MŪSŲ TAUTINIŲ SIEKIMŲ PAGRINDAI Spausdinti


1. Žmogaus prigimtis ir tautiniai siekimai
Tarp mūsų yra susidaręs reikšmingas paprotys švęsti tautos šventę, Vasario Šešioliktąją, ir tremties sąlygose. Ši šventė primena mums buvusias laisvės dienas, stiprina mūsų tautinę sąmonę ir ugdo mūsų tikėjimą į nepriklausomos valstybės atstatymą. Yra labai svarbu, kad tikėjimas į laisvą gyvenimą ir troškimas atkurti savo valstybę būtų visados gyvas mumyse. Kol mumyse yra laisvės troškimas, tol yra ir vilčių, kad mūsų troškimai išsipildys. Gilus tikėjimas gimdo mintis ir norus, o norai virsta darbais. Jei žlunga tikėjimas, žlunga viskas, nes žmogus, kuris niekuo netiki ir nieko netrokšta, nieko ir nepasiekia. Juo stipresnis bus mūsų troškimas savo valstybę atkurti, juo didesni bus mūsų darbai ir kovos ryžtas. Ir praeitis ir dabartis rodo, kad tautos, kurios trokšta laisvės ir dėl jos kovoja, ją ir pasiekia. Todėl bendrai švenčiama mūsų tautos šventė nėra tik istorinio įvykio paminėjimas, bet jėgų ir ryžto ugdymas kovai dėl tautos laisvės.

Tų jėgų, ryžto ir tikėjimo mums šiandien labai reikia. Tremties gyvenimo sąlygos, asmeniški mūsų patyrimai ir įvykiai aplink mus žlugdo mūsų tikėjimą, ir nevienas mūsų pradedi manyti, kad yra atėjęs laikas ir mums pervertinti visas vertybes, atmesti senuosius idealus visame gyvenime, o ypač mūsų tautiniuose siekimuose. Mūsų spaudoje jau pakyla drąsūs balsai, kad netinka mums vadintis rezistentais, tremtiniais ar net ir lietuviais. Esą, ateina nauji laikai, visa, kas pasenę, nyksta ir keičiasi, ir dažnai tai būna jau supuvę ir menkaverčiai dalykai. Reikia prisitaikyti prie naujų sąlygų, kurti naują gyvenimą. Šia prasme galima visai pagrįstai klausti, ar ir mūsų tautiniai siekimai nėra pasenę, ar mes, užsispirdami atstatyti savo valstybę ir gyventi savo ypatingą gyvenimą, nesame atsilikę nuo laiko dvasios, kuri reikalauja naujų kelių pasirinkimo.

Iš tikro, laikai keičiasi ir mes keičiamės ir turime keistis su jais. Yra tik klausimas, kas turi keistis ir kiek turi keistis. Yra dalykų, kurie gali ir turi keistis, tačiau yra dalykų, kurie nesikeičia, lieka visados tie patys. Prie tokių nekintamų dalykų priklauso žmogaus prigimtis ir jos giliausieji troškimai, tarp kurių yra ir mūsų tautiniai siekimai. Žmogus natūraliai nori kalbėti savo kalba, susitikti ir draugauti su savo dvasiai artimais žmonėmis, kurie turi tuos psčius papročius, dorybes bei idealus, tą pačią praeitį bei ateities tikslus. Žodžiu, visur žmogus nori gyventi savo tautinėje bendruomenėje ir, kiek jis gali, puoselėti jos kultūrą ir kurti jai būdingas vertybes. Tik gyvendamas savo tautoje, žmogus gali kurti, nes kūryba, ypač meninė, yra tam tikras dialogas, reikalaująs žmonių, kurie šį dialogą suprastų. Be to, kūrybai neužtenka atskiro žmogaus siauros individualybės, bet jis turi būti suaugęs su platesne tikrove, iš kurios semtų medžiagos savo nujautimams bei intuicijoms. Ši tikrovė prigimtoje tvarkoje yra tauta, su kuria žmogus yra savo dvasia suaugęs, pasisavindamas joje šimtmečiais susikristalizavusias vertybes. Mūsų tad tautinių siekimų pagrindas yra nekintamoji dvasinė žmogaus prigimtis, o šių siekimų išsiskleidimas tautinės kultūros pavidalais yra mūsų dvasios giliausių troškimų regimoji išraiška, rišanti mus su savo tauta ir tėvų žemė.

Šis ryšys su tėvų žeme šiandien yra pasikeitęs. Žodis tėvynė neturi mums tremtyje tos pačios prasmės, kurią jis turėjo, esant mums savo žemėje. Savo žemėje mūsų ryšys su tėvyne buvo konkretus ir praktiškas: tai buvo žemė, kurioje gyvenome, mūsų namai, dirvos, miškai ir pievos, kurios dažnai būdavo mūsų nuosavybė. Tėvynė reiškė mūsų amatą, įstaigą ar apskritai mūsų darbo vietą. Nuo tėvynės gerovės priklausė ir mūsų gerovė, todėl tėvynės meilė rėmėsi mūsų asmeniškais interesais. Mes natūraliai, instinktyviai jautėme reikalą ginti savo žemę, nes supratome, kad jei tėvynei bus bloga, bus bloga ir mums patiems.

Dabar tremtyje viskas radikaliai yra pasikeitę. Esame toli nuo tėvynės, ir kas metai ji darosi mums tolimesnė. Mūsų medžiaginė gerovė nepriklauso nuo jos, ir visa, kas joje atsitinka, tiesiogiai neliečia mūsų. Tam yra neišvengiamos pi-sėkos: kadangi tėvynė praktiškai neapsprendžia mūsų gyvenimo, ryšiai su ja pamažu darosi vis silpnesni, o tuo pačiu silpsta mūsų domėjimasis ja ir jos reikalais. Todėl atsitinka, kad žmonėms, kuriems šie medžiaginiai ryšiai buvo vieninteliai, tėvynė ir jos reikalai šiandien pradeda jiems vis mažiau ką reikšti ir jų vietą užima šaltumas ir abejingumas.

Tačiau medžiaginiai ryšiai nėra vieninteliai, rišantieji mus su tėvyne. Juo žmogus yra kultūringesnis, juo jo dvasia yra labiau išsiskleidusi, juo i o ryšiai su tėvyne yra dvasingesni. Tėvynės gamta, žmonės, jų kalba, mąstymo ir jutimo būdai, ypač tautos praeitis, tėvų kapai, kovos dėl laisvės, tautos iškentėtos ir tebekenčiamos kančios, ateities laisvės viltys ir pagaliau tautos dvasios turtai, dainos, literatūra, menas ir mokslas, visi šie dalykai sudaro mūsų dvasinį ryši su tėvyne. Šis dvasinis ryšys, kokiame laipsnyje jis bebūtų, sudaro mūsų vienintelį ryšį su tėvvne, kurio laikosi visa mūsų tautinė egzistencija tremtyje. To dvasinio ryšio veikiami, senieji mūsu ateiviai sukūrė savo spaudą, mokyklas, bažnyčias ir įvairias draugijas ir suaukojo milijonus dolerių Lietuvos reikalams. Šio dvasinio rvšio įtakoje vyksta ir naujųjų ateivių visas kultūrinis ir tautinis veikimas bei gyvenimas. Jo tvirtumą, tarp daugelio kitų dalykų, liudija ir mūsų susirašinėjimas ir šimtai siuntinių likusiems Lietuvoje, negailint nei medžiaginiu išteklių ir nevengiant pavojų, kurie iš to gali susidaryti. Šis dvasinis ryšys yra tapęs veiksmingas, tapęs mums šiandien praktiškas, kai anksčiau buvę praktiškieji yra netekę savo reikšmės.

Ir taip mes prieiname prie senosios išminties, kad dvasinis pradas yra lemiantis ne tik visame gyvenime, bet ir mūsų tautiniuose siekimuose. Todėl žlugdo mūsų tautinę gyvybę visi tie, kurie niekina dvasinį pradą mumyse, vadindami tuos žmones, kurie brangina dvasines vertybes, abstrakčiais galvotojais, nepraktiškais idealistais, nerealiais žmonėmis, fantastais, ypač, jei jie savo jėgas skiria tautinei kultūrai ugdyti. Mums turėtų būti bent kartą aišku, kad visi šie "nepraktiškieji idealistai", visi šie "fantastai" yra mūsų vienintelė viltis, kad mes tremtyje dar tam tikrą laiką kaip lietuviai išsilaikysime, tuo tarpu "praktiškuose realistuose" dėtina mažiausiai vilčių. Tuo nenorima neigti medžiaginio prado reikšmės nei asmeniniame gyvenime nei mūsų tautiniuose siekimuose, bet tik iškelti tą pavojų, kuris susidaro, kai turtų krovimas pasidaro vadovaujančioji žmogaus gyvenimo idėja, jo "ideologija", kada visa kita užmirštama ar net niekinama ir viskas vertinama tik pagal šią "idėią". Šis nusistatymas ir ši "ideologija" yra mūsų asmenybės sunaikinimas ir mūsų tautinių siekimų pačiuose pagrinduose pakirtimas.

2. Žmonijos idealai ir mūsų tautiniai siekimai
Mūsų tad tautinių siekimų pagrindą sudaro žmogiškoji prigimtis ir jos giliausieji troškimai. Kaip tokie, jie negali nustoti savo prasmės jokiose gyvenimo aplinkybėse bei pasikeitimuose. Todėl tenka pažiūrėti, kokios šiandien yra tos aplinkybės, kuriose esame, kokie yra žmonijos bendrieji idealai, ir ar jie sutampa su mūsų tautiniais siekimais, ar jiems prieštarauja.

Sekant spaudą, žmonių nuotaikas ir atsakingų valstybės vyrų kalbas, išryškėja, kad idealai, dėl kurių sutaria visi žmonės šiapus geležinės uždangos, yra laisvė, gerovė ir taika. Pirmoje vietoje statoma laisvė, nes žmogus nenori būti vergas ir kitų prievartaujamas, bet nori laisvai išskleisti savo kūrybines galias ir išnaudoti jam gyvenimo teikiamas galimybes, kiek tai nesipriešina kitų laisvei. Kadangi tai galima pasiekti tik savo tautoje, todėl visi trokšta ir savo tautai laisvės. Be to, žmonės nori būti pavalgę, apsirengę, turėti pastogę ir kitas savo fizinei egzistencijai reikalingas galimybes, kas normaliose sąlygose yra savaime suprantamas dalykas. Laisvė ir gerovė geriausiai tarpsta taikoje, todėl žmonės natūraliai ilgisi taikos ir bijosi karo.

Tokie yra, bendrais bruožais apibrėžti, mūsų dienų žmonių troškimai bei idealai. Jiems įvykdyti  kliudo karas, kuris yra dabartinės žmonijos pabaisa. Jieškodami karo ir skurdo priežasčių, modernieji sociologai tvirtina, kad jos glūdinčios tautinėse ideologijose, ir tuo būdu mūsų tautiniai siekimai lyg susikerta su bendraisiais žmonijos idealais. Tautinės grupės, sakoma, norėdamos užtikrinti savo laisvę ir gerovę, užpuolančios kitas tautas ir tuo būdu sudarančios nuolatinę karo grėsmę. Priemonės tad karui išvengti esančios labai aiškios ir paprastos: reikia sunaikinti tautinį pradą žmonėse, nuardyti tautas skiriančias ribas, tautas sumaišyti, palenkiant jas vienai kalbai ir vienai valdžiai, ir išnyks karai. Atskiros tautos kenkiančios ir žmonijos ekonominei gerovei, trukdydamos savo sienomis bendrąjį planavimą ir gėrybių paskirstymą, reikalingą mūsų dienų išsišakojusiam ūkiui. Šiuo keliu tad ir mėgino eiti Sovietų Sąjunga ir Hitlerio Vokietija. Jos savo prievartos darbus tautoms teisino augštais tikslais: amžinos taikos ir visuotinės gerovės sukūrimu.


ADOMAS GALDIKAS GIMTOJI ŽEMÉ (Tempera drobėje)

Tačiau nereikia daug gilintis, norint pamatyti, kad šios pažiūros yra nepagrįstos ir remiasi iliuzijomis. Pirmiausia visais šiais ir panašiais atvejais tautiškumas nėra nugalimas savyje, tik mažesniųjų tautų laisvė palenkiama didžiųjų tautų viską išnaudojančiam nacionalizmui. Šiaip suprasta kova prieš nacionalizmą yra tikrumoje savo nacionalizmo iškėlimas iki augščiausio laipsnio, kitas tautas pavergiant. Tačiau kai kam gali atrodyti, kad šis vienas viską apimantis nacionalizmas gali būti geresnis, negu atskirų tautų nacionalizmai, ir jei jis būtų įvykdytas, taika sustiprėtų ir gerovė padidėtų.

Tačiau pats tautų pavergimas reiškia ilgą ir sunkų karą. Norėdami apjungti pasaulį po viena valdžia, vokiečiai sukėlė du baisius karus, bet savo tikslų nepasiekė. Ar sovietams seksis geriau? Kraujo jie jau yra pralieję upėmis ir daug tautų pavergę, tačiau ar jie tuo artina pasaulį prie taikos ir gerovės? Deja, nieko panašaus nėra įvykę. Dar nėra pasibaigęs jų karas prieš atskiras tautas, bet jau yra iškilęs kitas baisesnis karas viduje: valdančios grupės karas prieš visus valdinius ir prieš visas pavergtąsias tautas, kuris dėl patogumo vadinamas klasių kova. Ir jei pavyktų klases ir tautas sunaikinti, reikėtų nuolatos kovoti prieš naujų klasių ir naujų tautų atsiradimą, ir kiekvieną asmenį ar žmonių grupę, kurie parodytų tokių palinkimų, reikėtų vis iš naujo naikinti. Savo siekimais už "taiką" ir prieš "karą" komunistai jau yra sunaikinę milijonus žmonių, ko nepareikalautų net atominis karas. Siekiant taikos, naikinant atskiras tautas, karas ne tik kad neišnyktų, bet pasidarytų nuolatiniu reiškiniu žmonių santykiuose, nes tautinis pradas glūdi žmogaus prigimtyje, ir kol žmogus jausis žmogumi, visada sukils prieš šio prado užgniaužimą.

Ekonominei gerovei pakelti visai nereikia tautinių skirtumų ir sienų panaikinimo, bet užtenka tik teisingai tvarkyti tarptautinius santykius, neskriaudžiant kitų ir atsižvelgiant j jų teisėtus reikalavimus. Kad valstybinių sienų panaikinimas savaime nepakelia ekonominės gerovės, matyti ir iš Sovietų santvarkos. Ten daromi bendri planavimai, tačiau tautos ekonomiškai skursta ir šiuo atžvilgiu yra toli atsilikusios nuo laisvųjų tautų. Be to, ekonominiai reikalai nėra niekad tokie svarbūs, kad dėl jų būtų galima aukoti ne tik vieno ar kelių žmonių gyvybes, bet ir ištisas tautas. Žmogus yra pats sau tikslas, ir jo pavertimas priemone ekonominei gerovei kelti yra didžiausias jo pažeminimas ir jo žmogiškos vertės paneigimas.

Tautų tad panaikinimas neatneštų žmonijai taikos, bet vestų ją į dar baisesnį nuolatinį karą, nepakeltų jos ekonominės gerovės, bet ją dar labiau nuskurdintų, nekalbant visai apie laisvę, kuri neįmanoma, paneigiant prigimtines žmogaus teises. Mūsų tad tautiniai siekimai pilnai sutampa su bendraisiais žmonijos idealais ir jų įvykdymu gyvenimo tikrovėje.

3.  Istorijos raida ir tautii laisvė
Išaiškinus, kad tautinių siekimų pagrindai glūdi žmogaus prigimtvje ir kad jų užgrlaužimas veda ne prie taikos ir gerovės, bet prie nuolatinio karo ir skurdo, lieka dar sustoti prie klausimo, ar faktiškoji istorijos raida eina mūsų tautiniams siekimams palankia kryptimi, ar atsisuka prieš juos, žlugdydama tautas.

Čia mūsų dienomis vyksti įdomūs reiškiniai. Iš vienos pusės matome, kad iš tikro yra vietų, kur tautos pavergiamos ir net naikinamos. Ši vieta yra Sovietų Sąjunga su savo itakos sritimis.  Ten tautos prieverta laikomos vergijoje dėl rusiškojo nacionalizmo. Visai priešingą reiškinį matome ten, kur nevartojamas smurtas ir kur tautų natūralūs siekimai gali laisvai reikštis: ten tautos viena po kitos išsilaisvina iš svetimų valstybių globos ir kuria savo nepriklausomas valstybes. Taip vyksta visur ten, kur tautos buvo Anglijos, Prancūzijos, Italijos, Olandijos ir kitų valstybių globoje. Ir šis paskutinis reiškinys rodo mums, kuria linkme sukasi istorijos raida, nes jis yra laisvas ir spontaniškas žmonių troškimų išsiveržimas.

Istorinių įvykių raida tad eina mūsų tautinių siekimų kryptimi. Iš jos matyti, kad didžiosios imperijos niekad neturėjo ilgo amžiaus, pamažu suirdavo, užleisdamos vietą mažesnėms valstybėms. Šio suirimo priežastimi yra pati žmogaus prigimtis. Žmonių gabumai nėra tokie įvairūs ir skirtingi, kaip jų pareigos ir užimamos vietos: žmogus, kuris valdo valsčių, savo gabumais gali prilygti didelės valstybės prezidentui. Dėl šios priežasties juo augštesnė vieta ar augštesnės pareigos, juo jos blogiau atliekamos. Todėl didelės valstybės susilaukia atitinkamų valstybės vyrų tik per šimtmečius. Be to, žmonės, rodos, prigimties taip sukurti, kad jie labiau mėgsta gyventi mažesniuose socialiniuose junginiuose ir ten jaučiasi labiau patenkinti, negu didelių valstybių piliečiai. Kiek Sovietų Rusijos piliečiai patenkinti savo valdžia, rodo jau vien tas faktas, kad ten laikoma milžiniška politinės policijos armija, ir vien šautuvais, tankais ir lėktuvais įkvepiama meilė "didžiajai tėvynei". Jei tik šie išviršiniai varžtai bent kiek atleidžiami, tuoj prasideda bruzdėjimai, kaip vaizdingai apie tai liudija paskutinių dienų įvykiai tiek pačioje Rusijoj, tiek įvairiuose satelitiniuose kraštuose, visai nekalbant apie Baltijos tautas, kurioms nė galvon nėra atėjusi mintis būti patenkintoms "didžiosios tėvynės" globoje.

Tokios pat suirimo tendencijos galima pastebėti ir kitose naujųjų laikų imperijose. Ypač taip vyksta D. Britanijoje: iš jos likusi faktiškai visai savarankiškų valstybių grupė, kurios santykius palaiko su Metropolija tik tiek, kiek joms tai patinka. Panašiai griūna Prancūzijos ir Olandijos imperijos, neminint Italijos, kuri praeitame kare visai sugriuvo. Sovietų Sąjungos imperija, kuri yra visokių priešingumų pilna, laikosi tik teroru. Didžiųjų valstybių nenatūralumas yra toks didelis, kad jeigu joms pavyksta pavergtąsias tautas asimiliuoti, jų vietoje pradeda rastis naujos tautos. Net ir toje pačioje tautoje, atitinkamai nuo vietos skirtingų sąlygų, išsivysto skirtingi papročiai, tarmės, net skirtinga istorija, kuri gali vesti prie atskirų tautų susidarymo. Taip atitinkamu metu iš Romos imperijos išaugo visa eilė romanų tautų.

Iš čia trumpai suminėtų faktų matyti, kad istorinė raida eina mūsų tautinių siekimų linkme, kad mūsų amžius nėra tautinių siekimų sunykimo ar atmetimo amžius, bet priešingai — jų pražydimo ir suklestėjimo amžius, kad tautinės vertybės, kaip mūsų asmenybės išsiskleidimo -aisius, yra gyvos ir mūsų dienų žmonių sąmonėse ir apsprendžia mūsų dienų įvykius bei gyvenimą. Todėl kova prieš tautos norą gyventi savo savitą gyvenimą nėra joks pažangos ženklas, neturi atramos nei žmogaus prigimtyje, nei bendruose žmonijos idealuose, nei pagaliau istorinių įvykių raidoje ir tikrumoje reiškia regresą, grįžimą prie senoviškų despotizmo principų ir žmogaus asmenybės bei jo teisių paneigimo ir paties žmogaus degradavimo.

4. Tautų laisvės paneigimas — žmogaus degradavimas
Nesunku suprasti, kad visos teorijos, neigiančios tautų laisvę ir kovojančios prieš tautinių skirtingumų ugdymą, remiasi labai žemomis ir primityviomis pažiūromis į žmogų: žmogus čia nėra asmuo su savo dvasiniais reikalavimais, bet tik ekonominis veiksnys, gamybos priemonė, turinti tikslą patenkinti tik savo medžiaginius troškimus. Ir šių pažiūrų laikosi ne tik komunistiniai, bet ir kapitalistiniai kraštai, žiūrėdami į žmogų vien kaip į prekių gamintoją bei vartotoją. Dėl šios priežasties ir daugelis jų neigia tautinius skirtingumus ir teisę tautoms savarankiškai gyventi, nes įvairios tautos su savo skirtingais žmonėmis ir jų reikalavimais sunkina prekių gaminimą ir jų pardavimą: reikia ištirti šiuos skirtingumus, prisitaikyti prie įvairių reikalavimų bei skonių, kas pareikalauja laiko, rūpesčių ir išlaidų. Daug paprasčiau būtų, kad pasaulyje būtų tik vienodo tipo žmonės, kad pasaulis būtų vienas milžiniškas fabrikas, kuriame žmonės būtų tik robotai su tais pačiais troškimais bei reikalavimais. Iš šios tad primityvios pažiūros į žmogų kyla visos kalbos apie tautinių idealų pasenimą, netinkamumą šių laikų sąlygoms ir atsisakymą nuo jų.

Tačiau daugumoje žmonės niekad nesutiks su šiomis pažiūromis, ir mes priklausome prie jų. Ko iš tikro mes norime savo tautiniais siekimais? Mes niekad nenorėjome ir nenorime pavergti kitų tautų. Jei mes reikalaujame savo valstybės atstatymo, tai dėl to, kad mes nenorime būti prievartos aukomis, nenorime kas valandą būti priversti meluoti sau ir išsižadėti savo įsitikinimų, bet norime gyventi žmoniškai, kurdami sau tokį gyvenimą, kuriame būtų patenkinti ne tik mūsų medžiaginiai reikalavimai, bet ir giliausieji mūsų dvasios troškimai ir švenčiausi įsitikinimai. O jie gali būti patenkinti tik gyvenant savo žemėje, savo tautoje ir savo valstybėje. Tai mums visiems, esantiems tremtyje, iš patyrimo yra aišku, ir nereikia jokių ypatingų įrodymų. Žmogus nėra akmuo, kurį galima perkelti iš vienos krūvos į kitą, bet or-panišk?i dvasinė būtybė, giliai įleidusi šaknis į savo žemę ir į savo kultūrinę aplinkumą. Tik šiose sąlygose jis gali gyventi žmogaus vertą gyvenimą ir sukurti kultūrinių vertybių, prasmingų visiems žmonėms. Atitrauktas nuo savo žemės ir kultūrinės aplinkos, jis nyksta savo dvasia, tapdamas mažaverčiu žmonių giminės atstovu, nerandančiu prasmės savo gyvenimui.

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad mūsų tautiniai siekimai remiasi pačia žmogaus prigimtimi, bendraisiais žmonijos idealais ir istorinio vyksmo raida. Todėl neturime jokių priežasčių nei patys nuo jų atsisakyti nei kiti neturi jokios teisės kliudyti mums jų siekti. Tai galima daryti tik remiantis grubia fizine jėga, paneigiant teisę, moralę ir patį žmoniškumą. Tik paneigiant šiuos dalykus, mūsų tautai laisvė iš tikro ir buvo atimta, ir šis atėmimas visų kultūringų tautų yra pripažintas kaip smurto ir prievartos veiksmas, su kuriuo mes niekada negalime sutikti.

Jei kas norėtų nuo mūsų tautinių siekimų atsisakyti ir apsispręsti pagal "naujas aplinkybes" ir už "naujas tėvynes", save labai pažemintų ir savo žmoniškąją vertę sunaikintų, nes paneigtų augštus etinius principus ir dvasios vertybes, kuriomis laikosi žmogaus asmenybe ir mūsų žmoniškoji vertė. Dažnai reikalinga daug drąsos ir ryžto pasipriešinti abejingos ar net grėsmingos aplinkos sugestijoms, būdingoms mūsų tremties gyvenimui. Svarbiausia — turime nenusileisti iki žemo, vulgariško praktiškumo lygio ir pirkliškos pozicijos tautinių siekimų srityje, klausiant, ką man šie siekimai duos, kokia nauda m^n iš jų bus ir panašiai. Mūsų nusistatymas šiuo klausimu turi būti aiškus ir nepajudinamas: mes norime būti pilnutiniai žmovės, norime būti tais. kas eąame, ir negalime nereti kitokiais būti. Mes jaučiame absoliutinį reikalavimą ginti savo tautos teises į laisvę, ir jokiose aplinkybėse negalima jų atsisakyti, nepaneigdami savęs ir nenukrisdami į primityvų gamtos padarų būseną.

Savo tautinių siekimų įvykdymo turime tikėti, nors ir turėtumėm ilgai laukti. Abejojimas čia reikštų tik mūsų norų silpnėjimą ir mūsų padėties pabloginimą. Tačiau šis mūsų tikėjimas nėra iliuzija ar aklas užsispyrimas, nes, kaip matėme, kyla iš mūsų prigimties ir sutampa su žmonijos idealais ir istorinių įvykių raida.   Šiuo metu galimi sakyti, jog mes turime daugiau negu viltį, kad mūsų troškimai gali išsipildyti. Aplinkybės jau pradeda keistis mums palankia kryptimi. Pasaulis pagaliau pradeda suprasti mus, pradeda suprasti tai, ką mes dažnai sakome, būtent, kad mūsų likimas yra neatskiriamas nuo laisvųjų tautų likimo: jei mes nepateksime į laisvųjų tautų padėtį, laisvosios tautos anksčiau ar vėliau pateks į mūsų padėtį Didžiųjų valsybių vyrai irgi jau pradeda tai pripažinti. Nors jų žygiai dar labai atsargūs ir nedrąsūs, tačiau įvykiams toliau riedant, gali vesti prie teigiamų rezultatų. Šių teigiamų rezultatų reikalauja ir kiekviename nusikaltime glūdintis palinkimas atsisukti pačiam prieš save ir save sunaikinti. Taip ir piktosios jėgos, atėmusios mūsų tautai laisvę, gali pakirsti savo egzistencijos pamatus, sukelti visus prieš save ir tame sukilime žlugti.

Kas mums reikia daryti šioje padėtyje, taip pat aišku: visas mūsų jėgas apjungti vienam tikslui — savo nepriklausomybės atstatymui ir šio atstatymo būtinai sąlygai, tautinės gyvybės išlaikymui.

Kova tad turi būti vedama išorinėje ir vidinėje plotmėje, bet svarbesnė yra išvidinė plotmė. Išorinėje plotmėje — kitų t:utų nuteikime mums — mes galime labai mažai, ką darome, tai tik lašas jūroje: įvykiai čia riedės savaime ir mūsų naudai, nes kitų tautų gyvybiniai interesai sutampa su mūsų tautos siekimais. Tačiau kova vidinėje plotmėje priklauso tik nuo mūsų. Ir prieš ką čia turime kovoti, taip pat žinome: prieš susiskaldymą, dvasinį pavargimą, apsnūdimą ir abejingumą mūsų tautiniams siekimams. Ką padėtų, jei susidarytų patogiausios sąlygos mūsų laisvam gyvenimui atstatyti, bet nebebūtų lietuviškų idealų, lietuviškos dvasios, lietuviškų siekimų, žodžiu, nebūtų lietuvių? Į šį lietuviškumo išlaikymą turi būti nukreiptas visas mūsų veikimas, ypač tų, kurių galioje visos medžiaginės ir dvasinės priemonės.

Jei šios sąlygos bus išpildomos, galime tikėtis, kad mūsų tautiniai siekimai realizuosis. Jų realizavimusi negalėtų abejoti nei vienas, bet ypač jais neturėtų abejoti mūsų jaunimas, nes mūsų tautos šviesesnė ateitis bus jo ateitis, kurioje jam teks gyventi ir kurti. Todėl jis neturi klausytis pavargimo, praktiškumo ir skepticizmo persunktų kalbų, nes tikrą ir teisingą dalyką reikia ginti ir tada, kada nėra jokių vilčių ir jokio išskaičiavimo. Tik darant tai, ko mūsų giliausieji įsitikinimai reikalauja, ginant kokį dalyką ne dėl praktiškų išskaičiavimų, bet dėl jo vertingumo savyje, koks yra mūsų tautinių siekimų idealas, — pasisekimas ateina savaime, ir tamsioie nevilties naktyje nušvinta viltis ir sužiba laimėjimas.

A. Šermukšnis — Piešinys