EILĖRAŠČIAI Spausdinti
(1889 - 1957)

MOTINOS DULKĖS
Kodėl manęs jieškojai, žvelgdamas į žvaigždėtą naktį? Esu aš čia; paimk mane savo ranka. Saugok mane, nešiok mane. Aš nenoriu, kad m,ane tryptų galvijų bandos, nei kad šliužai slinktų mano keliais. Paimk mane į savo ranką ir nešiok su savim. Juk aš tave taip nešiojau. Kodėl ir tu manęs nepanešiotum?

Viena ranka skini gėles ir apkabini moteris, ir antrąja priglaudi prie krūtinės savo motiną.

Paimk mane ir įmaišyk su manimi gilią vazą šio pavasario rožėms. Jau esu buvusi taurė, bet taurė pripildyto kūno, ir globiau rožių šakelę: tai nešiojau tave. Aš pažįstu kilmingą anos taurės liniją, nes buvau tavo motinos įsčius.

Išskridau iš kapo mažomis dulkelėmis ir nuguliau virš tavojo lauko, tavęs atsižiūrėti, o sūnau žemdirby! Aš esu tavo vaga. Pažvelk į mane ir prisimink mano pabučiavimus! Kodėl praeini mane užgaudamas? Šį rytą, kai žengei ver lauką, vyturys, kuris praskrido čiulbėdamas, pakilo iš susopusios mano širdies.

VAIKAMS
Po daugelio metų, kada aš būsiu tylus dulkių gūbrelis, žaiskite manimi, su mano širdies ir kaulų dulkėm. Jei paims mane mūrininkas, mane įdės į plytą, ir tapsiu amžinai įmūryta sienoje (ir aš neapkenčiu tylių nišų). Jei iš manęs padarys kalėjimo plytą, parausiu iš gėdos girdėdama dejuojantį žmogų. Ir jei būsiu kurios mokyklos plyta, taip pat kentėsiu, negalėdama dainuoti su jumis rytmečiais.

Geriau noriu būti smėlis, su kuriuo žaidžiate kaimo keliuose. Suspauskite: esu buvusi jūsų; išbarstykite, nes aš kūriau jus; trypkite, nes jums nedaviau visos tiesos ir viso grožio. Arba, paprasčiausiai, dainuokite ir bėkite manimi, kad galėčiau išbučiuoti įspaustas jūsų pėdas.

Kada mane laikysite rankose, pasakykite eilėraštį, ir spragėsiu iš džiaugsmo tarp jūsų pirštų. Aš pasistiebsiu, kad jus įžiūrėčiau, jieškodama tarp jūsų akių ir plaukų, tų, kuriuos mokiau.

Ir kada darysite iš manęs kurį nors pavidalą, kas akimirką jį išdarkykite, kaip kad kiekvieną akimirką mane žeisdavo vaikai švelnumu ir skausmu!

VERKIU
Man sakei, kad mane myli, ir dabar aš verkiu. Man sakei, kad šiuos žemės slėnius praeisi, mane nešdamas ant savųjų rankų.

Tu mane pervėrei nelaukta laime. Galėjai tu man ją duoti lašelis po lašelio, kaip vandenį sergančiam, bet tu man leidai gerti srovėje!

Parpuolusi žemėn verksiu, kol nurims mano dvasia. Mano jausmai, mano veidas, mano širdis susitaikė; tik mano dvasia neaprėpia.

Užgesus nuostabiam vakarui, grįšiu svyruodama į savo namus, atsiremdama vieškelio medžių kamienų . . . Tai yra kelias, kurį aš praėjau šį rytą, bet jau jo neatpažinsiu. Nustebusi žiūrėsiu į dangų, į slėnį, į kaimelio stogus ir jus klausiu jo vardo, nes aš užmiršau visą gyvenimą.

Ryte aš atsisėsiu guolyje ir prašysiu, kad mane pašauktų, jog išgirsčiau savo vardą ir tikėčiau. Ir imsiu vėl raudoti. Tu mane pervėrei laime!

DIEVAS
Kalbėki man dabar apie Dievą, ir aš tave suprasiu.

Dievas yra ta ramybė, kurią randa tavo gilus žvilgsnis manajam, yra tas įsijautimas be žodžių įkyraus triukšmo. Dievas yra tas skaistus ir liepsnojantis atsidavimas ir šitas neišsakomas pasitikėjimas.

Jis myli, kaip ir mes, aušrą, vidudieni ir naktį, ir Jam atrodo, kaip mudviem, kad pradeda mylėti...

Jis yra nereikalingas kitos giesmės, kaip tik savo meilės. Ir ją dainuoja nuo atodūsio iki aimanos.  Ir vėl grįžta prie atodūsio.

Tai yra pilnatvė išsiskleidusios rožės anksčiau negu nukrinta pirmasis vainiklapis.

Ir tai yra dieviškoji tiesa, kad mirtis yra melas.

Taip, dabar aš suprantu Dievą.

PASAULIS
— Nesimyli, — kalbėjo, — nes vienas kito nejieško. Nesibučiavo, nes ji tebėra nekalta. Nežino, kad vienu pažvelgimu mes vienas kitam atsiduodame!

Tavo darbas yra toli nuo manojo ir mano krėslas nėra prie tavųjų kojų. Tačiau, dirbdama, jaučiu, lyg tave įausčiau švelniausian lino tinklan, ir tu jauti dabar toli ten, kad mano žvilgsnis nužengia ant tavo palinkusios galvos. Ir iš saldumo nualpsta tavo širdis!

Užgesus dienai, mes susitiksime keliom akimirkom; bet saldi meilės žaizda mus gaivins iki kitos sutemos.

Jie, kurie paskęsta gašlume, neįstengdami susijungti, nežino, kad vienu pažvelgimu mes patampame vyras ir žmona!

TAVĘS BELAUKIANT
Tavęs laukiu laukuose. Pamažu gęsta saulė. Virš lygumos leidžiasi naktis, ir tu paprastai manęs ateini pasitikti, kai gęsta vakaras. Pasiskubinki, aš noriu matyti saulėlydį ant tavo veido.

Kaip lėtai tu artinies. Atrodo, kad tu grimstum į sunkią žemę. Jei tu šią akimirką sustotumei, mano kraujas susilakytų iš išgąsčio, ir aš pabalčiau ir sustingčiau.

Tu artinies dainuodamas kaip upeliai krisdami iš kalnų į slėnį. Jau tave girdžiu ...

Pasiskubinki! Diena, kuri iškeliauja, nori numirti ant mūsu susijungusių veidų.   

Vertė Paulius Stelingis