EILĖRAŠČIAI |
ANT SAULĖGRĄŽOS VAMZDŽIO Tuščias esu, kaip saulėgrąžos tuščias grūdas. Reprezentuoju gyvenimą be bendravimo su žmonėmis ir be meilės. Grūdas be grūdo, meilė be meilės, gyvenimas be gyvenimo. Grosiu rudenėjant laukams ant sulyto saulėgrąžos vamzdžio, grosiu sau tik vienam, grosiu savo tik nuosavai ausiai, kaip kad Whitmanas rašė. Jei aš turėčiau tikėjimą, viltį ir meilę, aš šiandieną kitaip rašyčiau. Šiaip ni nieko daugiau nelieka, nebent į sieną atsirėmus rymot ir groti. Groti sau tik vienam, groti savo tik nuosavai ausiai, kaip esu jau minėjęs. PO MĖLYNU DANGUM O, kantrybe! kuri slepies šiurkščioj ir parudavusioj žolėj, tai tavo vėliavą žolė per smėlį iškilmingai neša. Tik ratas girgžteli kažkur. Tiktai botago madinis šūvis aikteli ir dingsta kurčioj apylinkės žolėj, ir nėra nieko daugiau po mėlynu dangum, išskyrus lengvą bei monotonišką žolės stiebelių aidą. LAIKO SROVĖS Laikas ir upės, Laikas ir upės, amžinieji krantų ardytojai, ką jūs padarėt, sakykit, motinos veidui? Motinos veido vietoje liko tik dūmai, duobės akių ir išblyškusios lūpų linijos. Laikas tavęs nepakeitė, motin! Tai melas! Tai tik nuo ašarų dūmai akis man graužia. Laiko ir upių tavo meilė, kaip žvaigždės, man iš tolo per naktį šviečia. |