DOSTOJEVSKIS SOVIETINIO LIETUVIO KRITIKO AKIMIS Spausdinti


Pereitais metais suėjo 75 metai nuo Dostojevskio mirties. Šios sukaktuvės buvo paminėtos ir Lietuvoje. Ta proga sovietinės Lietuvos Rašytojų Sąjunga suruošė uždarą minėjimą, kuriame pagrindinį referatą skaitė žinomas kritikas Z. Grigoraitis. Tas referatas, paskelbtas "Literatūros ir Meno" laikraštyje, labai ryškiai pavaizduoja sovietinės kritikos (t. y. partijos) laikyseną Dostojevskio atžvilgiu, čia mes ir bandysime pasidalinti to straipsnio mintimis su "Aidų" skaitytojais, leisdami daugiausia kalbėti referato autoriui, patys pasitenkindami tik viena kita pastaba.

Pradžiai keletas žcdžių apie referato autorių. Z. Grigoraitis, kaip jau sakėme, yra vienas žymesniųjų sovietinės lietuvių literatūros kritikų, išaugusių ir susiformavusių antrosios okupacijos sąlygose. Grigoraitis — raštingas žmogus ir neblogas marksistinio požiūrio į literatūrą žinovas. Aptardamas Dostojevskio kūrybą ar atpasakodamas jo veikalų turinius, jis niekur nesuklumpa sovietinės terminijos labirinte ir nė mažiausiam momentui neužmiršta, liesdamas psichologinius ar istorinius faktus, partijos aprobuotos jų interpretacijos. Jo straipsnis muša visomis sovietinei intelektualų mokyklai būdingomis savybėmis: totalus beasmeniškumas, automatizmas ir įprotis eiti garsiakalbio pareigas. Autorius nė nebando duoti savos interpretacijos, ir tik abejingų abejingiausiai operuoja išvarginta iki suklupimo sovietine terminologija bei monstruališku trumpo partijos istorijos kurso žargonu. Skaitydomas nežinia kodėl prisimeni kankinimų monotonija arba ant galvos krintančių vandens lašų baisumą. Baisus tas žargonas skaitančiajam ir, be abejo, dar baisesnis rašančiajam. Nėra jokio pasirinkimo; nėra ir negali būti jokio individualaus sprerfdimo; yra tiktai nekomplikuotos lygtys, kurių nežinomuosius skaičius parūpina partija. Bet ir žinant visa tai, sunku nesistebėti su kokiu cinišku abejingumu ir šaltumu Grigoraitis kloja Dostojevskiui marksistinės kritikos Prokrusto lovą ir kaip paskui guldo į ją niūniuodamas dialektinio ir istorinio materializmo lopšinę. Grigoraičio naudai tektų pastebėti, kad jis, teigdamas arba neigdamas, apie Dostojevskį pasako beveik viską, ką tokios apimties referatas leidžia. Bet eikime prie paties referato.

"Dostojevskis, pradeda Grigoraitis, — vienas iš žymiausių ir sudėtingiausių pereito šimtmečio rusų rašytojų, palikęs ryškų neišdildomą pėdsaką ne tiktai savo gimtojoje runų, bet ir pasaulinėje literatūroje". Tcliau gana tiksliai pasakoja Dostojevskio biografines smulkmenas iki "Nelaimingų žmonių" (Biednyje liūdi) pasirodymo, šį veikalą referentas įvertina teigiamai, neužmiršdamas pažymėti, kad ši pirmoji Dostojevskio apysaka "ne tiktai žadino skaitytojų užuojautą ir simpatijas kenčiantiems žmonėms, — savo meninių vaizdų jėga ji kvietė į kovą prieš išnaudojimą". Su sekančia ir žymiai komplikuctesne Dotojevskio knyga "Antrininku" (Dvoinik) autorius pradeda partinės linijos nustatytą polemiką su Dostojevskiu. "Deja, jau sekančiame kūrinyje — "Antrininke" — atsispindėjo tam tikras rašytojo nutolimas nuo socialinių-humanistinių kūrinio tendencijų, nuo demokratinių Gogelio ir Bielinskio principų. Teigdamas reakcinę, pesimistinę idėją apie žmogiškosios prigimties dvilypumą, kurią vėliau jis vystė eilėje kitų savo kūrinių, rašytojas įrodinėja, esą žmoguje greta teigiamų moralinių savybių neišvengiamai yra savanaudiškumo, blogio, pikto pradų. Užguito ir palaužto žmogaus sielos, kurioje protesto jausmai susigyvena su nuolankumu ir liokajiškumu, dvilypumą Dostojevskis bandė iškelti į bendražmo-gišką plotmę, laikydamas tai charakteringu žmogiškos prigimties bruožu, būdingu visiems žmonėms". Grigoraičio teigimu, šiuo veikalu Dostojevskis atsiskyręs nuo pažangiosios rusų literatūros, bet vis dėlto savo personažais ir jų santykiais atspindėjęs feodalinių-patriarchalinių santykių žlugimo procesą ir nesąmoninga aplinkos protestą prieš kapitalizmą, šitaip naiviai ir simplistiškai išaiškinęs "Antrininko" prasmę Dostojevskio literatūrinėje evoliucijoje, Grigoraitis primena, kad ir Bielinskis buvęs maždaug tais pačiais motyvais 'nepatenkintas šia knyga. Tiesa, kad Bielinskis buvo nepatenkintas Dostojevskio pasukimu nuo sociališkai sąlygotų charakterių prie žmogaus apskritai, nes tatai jam atrodė netikslinga ir nenaudinga jo politinių bei socialinių idėjų požiūriu, bet jis būtų galėjęs ir kitaip galvoti. Crigoraičiui, deja, pasirinkimo nėra: jis gali tik partijos nuomonę šiuo klausimu atreferuoti.

Tolimesnėse referato pastraipose Grigoraitis pasakoja Dostojevskio gyvenimą nuo 1847 iki "Pažemintųjų ir nuskriaustųjų" pasirodymo, prisimindamas jo revoliucinę veiklą Petraševskio ratelyje, suėmimą, kalėjimą, mirties bausmės komediją ir pagaliau katorgą bei ištrėmimą Sibire. "Užrašus iš mirusiojo namo" (Zapiski iz miortvovo doma) pamini tik vienu sakiniu, tuo savo skaitytojams ir klausytojams duodamas suprasti, kad šio nuostabaus žmogiškos kančios dokumento nagrinėjimas nepageidaujamas sovietinėje visuomenėje, kaip netiesioginis tylos sąmokslo apie sovietinę katorgą sutrikdymas. "Pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems"    Grigoraitis   skiria nemaža vietos, laikydamas šį romaną vienu iš geriausių Dostojevskio kūrinių, bet ta pačia proga apgailestauja, kad jo herojus Ivanas Petravičius nesąs kovotojas prieš reakcingas idėjas, ir kad, vaizduodamas Volkovskį, "Dostojevskis, ribojamas savo reakcines pasaulėžiūros, neatskleidė jo supuvusios ideologijos ir psichologijos, nedemaskavo jo kaip socialinio tipo". Po to Grigoraitis prieina prie "Nusikaltimo ir bausmės" romano, kurį jis laiko reikšmingiausiu Dostojevskio kūriniu. Atpasakojęs romano siužetą ir idėją, Grigoraitis dar kartą čiumpą Dostojevskį už pakarpos ir prausia stereotipiniu partinės kritikos žargono vandeniu, kaltindamas tikrovės iškreipimu, žmonių kančių idealizavimu, "reakcingo krikščioniško nesipriešinimo piktam" išaugštinimu. Dostojevskis, jo nuomone, daugiausia nusikaltęs "melagingai bandydamas susieti individualistinį Raskolnikovo maištą su revoliuciniu epochos judėjimu. Klysta ir sunkiai nusideda tiesai, deja, ne Dostojevskis, bet Grigoraitis, bandydamas primesti skaitytojams naivią ir tamsiam sovietų žmogui skirtą interpretaciją. Dostojevskis savo galinga tikrovės vizija ir tiesiog pranašiška intuicija iš tiesų vaizdavo žmogų, žmogų tikrąja šio žodžio prasme (ne marksistinio homo aeconomicus), kuris savo klaidingu laisvės supratimu ir priemonių jai siekti pasirinkimu buvo vienas pirmųjų sovietinio pasaulio statytojų. Raskolnikovas save nusikaltimui pasiruošimo ir jo įvykdymo fazėje yra tikras sovietinės sistemos kūrėjų ideologas ir jų pirmatakas. Baigdamas Grigoraitis vis dėlto pastebi, kad ir šiame romane Dostojevskis atidavęs šiokią tekią duoklę socialistiniam realizmui, nuplėšdamas "bręstančių buržuazinių santykių cinizmą" ir "reikšdamas užuojautą susipainiojusiam ir nerandančiam išeities iš to baisaus kapitalistinio pasaulio žmogui".

"Idiotui" paskyręs du trumpus sakinius, romaną "Velniai" (Biesy), kuriame augščiau minėtą raskolni-kovinio maišto aspektą Dostojevskis išplėtė į pranašišką revoliucinės tikrovės viziją, Grigoraitis vadina "šlykščių paskviliu, nukreiptu prieš demokratinį rusų išsivadavimo judėjimą, tapusiu juodžiausios politinės reakcijos vėliava".

"Broliams Karamazovams" skirtoje pastraipoje Grigoraitis supernaiviai teigia, jog šis romanas, be kita ko, esąs nuo liaudies atsiskyrusios rusų inteligentijos dalies idėjinių klaidžiojimų pavaizdavimas, pabrėžiant žodžius nuo liaudies atsiskyrusios, jis esąs  "protestas prieš religinės moralės žiaurumą ir nežmoniškumą" etc. Šitokie teigimai stebina ne tik savo naivumu, bet taip pat ryškiai pavaizduoja absurdišką ir Vakarų žmogui nebesuprantamą kiekvieno dalyko (ir vis tais pačiais žodžiais, tais pačiais mirtinai įgrįsusiais sakiniais) supropagandinimą, supolitinimą. Toliau jis polemizuoja su Dostojevskio tvirtinimu, jog materializmas atimąs moralinius pagrindus ir vedąs į nusikaltimą, vadindamas jį "archireakcingu". Niekur neužsimena Didžiojo Inkvizitoriaus legendos, matyt, laikydamas tatai pavojingu dalyku, nes Inkvizitorius juk galėtų būti laikomas iškalbingai partijos simboliu, ypač jos santykio su rašytojais prasme: ji pasiėmė atsakomybę ir teisę galvoti, už tai duodama duonos ir žaidimų.

Kalbėdamas apie Dostojevskio įtaką, Grigoraitis pactebi, jeg Dostojevskis turėjęs didžiulės įtakos "Vakarų Europos buržuazinei literatūrai ir kultūrai", bet sąmoningai ar nesąmoningai užmiršta paminėti jo poveikį sovietiniams rašytojams (pvz. Leonovui, Olešai, Pilniakui etc).

Į referato pabaigą Grigoraitis pateikė savo klausytojams ir skaitytojams šitokį Dostojevskio kūrybinės veiklos balansą: "Lemiamame savo gyvenimo ir kūrybos etape Dostojevskis atitrūko nuo savosios liaudies išsivadavimo judėjimo ir, kaip matėme, stojo prieš tas visuomenės jėgas, kurios iš tikrųjų kovojo už esminį rusų visuomenės pertvarkymą. Savo kūryboje jis bandė atsiremti į reakcines - filosofines ir socialines - politines teorijas, ir tai neišvengiamai silpnino jo galingą realizmą, kuris veržėsi iš siaurų reakcinių rašytojo ideologijos rėmų".

Perskaičius šitokias išvadas, jų autorių būtų galima kaltinti ne tik tamsumu ir literatūrine ignorancija, bet taip pat ir nesąžiningumu, jeigu nežinotumėm, jog jis šičia tėra partijos aidas, žmogus, kurio intelektas turi be jokių sąlygų pasiduoti dvasinio koncentracijos lagerio disciplinai.

Išdėsčius privalomą požiūrį į Dostojevskį, reikėtų padaryti kokias nors personalines išvadas, o tatai sovietinėje sistemoje nėra toks jau paprastas dalykas. Klausytojas ar skaitytojas, tegu ir užgrūdintas nelaukti ir nesitikėti nieko originalaus ir asmeniško, vis dėlto laukia kokios nors išvados. Be abejo, ir patį autorių, ilgai kartojus valdiškas frazes, ima noras pasakyti ką nors sava. Bet tai yra slidus ir pavojingas reikalas. Grigoraitis baigia klasišku sovietinėje praktikoje citatos principu. Originalesnis jis čia tik tuo, kad naudoja dvi citatas. Gorkio autoritetu jis stengiasi Dostojevskį sumažinti (tai atsargumo priemonė: jeigu nelaimingu būdu jam būtų nepavykę tiksliai apskaičiuoti efekto ir įspūdis būtų išėjęs teigiamesnis, negu partija reikalauja), tuo tarpu Lenino žodžiais jis lyg ir norėtų jį rehabilituoti ir gal netiesioginiu būdu pareikšti savo paties nuomonę.