Barzdos ir rožes Spausdinti
Parašė PETRAS MELNIKAS   
Barzdotas Terry viena ranka prilaikė seno Volkswageno vairą. Veidrodėlyje jis matė tingiai išsitiesusį Domą. Ypač jo barzdą. Leidžiantis pakalnėn, Terry sumurmėjo: — Ar nesmagu?
— Duok benzino, duok. — Domas sujudėjo.
— Duodu, sun-of-a-gun, bet mašinikė maža. Pelė. Nepajėgia. Biologiškai, tur būt, kačių bijo.
— Tai padaryk kate! — skubino Domas, ir Terry spustelėjo. —Na, matai?
— Ja-a. Lekia dabar kaip katė, bet pakelės šunų prisibijo.
— Tai padaryk ją šunimi, kad tave ... — iškošė Domas ir atsikrankštė.
Terry sekė akimis greitį.
— Šitaip, Terry, taip. Gerai.
— Domai. Ar šuo ko nors bijo?
— Ko?
— Tigro!
— Įsakymas! Šuo turi tapti tigru!
— Klausau, Domai. Bet gal jau užtenka?
— Dar ne. Juk ir tigras bijo. Ar ne medžiotojo?
— Bijo, medžiotojo.
— Tai padaryk Volksturmą medžiotoju!
— Domai, — Terry staiga sulėtino. — "Medžiotoją" matau. Ant trečios kalvos.
Domas atsisėdo. Toli matėsi policijos mašina.
— Pristabdyk, — Domas, nuleidęs langą, spiovė, ir jie lėtai pravažiavo pro paplentėj sustojusį policijos furgoną.
Terry mėgino kažką apie juos pasakyti, bet Domo jis nepatenkino.
— Tu tiksliai nekerti, Terry, — vėl atsigulęs murmėjo Domas. — Tu nekeiki. Su tavim kažkas netvarkoj. Kaip apie šėtoną atsilieptum? A?
— Domai. Ar tau neatrodo, kad šėtonas yra gan užsispyrusi ir nuosekli žmogysta?
— Teisingai pasakyta! Gera pažanga, Terry! Abu juokėsi, kratydami barzdas.
— Manai, — Domas panosėj filosofavo, — jei šėtonui kas pirštu parodytų mūsų mokytojus, mokslininkus ir jam pasakytų: ei, šėtone, štai žmonės, kurie stengiasi pagerinti gyvenimą, "išlukštenti", kodėl tiek neapykantos, karo ir pragariško blogio žemėje, manai, šėtonas jų išsigąstų ir paraustų? Ir jiems pavydėtų?
— Nė kiek. Šėtonas ir iš tų mokslo vergų padarytų savo instituciją.
— Teisingai. Šėtonui viskas gerai. Prohibi-cijos laikais, atsimeni, valdžia mėgino panaikinti whiskey. Galvojo, pasaulis tada bus geresnis?
— Ja-a.
— Nebuvo. O dabar visi galvoja, jog reikia panaikinti ne tik mus, hipius ir narkotikus, bet net visas nuodėmes, kurios kankina pasaulį. Po to tik, sako, turėsime dailų šimtmetį. Gal net milenijų?
— Taip. Gal tik atrodo.
— Taip atrodo. Bet ar nereikės tada visiems priprasti ir susigyventi su tuo Šventuoju Šimtmečiu? Suk į dešinę.
—Nebūt lengva.
— Dar kaip! Ilgainiui visiems atsibostų per-fekcija, kaip ir ta šiandien keikiamoji imper-fekcija.
— Ką gi darytų teismai, advokatai, policija, valdžia, bažnyčia, jei nusikaltėlių nebebūtų, — bedarbiai!
— Ja-a. Jei nebūtų nihilistų, ką veiktų moralistai?
— Užsidarę čiaupus, visi nuobodžiautumėm. Duok vėl gazo, Terry, bet žiūrėk kelio.
— Yes, sir, — Terry pridėjo dešinę prie kaktos ir saliutavo.
— Tu, Terry, klausyk ir bijok manęs. Tavo sielai tas tikrai išeis į gerą.
— Aš drebu, Domai.
— Drebėk. Neveltui išrinkot "barzdočių vadą".
— Yes, sir.
—Tur būt, gimiau vadovauti, ką? — Domas čiaupsėjo lūpomis. — Baimei reikia tokių talentų
— Ja-a. Mokyklose profesoriai bijo rektoriaus. Rektoriai bijo regentų. Regentai bijo gubernatoriaus. O gubernatorius bijo tėvų, kurie jį renka.
— O studentai? Ar jie bijo?
— Studentai, Domai, šiandien nieko nebijo.
— Ar ne šmaikštu? Ar ne "groovy"?
— Bet. . . Vis dėlto, abejoju, Domai.

— Tai ką? Ir studentai bijo ko nors? Terry!
— Domai. Atsimeni Valentino dieną? — Terry paslaptingai šyptelėjo.
—Na, ir kas?
— Irena paskambino. Perdavė tau sveikinimus. Tavęs nebuvo. Net Valentino dieną, sakykime, ją išdavei, ar ne? Aišku, buvai drąsus išeiti su Betty.
— Nieko nebijojau ir nebijau.
— Gerai. Bet kodėl sužinojęs, kad jai, taip sakant, "neištikimybę" telefonu žėriau, ėmei ir susirūpinai? Iš kito universiteto leki dabar pas ją ir kankini mano seną "volksturmą"?
— Tai meilė, Terry. Meilė, neužauga.
— Tai bent Irenos bijai, Domai. Ar ne čia tavo Achilo kulnis?
— Ne, Terry. Ne. Tu manęs nesupranti. Įsivaizduok, aš ir pats savęs nesuprantu.
— Tai narcisizmas, — pakėlusi akis nuo knygos, pasakė Debbie.
— Narcisizmas. — Dramos studentė Irena Neliūtė baigė paskutinius kosmetinius brūkšnius. — O kai tau patinka tie, kurie tavęs net nemato?

— Nežinau. Kosmetika man negelbsti, Irena.
— Tai kaip užsikabinsi bent už vieno?
— Kent vienintelis. Tu net su George pradėjai. Ką Domas pasakys?
— Esu laisva. Kas mane mato, nenusigręžia.
— Ką Kent manyje pamatė? Ką jis pamatė?
— Nežinau, — Irena praplėtė dėmę, pritraukė arčiau akių. Ką jis joje pamatė? Kai Kent atvažiuoja, Debbie dingsta. Po savaitgalio tepasirodo. — Laivynas tau patinka, Debbie, laivynas. Ir gėlių krautuvėj šįryt ar nebuvai? Gal net gėlių Kent nupirkai? Ką? — Iš veidrodžio juokėsi jos gražus veidas.
Debbie staiga užvertė knygą. Ji nieko neatsakė. Ji pakeitė pašnekesį: — Kitais metais metu mokslą.
— Kodėl? Vos pradėjai?
— Vedybos. Kent iš kariuomenės išeina.
— Meti studijas?
— Nesiseka. Be to, neturėjau kavalierių. Kent pirmas ir paskutinis.
— Jūs visos tokios. — Irena nusiėmė perkrautą dažą, sučiaupė lūpas ir sau nusišypsojo. Dantys tarp raudono drėgnumo atrodė dar baltesni. — Būsi šeimininke. Kai mesi mokslą — liks tik vaikai, vystyklai ir jų užsispyrimas.
Ne man. Kai buvau maža, atsimenu, buvau išdykėlė. Tėvas visuomet gerdavo. Motina vis ligoninėj.
— Dėl to vėžio?
— Taip. — Irena kalbėjo dabar lyg sapne. Balsas pasikeitė. "Gyvenimas ar ne teatras?"
— Ateidavo į namus tik viena mergina — "baby-sitter". Jaučiau, kad esu viena pasaulyje. Niekas manęs nemyli. Neturiu tėvų. Nė vieno, kuris pamylėtų, apkabintų. Tik ta mergina. Ji man atrodė vienintelė. Kaip mama. Ir žinai ką?
— Ką?
— Ji man patiko. Vonioje maudė kartą mažąją sesytę. Jaučiausi tada tokia vieniša. Pribėgau ir ją apkabinau. Verkiau. Taip norėjau, kad ji paimtų mane į rankas, kad prispaustų prie širdies. Ji suprato. Paėmė mane į glėbį, apkabino ir, glostydama plaukus, ilgai taip laikė. Nustojau verkti. Taip buvo gera. Jaučiausi lyg motinos glėbyje . . .
Debbie tylėjo. Ji didelėmis akimis žiūrėjo. Irenos fantazija, jautrumas ją gundė. Ir pykdė.
— Lyg motinos glėbyje jauteisi?
— Taip. Bet laikydama mane, mergina užmiršo mažąją sesytę.
— Na, ir. . .
— Vargšelė, užmiršta vonioje, ji ėmė ir prigėrė. Net nepajutome.
— Oo . . .
— Matai.
— Netikiu, — staiga su pykčiu Debbie pasakė, — tu vis ką nors išsigalvoji!
— Netiki? Gali netikėti.
— Tu ne tik narcisistė, egoistė, bet ir melagė. Sakei, jokios sesers neturėjai?
— Neturiu.
— Su tavim sunku susikalbėti. Iš kurios dramos šis "sesers prigėrimas vonioje"?
Debbie vėl nervingai atsivertė padėtą knygą, perplėšdama vieną puslapį. Net Irena išsigando savo melodramatinės fantazijos. "Čia ne teatras", ji pagalvojo ir vėl žaidė tik kosmetiniu grimu ant baltesnio skruosto.
Mašinos ratai sucypė prie mergaičių bendrabučio. Terry sustabdė. Domas išlipo ir užtrenkė duris.
— Pridenk kulnis, Achile, — pasakė Terry.
— Kiauros kojinės, Terry. Mitologija ir Irena — du atskiri pasauliai.
— Tai — iki. Mane atrasi, — parodė ranka.
— Bready Hali.
— Vakare.
— Gal neužilgo?
— Paruošk guolį, barzdyla.
Terry perjungė motorą, ir mašina nuburzgėjo.
Domas pasiraivė. Įėjo į vestibiulį. Nieko ten nesimatė. Jis pradėjo kopti laiptais į viršų. Irena. Irena,Nelius — I. Neliūtė. Kaip tai įvyko? Pamatė ir patiko. Gal mano platūs pečiai? Kietos futbolininko kojos? Ar mano sesuo? Supažindino — grožio karalienė. Būsima advokatė. Gal iškalba? Iš tėvų paveldėta. Sesuo ar aš? Kas gudresnis? Gal jai pavydžiu. Pirma ji vis. Pirma iš pirmųjų. Aš iš paskos. 1, 2, 3, 4. Man futbolas. Hipiai. Alus. Merginos. Taip. Dar du laiptai. Nenuorama, tėvai sako. Kaip šilkas į lovą. vėlai vakare Staiga vandens visas kibiras. Tiesiog ant galvos. Tėvo pasmakrė drebėjo tada. Piktos akys. Amžinas karas. Tau tik sportas, šnapsas ir barzda. Kalbėk lietuviškai. Nuimk kojas nuo stalo. Sulaužei kėdę. Basly!
Štai ir galas. Laukia katytė.
Atsidaręs duris, "sveika, Irena," Domas pasakė. Irena į Debbie žvilgterėjo, prišoko prie Domo ir jį apkabino. Debby atsistojo.
— Paliksiu vienus.
— Nėra reikalo, — pasakė Irena ir ją sulaikė. — Tai Domas Jurgelionis, — pristatė, — tas pats. Valentino dieną negali prie jo prisiskambinti. O čia Debbie O'Reilly — Laivyno sužadėtinė. Būkit pažįstami.
Debbie ištiesė ranką. Ji ilgai į Domą žiūrėjo. Didelis. Barzda. Aštrios akys. Poetiškai netvarkingi plaukai.
— Kaip Baironas, — pasakė. Domas nusijuokė.
— Ne, Debbie, eilių nerašo. Revoliucinės, baironiškos idėjos — tik paviršiuje — barzdoje, garbanose.
Debbie išėjo. Kaip ištroškęs keleivis, Domas vėl apkabino Ireną. Kaip lenktynes laimėjęs spartietis, jis didelėm rankom spaudė Ireną.
— Domai. Paleisk. Kvapo neatgaunu. Pasibeldė kažkas į duris. Irena pasitaisė
plaukus ir priėjo prie durų. Atidarius, matėsi didelis rožių bukietas, o už jo — jauno studento išblyškęs veidas.
— George prašė tai Jums įteikti, — jis bailiai pasakė, ištiesė tamsiai raudoną pluoštą Irenai ir, vengdamas Domo akių, nuleido galvą.
— Man? — Irena ištiesė vieną ranką į priekį ir rožes pauostė. — Man? — pakartojo, bet, pamačiusi praviras Domo lūpas, žengė atgal.
— Jums, — studentas pasakė ir gundydamas vėl ištiesė rožes pro plyšį. — Geriausi linkėjimai. Nuo George.
Irenai atrodė, kad jai pradėjo suktis galva. Lyg užsidegė skruostai. Ji pridėjo rankas prie veido ir atbula — nuo rožių, kaip nuo ugnies — pradėjo trauktis atgal.
Nustebęs Domas žiūrėjo į Ireną, tai į studentą. Jis matė tarpdury lyg kraują primenančią spalvą. Jo burna skaudžiai prasižiojo. Jis norėjo kažką pasakyti. "Ei, tu . . ."
— Ei, tu. . . — piktai pradėjo. Studentas tada metė rožes į kambarį ir užtrenkė duris.
Rožės krito ir išsibarstė.
Kaip sužeistas tigras narve, iš vieno galo į kitą, Domas vaikščiojo ir mušė dešiniu kumščiu į kairę plaštaką. Jis norėjo ką nors nepaprasto jai pasakyti ar padaryti. Jis prisiartino prie jos stalo, paėmė knygą į rankas ir panoro viską nuo stalo mesti ir sutrypti ant grindų. "Gėlės. Bukietas. Rožės. Po kojom!"
— Irena, — pasakė. Tik tiek.
— Domai. Ką?
— Nieko. — Su panieka pažiūrėjo jai į akis. "Išeiti!" pagalvojo. "Išeiti!". Ir griežtais žingsniais priėjo prie durų. Ji pastojo jam kelią. Domas stumtelėjo dešine ją prie sienos, kita atsidarė duris ir išėjo koridoriun.
"Paskutinis pasimatymas", švystelėjo Irenai baugi mintis. Jos moteriškon galvelėn atskubėjo dar paskutinė viltis. Ji krito ant grindų ir pradėjo dejuoti.
Domas atsigręžė, sustojo ir nenorom grįžo atgal. Irena gulėjo ant grindų ir nesikėlė. Ji matė prisiartinant Domo šešėlį. Domo galva, žiūrint iš apačios, atrodė, siekė lubas. Domas pasilenkė.
— Pakelk mane, bent paskutinį kartą pa­laikyk rankose.

Domas atsiklaupė. Jis pakėlė jos pečius nuo grindų ir apkabino.

— Šitaip. Gerai. Domai. Kaip auklė tada. Ji taip mane laikė. Buvau maža mergaitė. Ma­ža. Lengva. Dabar tu. . . — lyg ant scenos kal­bėjo Irena. Po to atsistojo ir ištiesė ranką. Kaip teatre. Bet niekas neplojo — Sudie, — tyliai pasakė. — Daugiau, tur būt, jau nesimatysim?

— Nežinau, — pro barzdą kažkas, lyg Do­mas atsakė. Domo figūra jos akyse pradėjo ma­žėti. Iš didelio vyro jis pasidarė mažu vaiku. Barzdotas vaikas dingo už kampo.

— Oo ... — Ji atsiduso ir ėjo jam iš pas­kos. Pasuko dešinėn, už kertės. Keltuvas leidosi. Pažiūrėjo siaurų laiptelių apačion — Domo ne­simatė. Grįždama pasilenkė ant turėklų — cent­rinių laiptų kiaurymėn. Kažkur apačioj Debbie kalbėjo išblyškusiam "rožių studentui". Ji kal­bėjo ir juokėsi. Debbie? Geroji, kvailutė, ra­gana Debbie? Ne. Negali būti. O gal?

— Laivynas tau patinka, Debbie, laivynas. Ir gėlių krautuvėj šįryt ar nebuvai? Bet ne Kent jas pirkai, ne. Man, ragana, jas nupirkai. . . Ko­dėl, pavyduole, kodėl? . . .

.
.