EILĖRAŠČIAI |
PILNOJI SĄMONĖ TU neši mane, pilnoji sąmone, geidžiantis Dieve, po visą pasaulį. beveik girdžiu tavo balsą, tavo vėjinį balsą, kurs užlieja visą judėjimą, visas spalvas ir šviesas amžinas ir jūrines. Tavo baltaugnis balsas vandens visumoj, laivas, dangus smagiai linvuoja kelius, raižydamas savo šviesa mano juodo kūno tikrąją orbitą su žibančiu deimantu savo viduj. VISI DEBESYS DEGA VISI debesys dega, nes aš tave radau, geidžiantis ir geidžiamas Dieve; šviesos triukšmo pakilusiam šauksme augšti tamsūs violetiniai degalai (skarlatiniai, mėlyni, raudoni, geltoni). Nuo apskrito horizonto visi jie ateina liepsnojančiu sambūriu apglėbti vilties ratu mano atliepianti tikėjimą. (Jūra—tyrai su Dievu, kurs apvalioj sąmonėj kalba man ir dainuoja man, kurs pasitiki manim ir duoda man tikrumo; dėl tavęs einu aš žingsniu budriu į save atsirėmęs ir žinau, jog mano kelionė veda mane prie žmogaus manęs laukiančio pakartotinio susitikimo uoste). Visi debesys, kurie buvo, kurie yra ir kurie bus, mane supa aiškumo ženklais; jie man augštas užtikrinimas tos gilios oro gelmės, kurioj aš gyvenu, tikras pakilimo pakilimas, pakilimas atlyginimo gilioj augštumoj. SU PIETŲ KRYŽIUM PIETŲ kryžius paniro debesy ir žiūri deimantinėm akim į mano akis gilesnes negu meilė, su visad žinoma meile. Jis buvo, jis buvo, jis buvo visame mano vidaus žydram danguje; jo keturios akys buvo tyra sąmonė, nenutrūkstąs grožybės sprendimas, kurs manęs laukė kometoj, kurią aš balnodavau būdamas vaikas. Ir priėjau, priėjau mano priešpaskutinę iliuzijos dieną prie Dievo manęs sąmoningo ir mano, idant bučiuočiau jo akis, jo žvaigždes, keturiais gyvos meilės pabučiavimais; pirmas j jo kaktos akis; antras, trečias, į jo rankų akis ir ketvirtas j tą jo augštasirenišką kojos akį. Pietų kryžius mane saugo paskutinėj mano nekaltybėj, grįžimo kelyje prie dievakūdikio, kuriuo aš buvau vieną dieną Ispanijoj, manam Moguere. IT žemai, labai žemai po manimi, kalnuotoj žemėj, kuri siekia mano tiksliausiąjį gilyn skendimą, viena tylinti motina mane priglaudžia taip, kaip priglausdavo prie gyvo savo rūbo, kai aš baltom kometom jodinėjau; ir jaučia ji draug su manim visas žvaigždes amžinybėje pilnos ir apvalios nakties. |