DAINA |
Ją susitikdavau ant viešo kelio . . . Mėlynaakio lino degančiam bare . . . Miškų rimty po skrybėle žalia, Snieguotų tolumų aiduos varpelio . . . Nuo stono krintančiu lietaus lašuos . . . Dienų paradų žingsniuose mažuos . . . Ji niekad neužeidavo nakvynės, Nebeužmigdavo pūkuos nei ant akmens . . . Lyg himnas, kylančio iš gilumų, želmens, į didį užbaigtą stebuklą pynės . . . Aš ją, paženklintuos mirtim, kraštuos, Kaip žemės brannią dovaną, nešuos. |