TARP DVIEJŲ PASAULIŲ Spausdinti
(A. ALECHINO MIRTIES MINĖJIMO PROGA)

1946 m. kovo 23 d. mažame Lisabonos viešbučio kambarėlyje prie stalo sėdėjo nejudrus žmogaus pavidalas. Sustingusių akių žvilgsnis buvo nukreiptas į atverstą knygą — Margaritos Sotbern "Vers l'Exile", lyg skaitydamas eilutę ". . . tai yra likimas tų visų, kurie gyvena tremtyje . . ."

Taip mirė A. A. Alechinas, 18 metų išbuvęs pasaulio šachmatų meisteriu. Ką tik pasibaigęs antrasis pasaulinis karas, sudėtingi ir lygiai tragiški jo padariniai tebebuvo sukaustę žmonijos dėmesį. Tai šis įvykis praėjo mažai pastebėtas. Liūdna pabaiga vieno audringo gyvenimo, nepalyginamos šachmatininko karjeros.
A. Alechinas buvo kilęs iš rusų didikų šeimos, įžymios savo turtais. Jo tėvas lengva ranka sviedė kelis milijonus rublių garsiajam Monte Carlo Kasinui. Šachmatais lošti Alechinas išmoko iš savo vyresnio brolio Aleksiejaus. Atrodo, kad čia paliečiama kažkokia slapta gaivalingos aistros styga, nes nuo tos dienos šachmatai jam tampa palaima ir prakeikimu. Pirmas didesnis pasisekimas — pergale Stockholme 1912 m., bet jau 1914 m. Petrapilyje ir Mannheime 22-jų metų Alechinas prašoka visą Europos šachmatu elitą.

Pasaulinis karas sustabdo meteorišką jo kilimą. Dabar Alechinas rusų armijos eilėse, apdovanojamas Stanislovo ir Jurgio kryžiais. Bet 1917 m. švelnios jo rankos ir gera prancūzų kalba tampa jam mirties bilietu. Iš to laiko kilę kiek perdėti pasakojimai apie jo "mirti ar gyventi" partiją su Trockiu. Betgi lieka faktas, kad vienas iš penkių liaudies teisėjų nepasirašė jo mirties sprendimo Odesoje. Alechinas perkeliamas j kilmingųjų rusų koncentracijos stovyklą.

Galų gale 1921 m. jam pavyksta ištrūkti j Vakarus. Užpakaly lieka sugriauti tėvų namai, iškankinta rusų tauta ir naujieji Kremliaus šeimininkai, jėgos troškuliu apsvaigę, jau beruošią naujus ambicingus planus visam pasauliui užvaldyti. Priešakyje — Vakarų pasaulis, rūpestingai gydąs praėjusio karo žaizdas, būdingu naivumu puoselėjąs amžinos taikos viltį. Alechinas pasiekia Berlyną su 200 markių kišenėje. Vėliau persikelia pastoviai gyventi į Prancūziją, ten priima pilietybę ir baigia teisių fakultetą Sorbonoje. Bet Alechinas neturi laiko praktikuoti teisės. Visa aistra jis vėl atsiduoda savo jaunystes svajonei — iškovoti pasaulio šachmatų meisterio vardą.

Kad supratus tikrąjį Alechino vaidmenį ir reikšmę šachmatams, nepakanka išvardinti triumfalines jo pergales chronologine tvarka. Susipažindami su būsimų jo žygių tikrąja scena, padarysime trumpą iškylą į 64 langelių pasaulį.

Pirmiausia čia susiduriame su šachmatų ABC — Steinitzo ir Tarrascho teorijomis. Devynioliktojo šimtmečio antroje pusėje Steinitzas išdėstė savo teoriją, pagrįstą atsargiu ir metodišku mažų mažiausių pirmenybių kaupimu, ligi kraštutinumo vengiant bet kurių susilpninimų savoje stovykloje. Tai leido įsivyrauti atsargaus pozicinio manievravimo metodui — kantriai laukiant priešo klaidos. Pagal Tarraschą esminiai šachmatų elementai yra laikas ir erdvė. Laiką jis išreiškia tempai", t. y. judesia's, kuriais i tikslingai išstatomos figūros.

Erdvės — suprantama, šachmatų lentoje — užvaldymui reikią užgriebti centrinių laukelių kontrolę. Taip tad suskaičiavus tempus ir centrinius laukelius veikiančias jėgas, sudaroma primityvi matematikos formulė, einanti sprendiniu, bet kurią šachmatų poziciją įvertinant.

Šių šachmatinių teorijų įtakoje išsivysčiusi meisterių karta tikėjo, kad šachmatų esmės mįslė išsprendžiama, pasiekiant išbaigtai tobulą lošimo formą. Tai klasikinė gadynė šachmatų istorijoje. Kalbamuoju metu ji jau buvo peržengusi savo zenitą. Ir kadangi stagnacija šachmatams tiek pat svetima, kiek ir menui, atsistota prieš būdingą pasirinkimą: rasti naujus kūrybinius kelius, arba — mirtis išsisėmimu.

Iš to, kas pasakyta, nesunku suprasti ir tą apie 1925 m. kilusią audrą dėl vis stiprėjančios nuomonės, kad šachmatai jau baigią savo amžių lygiųjų mirtimi. Turnyrinė statistika bylojo aiškia kalba, taip kad net toks puolimo virtuozas, kaip did-meisteris R. Spielmanas pasidavė šitai įtakai ir pasiskelbė galįs sulošti 20 partijų iš eilės lygiomis su bet kuriuo lošėju pasaulyje.

Šitas nuobodokas scenovaizdis nelauktai dvelktelia praeities romantika, kai jame pasirodo Alechinas. Lyg koks senobinis riteris, apsiginklavęs devizu "Drąsa — Bandymas — Nuotykis", trenkia jis geležinę pirštinę bestingstančių formų garbintojams po kojų ir drauge istorinį iššaukimą — "Pražūtis dogmai!", Alechinas sutinkamas abejojimu, kartais ir neslepiama pašaipa. Tos gaivališkos atakos turi gi galų gale, sudužti į moderniškų meisterių beveik tobulą, gynimosi techniką.

Tačiau smogiančios pergalės greit keičia dviprasmiškas šypsenas nustebimu. Jau imama kalbėti apie romantizmo atgimimą. Bet gilioji Alechino genijaus prasmė dar nesugriebiama. Jo kovota ne senobiniais ginklais, bet naujais metodais, išeinančias iš naujos pažiūros į pačių šachmatų lošimo esmę. Tr ne amžių dulkės dengė jo šūki nuo jo amžininkų akių, o tik jų pačių didis nesupratimas.

Netrukus lieka tik viena kliūtis Alechino pergalių kelyje. Jau paskutinė pakopa, bet joje — magiškas J. P. Capablancos vardas, šis Kubos ijachmatų "wunderkind'as" subrendo į tikrą "wunderdidmeisterį" po to, kai karštos Havanos saulės padedamas, negailestingai sukūlė visai jau ne laskeriškai lošiantį Laskerį. Žaibiška orientacija, logika, kertanti savo paprastumu, nuostabus lošimo technikos apvaldymas — štai Capablancos raktai į pergalę. Laimėjimus pasiekdavo paperkamu lengvumu, pasaulio meisterio vardas nukrito pats, lyg tas išsirpęs vaisius, į jo priejuostę. Jis apšaukiamas nenugalima "šachmatų mašina". Ir tik gera nuomonė apie save prašoko retą Capablancos talentą. "Šachmatuose man nebėra paslapčių, lošimas perdaug jau paprastas" — pompastiškai pareiškė jis ir pasiūlė padaryti didesnę lentą, įvesti daugiau figūrų, kad jam kiek įdomiau būtų lošti. O lyg patvirtindamas šitokį akiplėšiškumą, ištisais metais nepralošdavo ne vienos partijos!

Pirmą iššaukimą Capablancai Alechinas pasiuntė jau 1921 m. Bet tik 1927 m. Buenos Aires mieste paruošiama scena didžiajai šachmatų titanų kovai. Susikirtimas tų dviejų priešingybių tiek gyvenime, tiek šachmatų lentoje, nuspalvintas dar asmeniškos ir abipusės neapykantos, sukėlė ligi tol negirdėtą susidomėjimą šachmatų pasaulyje. Daugumos nuomonė buvo palanki Alechinui, labiausiai dėl jo originalaus ir turiningo lošimo būdo. "Capablancos geriausios partijos — lyg skambi šalna, Alechino tačiau, — tai audringi akordai" — taikliai išsireiškė Brinckmannas.

Bet ir karščiausieji Alechino gerbėjai būgštavo dėl galimos išdavos. Alechinui dar nebuvo tekę pralenkti Capablancos nė viename turnyre, o asmeniška pasekmė — 3 pralaimėjimai prie 7 lygių — tikrai nieko gera nežadėjo. Alechinas ir pats jautė, kad tiesioginiu frontiniu puolimu ši tvirtovė nepaimama. Išdavoje jo pasirenkama tikrai įsidėmėtina taktika. Lošimo pradmėje jis privaldo įprastą savo veržlumą, vidury — lėtai, rūpestingai manievruoja, lyg imituodamas didįjį savo priešą, o gale — demonstruoja technišką, niekuo neuž-si leidžiančią ana jam. Taip lošiant 25 iš 34 susitikimų baigėsi lygiomis. Capablanca tikriausiai priėjo klaidingų išvadų apie "pasikeitusį Alechiną". šiojo taikingumas buvo tik taikingumas barškuolės gyvatės, kuri mieguistu ritmu linguoja savo galvą ir staiga žaibiškai kerta mirtingu geluonių. Laimėjimų santykis 6:3 Alechino naudai nebuvo augštas, bet pakankamai aiškus šitokiame susitikime. Capablanca niekad pilnai nebeatsigavo po šito pralaimėjimo. Keistu būdu jis tapo pats savo didžiulio talento auka. Pasisekimai jam davėsi taip lengvai, kad jis perdaug jau suprastino savo naudojamas priemones ir taip visas jo lošimas sulėkštė-io. Alechinas dabar jam įrodė, kad paviršutiniškai lošiančiam gilusis šachmatų lošimo turinys lieka amžina paslaptimi.

Ir taip "šachmatų mašinos" mitas buvo sunaikintas. Krauju ir prakaitu Alechinas pasiekė šitą pergalę. "Dabar man prasidėjo nauja era ..." rašė jis tuoj po mačo.

Maža to, nauja — ir daug šviesesnė — era prasidėjo visam šachmatų pasauliui.
Seka absoliutaus Alechino viešpatavimo dekada. Jis sukuria naują superdidmeisterio klasę ir toje klasėje jis pats vienas. Jo laimėjimai San Remo 1930 m. ir Veldes 1931 jau nebe laimėjimai, bet žiauri visų dalyvavusių degradacija. Ten, kur dalyvaudavo Alechinas, likusieji kovodavo tik dėl antrosios vietos. Taip ėjosi net ligi 1935 m., kai Alechinas visai nelauktai prakišo mačą ir titulą dr. Euvei. Pikti liežuviai porino, kad rusva arbata, kurią jis atsargiai siurbčiojo lošimo metu, prilaikė savyje prancūziško "Monnet" konjako... Bet nepraėjo dar 2 metai, kai Alechinas didžiu dvasios susikaupimu malte sumala Euvę atsigriebimo mače. Bet laužyti taisykles — tai Alechino duona. Tolimesnieji jo pasireiškimai jau kuklesni, čia amžius pradeda rinkti savo duoklę. Tačiau puikiam didmeistrių derliuje nė vienas dar neturi ūgio, reikalingo išstoti mače prieš Alechiną. S. Flohras numatomas sekančiu iššaukėju. Liūdnas pasirinkimas — tai tik pablogintas Capablanca. AVRO kandidatų turnyre 1938 m. išeina jis... paskutiniuoju. Bet ir pirmieji du — P. Keres ir R. Fine — prisipažįsta, kad jiems dar "trūksta garo" didžiajam susitikimui su Alechinu.

Čia antrasis pasaulinis karas ir vėl sumaišo Alechino planus, nutraukia kūrybinį jo kelią. Jis pasiekė gražių laimėjimų, tiesa, dar ir karo metais, bet turnyrų su tikrai pirmaeiliais dalyviais tuo laiku suruošti jau nebebuvo įmanoma.

Šiandieną, kai Alechinas jau įstatomas į istorinius rėmus kaip šachmatininkas ir žmogus, noriu pasisakyti dar dviem atvejais, kurie yra tapę karštų ginčų objektu. Tai rali būti paaiškinta tik apgailėtina informacijos stoka. Čia turiu galvoje Alechino "kolaboraciią" su vokiečiais ir sovietišką jo "atsivertimo" vesija.

1945 m. anglų ir olandų šachmatų sąjungos apkaltino Alechiną pro-nacizmu. Diskvalifikacijos galimybė stabdė pasiruošimus Alechino-Botvinniko mačui. Bet nelaukta pirmojo mirtis tapo niūriu atsakymu ir išeitimi iš nejaukios padėties, šių įvykių užuomazga sutampa su antrojo pasaulinio karo pradžia, užklupusia Europos šachmatininkus Buenos Aires olimpiadoje. Lošimai tarp karo padėtyje atsidūrusių valstybių buvo neįmanomi. Reikalavimas visus šitokius susitikimus užskaityti pralaimėjimu Vokietijai, kaip vienpusiškai susidariusios padėties kaltininkei, buvo gan natūralus Alechinui, kaip Prancūzijos komandos kapitonui. Alechinas pralaimėjo tą argumentą, ir daug daugiau negu tai. 1940 m. sumušę Prancūziją, vokiečiai netruko jam priminti nesenos praeities "klaidas". Alechinas planuoja sprukti iš vokiečių, bet pirmiausia tam reikėjo kiek pataisyti pašlijusius su jais santykius. Iš čia jo straipsnis nacių spaudoje: Alechinas "įrodo", kad žydai kaip šachmatininkai stokoja "drąsos" ir "kūrybines jėgos". 1943 m. Alechinas išgauna vizą turnyrui Madride. Į Vokietiją, ar jos tiesiogiai kontroliuojamas valstybes, jis niekada nebegrįžta. Vokiečių meisteriai Brinckmanas ir Rellstabas, Alechino bendrakeleiviai į Madridą, iš pirmų rankų suteikė man žinias, liečiančias pastaruosius įvykius. Išvada aiški: Alechinas tikrai nebuvo joks pronacis, bet minėtasis straipsnis — aiškus nevykusio oportunizmo pasireiškimas.

1948 m. sovietų šachmatų metraštyje pasirodė reikšmingas tik ką "iškepto" naujojo pasaulio meisterio M. Botvinniko straipsnis, kuriame aprašoma jo kelias į didįjį pasisekimą, čia Botvinnikas padaro sensacingų "atidengimų". Jau 1938 m. — tuoj po AVRO kandidatų turnyro — jis slaptai taręsis su Alechinu dėl mačo ir kvietęs pastarąjį iš viso grįžti į Sovietų Sąjungą. Ligi čia — nieko naujo. Tai nebuvo pirmas kvietimas Alechinui grįžti į tėvynę. Bet dabar seka staigmena: Alechinas "graužęsis" dėl padarytos "baisios klaidos", pabėgant iš Sov. Sąjungos. Jis karštai norėjęs "atitaisyti ją pirma patogia proga" — eventualiai sulosiant mačą su pačiu Botvinniku. Ir Botvinnikui tereikėjo tik 10 metų, kad, jau po Alechino mirties, atidengus pasauliui šitą nuostabų "atsivertimą", kuris įvyko, deja, be jokių liudininkų. Botvinniko tartas žodis buvo ženklu pilnai Alechino rehabilitacijai sovietų spaudoje. Prieita net prie to, kad Alechinas jau atvirai vadinamas "tarybiniu šachmatininku"!

Pats Alechino gyvenimas yra geriausias atsakymas į šituos absurdiškus išvedžiojimus. Veiksmais, nuomonėmis išreikštomis raštu ir žodžiu, tūkstantį kartų jis pasirodė antikomunistu. Pagal Botvinn'ką, "atsivertimas" įvykęs 1938 m. Bet rašančiam šias eilutes atsitiktinai pačiam teko girdėti Alechiną svarstant kelionės į Sov. Sąjungą galimybę 1939 m. antroje pusėje. Pasikalbėjimas vyko Buenos Aires olimpiados užkulisiuose. Alechinas rodė vienam mano gerai pažįstamam meisteriui raštu kvietimą gastrolių Sov. Sąjungoje puikiausiomis materialinėmis sąlygomis. Jis visai neslėpė didelės baimės, kad jam gali "kas nors nutikti," nuvykus ten, iš kur jo prisiminimai buvo kalėjimas, priverstinių darbų stovykla, baisioji čeka. Minėtasis mano pažįstamas įrodinėjo, kad rusai nedrįstų jam ko daryti, bijodami blogo įspūdžio, nes Alechinas esąs perdaug jau plačiai žinomas. Man neatrodė tačiau, kad Alechinas būtų buvęs tuo įtikintas. Kiekvienu atveju tai tikrai nebuvo panašu į "atgailaujantį sūnų palaidūną". Alechino tik norėta — jo paties žodžiais — "išvysti dar kartą prieš mirtį savo tėvynę". Nelieka abejojimo, kad turime reikalą su eiliniu sovietišku istorijos klastojimu.

Alechinas mirė nenugalėtas. Mirė, kaip paskutinysis tikras šachmatų karalius. Dabar Botvinnikas nešioja tą karūną. Bet, tarsi prisitaikydamas prie moderniškųjų šios žemės monarchų, jis nevaldo. Dar daugiau — jis net nėra pirmas, o tik atsitiktinis, tarpe lygių. Keres, Reševskis, Bronšteinas ir Smyslovas laimėjo visus didžiuosius turnyrus per paskutinius 8 metus, kai naujasis pasaulio meisteris arba iš viso nedalyvaudavo, arba buvo priverstas tenkintis žemesnėmis vietomis.

Alechino palikimas ateinančioms šachmatininkų kartoms yra neišskaičiuojamas. Naujos idėjos partijų pradmėse, baigmės įėjusios pavyzdžiais į baigmių teoriją, o labiausiai niekieno dar nepasiektas painiausio partijos vidurio apvaldymas suteikė jo lošimui tokį neišsemiamą turinį, kad jo partijos liks studijų objektu ateinantiems šimtmečiams.

Bet visai išskirtinas Alechino nuopelnas yra praskynimas kelių naujajai šachmatų mokyklai, štai pagrindiniai jos bruožai.

Šachmatuose nesama visuotinių taisyklių ar išbaigtinės logikos. Viskas čia — tapimas ir vyksmas. Dinaminiai veiksmai yra pranašaują. Todėl gamtos ir fizikos mokslų — o ne tiek matematikos — metodų pritaikymas yra labiau galimas. Iš kitos pusės randame ir tam tikrų statinių veiksnių. Pvz. figūra pati viena nereiškia nieko, o tik ryšyje su kitomis. Čia turime užuomazgą eilės priežastingumo reiškinių. Tad ir matematikos mokslo metodai randa bent dalinį pritaikymą, ypač baigmėse, medžiagiškai suprastintose padėtyse, bet taip pat ir kai kurių žaidimo pradmės ar vidurio nuostatų sudaryme. Didžioji mįslė tačiau — tai tų
dinaminių ir statinių jėgų santykis, kurs yra ne tik kintamas, bet ir iš viso sunkiai susekamas, taisyklėms ar logikai nepaklusnus. Tuo užrėžiama riba bet kurių mokslinių metodų panaudojimui: galutino kurios pozicijos sprendinio jais nepasiekiama.

Tyrinėdami šachmatų poziciją, randame eilę įtampos mazgų. Partijos eigoje jie darosi permainingi, judrūs. Be to, keli ar keliolika persilaužimo momentų esmėje saisto partijos pusiausvyrą. Sugebėjimas suvokti tų mazgų ir momentų dinaminį pobūdį, slypinčią juose prasmę ir kryptį, t. y. suprasti tikrąjį šachmatų pozicijos turinį, yra prigimto šachmatų talento rodiklis. Šitaip išryškinus ribotas galimybes mokslinėms priemonėms panaudoti, atidengiama naujos ir neaprėpiamos plotmės individualiam pasireiškimui.

Rusai šią naująją mokyklą vadina realistine. Jie yra teisūs, kiek jie realizmą apibūdina kaip dogmatizmo antipodą. Bet tvirtinimai, kad Steinitzas - Laskeris - Tarraschas atsukę atgal "šachmatų pažangos laikrodį", rodo, kad, kovodami su dogma, jie susikūrė savąją, tapdami pastarosios trumparegiais vergais. Klasikinis laikotarpis šachmatuose buvo svarbi ir būtina pakopa, be kurios, aišku, nebūtų ir jokios naujos mokyklos.

Alechinas pats niekad pilnai neformulavo naujųjų dėsnių. Daug kas buvo iššifruota iš jo lošimo būdo. analizių ir komentarų jau po jo mirties.

Ir taip išaugo nauja šachmatų galiūnų karta, lošianti — arba bent bandanti lošti — dinamišku Alechino stiliumi. "Lygiųjų mirtis" ar "šachmatų išsisėmimas" atrodo dabar seniai pamirštu neramios nakties sapnu. Šachmatų autoritetai Vakaruose ir Rytuose retu sutarimu pripažįsta, kad tik Alechinas prakirto langą toje tvankioje patalpoje, kur jau baigiama buvo uždusti. O pro tą langą matyti nauji neapžvelgiami plotai, nauja veiklos erdvė nenumalšinamajam žmogaus troškuliui — siekti, jieškoti, pažinti.

Alechino gyvenimas praėjo didžiųjų žmonijos sukrėtimų ženkle, kai homo sapiens klaidžiojo sutemose, veltui laukdamas ryto prošvaistės. Tačiau niekas negalėjo nukreipti jo nuo jo užbrėžtųjų tikslų. Kur tik žengė, jis metė ilgą šešėlį, ir tai buvo šešėlis nepailstančio kovotojo dviejuose pasauliuose. Ir jei šiandieną burtininko lazdelės mostu galėtume grąžinti Alechinui tą tolimą, bet nepamirštamą akimirką, kai, atnašaudamas pirmąją auką Kaišai, karštais   troškimais,   nuskaidrintais jaunystės viltimi, lydėjo tiesiai iš aukuro bekylantį melsvąjį dūmą, ir duotume jam pačiam pasirinkti — ar pakeistų jis ką savo pramintame take ?! Vargu. Įspūdingesnio paminklo šachmatų pasaulyje Alechinas negalėjo sau net linkėti.