GEDIMINAS VILNIUJE Spausdinti


I. Vilniaus įkūrimo legenda
Kiekviena tauta apipina savo didžiuosius įvykius, žygius ar asmenis gražiomis legendomis, lygiai kaip visokios brangenybės ar šventenybės papuošiamos brangakmeniais, filigranais ir ornamentais. Kaip Romos įkūrimo istorijos neįmanoma pradėti be vaizdžios Romulo ir Remo legendos, taip ir senojo Vilniaus pradžia sunkiai Įsivaizduojama be Gedimino sapno apie geležinį vilką. Pagal tą padavimą, atsiradusį pirmojoje XVI a. pusėje, Motiejus Stryjkovskis, o jį sekdami ir kiti istorikai1) Vilniaus įkūrimo garbę priskiria Gediminui. Esą, Gediminas, pastatęs Trakų pilį, bemedžiodamas aplinkiniuose miškuose, nuvykęs su visais savo palydovais į Šventaragio slėnį, kur Vilnia įtekanti į Nerį. Ten Gediminas miške, tarp kalnų, kurie dabar esą vadinami Plikaisiais, be daugelio smulkių žvėrelių, pats pašovęs didelį taurą ir jį nudobęs kalne, kur dabar esanti Augštutinė Vilniaus pilis. Tas kalnas nuo to laiko ir dabar esąs vadinamas Tauro kalnu. Tauro oda ir auksu apkalti ragai ilgai buvo saugojami brangenybių tarpe iki Vytauto laikų. Vytautas iš tų ragų didžiosiose iškilmėse ir priimdamas užsienio pasiuntinius gerdavęs; vieną ragą jis padovanojęs Romos imperatoriui Zigmantui 1429 metais Lucko suvažiavime.

Po medžioklės Gediminas užsnūdęs ir jam sapne pasirodęs didelis geležinis vilkas, kurio staugimas buvęs toks milžiniškas, jog rodęsi, lyg jo viduje būtų staugę šimtas vilkų. Lizdeika, paklaustas apie to sapno reikšmę, šiaip jį išaiškinęs didžiajam kunigaikščiui: šarvuotas vilkas reiškiąs pilį ir Lietuvos valstybės sostinę, kuri būsianti čia įkurta; šimtas staugiaučių vilkų — tai sostinės didybė, kuria ji garsėsianti visame pasaulyje. Po to Gediminas kalne pastatęs mūrinę pilį, o pakalnėje — medinę; vietovę pavadinęs Vilniumi pagal ten esantį upelį Vilnią.

Štai ir Vilniaus pradžia . . . Taigi, Gediminas ir Vilnius tapo dvi neatskiriamos sąvokos to miesto istorinėje literatūroje. Gediminas — seniausio Lietuvos miesto kūrėjas ir Gediminaičių dinastijos pradininkas, Vilnius — jo kūrinys, Lietuvos valstybės širdis. Gedimino kalnas Vilniuje yra tapęs Lietuvos laisvės simboliu, o Geležinis Vilkas — Lietuvos garso ir garbės įprasminimu.

II.  Istorija ir legendos
Tačiau istorija nėra gailestinga įvairiems padavimams, kad ir labai giliai įsmigusiems į tautos sąmonę. Ji, berūšiuodama savo šaltinius, lengva širdimi atideda visokias legendas į šalį. Istorikai tik retkarčiais padabina niūrius istorinius faktus plačiai įsigalėjusiais padavimais, neskirdami jiems didesnės reikšmės. Lengvai jie skiriasi ir su Geležinio Vilko legenda, kuri romantiška skraiste supa Vilniaus Augštutinės pilies griuvėsius.   Jie išskiria ir pasakiškuosius Lietuvos kunigaikščius (Palemoną, Kernių, Kūną), kurie nukelia Lietuvos istoriją į žymiai tolimesnę praeitį. Jie atsisako ir romantiško padavimo, kaip Kęstutis pagrobęs nuo smilkstančio aukuro gražiąją vaidilutę Birutę ir 1.1. Daugeliui praeities mėgėjų toks istorijos puošmenų nuėmimas sukelia gailesčio jausmą, kartais net tam tikrą nepasitenkinimą. Kai kada tokia istorikų elgsena net palaikoma nepatriotišku žygiu. Tačiau mes, norėdami pamatyti savo praeitį tokią, kokia ji iš tikro yra buvusi, turime nusilenkti kartais sausokiems ir dažnai nevisai išaiškintiems istoriniams faktams, daugiau ar mažiau pagrįstoms prielaidoms. Mes, siekdami tikrovės pažinimo, turime vienodu jausmu vertinti ir šviesiuosius ir tamsiuosius mūsų istorinės praeities įvykius bei reiškinius.

Ir senojoje Vilniaus istorijoje tenka mums noromis nenoromis skirtis su daugeliu mūsų tautinius jausmus kutenančių padavimų. Mes skeptiškai pažiūrime į Vilniaus katedroje esantį aprūkusį akmenį, kurį turistų vadovai vaizdžiai nupiešia kaip pagoniškosios šventyklos aukurą, mes prisimename Šventaragio slėnį su Perkūno šventykla tik kaip gražią legendą, greičiausia sukurtą mūsų istoriko Teodoro Norbuto, mes ir Gedimino sapno atsiradimą siejame su XVI amžiumi, kada tas padavimas pirmą kartą paminimas Lietuvos metraštyje, kaip lietuvių kildinimo iš romėnų išdava. Atsisakymas nuo šių visų legendų kompensuojamas naujais tyrinėjimų duomenimis, kurie Vilniaus senovę nukelia į žymiai tolimesnius, negu Gedimino laikus.

III. Vilnius prieš Gedimino laikus
Kaip rodo naujausieji tyrinėjimai, Vilnius ir jo apylinkės jau buvo gyvenamos priešistoriniais ir ankstyvosios istorijos laikais.2) Net tame pačiame Gedimino kalne 1940 metais buvo aptikta sena priešistorinė sodyba, kurios pradžia siekia net V a. po Kr. Tyrinėjimų metu surasta archeologinė medžiaga yra grynai vietinio pobūdžio ir liudija, kad čia gyventa lietuvių. Ta priešistorinė Gedimino kalno sodyba egzistavo iki pat istorinių laikų sąvartos. Didelės svarbos dalyku laikvtinas atradimas XIII a. medinės pilies liekanų. Galimas daiktas, kad Vilnius jau Mindaugo laikais vaidino gana svarbų vaidmenį besikonsoliduojančios valstybės gyvenime. Ta medinė pilis, pastatyta gerai parinktoje strateginėje vietoje, galėjo būti viena svarbesniųjų, jei ne pati pagrindinė, Mindaugo pilis.

Gedimino kalne tuo tarpu turime reikalo su pačia ankstyviausia ligi šiol žinoma Vilniaus sodyba, tačiau jos negalima laikyti pagrindine, iš kurios  vėliau išaugo Gedimino laikų miestas.

Ta sodyba, kuri sudarė branduolį Vilniaus užuomazgai, turėjo būti kalno apačioje. Visur miestai ima kurtis prie svarbiųjų pilių, kurios turėjo ne tiktai ginamąją, bet taip pat administracinę, politinę, ūkinę ir pagaliau religinę reikšmę. Todėl paprastai šalia didesnių pilių atsiranda priešpilių, turinčių išimtinai ūkini pobūdį. Čia ima telktis prekybininkai ir amatininkai, kiek atokiau nuo pilies atsiranda ir prekyviečių, prie kurių ima kurtis miestas su pagrindinėmis kelių arterijomis ir gatvėmis. Toks priešpilis, be abejo, yra buvęs ir Vilniuje, greičiausia palei Nerį nuo Gedimino kalno iki dabartinio Žaliojo tilto, kur anksčiau yra buvusi brasta. Taigi, tiek Vilniaus sodyba, tiek brasta, tiek ir pati pilis kalne jau egzistavo prieš Gedimino laikus. Ta sodyba turėjo būti reikšminga ir gerokai išaugusi, jei Gediminas ryžosi paversti ją nuolatine Lietuvos valstybės sostine.

IV.  Sostinės tapsmo veiksniai
Sena vietovė pasirinkta Lietuvos sostinei dėl daugelio veiksnių. Pirmiausia Vilnius yra buvęs toje srityje, kur kūrėsi istorinė Lietuvos valstybė. Didėjant valstybės teritorijai, kilo reikalas sutelkti vienon vieton valstybės valdymo aparatą. Vilnius tam tikslui dar ir dėl to tiko, nes buvo nuošaliau nuo priešų puldinėjamų vietų. Čia kryžiavosi keliai, ėję sausuma ir Nerimi į kitus svarbius prekybinius bei politinius centrus. Be geografinių veiksnių, Vilnius buvo užėmęs ir patogią strateginę padėtį. Legendarinis Šventaragio slėnis palei Gedimino kalną (dabartinėje Katedros aikštėje), kad ir būdamas slėsnas, bet tiko sustiprintai sodybai įsikurti. Ta vieta, apsaugota Neries ir Vilnios, tiko paties valdovo būstinei, o Gedimino kalnas — ginama j ai piliai pasistatydinti. Todėl ir nenuostabu, kad Gediminas, įvertindamas Vilniaus geografinę, topografinę ir strateginę padėtį, pasirinko tą vietovę savo valstybės sostinei.

Kur Gediminas rezidavo nuo 1316 metų, t. y. nuo savo valdymo pradžios, istoriniai šaltiniai mums nieko nepasako. Spėjama, kad Gedimino tėviškė yra buvusi Senuosiuose Trakuose, kad jis buvęs Trakų kunigaikščiu ir ten turėjęs savo pilį.3) Galimas dalykas, kad Gediminas, atsisėdęs Lietuvos sostan, kurį laiką dar tebegyveno tėviškėje. Kada jis persikėlė į Vilnių, taip pat neturime tikslių duomenų. Pačios pirmosios istorinės žinios apie Gedimino, kaip Lietuvos valdovo, rezidavimą Vilniuje yra iš pačios 1323 metų pradžios. Apie tai sužinome iš jo laiškų.4) Pvz. tų metų sausio 25 d. laiške Liubeko, Bremeno, Magdeburgo ir kt. miestams pažymima, kad laiškas rašytas "Mūsų Vilniaus mieste" (Datum in civitate nostra Vilna).5) 1323 m. gegužės 26 d. laiškuose, rašytuose pranciškonų ordinui Saksonijoje ir Liubeko, Hostoko, Sundo, Greifsvaldo ir kt. miestams minima, kad tie laiškai rašyti "Vilniuje" (datum Vilna) ir kad čia Gediminas turįs pastatęs bažnyčią "mūsų karališkame mieste, vadinamame Vilniumi" (in civitate nostra regia, dieta Vilna).6) Pagaliau 1323 m. spalio 2 d. taikos sutartyje su Livonijos ir Estijos miestais įsakmiai pasakyta, kad ji sudaryta "Mūsų Vilniaus pilyje" (Datum in castro nostro Vilna). Vokiškame tos pačios sutarties vertime pažymėta "uppe dem hus thor Vilne".7)


Gedimino pilies gyvenamųjų pastatų griuvėsiai

Iš tų duomenų galima spręsti, kad Gedimino persikelta į Vilnių dar prieš 1323 metus, nes tais metais Vilnius jau yra buvęs miestas ir tvarkėsi pagal Rygos miesto teises. Be to, Gediminas kalba ir apie savo pilį. Be abejo, Gediminas, prieš įsikurdamas Vilniuje, turėjo pataisyti, perstatyti, ar, greičiausia, pasistatydinti visai naują ginamąją pilį dabar vadinamame Gedimino kalne ir rūmus savo rezidencijai kalno papėdėje. Toje žemutinėje pilyje buvo sutelktos visos svarbiausios jo įstaigos, čia yra buvęs visos Lietuvos politinio gyvenimo centras, čia aplink Gediminą spietėsi pačios žymiausios jėgos, jo darbų ir žygių patarėjai bei vykdytojai. Čia lankėsi kitų kraštų pasiuntiniai ir šiaip svečiai.

V.  Vilnius Gedimino politikos fone
1322-ji ir ypačiai 1323-ji metai buvo labai gyvi Lietuvos ir Vilniaus gyvenime. Gediminas, norėdamas sumažinti ordino pavojų Lietuvai, stengėsi visokiomis priemonėmis išmušti kryžiuočiams ginklą iš rankų. Naudodamasis Rygos arkivyskupo nesantarve su kryžiuočiais, Gediminas jau 1322 m. vasarą kreipėsi laišku į popiežių Joną XXII.*) Šitame laiške nurodomos skriaudos, daromos ordino Lietuvai. Jis trumpai apžvelgia įvykius net nuo Mindaugo laikų. Esąr ir karalius Mindaugas (rex Mindowe) dėl ordino nedorybių turėjęs atsimesti nuo krikščionybės. Ir jis pats dėl to ligi šiol turėjęs likti savo protėvių klaidose. Daugelis jo pirmtakūnų siuntę savo pasiuntinius į Rygos arkivyskupus taikai sudaryti, bet jie buvę žiauriai užmušti. Ir karalius Vytenis (rex Viten) rašęs laiškų legatui Pranciškui ir arkivyskupui Fridrichui, prašydamas atsiųsti du vienuolius pranciškonus, kuriems jau buvusi paskirta vieta ir net pastatyta bažnyčia. Tačiau Prūsų vokiečių ordinas atsiuntęs kariuomenę ir tą bažnyčią sudeginęs.9) Nurodęs dar daugiau ordino žiaurumų net su kunigais, Gediminas sakosi nekovojąs prieš krikščionis, bet prieš neteisybę. Jis pats turįs vienuolių pranciškonų (fratres de ordine fratrum minorum) ir domininkonų (de ordine fratrum praedicatorum), kuriems duodąs visišką laisvę krikštyti ir skelbti krikščionybę. Gediminas esąs pasiruošęs klausyti popiežiaus, kaip ir kiti karaliai krikščionys jo klausą, ir sutinkąs priimti katalikų tikėjimą, kad tik jokiu būdu nebūtų priklausomas nuo ordino.

1323 metais Gediminas iš Vilniaus yra parašęs net kelius laiškus: sausio 25 d. Liubeko, Sando, Bremeno, Magdeburgo, Kolno ir kitiems miestams,10) gegužės 26 d. Saksonijos pranciškonams,11) domininkonų ordinui Vokietijoje12) ir Hanzos sąjungos miestams: Liubekui, Rostokui, Sundui, Greifsvaldui, Štetinui ir Gotlandui.13) Iš jų mes sužinome apie Gedimino vestą politiką. Šiuose laiškuose Gediminas kviečia atvykti vienuolius pranciškonus ir domininkonus, pirklius, riterius, žemdirbius ir įvairiausius amatininkus: dailides, auksakalius, ginklų dirbėjus, mūrininkus, mechanikus, net batsiuvius, kepėjus ir žvejus. Visiems žada geras sąlygas įsikurti. Pažadėta ir tikėjimo laisvė; kartu pranešama jau apie esamas bažnyčias: dvi pranciškonų (viena Vlniuje. antra Naugarduke) ir viena domininkonų, greičiausia, Vilniuje. Kad ordinas nedarytų kliūčių kviečiamiems vienuoliams, pirkliams, amatininkams ir kt. pasiekti Lietuvą, patariama vykti per Mozūrų kunigaikštystę.

Šių Gedimino laiškų tikslas buvo ne tiktai politinis, bet kartu ūkinis ir kultūrinis. Iš vienos pusės, kviesdamas pranciškonus su domininkonais, jis norėjo susilpninti ordino varomą propagandą prieš pagoniškąją Lietuvą, bet iš kitos pusės, susilaukęs gerų žemdirbių ir visokiausių amatininkų, būtų galėjęs pakelti krašto ūkinį, ir kultūrinį lygį. Gedimino laiškai, kiek turima žinių, buvo sudominę Hanzos miestus, bet ordinas trukdė Gedimino planų įgyvendinimą. Neturime pakankamų duomenų spręsti, ar kas nors iš kviečiamųjų pirklių ar visokių specialistų pasiekė Vilnių ir, apskritai, Lietuvą. Greičiausia, Gediminui teko apsiriboti pačiais reikalingiausiais specialistais, gaunamais iš Rygos, su kuria buvo palaikomi gana gyvi ūkiniai santykiai.

1323 metai ir šiaip buvo labai gyvi diplomatinėje Gedimino veikloje. Gediminas, naudodamasis tam tikrais kryžiuočių ordino nesutarimais su livonine šaka ir Rygos arkivyskupu, 1323 m. spalio 2 d. Vilniuje sudarė amžinos taikos sutartį su Rygos arkivyskupu, Saaremos, Tartu ir Talino vyskupais, Rygos miestu ir danų vietininku Taline. Sudarant sutartį, Vilniaus pilyje dalyvavo net 17 atstovų: Rygos arkivyskupo, kapitulos, Saaremos vyskupo, Tartu miesto, Talino, Livonijos magistro ir Rygos miesto.14) Kitais metais rugpjūčio 31 d. popiežius Jonas XXII tą sutartį patvirtino.15)

Netrūko Vilniuje svečių ir iš kitų kraštų. Pvz. 1324 m. lapkričio pradžioje viešėjo ir tarėsi su Gediminu totorių Aukso ordos chano Uzbeko atstovai. 1325 Vilniuje Gediminas išleido savo dar nepilnametę dukterį Aldoną už Vladislovo Lokietkos sūnaus Kazimiero, vėliau žinomo Kazimiero III, arba Kazimiero Didžiojo vardu. Prieš ištekėdama ji pakrikštyta Onos vardu.1") Būta ir kitų svarbių įvykių to meto Vilniaus gyvenime, bet vieną iš įdomesnių epizodų sudarė Gedimino krikšto reikalas.

VI. Gedimino krikšto nesėkmė

Gedimino krikšto bandymų genezė, be abejo, glūdi Rygoje. Gediminas palaikė gana glaudžius ryšius su Rygos arkivyskupu, priklausiusiu pranciškonų ordinui. Iš Rygos parsikviesdinta ir vienuolių, kurie dirbo Gedimino kanceliarijoje kaip lotyniškų raštų vertėjai ir net patarėjai jo taryboje. Popiežius, remdamas Rygos arkivyskupo misiją, jau 1317 metais bandė palenkti Gediminą krikštui,17) bet tik nuo 1322 m. ta akcija pagyvėjo. Rygos arkivyskupui tarpininkaujant, derybos krikšto reikalu tęsėsi iki 1325 metų. Gediminui, žinoma, rūpėjo ne tiek pats krikštas, kiek eventuali Avirjono kurijos parama politinėje plotmėje. Paskutinis Gedimino laiškas, rašytas vienuolio Bertoldo, Avinjoną pasiekė 1324 m. gegužės pabaigoje. Jį nuvežė pats Rygos arkivyskupas, kuris tuo metu lankėsi pas popiežių Joną XXII.'N) Popiežius tuojau 1324 m. birželio 1 d. parašė Gediminui laišką,1") kuriame pranešama, kad jis išsiuntęs du savo pasiuntinius: vyskupą Baltramiejų iš Alėto ir benediktinų abatą Bernardą iš St. Teofriedo. Gediminui priėmus krikštą, žadama popiežiaus parama. Kitame tos pačios datos laiške2") popiežius paveda vienuoliam1;, kunigams ir kryžiuočių ordinui globoti pas Gedimina vykstančius pasiuntinius. Pasiuntiniams suteikiama labai daug teisių: skelbti Kristaus mokslą, krikštyti, šventinti bažnyčias, priiminėti į katalikų bažnyčią grįžtančiuosius stačiatikius bei jų kunigus, atgaivinti seniau buvusias vyskupystes, steigti naujas, jei Gediminas jas tinkamai aprūpinsiąs, skirti vyskupus ir t.t. Pagaliau trečiame tos pat dienos laiške21) popiežius draudžia kryžiuočių ordinui puldinėti Gediminą, nes jis žadąs krikštytis.

Pagaliau 1324 m. birželio pradžioje popiežiaus legatai kartu su ten buvusiu Rygos arkivyskupu iš Avinjono leidosi j tolimą kelionę ir rugsėjo 22 d. atvyko j Rygą. Taigi, jų kelionė tęsėsi daugiau kaip 3 su puse mėnesio (mažesnės delegacijos ar pasiuntiniai atvykdavo daug trumpesniu laiku.22) Legatai, matyti, sužinoję apie pasikeitusį Gedimino nusistatymą krikšto reikalu, patys nebevyko į Vilnių, bet tiek jie, tiek Rvgos arkivyskupas, Rygos miestas ir kiti, nusiuntė pas Gediminą tik savo atstovus, kurie atvyko į Vilnių lapkričio 3 d.23). Atvykę atstovai dar tą patį vakarą buvo pakviesti pas Gediminą, kurį rado besėdintį su savo patarėjais karaliaus rūmuose. Įteikę popiežiaus legatų, Saaremos bei Tartu vyskupų ir Rygos miesto raštus, kuriuos Gediminas maloniai priėmęs, atstovai grižo pas pranciškonus, į jų vadinamąjį viešbutį ar namą (hospitium). Čia jie iš domininkonų Mikalojaus ir pranciškonų Henriko bei Bartoldo sužinojo, kad Gediminas jau yra pakeitęs savo nusistatymą krikšto reikalu.

Kitą dieną atstovai vėl buvo pakviesti pas Gediminą į rūmus; čia jį rado su patarėjais, kurių buvę apie 20. Šio jau ilgesnio pasikalbėjimo metu Gediminas paklausęs atstovus, ar jie žiną, kas buvę parašyta jo laiškuose popiežiui, arkivyskupui ir kitiems. Jie atsakė, kad laiškuose buvęs pareikštas noras priimti Kristaus tikėjimą. Tada Gediminas pareiškė, jog jis neliepęs tai rašyti ir, jei vienuolis Bertoldas, jo raštininkas, tai padaręs, tai pats išsigalvojęs. Gediminas patvirtino rašęs, jog jis popiežių laikąs tėvu, nes jis esąs už jį vyresnis. Ir kitus vyresnius už save laikąs tėvais, taip pat ir arkivyskupą, kuris esąs už jį vyresnis; sau panašius laikąs broliais, o jaunesnius — sūnumis. Krikščionys, esą, garbiną savąjį Dievą pagal savuosius papročius, rusai savomis apeigomis, lenkai vėl savuoju būdu ir mes garbiname Dievą savaip, — ir visi turime vieną Dievą. Trumpai kalbant, Gediminss patvirtinęs laiškų turini, išskyrus tą vietą, kur buvę rašoma apie krikštą. Toliau Gediminas išdėstė atstovams krikščionių, ypačiai kryžiuočių, žiaurumus, daromas skriaudas ir atliekamus naikinamuosius darbus. Tuo ir baigėsi pasitarimai su pačiu Gediminu.

Vėliau dar kalbėtasi su Gedimino atstovais pranciškonų namuose, tartasi taikos sudarymo reikalais ir Gedimino vaitas apklausinėj o vienuolius pranciškonus, kurie Gedimino pavesti redaguodavo jo lotyniškuosius raštus ir net dalyvaudavo jo taryboje (tik pastaraisiais metais jau nebebuvo kviečiami į ją). Čia pranciškonas Henrikas pasisakė rašęs priešpaskutinį laišką popiežiui, kad tas laiškas buvęs išsiųstas su pasiuntimu pas popiežių, kad pakelyje pasiuntinys buvęs ordino suimtas ir sumuštas.24) Klausiamas vienuolis Bertoldas sakėsi rašęs paskutiniuosius laiškus, kurie buvę išsiųsti per Rygą. Gedimino atstovas apkaltino Bertoldą, kad jis sudaręs daug nemalonumų Gediminui, kuris ne-lienęs iam rašyti ppie norą krikštytis. Rygos atstovai dar kartą norėjo pasimatyti su Gediminu ir su juo slaptai pasikalbėti, bet Gediminas nebesutiko, pareiškęs, jog jis dabar esąs užimtas su totorių pasiuntiniais. Tada rygiečiai dar pasiliko kuriam laikui Vilniuje, norėdami nuodugniai ištirti Gedimino atsisakymo krikštytis priežastis. Pagaliau atstovai lapkričio 7 d. išvyko iš Vilniaus ir Rygą pasiekė lapkričio 25 d., t. y. per 19 dienų.23) Taip nesėkmingai ir pasibaigė Gedimino derybos Vilniuje.

VII.   Ir Vilnius tampa Lietuvos sostine

Vilnios ir Neries santakoje pamažu išauga miestas, kuriam buvo lemta tapti Lietuvos sostine. Nuo Gedimino laikų Vilniaus kunigaikštis laikomas vyriausiu, didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Atskiri sritiniai kunigaikščiai yra subordinuoti jo valdžiai. Didžiuoju kunigaikščiu, kartu ir visos Lietuvos valdovu, parenkamas tas sūnus, kuriam tėvas pavesdavo valdyti Vilnių. Nuo Gedimino laikų Vilnius kaskart vis labiau ima augti ir pasidaro miestu tikrąja to žodžio prasme. Kaip jis atrodė, tegalime spėlioti. Tačiau iš kai kurių duomenų galima susidaryti bent apytikrį vaizdą.

Pagrindinį Vilniaus centrą sudarė pilys: Augštutinė, pastatyta vad. Gedimino kalne, ir Žemutinė — vakarinėje kalno papėdėje. Apie tų pilių išvaizdą ir statybos techniką neturime žinių. Padavimas sako, kad Augštutinė pilis buvusi mūrinė, o Žemutinė — medinė. Gediminui, be abejo, turėjo būti pažįstama mūrinės statybos (akmenų ir plytų) technika; jis ir savo laiškuose kvietėsi iš vakarų mūrininkų, tačiau, ar statydamas pilį, jau buvo turėjęs šios srities specialistų, tenka labai abejoti. Žinodami, kad tais laikais daugumas pilių Lietuvoje būdavo statomos iš medžio, reikia manyti, kad ir Vilniaus pilys taip pat yra buvusios medines. Ir Augštutinės pilies kasinėjimų metu neaptikta to meto mūrinės pilies liekanų. Augštutinė pilis, pastatyta kalne, ėjo tvirtovės pareigas, todėl ji turėjo būti apsupta ginamosiomis sienomis ir bokštais.   Tų sienų pamatai galėjo būti ir akmeniniai, bet pačios sienos, greičiausia, buvo suręstos iš rąstų. Nemažos reikšmės pilių gamyboje turėdavo bokštai, statomi ginamosios sienos kampuose ir ilgesnių sienų vidurinėje dalyje. Iš bokštų būdavo šaudoma į besiveržiantį priešą ir ginamos pilies sienos.


Vilniaus Senamiestis nuo Gedimino kalno

Vakarinėje kalno papėdėje, apačioje, buvo pastatyta Žemutinė pilis, kunigaikščio gyvenamieji rūmai. Ši pilis, kur rezidavo Gediminas, taip pat turėjo būti sustiprinta ginamosiomis sienomis, viena Vilnios šaka ir grioviais. Istorinėje Vilniaus literatūroje yra įsigalėjusi nuomonė, kad dabartinė Vilnios vaga rytiniame Gedimino kalno šone atsiradusi Gedimino laikais, kad anksčiau Vilnia tekėjusi pietiniu ir vakariniu kalno šonu ir skyrusi miestą nuo pilies rajono. Esą, Gediminas, statydamas pilį, prakasęs kanalą tarp Gedimino ir Trijų Kryžių kalno ir Vilnios vagą nukreipęs rytiniu Gedimino kalno šonu. Tuo, esą, jis dar labiau norėjęs apsaugoti pilies rajoną.26) Kiti tyrinėtojai įtikinamiau įrodinėja, kad Vilnios nukreipimas rytiniu Gedimino kalno šonu labiau silpninęs, negu stiprinęs strateginę kalno pilies padėtį. Be to, tiek istoriniuose šaltiniuose, tiek ir Vilniaus miesto planuose (1648 metų Getkanto planas) aptinkame duomenų, rodančių, kad seniau pilies rajonas nuo miesto yra buvęs atskirtas upės. Manoma, kad Vilnios vaga nukreipta dabartine kryptimi tik XVII pabaigoje ar net XVIII amžiuje.27) Apskritai, Žemutinės pilies statyba turėjo būti labai gimininga su Augštutinės pilies statyba. Abidvi pilys sudarė vienalytę ginamąją sistemą. Žemutinės pilies rajonas, sustiprintas ginamosiomis sienomis, reikia manyti, apėmė gana didelį plotą, nes čia, be Gedimino rezidencijos, dar turėjo būti ir jo artimiausių patarėjų rūmų. Galimas daiktas, kad 1955-1956 Žemutinės pilies rajono kasinėjimai atskleis ir Gedimino pilies vieną kitą paslaptį.

Pats miestas šliejosi prie pilies rajono, iš dalies buvo kiek nutįsęs palei Nerį, iš dalies išaugęs dabartinio universiteto vietoje. Prekybos centras spietėsi aplink prekyvietę, kuri yra buvusi dabartinių Šv. Jono ir Domininkonų bažnyčių rajone. Deja, šis plotas dabar tirštai gyvenamas ir būtų sunku atlikti tyrinėjimus, kurie leistų nustatyti ne tiktai prekyvietės dydį, jos išvaizdą, bet ir iš viso rekonstruoti Gedimino miesto planą. Šitame rajone ir ėmė telktis amatininkai bei pirkliai, kurie pradžioje, kol yra buvę geri santykiai su Ryga, palaikė su ja gana gyvus prekybinius ryšius. Vilnius tvarkėsi pagal Rygos miesto teisę. Apie tai Gediminas rašo ir savo 1323 m. laiške Liubeko, Rostoko, Štralzundo, Štetino ir kitiems miestams. Ten sakoma, kad naujai atvykusieji į Lietuvą tvarkysis tokia civiline teise, kokia naudojasi Rygos miestas, kol teisininkų būsią sudaryti geresni nuostatai. Miestas Gedimino laikais jau buvo gana išsiplėtęs. Apie tai liudija tas faktas, kad Gedimino apie 1322 m. pastatytoji medinė pranciškonų bažnyčia ir namas (hospitium) yra buvę tolokai nuo paties miesto centro, maždaug prie dabartinės Trakų gatvės. Viena iš pačių svarbiausių gatvių, kartu ir kelių, buvo kelias, ėjęs nuo Neries brastos (prie dab. Žaliojo tilto) Aušros Vartų ir Subačiaus gatvės link. Kita pagrindinė gatvė ėjo maždaug dabartinės Pilies ir Didžiosios gatvių kryptimi. Du svarbiausi strateginiai keliai iš Vilniaus vedė į Trakus ir Medininkus. Namai yra buvę mediniai. Net ir Vytauto laikais daugumas namų dar tebebuvo mediniai, tik bažnyčios ir pati pilis pastatyta mūrinė. Tačiau netrukus, ypačiai XVI-XVII amžiuje, Vilnius pasipuošia labai augštos vertės architektūros paminklais, kuriais jis gali lenktyniauti su kitais Vakarų Europos miestais.

IŠNAŠOS
 
1)    Tas padavimas aptinkamas visuose XVI amž. pradžios platesniosios Lietuvos kronikos variantuose, M. Stryjkovskio, A. Guagninio, A. Vijūko Kojalavičiaus ir kt. raštuose.

2)    J. Puzinas, Vilniaus proistorė (Aidai 6, 1955, 211-219).

3)    Z. Ivinskis, Trakų Galvės ežero salos pilis (Vytauto Didžiojo Kultūros Muziejaus Metraštis I 1941, 137).

4)    Gedimino laiškai yra paskelbti bent keliuose leidiniuose: E. Raczyiiski, Codex diplomaticus Lithuaniae e codicibus manuscriptis in archivo Regiomontano asservatis editus. Vratislaviae 1845; F. G. von Bunge, Liv-, Est- und Kurlaendisches Urkundenbuch. Reval 1852-1873; K. E. Napiersky, Russisch-Livlaendische Urkunden. Petersburg 1868; V. Gidžiūnas, De Fratribus Minoribus in Lituania I, Romae 1950 (4 laiškai) ir kt. Del Gedimino laiškų autentiškumo žr. J. Jakštas, Vokiečių ordinas ir Lietuva Vytenio ir Gedimino metu (Senove II 1936, 5tt, 13-29) ir H. Spliet, Die Briefe Gedimins. Ein Beitrag zu der Geschichte der Stadt Riga. Hinsheim 1953. Abiejuose darbuose nurodoma gausi literatūra tuo klausimu.

5)    F. G. von Bunge, LUB VI, nr. 3069, 467-469; V. Gidžiūnas, De Fratribus Minoribus 82-83 psl.

6)    G. G. von Bunge, LUB II, 143, 144-146; V. Gidžiūnas, De Fratribus Minoribus, 83-84, 84-85.

7)    F. G. von Bunge, LUB II, 152; E. Raczyhski, Codex, 40.

8)    F. G. von Bunge, LUB II, 140-141; V. Gidžiūnas, De Fratribus Minoribus, 81-82.

9)    M. Limanovskis savo straipsnyje Najstarsze Wilno (Wilno i Ziemia Wilenska I, 1930, 143) taria, kad ta bažnyčia buvusi Vilniuje, netoli Neries brastos, bet, kaip matyti iš 1323. I. 25 d. Gedimino laiško, ta kryžiuočių sudeginta praciškonų bažnyčia yra buvusi Naugarduke (V. Gidžiūnas, De Fratribus Minoribus, 21, 82).

10)    F. G. von Bunge, LUB VI. 467-469.

11)    F. G. von Bunge, LUB II, 142-143; E. Raczyhski, Codex, 30-32; V. Gidžiūnas, De Fratribus Minoribus, 83-84.

12)    F. G. von Bunge, LUB II, 141-142; E. Raczynski, Codex, 27-28.

13)    F. G. von Bunge, LUB II, 144-146; E. Raczyhski, Codex,  28-30;  V.  Gidžiūnas, De   Fratribus Minoribus, 84-85.

14)    F. G. von Bunge, LUB II, 150-152; E. Raczynski, Codex, 39-40. Apie tas taikos derybas yra išlikę keli rygiečių pranešimai, plg. F. G. von Bunge, LUB II, 181-182 ir VI, 470-471 ir 473.

15)    F. G. von Bunge, LUB II, 180-184; E. Raczynski, Codex, 33-38.

16)    Aldona Gediminaitë miré 1339 metų gegužes pabaigoje Krokuvoje; ten ir palaidota.

17)    H. Spliet, Die Briefe Gedimins, 10.

18)     H. Spliet, 1. c. 15-17.

19)    F. G. von Bunge, LUB II, 171-172.

20)    F. G. von Bunge, LUB II, 176-178; E. Raczyhski, Codex, 41-42.

21)    F. G. von Bunge, LUB II, 178-179; E. Raczyhski, Codex, 25-26.

22)    H. Spliet, 1. c. 15.

23)    Apie pasiuntinių buvimą Vilniuje ir jų derybas daug smulkmenų sužinome iš jų pranešimų, plg. F. G. von Bunge, LUB VI, 477-483; V. Gidžiūnas, De Fratribus Minoribus, 86-90.

24)    Tas laiškas, greičiausia dingo, ordinui suėmus pasiuntinį (H. Spliet, 1. c. 17).

25)    Šiaip kelione iš Vilniaus j Rygą tęsdavosi apie dvi savaites (H. Spliet, 1. c. 16).

26)    M. Limanowski, Najstarsze Wilno (Wilno i Ziemia Wilenska I 1930, 136) ir kt.

27)    A. Šapoka, Senasis Vilnius (Židinys 10, 1939, 324-325).