TAUTINĖS KULTŪROS IŠLAIKYMAS STUDENTIJOJE Spausdinti
Tautinės kultūros išlaikymo tema šiandien mūsų gyvenime yra bene populiariausia. Ja daug rašoma spaudoje, ji nuolat girdima susirinkimuose, ji gyva pokalbiuose.

Bet niekas, manau, neužginčys, kad lig šiol dar nėra surasta recepto lietuvių kultūrai išlaikyti tremtyje. Kas vienam atrodo priimtina, kitas, žiūrėk, tai jau atmeta. Ne paslaptis, kad ir studentų tarpe yra nesutarimų. Vieni sako, jog kuo daugiau jie su lietuviais bendrauja, kuo dažniau lietuviškoje visuomenėje maišosi, tuo labiau nusivilia lietuvybės ateitimi, krinta į nusiminirną ir nuo jos atitrūksta.

Iš kitos pusės vėl matome, jog nestinga ir tokių, kurie nuoširdžiai yra įsitikinę, kad tik lietuviškoje veikloje pasieks dvasinės pilnatvės. Šie laiko savo pareiga eiti į lietuvišką gyvenimą ir taisyti tai, kas jame yra negera.

Apie tuos gi, kurie "neapsisprendžia" ir jokios gyvybės nerodo, nekalbėsime. Mūsų žvilgsnis labiausiai krypsta į nusiviliančiuosius bei iš lietuviško gyvenimo bėgančiuosius, o taip pat ir į tą gyvenimą ateinančiuosius.

Pasitaiko ir visiškai nuošaliai besilaikančių, kuriems lietuvybė yra artima ir miela. Tačiau tokiose sąlygose studentiško amžiaus jaunuoliui lietuviu išlikti reikės daugiau pastangų ir valios, ypač jeigu jis jau tikrai nusivylė dabartine musų politika ir sava visuomene. Kas domisi lietuviška veikla, tam bus lengviau atsilaikyti nutautėjimo pavojuose.

Kalbėdami apie savo kultūrą, turime mintyje lietuvių tautos dvasinių vertybių reiškimosi visumą. Jon įeina tos vertybės, kurios, dr. J. Girniaus žodžiais tariant, yra "objektyvuotos moksliniais laimėjimais, literatūros veikalais, meno ir muzikos kūriniais". Jos kaip neginčijama žmogiškosios dvasios turinio dalis reiškiasi mūsų tautiškumo lytimis — savo kalba, savu stebėjimu bei suvokimu, savu pergyvenimu bei pažinimu. Suglaustai — tautinė lietuvių kultūra yra tai, kas sava mūsų tautai.

Lietuvių tauta tikrai turi savitų vertybių, kurios ją išskiria iš kitų. Iš to plaukia išvada, kad ir mes turime ką saugoti bei išlaikyti. Tų vertybių saugojimas bei išlaikymas padeda mums ir lietuviais išlikti. Kas moka prieiti prie mūsų tautinės kūrybos gelmių, tas turtėja moksliniais, literatūriniais ir meniniais laimėjimais, tas įžvelgia, kad tie laimėjimai yra tokie pat vertingi, kaip ir kitų tautų, tas pasuka Lietuvos keliu.

Jieškant žodžio išreikšti mūsų santykį su tauta ir jos kultūra, tenka sustoti prie patriotizmo. Patriotizmu suprantame tautinės lietuvių individualybės meilę. Jos pagrinde glūdi noras savo tautai kultūrinio klestėjimo. Ta meilė skatina duoti įnašą tautinės kultūros lobynui, čia taipgi pravartu pastebėti, kad teisingai suprastas patriotizmas nelaiko tautybės nei tautiškumo gyvenimo tikslu. Gyvenimo tikslo reikia jieškoti kitur. Tačiau patriotizmas, skatindamas žmogų reikštis savo tautoje, padeda išsiskleisti jo dvasinėms jėgoms. Tai neįmanoma, kai atsižadama savo tautybės, o neprigyjama svetimos kultūros dirvoje, ši aplinkybė ragina ir mus atkreipti dėmesį į tautinio išsilaikymo prasmę bei reikalą.

Tautos kultūra glūdi jau pačiame žmoguje. Šiuo atžvilgiu, kaip pastebi dr. J. Girnius, žmogus yra didesnis už valstybę ir net pačią kultūrą, nes jis yra kultūros kūrėjas, jos išlaikytojas bei saugotojas ir, žinoma, kartais jos griovėjas.

Mūsų tautos kelias yra sunkus. Jau žiloje senovėje nelengva buvo išlikti lietuviu. Iš vienos pusės ji kardu krikštijo vokiečiai, iš kitos — spaudė slavų tautos. Atrodo, jog Lietuva visą laiką stovėjo didiesiems ant kelio ir maišė jų planus. Tačiau visvien lietuvis palenkė gausius žemių plotus savo valdžiai. Tai padarė daugiausia tvarka, ramybe, pakanta. Senoji Lietuvos valstybė buvo didelės kultūrinės bei civilizacinės reikšmės ir didelio visuomeninio sugebėjimo pavyzdys. Jau 16 a. sukurtas Lietuvos statutas gražiai derino tvarkos ir laisvės principus. Lietuviai juo parodė neginčijamą sugebėjimą tvarkytis ir savo augštos kultūros laipsnį. Neįsivyravo Lietuvoje nė religinė neapykanta, kurios banga nusiaubė Europą reformacijos laikais. Pagaliau ir pačios nepriklausomybės atstatymas ar nerodo gilią lietuvio kultūros sampratą ir organizacinį talentą? Nepriklausomybės metai gi liudija, kad lietuvis yra kultūringas ir pajėgus kūrybai. Nepasiteisino svetimųjų baimė, kad Lietuva nepajėgs savarankiškai tvarkytis.

Tačiau tenka pažymėti, kad mūsų kultūra dar nėra pilnai išugdyta. Palyginus su kitomis tautomis, mes dar ne taip seniai pradėjome puoselėti savo literatūrą, meną ir muziką. To viso priežastys yra gerai žinomos. Užtenka pasakyti, kad dėl jų dar nesame, kuo turėtume būti. Užtai t.kėdami lietuvių kultūros realumu bei gilumu, tikrai turėtume pajusti sąžinės graužimą, leisdami jai sūnyti ir net mirti.

Kiekvienas iš mūsų nori būti lietuviu ir prisidėti prie savos kultūros išlaikymo. Tiesa, yra pasitaikę užmetimų, kodėl kalbama apie savaime aiškius dalykus, būtent apie reikalą išlaikyti lietuvybę. Buvo atsakyta, jog mes tam tikra prasme esame "mažiau lietuviai", kaip mūsų tėvai. Ir iš tikrųjų vyresniesiems Lietuva davė visą kultūrinį gyvenimą ir komunizmo antplūdis reiškė jiems netekimą visko, kas brangu. Mums išvykimas iš Lietuvos nesustabdė gyvenimo, nes jo dar beveik nebuvome pradėję. Daug dalykų, reikalingų asmenybei formuoti, mes gavome jau ne iš lietuviškos aplinkos. Lietuva jau ne vienam iš mūsų bėra gal tam tikra legenda, o ne išgyvenimas.

Tačiau ir mums Lietuva turi būti kas tai daugiau, kaip tie mažų dienų prisiminimai. I Lietuvą mes einame tuo pačiu keliu su bendro likimo vyresniaisiais broliais. Tapome vienos bendruomenės nariais. Visi netekome namų, nors vieniems jie reiškia Nemuno krantą, kitiems — darbą, turtą, aplinką. Įgimtos tėvynės meilės jausmo dėka Lietuva glūdi ir mūsų sąmonėje. Tėvynės netekimą pergyvename panašiai, kaip ir mūsų vyresnieji, nors ryšys su Lietuva bei jos kultūra — mokslu, literatūra, menu — tėra tik dalinis — ne toks gilus, kaip vyresniuosiuose.

Lietuviškoji kultūra mums tik tiek reali, kiek jos aptinkame dainose, paskaitose, knygose bei laikraščiuose, mūsų lankomuose minėjimuose bei parengimuose. Ji tiek reali, kiek palaikoma ryšys su tais lietuviais, kurie patys tikrai gyvena Lietuvos kultūra.

Norint išlikti lietuviais ir išlaikyti bei ugdyti savo kultūrą, reikia trijų dalykų. Pirma — individualaus apsisprendimo. Čia yra svarbu susimąstymas, nes tik juo yra grindžiamas principinis nusistatymas. Išsiaiškinęs tiesą ir ją priėmęs, žmogus lengviau ras būdų jai įgyvendinti. Antra — daug reiškia aplinka. Ji tautinei kultūrai gali būti palanki ar nepalanki. Jaunimui reikia palankios aplinkos. Ją gali sudaryti sava šeima. Tik susipratusioje šeimoje galima suvokti, kodėl ir kaip reikia išlikti lietuviu. Pagaliau trečiasis veiksnys yra organizacinė atrama. Mes jau priklausome vienai ar kelioms lietuvių organizacijoms, taip pat esame Liet. Bendruomenės nariai. Mūsų organizacijų veikla remiasi lietuvišku turiniu. Tai matome ir akademinėje mūsų veikloje. Ir ateitininkai, ir santariečiai, ir akademikai skautai savo narius sąmoningai rengia tautinės kultūros darbui. Ideologines-akademines savo organizacijas iš dalies galime laikyti ir tautinio darbo mokyklomis. Panašiai pasakytina ir apie mūsų bendrąją organizaciją — Lietuvių Studentų Sąjungą JAV. Spauda, studijų dienos, kursai skatina domėtis tautine kultūra ir ją geriau pažinti. Dar daugiau — skatina mus įsitraukti į patį kultūros darbą.


Akademinio jaunimo sekcijos posėdis