DAILININKAS PETRAS KALPOKAS Spausdinti
Petro Kalpoko, įžymiojo dailės vertybių kūrėjo ir nepaprastai įdomios asmenybes mirtį, kaip ir daugelio mūsų kultūrininkų pasitraukimą iš gyvųjų tarpo anapus geležines uždangos, gaubia nežinia. 1945 m. gruodžio 5 d. nutilo taip karštai dailei plakusi jo širdis. "Jis mirė taip, kaip pageidavo, lyg jo norą kas būtų išpildęs: be ilgų kančių, be artimųjų, giminių aimanų. Ramiai užmigo kėdėje, pakėlęs galvą į viršų, lyg dar siekdamas tų viliojančių, užburiančių augštų tikslų, kuriems buvo pasišventęs per visą savo amžių". — Taip nusakė Petro Kalpoko mirties aplinkybes jo sūnus, dailininkas Rimtas Kalpokas "Pergalės" 1949 m. 9 numery, savo tėvo mirties penkmečio proga.

Šie žodžiai, tegu ir tikro sūnaus ranka parašyti, nenušviečia Petro Kalpoko mirties aplinkybių. Iš jo apybraižos apie savo tėvo gyvenimą bei paskutines valandas sužinome tik tiek, kad dailininkas Petras Kalpokas mirė vienišas ir visų apleistas. Neminima net jojo antroji žmona, Olga švedė-Dubeneckienė-Kalpokienė, su kuria dailininkas gyveno iki antrojo Sovietų antplūdžio. Neteko girdėti, kad ji būtų mirusi ar gyva pasitraukusi nuo jo prieš Petro Kalpoko gyvenimo saulėleidį.

Pernai suėjo dešimt metų, kai Petras Kalpokas mirė. Ta proga buvo labai mažai, teisingiau, beveik nieko neišspausdinta apie jį mūsų laisvosios spaudos puslapiuose. Norėdami užpildyti tą spragą, žemiau spausdiname neseniai mirusio dailininko ir dailės kultūros kritiko bei istoriko Igno Šlapelio parašytą dailininko Petro Kalpoko gyvenimo apybraižą. Ji parašyta tremties metais, kai Ignas šlapelis dar gyveno po Vakarų Vokietijos dangum, žinodamas, kad aš domiuosi mūsų kūrėjų gyvenimu bei jųjų kūryba, taip pat prisimindamas mūs j bendrą darbą, teikiant per Kauno valstybes radiofoną reportažų ciklą, pavadintą "Dailininkai apie save", prisiuntė man Ignas Šlapelis savo rašto "Dailininkas Petras Kalpokas" nuorašą su pastaba: "Siunčiu Jums savo straipsnio apie Petrą Kalpoką nuorašą, gal jis bus Jums reikalingas..." Manau, kad patsai metas jį paskelbti ištisai, nes taip įdomiai parašytos apybraižos apie Petrą Kalpoką neteko užtikti. Labai abejoju, kad greitu laiku, ypač dabartinėse mūsų gyvenimo sąlygose, tokios studijos sulauksime.

Vytautas Braziulis

*

1945 m. gruodžio mėn. paliko šį pasaulį populiariausias senosios kartos mūsų vaizdinio meno kūrėjas Petras Kalpokas, apie kurį norėčiau čia papasakoti kaip apie menininką, kūrėją ir žmogų, didį savo darbuose ir išgyvenimuose ir žmogišką iki dramatiškumo kasdienybėje.

Petro Kalpoko populiarumas nėra dirbtiniu būdu pasiektas, spaudos išpūstas. Jo populiarumas yra visai nupelnytas jo asmens nepaprastumu. Jis buvo nepaprastas visur ir visada. Jis turėjo išsidirbęs labai savotišką pasaulėžvalgą, kuri buvo ne iš knygų pasemta, bet susikristalizavusi iš gilaus jo menininko būdo.

Petras Kalpokas gimė Rokiškio apsk. Kvetkų par. Kalpokų vienk. 1877 m. (kovo 31 d.— V. B.). Čia praleido ir vaikystės metus gerai pasiturinčio ūkininko šeimoj. Atlikęs piemenuko stažą, buvo išvežtas į Mintaują gimnazijon, tikint, kad pasimokęs eis į kunigus. Gimnazijoj mokslas jam sekėsi vidutiniškai. Jis labai anksti įsigijo dažų dėžutę ir labiau mėgo laukus, negu gimnaziją. Ten susipažino su T. Purvitu, vėliau tapusiu labai žymiu latvių peisažistu, Rusijos Meno Akademijos nariu. Ta pažintis dar labiau paskatino jaunuolį menui. Per Purvitą jis vėliau susipažino su baronu Manteufeliu, kuris pamėgo jį ir paėmė savo globon — linksmą, sąmojingą gimnazistą. Nuo to laiko P. Kalpokas leisdavo atostogas barono Manteufelio dvare, kaip barono šeimos narys. Ten gyvenimas buvo labai linksmas ir laisvas. Vieną tik pareigą uždėjo jam baronas: kasdien vakare parodyti jam nors vieną naują gamtos etiudą. Baronas nusimanė tapyboje, tad padarydavo tikslių pastabų. Jauno gimnazisto juokavimas per pietus ar šiaipjau didesniuose subuvimuose įnešdavo savotišką, linksmą nuotaiką sustingusioj dvaro aplinkoj. Dvare jis pramoko vokiečių kalbos, įprato skaityti ir naudojosi turtinga ir gausia barono Manteufelio biblioteka. Ten jis įgijo gerą skonį ir gana anksti skyrė geras knygas nuo menkaverčių.

Baigęs penkias klases, jis ryžosi visai atsidėti menui. Tuo pačiu jo santykiai su giminėmis nutrūko. Bet atrodo, kad tėvų ir giminių atsisakymas jį remti jaunajam menininkui nebuvo ypatinga nelaimė. Jį rėmė baronas Manteufelis. Petras Kalpokas įstojo į Odesos Meno Mokyklą ir pradėjo sistemingas meno studijas. To laiko Rusijos meno mokyklos buvo vedamos "peredvižnikų" linkme. Tai buvo Rusijos vaizdinio meno srovė, lygiagretė "narodnikams" literatūroj, kovojanti prieš akademizmo sustingimą ir nutolimą nuo gyvenimo. Šios srovės atstovai rinkosi savo paveikslams siužetus iš kasdieninio gyvenimo arba rusų istorijos ir vaizdavo plačiai masei prieinamu būdu, daugiau rūpindamiesi siužeto išraiška, negu formaline jo puse, kolorito ar kitomis problemomis. Tos srovės žymiausi atstovai buvo: Repin, Surikov, Aivazovski, Kuindži, Gė, Ivanov ir kiti. Todėl ir meno mokyklos Rusijoj buvo "peredvižnikų" dvasios paveiktos. P. Kalpokas neilgai tesimokė Odesos mokykloj, bet vistik "peredvižnikai" paliko jo kūryboj antspaudą.

Iš Odesos P. Kalpokas persikėlė į Muenche-no Meno Akademiją. Tuomet Muenchenas buvo Vak. Europos žymiausias po Paryžiaus meno centras, o Muencheno Akademija rungtyniavo su Paryžiaus Akademija. Bavarijos sostinėje knibždėte knibždėjo visokių "vereinų". Tarp jų visų virė karšti ginčai. Iš tų ginčų ryškiau susikristalizavo "sezessininkų" srovė. Jos atstovai manėsi atsiskyrę ir atsipalaidavę nuo akademizmo. Nors "sezessininkų" ir "peredvižnikų" bendras priešas buvo akademizmas, prieš kurį kovojo abi srovės, bet tos kovos išdavos buvo skirtingos.

Muenchene P. Kalpokas pateko į didelį meno srovių sūkurį. Ten Meno Akademiją jis lankė ilgai, su pertraukomis. Belankydamas pradėjo sėkmingai dalyvauti parodose. Atsirado meno mėgėjų, kurie pradėjo pirkinėti jo paveikslus. Nors tuo metu Paryžiuj viešpataujanti meno srovė buvo impresionizmas, nereikalaująs piešinio griežtumo ir tikslumo, bet Muencheno Akademija vis dar laikėsi senesniųjų tradicijų, piešinį laikė kertiniu vaizdinio meno akmeniu. P. Kalpokas čia labai sustiprėjo ir visą savo gyvenimą liko ištikimas D. Ingres, didžiojo prancūzų menininko, žodžiams: "Jei daiktas gerai nupieštas, tai bus gerai ir nutapytas". Pats P. Kalpokas visur ir visada laikė piešinį meno kūrinio pamatu, be kurio jokiais gudravimais ir dažais negalima nieko rimto padaryti. Taip jis ir mokė savo mokinius, vadovaudamas Kauno Meno Mokyklos tapybos studijai arba paišybos kursams.

Vėliau P. Kalpokui teko pergyventi labai audringą laikotarpį, kai moderniniai "izmai" vieni kitus niekino ir grūmėsi tarp savęs, paneigdami renesansininkų meno pamatus — piešinį, linijinę ir orinę perspektyvą.  Bet P. Kalpoko neviliojo pigūs ir greit vystantys modernistų laurai. Jis neneigė jų spalvinių efektų, bet vis dėlto laikė tvirtesniais meno pagrindais renesansininkų pastovų palikimą, negu modernizmo pavienius laimėjimus. Muenchene gyvendamas, P. Kalpokas dalyvaudavo Lietuvių Dailės Draugijos Vilniuje bei kitur rengiamose parodose.

PETRAS KALPOKAS
GIRTUOKLIS

Drauge su savarankišku menininko gyvenimu P. Kalpokas pradėjo ir šeimyninį gyvenimą: susituokė su visiems žinoma tuometine Muencheno gražuole, Vengrijos žyde. Prie nuolatinio skurdo dar prisidėjo šeimyniniai vargai: gimė sūnus Rimtas, o žmona greit pasirodė serganti labdarybės manija. Labdarybės reikalai jai daugiau rūnėjo, negu savo šeima, tai jo kuklaus uždarbio visai neužtekdavo ir dažnai atsidurdavo tikrų vargdienių padėtyje. Pažymėtina, kad tuo metu P. Kalpokas buvo visiškas abstinentas ir vegetaras.

Įkyrėjus skursti Muenchene, kaip pats P. Kalpokas pasipasakojo, su visu taboru nusikraustė į Budapeštą, kur buvo žmonos giminių. Kai pasirodė miesto gatvėse du apskurę tipai su mažu kūdikiu ant rankų, kažkokių amžių skarmalais apsivilkę, žmonės iš tolo juos aplenkdavo, o kai norėdavę užeiti į kokią krautuvę, šeimininkai skubiai duris uždarydavę ir nenorėdavę įsileisti, nors ir pinigus atkišę rodydavę. Jei kur ir įsiverždavę į krautuvę, tai nenorėdavę jiems nieko parduoti. Tiesa, sprendžiant iš jo anuometinės fotografijos, lengva suprasti, kodėl jie taip nedraugiškai buvo sutinkami. Jis fotografijoj su ilgais plaukais, didele juoda barzda, apžėlusia iki akių, keistais drabužiais, tikras miškinio žmogaus vaizdas.

Budapešte šeimos viltys nepasitvirtino. Jiems vėl reikėjo grįžti į Muencheną ir toliau tęsti skurdžių gyvenimą. Neilgai trukus jo žmona su savo seseria išvažiavo į Olandiją kažkokiais labdarybės tikslais, ir jos daugiau nebematęs. Ji paliko jam mažą kūdikį, tačiau našta gerokai palengvėjo.

Petras Kalpokas pagaliau gerokai uždirbo ir išvyko į Šveicariją. Itališkame kantone, Lugano apylinkėse, augštai kalnuose, susiradęs neakmenuotą žemės aikštelę, ją pigiai nusipirko iš vietos savivaldybės ir apsigyveno savo rankomis pastatytame namelyje. Tai buvo prie kalno uolos prišlieta trisienė, sukrauta iš akmens skeveldrų ir labai primityviai įrengta gūžta. Netoliese iš uolos tryško tyras ir skaidrus šaltinis. Buvęs žavingas plataus akiračio reginys į Komo ežerą. Aikštelėje pasisodino keletą vynuogių krūmų, keletą apelsinų medžių, daržovių, ir taip jis maisto šiek tiek jau savo turėdavęs. Duonos ir kito reikalingo maisto pirktis nusileisdavęs nuo kalno į žmonių apgyventas vietoves. Per savaitę kitą reikėdavę nulipti nuo kalnų. Rimtukas jau buvęs paūgėjęs: nebereikėdavę nešti, pats galėjęs drauge eiti. Apskritai, gyvenimas palengvėjęs, ir jis galėjo atsidėti darbui.

PETRAS KALPOKAS ANTROSIOS ŽMONOS PORTRETAS

Dirbdavęs labai daug. Parduoti paveikslus taip pat nebuvo didelio vargo, o tai ir užtikrino pragyvenimą, tuo labiau, kad vegetariškai maitinantis pragyvenimas buvęs pigus. Taip eremitiškai, bendraudamas tik su sūnumi ir žavinga gamta, pragyveno keletą metų. Prasidėjus pirmajam pasauliniui karui, noromis nenoromis jis turėjo palikti savo mielą buveinę, kur buvo įdėta daug triūso. Be to, karui prasidėjus, paveikslų rinka pakrikusi, iš tapybos pragyventi buvo nebeįmanoma, prireikę kitokių uždarbių j ieškoti.

Iš kalnų nusileido su širdgėla, nusikraustė į Viduržemio pajūrį ir apsigyveno mažame miestely Sestri Levanti, kiek į pietus nuo Genujos. Naujoje gyvenimo vietoje tekę griebtis visokių darbų, kurie neturi nieko bendro su menu. Jis važinėjo su lėlių teatru, tai dirbdavęs kartais pas fotografą retušuotojo darbą, plaukė su žvejais į jūrą žuvauti. Italijoj karo metu iš arti susidūrė su vargo žmonėmis ir pamėgo juos už jų žmoniškumą ir nuoširdumą. Po karo sugrįžęs į Lietuvą sakydavo, kad vargingai gyventi lengviausia tarp italų ir su italais.

Praūžus pirmam pasauliniui karui irratsistačius susisiekimui, Petras Kalpokas sugrįžo į Lietuvą, kur darbas virė visose gyvenimo srityse. Neatsiliko ir visos meno šakos. Menui kelti ir menininkams organizuoti buvo įsteigta Lietuvos Meno Kūrėjų Draugija, sutrumpintai tuomet vadinta Lemenkūdrija, apėmusi tris sekcijas: plastikų, literatų ir muzikų (taip pat jis vaidybos — V. B.). Veikliausia ir triukšmingiausia iš jų buvo plastikų sekcija, gal dėl to, kad jos veikimo sritis, apimdama vaizdinį meną, tautodailę, teatrą ir kitas, buvo labai plat', o taip pat ir dėl to, jog šioj sekcijoj buvo daug temperamentingų ir net įžūlių žmonių. Petras Kalpokas buvo vienas iš šios sekcijos steigėjų, jis veikliai dalyvavo organizaciniame ir kūrybiniame darbe.

1920 m. buvo įsteigti paišybos kursai, kurie vyko dviejuose Liaudies Namų kambariuose. Petras Kalpokas šiuose kursuose pradėjo mokytojauti. 1922 m. kursai buvo performuoti į Lietuvos Meno Mokyklą, kuri sekančių metų rudenį persikraustė į savus rūmus Ąžuolų Kalne. Petras Kalpokas Meno Mokykloj dirbo iki 1941 m. Vokiečiams okupavus Lietuvą, P. Kalpokas pasirodė neturįs jau tinkamų kvalifikacijų būti mokytoju ... Be to, Meno Mokykloje P. Kalpokas nuo to laiko netenka ir asmeninės ateljė, kurią jis turėjo vienoje palėpėje 18 metų. Gavęs tokį neteisingą smūgį, P. Kalpokas pasijuto priblokštas, kadangi ir jo medžiaginė padėtis žymiai pasunkėjo. Nors jis mokėjo iškentėti visas nuoskaudas, tačiau ši buvo ypač skaudi, ir labai dažnai ji tulžim išsiliedavo jo humore.

Iš užsienio P. Kalpokas grįžo su dideliu menininko stažu, su nusistojusiomis pažiūromis į meną ir su dideliu menišku patyrimu. Kaip žmogus, jau buvo perėjęs skaudžią vargų ir moralinių kančių skaistyklą, atseit gyvenimą pažinęs visapusiškai. Jis buvo vėtytas ir mėtytas, užtat gerai žinojo, jog svetimos nuoskaudos žmonių nejaudina, todėl nemėgo savo išgyvenimų dalintis su žmonėmis. Be pajaco kaukės P. Kalpokas galėjo matyti tiktai žmones, kurie buvo su juo artimuose santykiuose ir turėjo tarnybinių ar draugiškų reikalų.

Jis buvo labai pakantrus ir nuolaidus santykiuose su žmonėmis. Ar tai Lemenkūdrijos karštuose debatuose, kur buvo gausu reikalingų ir nereikalingų priekaištų, ar tai Meno Mokyklos posėdžiuose sprendžiant įvairius klausimus, P. Kalpoko pasisakymai buvo tolerantiški ir nuosaikūs, o skoningas humoras dažnai sušvelnindavo net triukšmingiausius ginčus. Dar pakantresnis jis buvo žmonėms, puolusiems į padugnes. Tokie žmonės, kaip Visockis, Francke-vičius, kadaise buvę pačiose visuomenės hierarchijos viršūnėse, bet nusigyvenę iki visiško dvasinio susmukimo, visų buvo nemėgiami ir vejami šalin. Tik P. Kalpoko namelyje jie dažnai surasdavo šį tą užkąsti ir gaudavo nakvynę.

Apskritai P. Kalpokas geriau mokėjo rūpintis svetimais, negu savo paties reikalais. Jo sesuo Šlivinskienė (Slavinskienė?—V. B.) visuomet didžiavosi ir gyrėsi turinti gerą brolį Petrą, padėjusį jai ne tik varge, bet ir sudariusį sąlygas jos vaikams baigti mokslus. Jo antrosios žmonos motina paskutinius kelerius savo gyvenimo melus buvo karšinama Kalpokų namuose. Ji mirė pusę metų išgulėjusi sunkios ligos patale, ir jos slaugytoju buvo ne duktė, bet žentas.

Petras Kalpokas maža tesirūpino savo reikalais, maža tedėjo pastangų karjerai sulipdyti. Jo reikalavimai buvo labai kuklūs ir Meno Mokyklos mokytojo būklė jį visiškai patenkino. Meno Mokykloje gaunama alga sudarė jo pragyvenimo pagrindą, nors šiek tiek uždirbdavo iš privačių užsakymų. Iš tų kuklių pajamų jis susirinko kiek santaupų ir pasistatė kuklų namelį, įsigijo mažutę vieno hektaro sodybą prie Rumšiškių. Jis kaip tik šioje sodybėlėje projektavo kuklią ir romantišką gyvenimo pabaigą, kai bus ištarnauta pensija ir kai nereikės rūpintis pragyvenimo minimumu.

Kalpokų ir Mironų šeimos yra susirišusios giminystės ryšiais. Kun. V. Mironui būnant valdžioje, P. Kalpokui buvo lengvai prieinami pelningesnį užsakymai. Kaip tik tuo metu labai pelningi Įgulos Bažnyčios remonto darbai buvo atiduoti ne jam, bet tautininkui V. Didžiokui. Petras Kalpokas jokiai politinei partijai nepriklausė, niekad nesišliejo prie valdančiųjų, todėl ir puiki proga sugriebti vertingų užsakymų buvo neišnaudota.

Tačiau būtų klaidinga manyti, kad jis neturėjo politinės nuovokos, kad jis nesiorientavo politikoje ir kad jį nedomino joki politiniai įvykiai. Jis turėjo savo aiškias pažiūras, kurias jis, reikalui esant, mokėjo ir ginti. Per vienų vestuvių vakarienę, bešnekučiuojant šį ir tą, kalba kažkaip nukrypo apie Mussolinį ir Italiją. Rimtui begiriant Mussolinį, tėvas įsitraukė į pokalbį su pastaba, jog Mussolinį — tai pavojingas pamišėlis, kuris vėliau ar anksčiau pražudys Italiją. Tai buvo 1938 m., kai Mussolinį buvo nukariavęs Etiopiją ir projektavo naują Romos Imperiją. Įsiliepsnojo ginčas, kuris įgavo tokią nediplomatišką formą, kad vakarienės dalyviams pasidarė labai nejauku. Ekskursija į politines temas sugadino svečiams nuotaikas, ir vienas po kito ėmė skirstytis. Vakarienė buvo baigta pagreitintu tempu. Taip pat ir kitus du vadus (Hitlerį ir Staliną—V. B.) P. Kalpokas laikė tokiais pačiais pavojingais pamišėliais, nors tuo metu jie buvo savo galybės viršūnėse. P. Kalpokui jie buvo niekas kitas, kaip paprasti despotai. Jis nesižavėjo jų žygiais ir laimėjimais, būdamas tikras, kad jie vieną dieną žus, kritę iš debesų: Jis mėgo laisvę ir nepakentė prievartos, kokia ir kokiais tikslais ji būtų įvesta. Despotus jis smerkė visur ir visada, nežiūrint, ar tai visuomeniniame gyvenime, ar tai tarp dviejų žmonių. Tarp mokyklos bendradarbių buvo vienas kitas, kurie buvo despotai savo šeimose. P. Kalpokas, nors ir nepalaikydamas su jais santykių, visiškai nebandė nuo jų slėpti savo nuomonės apie juos, pasakydamas jiems ją į akis ir už akių.

PETRAS KALPOKAS ŽIEMA

Petras Kalpokas buvo menininkas — ir jam to užteko. Prie savo kaip menininko vardo jis nemėgo jokių priedų. Po penkiolikos darbo metų Meno Mokykloje ir dalyvavimo įvairiose parodose, tos mokyklos tarybos posėdžiuose iškildavo klausimas kai kuriuos daugiau nusipelniusius tarnybos narius pakelti į profesorius. Tarp tų kandidatų, žinoma, buvo ir P. Kalpokas. Jis nors ir nesikratė tos garbės, bet ir reikšmės tam titului neskyrė. Jis juokais suabejodavo, kam jam reikalingas šiam titului ministerio patvirtinimas, jei jį profesoriumi jau seniai vadina malkų kirtėjai, vežikai ir smuklių kelneriai. Ir tai buvo tiesa. Visi tie žmonės P. Kalpoką ypatingai gerbė, gal dėl to, kad jis su jais visuomet buvo bičiuliškas ir malonus. Atsitikdavo, kad žiemos metu kur nors Kaune prie Triumfo kino trepsenančius iš šalčio malkų kirtėjus visus iš karto pakviesdavo į kurį restoraną, pavaišindavo vienu kitu stikliuku ir toliau nueidavo savo keliais.  Paskui, žinoma, ne tik tie, kuriuos jis vaišino, bet ir jų draugai iš tolo P. Kalpoką sveikindavo, kaip savo bičiulį, vadindami jį profesoriumi. Jis mėgo tuos žmones, kuriuose jis rasdavo daugiau sielos, negu Metropolio svečiuose, ir jis niekad nepykdavo, nors ši bičiulystė jam kartais brangiai kaštuodavo...

Piniginiuose reikaluose P. Kalpokas buvo nepaprastai sąžiningas partneris. Visuomet jis buvo doras kitų žmonių atžvilgiu ir niekad nesijaudindavo, jei kiti žmonės buvo nedori su juo. Aš turėjau daug piniginių reikalų su juo, kai jis statėsi namiuką. Dažnai man tekdavo jam žiruoti vekselius ar padėti pinigais. Nors daugeliui tai atrodė paprastu lengvabūdiškumu, tačiau nei karto neturėjau keblumų dėl jo vekselių su mano žirais. Taip pat niekuomet neteko girdėti, kad jis kitaip būtų pasielgęs su kitais žirantais ar skolintojais. O tuo tarpu pačiam daug kartų teko atsakyti savo kišene už žirus kitų žmonių vekseliuose. Labai įdomu, kad P. Kalpokas, net ir išpirkęs žiruotą svetimą vekselį, nerasdavo reikalo nei santykius nutraukti su tais žmonėmis. Nebent tik jis būdavo su jais atsargesnis.

Dažnai P. Kalpokui tekdavo sugrįžti namo draudžiamu laiku, kol toks buvo, arba sudainuoti nelaiku ir ne vietoje . . . Už tai, žinoma, atsidurdavo policijos nuovadoje. Jo linksma nuotaika ir sąmojus daug kartų tokiais atsitikimais niūrią protokolo rašymo procedūrą paversdavo paprasčiausiu vodeviliu. Kvatodavo ir policininkai ir sulaikytieji. Tokių spektaklių yra buvę daug visose Kauno policijos nuovadose. Kartą jis su P. Būdvyčiu pakliuvo į policijos nuovadą Šančiuose. Jie buvo uždaryti areštinėn išsimiegoti. Ten radę dar vieną nelaimės draugą. Nuobodu. Kamera apšepusi, nešvari, narai pliki, šalta, krosnis apirusi, matyt, nekūrenama. Jis pasiūlė sutrumpinti nuobodų laiką ir padirbėti prie krosnies išardymo. Taip ir padarė. Kai sekantį rytą policininkas atrakino duris jų išleisti iš areštinės, krosnies kameroje nebuvo, o kameros kampe buvo dailiai sukrautų ir nuo tinko nuvalytų plytų krūva . . . Darbas buvo atliktas, tačiau už jį ne tik nebuvo gautas atlyginimas, bet dar tekę šiek tiek sumokėti...

Pirmaisiais nepriklausomybės metais, kol P. Kalpokas mažai kur tebuvo žinomas, jam tekdavo dažnai susidurti su policija. Vėliau, kai visos nuovados buvo aplankytos, visi policininkai gerai pažino ir po nuovadas daugiau netampydavo. Viešosios tvarkos sargai, pamatę įtartinam stovyje P. Kalpoką, paprastai prašydavo jį eiti tiesiai namo ir neatkreipti į save dėmesio. Tokiais atsitikimias jis būdavo labai mandagus, nusiimdavo skrybėlę, žemai nusilenkdavo, — taip žemai, jog praeiviams sukeldavo nepaprasto juoko. Jei naktį policininkas jo nematydavo, tai jis vistiek nepraeidavo pro jį nepasisveikinęs ir jam nenusilenkęs.

Vokiečių okupacijos metu kartą grįžome su P. Kalpoku iš vienų vaišių. Ėjome Savanorių prospektu. Jau buvo vėlu, gatvėse rodytis tuo metu buvo draudžiama. Kaip tik netoli policijos nuovados jam užėjo noras dainuoti, ir jis užtraukė kažką rusiškai. Pabandžiau sudrausti. Jis tik pakeitė vieną dainą kita, uždainuodamas savo kompozicijos rusiškai itališką popuri:

Tre kabalero senza moneto,
Pili modero in kabineto,
Grande skandalo con policia
Po morde bili — Santa Lucia ...


Vos tik jis baigė Lucia, kai iš tamsos išniro piktas policininkas. Besiderant mums su valdžia, atsirado ir du vokiečiai patruliai. P. Kalpokas prašneko į juos vokiškai, kiek bavarišku akcentu, ima jiems dainuoti linksmas bavariškas daineles, kurios suminkštino vokiečius ir gatvę pavertė maža scena ...

P. Kalpokas - Kaprio salos

Tai tiktai vienas antras epizodas iš Petro Kalpoko skaudaus, kartu ir turiningo gyvenimo. Trumpame straipsnyje jį visą apibūdinti yra labai sunku. Viena tik reikia pasakyti išvadoje, kad, nežiūrint žmogiškų ir tuo pačiu suprantamų silpnybių, Petro Kalpoko gyvenimo kelias būdingas augštu humaniškumu, gausus dramatiškais momentais, kai ir iš po pajaco kaukės pratrūkdavo verksmo ašaros.