PROTESTANTIZMO KRIZĖ LIETUVOJE Spausdinti
Protestantizmo kritimo priežasčių yra priskaičiuojama visa eile. Paprastai pirmiausia pradedama jų susiskaldymu. Begliaudy damas naujosios bangos atslūgimą, J. Purickis plačiau negu visi kiti yra sustojęs ties protestantizmo sueižėjimu, vedusiu ligi tarpusavio aštrios kovos. Lietuvoje prieš arijanizmą išėjo kovon kalvinistai. Pats Išganymas, Kristaus Dievybė, Jo tapimas žmogumi, Trejybė, Sakramentai, komunija ir panašūs klausimai kėlė didelius ginčus ir daugybę skirtingų nuomonių.

Sutemos protestantams ėmė užslinkti po Radvilos Juodojo mirties, nes sektų tik dar labiau padidėjo. Jų buvo imta skaičiuoti dešimtimis, ir Lietuvoje, pvz., įvairių protestantų atskalų vardų amžininkai surinkdavo iki 72. Tame religiniame protestantų sąmyšyje Lietuvoje, žinoma, labiausiai išsiskyrė trys svarbiausios jų šakos, būtent, kalvinistai, liuteronai ir arijonai. Paskutinieji, kaip Kristaus dievybės neigėjai, dar vadinami antitrinitarais, t. y. nusistačiusiais prieš Švč. Trejybę. Be to, jie dažnai vadinami Lenkijos broliais — "Fratres Poloniae". Kadangi tarp Lietuvos ir Lenkijos ari jonų nesklandumus lygino Faustas Socinas, tai čia arijonai dar būdavo vadinami ir "socinijonais". Šitie keturi skirtingi vardai tačiau apipavidalino tą pačią sektą. Ji daugiausia įnešė triukšmo ir Lietuvoje, nes ji ir etnografinėje Lietuvoje keliose vietose turėjo savo bendruomenių (Vilnius, Kėdainiai, Tauragė).

Arijonai buvo radikaliausi iš reformacijos metu pasireiškusių sektų. Jie ne tik atmesdavo ir Dievo malonę, — ir Sakramentus ir pačią Kristaus dievybę, — bet jie savo tarpe nebuvo vieningi ir dėl Šv. Dvasios, kurią dalis arijonų neigdavo. Arijonai buvo pasišovę savo reformas nešti ir į viešąjį socialinį bei ekonominį gyvenimą.

Arijonai turėjo veikėjų — rašytojų, kurie, žinoma, savo polemines knygutes spausdino lenkiškai ir lotyniškai. Paminėtini Petras iš Goniondzo, Martynas Čekavičius, Andrius Wiszo-waty (iš Šumsko). Paminėti dar reikia žymų arijoną polemistą italų gydytoją J. Biandratą, kuris pas M. Radvilą Juodąjį buvo gavęs prieglaudą.

Pats žymiausias tačiau arijonas ir jų "galva" skaitėsi Simonas Budny, buvęs kalvinistas.

Jo gausiuose raštuose yra tačiau tokių miglotų vietų, kurios eina iki nesąmonių. Todėl jėzuitas P. Skarga ir yra buvęs tos nuomonės, kad Budnio raštai reformacijai yra atnešę daugiau žalos negu nuostolio Katalikų Bažnyčiai.

Lietuvoje arijonų eilėse buvo stambių didikų. Žymiausiu jų laikomas Jonas Kiška. Į 1568 metų Vijos sinodą, kurį aprašo minėtasis Budny, buvo susirinkę ir Lietuvos ponų. Arijonai vis daugiau nusistatė prieš valstybę, iš principo atsisakydami vartoti ginklą, skelbdami visų žmonių lygybę. Savo radikaliomis religinėmis ir socialinėmis pažiūromis, žinoma, įnešė daug to laiko visuomenėje (bajorai, miestiečiai) nesutikimų.

Anam metui pamėgus teologinius ginčus ir disputus, religinis susiskaldymas davė progos ir bajorams bei magnatams patiems spręsti apie savo religinį nusistatymą. Anas eižėjimas pačiais pagrindiniais klausimais, protestantų pirmykštę jėgą, be abejo, susilpnino. Žymieji šulai ėmė svyrinėti. Pats Radvila Juodasis, pvz., šliejosi prie arijonų, įvedė naujus religinius papročius, o kalvinistus ėmęs, laikydamas juos "eretikais", net persekioti. Jau Radvila Juodasis buvo užmerkęs akis, kai jam iš Zuericho teologų atėjo atsakymas, jog jis patekęs į klaidingą sektą. Arijonai laikėsi, žinoma, labiau Senojo Testamento, atmesdami Kristaus Evangelijas. Šitaip jie artėjo į judaizmą, ir buvo teigiama, kad Radvila Juodasis su savo žmona paskutiniais savo gyvenimo metais tokiam judaizmui buvo pasidavę. Radvilos Juodojo nelaukta mirtis (1565 m. gegužės 28 d.) buvo didelis smūgis Lietuvos protestantizmui.

Trečia svarbi protestantizmo kritimo priežastis glūdėjo taip pat Radvilų šeimoje, su kurios galios žydėjimu buvo glaudžiai surištas ir protestantizmo išsiskleidimas. Kiekvienas griežtesnis religinis pasikeitimas pačioje Radvilų šeimoje turėjo plačiau atsiliepti Lietuvos protestantams. Taip ir įvyko, kai vyriausias Radvilo Juodojo sūnus Mikalojus Kristupas, kuris tėvui mirštant tik 16-kos metų jaunuolis, gavęs "Našlaitėlio" ("Sierotka") vardą, perėjo katalikybėn.

Čia nevieta plačiau kalbėti apie Mikalojų Kristupą, apie kurio vienerių metų studijas Strasburge ir dviejų metų — Tuebingene yra įdomių duomenų. Čia svarbu tik tiek pažymėti, kad yra neabejotinai aišku, jog jau 1567 m. pavasarį (balandžio mėn.) "Našlaitėlis" buvo perėjęs katalikybėn. Tad St. Rostowskis suklydo su ta visa jau žinoma istorija pakepto gaidžio, kuris per pasninko dieną Našlaitėliui ant stalo suplasnojęs ir pragydęs, kai jis (Rostowskis) teigė, jog Našlaitėlis tik P. Skargos dėka 1575 m. tetapo kataliku.

Per Radvilos Našlaitėlio laidotuves pamokslininkas jėzuitas pasakė, jog šis jau 19-kos metų jaunuolis perėjo katalikybėn. Tai turėjo atitikti laiką apie 1568 metus, nes Mikalojus Kristupas gimė 1549 metų rugpjūčio 2 d. Yra žinoma tačiau, kad šitas žymus konvertitas popiežiaus Pijaus V-jo vardu jau buvo sveikinamas 1567 m. balandžio 18 d. Kad toji Radvilos Našlaitėlio sugrįžimo data teisingai nustatyta, patvirtina ir kiti Vatikano archyvo šaltiniai 1567 m. balandžio 19 d. Romoje buvo džiaugiamasi, kad "Dux Olicae" (taip buvo vadinami Nesvyžio Radvilai) vėl virto kataliku.

Radvilos Juodojo sūnaus perėjimą katalikybėn yra ištyrinėjęs kalvinistas H. Merczyngas. Nebuvo abejonės, kad Radvilos Našlaitėlio st-virtimas, kuris paskui save patraukė vėliau visus tris jaunesnius savo brolius, buvo didelės reikšmės įvykis. Tai buvo Lietuvoje pats žymiausias atvirtimas, nes prie senojo tikėjimo sugrįžimas "toną duodančios" stambiosios magnatų šeimos turėjo gilių pasėkų. Tik Radvilos Rudojo šeima, t. y. Biržų ir Dubingių linija, pasiliko ir toliau protestantais.

Į tokių žymiųjų atvirtimų skaičių dar reikia priskirti ir autoritetingo Žemaičių seniūno (1564-79) Jono Jeronimo Chodkevičiaus sugrįžimą (mir. 1579 m.). Chodkevičius buvo subrendęs (jis gimė apie 1525 m.) kaip protestantizmo rėmėjas. Tai matyti ir iš jo santykių su Prūsų Albrechtu beveik iki šio mirties.

Jėzuitų istorikai, remdamiesi senąja istoriografija, nekartą yra minėję, jog žymųjį Žemaičių seniūną per 1572 metų Varšuvos seimą atvertęs legato Commendonio palydovas, jėzuitas Pranciškus Toletas. Bet ir čia, berods, yra reikalinga korektūra, ir tai pačiuose originaliuose šaltiniuose. Naujausieji tyrinėjimai yra parodę, jog šalia žvmiojo kardinolo Stanislovo Hozijaus (kUme iš Vilniaus), Chodkevičių grąžinant katalikybėn, žymiausią vaidmenį yra suvaidinęs Vilniaus vaitas Augustinas Rotundas, laikomas nirmuoju Lietuvos istoriku ir jos apologetu. St. Rostowskis jo vaidmens šitame ryšyje neužsimena.

A. MARČIULIONAS - MALDA

Lenkai istorikai nuo seno Rotundą kilmės atžvilgiu yra priskyrę prie lenkų. J. J. Lappo, kuris savo tyrinėjimuose apie 1588 m. Lietuvos Statutą apie Aug. Rotundo darbą labai daug kartų kalbėjo, stengėsi įrodyti, kad Rotundas buvo kilęs ne iš lenkiškos Velunos žemės, bet iš Lietuvos. Nenagrinėdami čia šito ne mūsų temos klausimo, turime pažymėti, kad Augustinas Rotundas jau nuo jaunystės buvo glaudžioje bičiulystėje su kard. Hozijumi. Ir vėliau su Rotundu Zozijaus santykiai nenutrūko, juo labiau, kad sostinėje buvo likę kardinolo broliai. Šitaip Rotundas visiems, neišskiriant nė sunkiai sugyvenamo P. Hozijaus, pasidarė dideliu autoritetu. Pradedant legatu Commendoniu, daug kas apie Rotundą šiltai atsiliepė.

Protestantiniais dešimtmečiais pasilikdamas tiesus katalikas, Rotundas norėjo katalikybėn atversti, kaip rodo nauja archyvinė medžiaga, patį Radvilą Juodąjį. Pirmas Rotundo pasisekimas toje srityje ir buvo, kad katalikybėn buvo sugrąžintas žemaičių seniūnas su savo "ministru", žymiu protestantu vokiečiu Jurgiu Weigeliu.

Pradinė Jono Chodkevičiaus katalikybėn sugrįžimo užuomazga kilo Stakliškėse, kur 1566 m. Žemaičių seniūnui teko nakvoti. Stakliškėse A. Rotundas turėjo koliatoriaus teisę, ir jo parapija buvo laikoma pati pavyzdingiausioji. Su svyruojančiu Chodkevičium Rotundas matėsi vėl 1587 m. gegužės mėn. Hozijaus nurodomas, Vilniaus vaitas turėjo užmegzti ryšius su Chodkevičiaus švogeriu Zborovskiu, kurį Hozijus buvo atvertęs. Galutinai Chodkevičius pamažu grįžo katalikybėn 1571 m. Tiesa, jį atverčiant yra turėjęs įtakos Vilniaus kolegijos rektorius jėzuitas St. Varševickis, nes žemaičių seniūnas buvo su rektoriumi kartu studijavęs protestantiškame Wittenbergo universitete. O Aug. Rotundas nuolat Chodkevičiui siuntinėjo katalikiškus raštus ir vis nepaliovė daręs įtakos. Jo vaidmuo konvertito apsisprendime buvo labai žymus.

Šitie du pirmieji žymiausieji atvirtimai, įvykę dar prieš M. Giedraičiui tampant Žemaičių vyskupu, turėjo didelės įtakos aplinkai. Ir Mykolo Kristupo Našlaitėlio ir Žemaičių seniūno pavyzdžiai veikė ne tik artimus gimines, bet ir kitiems magnatams nepaliko be reikšmės. Konvertitų keliu nuėjo greitai Sapiegų, Vainių, Valavičių, Pacų, Tiškevičių ir eilė kitų magnatų ir bajorų šeimų.

Ketvirtoji priežastis, kuri buvo reikšmingiausias veiksnys, vedęs protestantus į krizę, glūdėjo toje aplinkybėje, kad pačioje Lietuvoje katalikams buvo suorganizuotas augštesnis ir augštasis mokslas. 1570 metais jėzuitai Vilniuje atidarė kolegiją, o už 9-rių metų ten buvo įkurta Akademija.

Šitaip protestantizmas apie 1570 metus vis labisu pateko į krizę. Jėzuitų vaidmuo, P. Skargai ir St. Varševickiui vadovaujant, tolimesniais dešimtmečiais buvo pats reikšmingiausias. Žinoma, netikslu yra kalbėti apie visišką protestantizmo žlugimą. Kai mes dažnai vartojame žodį "protestantizmo banga", yra sukuriamas vaizdas, jog jos atslūgimas galėjęs reikšti visišką protestantizmo išnykimą. O tačiau, dar pvz., 16-jo amž. pačiame gale ir 17-me amž. Lietuvos protestantai steigėsi savo mokyklas ir po savo krizės metų vėl organizavosi.