IŠ LENKŲ POEZIJOS |
MADRIGALAS ĮSIMYLĖJĖLIAMS Donei Tavo akys stebina mane. Tiek jose Tatarako, Tiek nendrių išlingavau Ir užvožiau blakstiena, Kad patvino — Jau už upės, o netrukus bus Ramiuoju Vandenynu. Jei prileisime, kad meilė gali ginti nuo bangų, Tai aš myliu tave ir esu saulėtas. Ak! Taip suvėlėme peisažą, kad jau tikrai nebežinau, Kur baigiasi žvilgsnis, Ir turiu nemeluotą norą išsimaudyti tavo akyse. Arba užmesti tinklą, Arba, geriausia, uždainuoti su panerta galva, Nors žinau, kad balsas kils paviršiun burbulais. Tavimi besišypsančiais, kaip muilo bombos, Ir kad gerovės, kaip sakau, Maitinančios ant mano rankų savo mažyčius, Pasistengs juos perverti snapų ėdrumu Čia pat, čia pat po paviršium Tavo akių — Nes apie jas rašau. Jerzy S. Sito AUKSINIS PUODUKAS Išdrožiau angeliukus juodu skaptu, Kad man prie lūpų juoktųsi geriant, Minkštu pirštu išglosčiau taurės kraštą, Kad mano lūpas aukso lūpos, kai geriu, Bučiuotų, Ir vynuogių krūmą pasodinau prie mūro, Kur saulė ties siena palinksta, Idant taurės saldi tamsi gelmė būtų Ryto rasa, kurią pakeičia vasara Raudonu vyno spindesiu, Ir taurę ant lentynos pastačiau, Kur dulkės nugula ant aukso, Tarytum musių ramios minios, Ir juodi užmigo angeliukai, Nes mano lūpos — druskos klodai, Ir vyno kraujas — ant laužo dega. Janusz A. Ihnatowicz KAI SNINGA Kai sninga, Liktarnos Tartum eglutės, o naktis krenta ant jų Labai juodais plotkeliais—lyg sniegas. Kai sninga, Vaiski tyla Sukasi ratu lengvam laukimo šoky Ir pakloja vestuvinį rūbą Įsimylėjėlės balta ramybe. Kai sninga, Minkštai girgžda angelo sandalai, Kurs sniege įieško savo sparnų plunksnos. Kai sninga, Švelnėja atbrailos, O akmenys tartum balti pūkuoti triušiai, Kramtą sidabrinius lapojus. Kai mėnuo eina per sniegą, Ant lapų guli žvaigždės. O naktis yra tartum poema Baltom eilėm parašyta. MAIŠTAS EILĖRAŠČIU Ten gimiau. Nesirinkau vietos. Noriai būčiau gimęs paprasčiausia žolėj. Žolės visur auga. Vien tik dykumos manęs nenorėtų. Arba galėjau juk gimti Vėjo kamuolėly, Kai dūsauja oras. Bet gimiau ten. Prikalė mane, kai buvau dar vaikas. O vėliau su grandinėlėm išleido pasaulin. Esu čia. Gimiau ten. Kad bent būčiau jūroje gimęs! Įmagnetinta geležie, Mane vis į ašigalį kreipianti, Sunki esi; be tavęs man taip lengva, Kad aš savo svorį prarandu. Taigi velku tas grandinėles Ir purtau jas kaip karčius. O žmonės iš tenai rėkia: Grįžk! Šaukia: cip, cip, cip. Prosas ir skalsės ant vėjo. Šuva į gurbą. Aš esu poetas (reikia pasivadinti). Kalba mano grandinės. Žodžiai mano raištis. Ten gimiau. (Noriai būčiau gimęs paprasčiausia žolėj). Bohdan Czaykovoski ŽINOJIMO LIŪDESYS Jūsų pasaulis Pažįsta atomo paslaptis, Bet nepažįsta gyvenimo paslapčių. Jūsų pasaulis Turi geležinius raumenis, Bet jūsų sielos sielos iš papier-mache. Jūsų pasaulis Įsirausė į brandžią žemę, Bet neturi dangaus ties galva. Jūsų pasaulis Turi paragrafų teisingumą, Bet nežino Gimimo prasmės. Todėl atmetu pasaulį, Kuriame pritrūko vietos meilei. Todėl atmetu pasaulį, Kur teisingumas — nusikaltimas. Verčiau maitinsiu savo bejėgiškumą Vėjų riksmu tarp pinijų šakų. Verčiau gaudysiu sidabrines draugystės žuvis Nuoširdžiu širdies vylium. Tokia yra mano tiesa, Viso kito paklaus manęs Dievas. NAUJI 55 METAI Ant atdaro Guliverio delno Egzotiški šokiai, meilės scenos drąsios Ir jautrios podraug, Sunkių eilių deklamacija, Dirbtinės Šviesos dirbtinės ir šventė Hyde Parke. Linksminasi liaudis, Linksminasi rūmai Liliputo karalystės Ant atdaro Guliverio delno. Ir stebi liaudis, Ir stebi rūmai Šypsančias Guliverio lūpas. Įdomu jiems, Kiek gerų manierų laimėjo Guliveris iš blogos pasakos. Zygmunt Lawrynowicz |