nebeišsilaikiusi, tačiau pajėgusi padaryti tai, kad parapinis reikalas ilgainiui tapo visos tautos reikalu. Taigi sąlygos yra labai svarbus veiksnys, bet jos dar neviskas.

Lietuvių Bendruomenė Sveikina Kultūros Kongresą
Tad štai kokiomis mintimis ir nuotaikomis pasitinkame šį pirmai į JAV ir Kanados lietuvių kultūros kongresą. Suglaustai mes norime pabrėžti ypačiai du dalykus:

1) Tautos kultūra turi būti atremta į pačią tautą. Į kultūrinį vyksmą ir gyvenimą turi būti traukiama visa tauta, taigi ir toji jos dalis, kurią sudarome mes. Todėl vienas iš pagrindinių Lietuvių Bendruomenės siekimų ir yra tas, kad kultūrinio gyvenimo pagrindą ir atramą sudarytų visi lietuviai.
 
2) Tautinė kultūra yra pagrindinis mūsų puolimo ir gynimosi ginklas, todėl reikia viską padaryti, kad jis neiškristų iš rankų tiems, kurie jį laiko iškėlę. Tai vėl yra ne vienos kurios grupės, ne atskirų profesijų, bet visos lietuvių bendruomenės pats gyvasis ir aktualusis reikalas, šioj vietoj ypačiai pabrėžiame: jei kultūra bus palikta viena kaip koks vadas be kareivių, tai visa kita bus tuščia ir nevaisinga.


JAV Lietuvių Bendruomenes Čikagos apygardos valdyba, atlikusi visą kultūros kongreso paruošiamąjį darbą.

Žiūrint iš kaires, sėdi: T. Blinstrubas — I vicepirm., dr. J. Bajerčius — pirm., J. švedas — III vicepirm. Stovi iš kairės: Z. Dailidka — narys organizaciniams reikalams, V. Radžius — II sekr., J. Jasaitis — ižd., St. Daunys — I sekr. Nuotraukoje trūksta J. Deveikio — II vicepirm. Darbo sėkmingumui valdyba buvo pasiskirsčiusi į programos komisiją — dr. J. Bajerčius (pirm.), Vyt. Radžius, J. švedas — ir organizacinę komisiją — T. Blinstrubas, Z. Daunys ir S. Daunys.

Todėl JAV Lietuvių Bendruomenė, kurios vardu turiu garbę ir pasididžiavimą čia kalbėti, nuoširdžiai sveikina visus į šį kultūros kongresą atvykusius, jam dėmesio parodžiusius, jo tikslams pritarusius, savo kultūros būtinybe ir reikšme tikinčius. Ypačiai malonus ir sveikintinas aktyvus mūsų akademinio jaunimo — studentų — dalyvavimas.

Taip pat man didžiai malonu Jums pristatyti kultūros kongreso garbės komitetą ir garbės svečius. Garbės koimteto nariais sutiko būti mūsų dvasinio, visuomeninio ir politinio gyvenimo priešakyje stovį asmenys, tuo suteikdami kultūros kongresui reikiamą svorį ir pripažinimą. Jų eilėse mes turime:

J. E. vyskupą Vincentą Brizgį;

Vliko prezidiumo pirm., buv. Kanados LB krašto valdybos pirm. Joną Matulionį;

Lietuvos įgaliotą ministerį ir nepaprastą pasiuntinį JAV Povilą žadeikį;

Lietuvos konsulus JAV ir Kanadoje Joną Budrį, Vytautą Gylį ir dr. Petrą Daužvardį;

Alto vykdomojo komiteto narius mūsų visuomenininkus "Draugo" red. Leonardą Šimutį, Antaną Olį ir "Naujienų" red. dr. Pijų Grigaitį;

Lietuvos Savanorių Kūrėjų Sąjungos pirm. dr. Kristupą Gudaitį;

Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio reprezentantą dr. M. Anysą.

Kultūros kongreso garbės svečiais turime į JAV atvykusius Lietuvos diplomatijos šefą min. Stasį Lozoraitį ir Vliko vykdomosios tarybos pirm. Aleną Devenienę.

Toliau kultūros kongreso garbės komiteto nariais yra draugijinio mūsų gyvenimo reprezentantai:

abu JAV LB tarybos pirm. — garbės pirm. prel. Jonas Balkūnas ir prezidiumo pirm. Jonas Šlepetys;

Balfo pirm. kan. dr. J. B. Končius ir Kanados LB šalpos Fondo pirm. V. Sonda;

Tautos Fondo įgaliotinė Kanadoje M. Arlauskaitė; ALRK Federacijos pirm. dr. Adolfas Darnusis; Ateitininkų Federacijos vadas Simas Sužiedėlis;
 
Skautų Brolijcs ir Seserijos vadai vyr. sktn. St. Kairys ir vyr. sktn. Ona Zailskienė.

Tautos kultūrą kuria jos mokslininkai ir menininkai. Jie yra švyturiai, spinduliuoją tautos dvasios šviesa. Kultūros kongresas susirinko jų pagerbti, jų darbais pasididžiuoti ir padėką išreikšti už kūrybine šiluma palaikomą tautos gyvybę. Kultūros kongreso garbės komitete mes turime šiuos kūrybinės mūsų dvasios atstovus:

Vilniaus ir Kauno Vytauto Didžiojo universitetų rektorius profesorius Mykolą Biržišką ir Julių Gravrogką;

Kauno ir Klaipėdos konservatorijų direktorius kompozitorius profesorius V. K. Banaitį ir Juozą Žilevičių;

Poetus ir rašytojus — Lietuvos valstybinės literatūros premijos laureatą Joną Aistį, Lietuvos valstybinės literatūros premijos laureatą, "Lietuvių Dienų" redaktorių Bernardą Brazdžionį, redaktorių ir Lietuvos Meno Kūrėjų Draugijos steigėją Faustą Kiršą, kan. Mykolą Vaitkų, "Aidų" žurnalo redaktorių Antaną Vaičiulaitį;

dirigentus Vilniaus ir Kauno valstybinės Lietuvos operos meno vadovus komp. Jeronimą Kačinską ir Vytautą Marijošių;

dailininkus prof. Adomą Galdiką, Vytautą Kazį Jonyną, prof. Adomą Varną ir Telesforą Valių;
aktorius Henriką Kačinską ir rež. Stasį Pilką; solistus — Lietuves operos kūrėją Vladislovą Grigaitienę, lietuvių liaudies dainų interpretatorę Vincę Jonuškaitę, Aleksandrą Kutkų.

Kaip augalui augti yra reikalinga žemė, drėgme ir oras, taip kultūrai augti ir tarpti yra reikalingi tie, kurie ją supranta, globoja ir remia. Todėl kultūros kongreso garbės komiteto narių sąraše randame ir šiuos vardus:

lietuvių kultūros mecenato Kultūros Instituto pirm. prel. P. M. Juro, lietuvių kultūros mecenato Juozo J. Bačiūno, JAV LB Kultūros Fondo pirm. Juozo Kreivėno, Kanados LB Kultūros Fondo pirm. Izabelės Matusevičiūtės, pagaliau istoriko, "Tėviškės Žiburių" red., dr. Adolfo Šapokos ir teatro kritiko "Nepriklausomos Lietuvos" red. Jono Kardelio.

Mes gerai žinome, kad į šį sąrašą pateko ne visi mūsų pagarbos ir pripažinimo nusipelniusieji. Skaudu būtų, jei kas dėl to jaustų skriaudos. Prašau tikėti, kad JAV ir Kanados LB centrinės valdybos, sudarinėdamos garbės komiteto ir garbės svečių sąrašą, ko ko, bet blogos valios tai tikrai neturėjo. Taip pat ne jos kaltos, jei ne visi kviečiamieji atsiliepė.

Pabaigoj dar žodelis ir mums visiems eiliniams lietuviams, kurių yra visų daugiausia ir kurie ir šioj salėj atstovaujami gausiausiai. Jiems pagerbti skiriu šiuos poeto Jono Aisčio žodžius: "Kultūrą, tautos kultūrą kuria ne vieni tiesioginiai mokslininkai ir menininkai, bet lygia dalia ir tie, kurie meno ir mokslo pasigenda, priima ir palaiko".

Bet ryždamies dirbti savo tautai ir trokšdami jai pasiekti patvaresnių vertybių, turime taip pat atsiminti ir tuos, kurie savo kūrybinius laimėjimus mums gyviesiems paliko, o patys išėjo amžinybės keliu. Jų atminimą prašau pagerbti atsistojimu ir rimties valandėle.

Tad geros visiems darbo nuotaikos ir konkrečių žingsnių, realių darbo vaisių. "Vėjo" ir "sūkurių", kurie užgriebtų ko daugiausia lietuvių. Dieve padėk!

Prie registracijos langelių kultūros kongreso organizaciniam kongresui talkino akademikės skautės