CREDO

Tikiu aš didįjį stebuklą — Dievo Žodį. Žodis sukūrė dangų, žemę ir žvaigždes ir vyšnios žiedą, žmogaus gyvenimą, svajonę, meilę, ilgesį ir džiaugsmą, ir idealų siekimus ir pergalę kovoj. Mes tikim kūrybos žodį kūnu tapus. Jis iš amžių eina į amžius. Didis, šventas! Ir gyvybę neša žmogui ir tautai; laisvę širdžiai, taiką, apdarą teisybės žemei. Jis — kūnas mirštąs ir prisikeltas, jis — siela amžiais gyva. Ir amžiais gyvas bus lietuviškas kūrybos rašytas žodis, gimęs kovoje dėl Dievo vardo ir augęs kovoje dėl mūs tautos prisikėlimo ir brendęs didžiajai visų tautų kultūros garbei. O, Rapolionio, Donelaičio, Daukanto, Valančiaus, Strazdelio, Baranausko, Vienažindžio ir Maironio, Kudirkos, Vaižganto, ir Putino, ir Aisčio žodi! Ir tūkstančio vardų toje grandinėje šviesiojoj, nutiestoje per metų keturius šimtus, mes esam jauniausi jos žiedai. O musų pareiga kaip niekad; nes ir nelaimė mūs tautos, kaip niekad, begalinė; nes ir pasaulis dar, kaip niekad, prie bedugnės kranto nebuvo taip arti. Bet mes nežūsim. Mūsų viltį, kaip didelę vaivorykštę, nuo krašto iki krašto šviesus tikėjimas per ūkanotą dangų veda. Didžiom aukom teužgema didieji idealai. Tik tas praeis pro mirtį, kas mirties nebijo. Ir tautos, didelės ir mažos, kaip banga siūbuoja, kai supa Viešpaties ranka jas, kad išmestų į krantą maurus ir dumblus, ir gintarą, ir perlus. O metai, po didžiųjų skausmo potvynių atėję, kaip gintarą — rinks ašaras, ir tartum perlus, — kraują, aukas rinks, tartum gintarą, ir meilę, tartum perlus. Dabar ne mes tautoj, o mumyse tauta gyvena ir čia — tremty, ir ten — ištrėmime, ir ten — tėvynėj. Kas tu, lietuvi broli? Upė, žemė, ar lavonas? Lavonas? Ir tava tauta lavonas amžiams miręs, ir paskutinio teismo dieną teprikels trimitas. Tu žemė, tartum motina, paslėpus daigą jave,— kaip žemė ir tava tauta, kaip daigas slėps gyvybę. Tu upė po ledu. Ateis pavasaris ir ledą numes tvirti pečiai, išnešę visą žiemą; ir bėgs srovė, ir oš krantai, ir amžiais būsi gyvas! Kas mes, poetai?  Ar dienų srovėj paklydęs aidas? Ar žiežirbos, kurios nakty, be ženklo gęsta? Ar švyturys audroj, ar mariose padangių žvaigždės? Kas mes? Ar elgetos, savas žaizdas miniom atvėrę? Kas mes? Minių šešėliai? Ar gyvos krūtinės balsas, i r ateities ir dabarties tautos širdis ir kanklės? Kas mes? Kapai? Ar sielos pėdsakas ugninis? Mes pasaka pavasario, mes rožės žiedo kvapas; mes — meilės atdusys tylus; teisybės keršto kardas; kovoj — ugnis, ir vynas — puotoj, nevilty — paguoda, ir šios dienos, rytdienos — ir sąžinė ir viltys! Ir peleną ir dulkę vėjai nupučia ir blaško ... Mes turim kilt kaip potvynis, kaip ąžuolai prieš vėtrą rankas ištiest ir vest minias ir nepalūžt ir augti! O, žodi, būk elegeija ilgesy tėvynės! O, žodi, būk heroika, kai skelbsim melui kovą! O, žodi, būk visų dienų maldų malda didžioji! Teisybės Viešpatie, — tiesos! Tautoms—taikos ir laisvės! Taikos, teisybės, laisvės mūsų šventajai Tėvynei, Rūpintojėlių Motinai ir kankinei mūs kraujo! 0 jau Teisybė artinas. Ji didelė. Ji šviečia viršum Europos pelenų, viršum pasaulio viso. Ir milijonai miršta jos vardu, ir milijonai — senų diktatorių žaislai — jų pakasynom šoka, ir milijonai tiesia jai rankas iš tundrų; sostai kaip lapai paskutinėje konvulsijoje dreba. Ir kyla tankai priešais ją, ir kreiseriai ant marių, ir paskutinis atomas į dvi dali suskyla: į naktį ir į dieną — į gyvenimą ir mirtį; ir paskutinio pažaro žaroj šėtonas siaučia, kad rytas užtekėtų tam, kas buvo naktį gyvas, kzs buvo kaip uola audroj, kas buvo brolis broliui. Ir išvadavimo visų tautų didžiojoj šventėj skambės kaip aukso varpas, vardas Lietuvos, jei ves vidurnatį ją didis Dievo žodis. Ištrauka iš kalbos, pasakytos 1947 metų Vasario 16-tos išvakarėse Tuebingene, literatūros šventėje premijos už knygą "Svetimi kalnai" suteikimo proga.