PIO BAROJA Spausdinti


Spalio 30 d. Madride mirė Pio Baroja, vienas iš dabartinės ispanų literatūros šulų. Išskyrus Azoriną, su juo iš gyvųjų tarpo pasitraukė paskutinė didelė figūra iš tos nuostabiai kūrybingos generacijos, kuri žinoma 1898 vardu. Ji davė tokius vyrus, kaip Benavente, Valle-Inclan, Unamuno, Ortega y Gasset ir dar kiti. Paskutiniais metais jie vienas po kito nyko iš akiračio, šie ispanų minties patricijai, ir dabar jų beveik nė vieno neliko.

Pio Baroja gimė 1872 metais San Sebastiano mieste, pasiturinčioje baskų inžinieriaus šeimoje. Studijavo mediciną, kurį laiką buvo gydytoju Cestonoje, mažame baskų miestelyje, kur, norėdamas kaip nors prastumti "lėtas ir nuobodžias valandas", jisai pradėjo rašyti noveles. Gydytojo darbas nelabai jį traukė, ir po dvejų metų Pio Baroja jį metė, nuvykdamas pas savo brolį Madridan. Abu jie dirbo kepykloje.

Netrukus pasirodė pirmas jo novelių rinkinys, išspausdintas paties autoriaus lėšomis. Tačiau knygos niekas nepirko. Jis susirinko neišparduotus egzempliorius ir sudegino. Vis dėlto sėkla krito į gerą dirvą. Kitas baskas, Miguel de Unamuno, parašė palankią knygos recenziją, lygindamas ją su Poe ir Dostojevskio raštais. Į Barojos novelių rinkinį dėmesį atkreipė ir Martinez Ruiz, kuris šiandien žinomas Azorino slapyvardžiu. Jiedu susibičiuliavo, sudarydami naują literatūros židinį. Iš po Pio Barojos plunksnos neįtikėtinu greičiu rodėsi romanas po romano. Prabėgo keli metai, ir jo vardas buvo žinomas ne tik Ispanijoje, bet ir kituose kraštuose. Tuo pat laiku, genamas kažkokio išvidinio nerimo, jis bastėsi iš kaimo į kaimą, iš miesto į miestą ne tik Ispanijoje, bet ir kitur Europoje. Neslegiamas finansinių rūpesčių, jis dabar savo gyvenime bandė pasiekti anarchizmo ir tikros asmens laisvės idealą. Tačiau mūsų amžiuje sunku išlikti, užsidarius savo individualizmo kiaute. Įsiliepsnojus pilietiniam karui Ispanijoje, Pio Baroja, nors ir būdamas griežtai nusistatęs prieš komunistus, atsidūrė lojalistų pusėje, ir jo vos neištiko Lorcos dalia. Prie Pamplonos jis pateko j Franco šalininkų rankas ir vos išvengė kulkos. Tačiau paskutiniu momentu jį paleido, ir jis atsidūrė Prancūzijoje. Vokiečiams užplūdus šį kraštą, jisai savo noru grįžo Ispanijon, kur ligi mirties gyveno Madride su savo brolvaikiu.

Pio Barojos kūrybą galima skelti j du laikotarpius. Pirmajame gyvenimas jam atrodo beprasmis, o žmogus — "pats šlykščiausias daiktas šioje planetoje", šiuo laikotarpiu Pio Barojos kūryboje knibždėte knibžda visuomenės padugnės — valkatos, spekuliantai, savižudžiai, visi tie, kurie negalėjo pritapti prie savo miestelių visuomenės siaurų rėmų. Pio Barojos linkimą anarchijon dar sutirštino jo pažintys su Madrido varguomene. Iš čia atsirado jo trilogija "La lucha por la vida", kurią daugelis laiko jo šedevru. Autorius į vargšų gyvenimą žvelgia šiltai, ir jį būtų galima laikyti proletarinio romano pradininku. Tačiau jo veikale dvelkia pesimizmas ir gausu polemikos, šis bruožas, kurio netrūksta ir kituose jo raštuose, liudija Emile Zola įtaką.

Pirmasis laikotarpis, kuriame Pio Baroja vaizdavo klajoklius ir palūžėlius, nusitiesė maždaug nuo 1900 metų ligi 1909.

Pio Barojos gyvenimą nauja vaga pasuko jo tolimas giminaitis, Eugenio Aviraneta, kovęsis prieš Napoleono pulkus 1809 metais, su Byronu vykęs Graikijon ir savanoriu dalyvavęs Meksikos karuose. 1830 m. tas dėdė nežinia kaip atsidūrė Paryžiuje, kai ten virė revoliucija, o prasidėjus Ispanijos pilietiniam karui, jis buvo liberalų intrygų prieš karlistus centre. Tokis tai gyvenimas, pilnas nuotykių ir žygių, Pio Baroją paveikė kaip katarsis. Jis susižavėjo savo giminaičio dinamizmu, nuotykiais ir gyvenimo aistra. Iš čia atsirado Barojos serija "Memorias de un hombre de acción". Serija apima 22 knygas, iš kurių itin pavykusios yra "EI aprendiz de conspirador" ir "El escuadrón del Brigante". šie du veikalai priklauso prie pačių gerųjų visoje autoriaus kūryboje, šalia minėtos serijos, pavaizduojančios beveik visą pirmąją devynioliktojo amžiaus pusę, kaip gerą Barojos filosofinio romano pavyzdį galima nurodyti "EI árbol de la ciencia", gi "Cesar o nada" piešia būsimąjį antžmogį, kuris tačiau baigia visišku bankrotu. Barojos vaizduotė ir humoras gražiai ištrykšta veikale apie Silvestrą Paradoksą. Iš jo psichologinių romanų minėtinas "Camino de perfección", turįs autobiografinių bruožų. Iš nuotykių romanų prasimuša "Žals cain el aventurero".

Viso labo Pio Barojos kūryba apima maždaug 80 tomų. Išskyrus apie tuziną iš jų, visos kitos jo knygos yra romanai.