1905 METŲ SĄJŪDIS LIETUVOJE Spausdinti
Parašė Romas Misiūnas   
Moksliniai istorijos leidiniai Lietuvoje dažniausiai pasirodo palyginti mažais tiražais, dėl to šios srities patrauklesnės knygos greitai išperkamos. Sakoma, kad J. Jurginio redaguota Vilniaus istorija (pirmas tomas), M. Jučo Lietuvos metraščiai, B. Dundulio Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV amžiuje praktiškai tapo bibliografinės retenybės Vilniuje jų pasirodymo dieną. Dalis šių knygų patrauklumo glūdi jų temos sutapime su bendru skaitytojų interesu ir susidomėjimu Lietuvos viduramžiniu laikotarpiu. Bet dabartinės Lietuvos istorikų vertingi įnašai į Lietuvos istoriografiją nesiriboja vien veikalais apie didingą viduramžinės Lietuvos valstybės praeitį. Pasirodo istorinių darbų, nelabai patraukliais pavadinimais ir neliečiančių Lietuvos senovės, kurie (gal jų pavadinimų dėka) nėra žaibo greitumu išperkami Vilniaus knygų parduotuvėse, bet kurie vis vien liks reikšmingi mūsų istoriografijos lobiui. Viena iš tokių knygų yra prieš porą metų pasirodžiusi A. Tylos knyga 1905 m. revoliucija Lietuvos kaime (Vilnius: Vaga, 1968).

Autoriaus tikslas yra apžvelgti Rusijos imperijos 1905 m. revoliucinės nuotaikos reiškinius Lietuvos kaime. Ir nors tų metų sąjūdis Lietuvoje nėra buvęs toks platus ar reikšmingas, kaip kai kuriose kitose Rusijos imperijos dalyse, tie neramumų metai, atnešę daug esminių pakeitimų carų valdomose žemėse, turėjo savo atgarsius ir Lietuvoje. A. Tylos darbas, pagrįstas kruopščiai surinkta archyvine medžiaga, užfiksuoja tų metų Lietuvos revoliucinį sąjūdį. Vietomis autorius sugretina tą sąjūdį ir su Lietuvos kaimynuose — Latvijos ir Gudijos bei Ukrainos žemėse vykusiu revoliuciniu maiš
tarimu. Tai sudaro geresnę perspektyvą ir į Lietuvos įvykių mastą. Knygos didžiausia stiprybė yra ;os archyvinių citatų gausumas. Atrodo, kad gal nė vienas neramesnis įvykis Lietuvos žemėje tais metais neliko kur nors knygoje nepažymėtas (su atitinkamu šaltinio nurodymu) ar kokioje nors statistinėje lentelėje. Bet tai sudaro ir vieną iš didžiausių knygos trūkumų. Dažnai ta dokumentacija paverčia tekstą į lyg kažkokį katalogą vietinių susirėmimų su valdžios atstovais, policija bei kitais cariniais pareigūnais. Pačių duomenų tikslumas nėra kritiškai nagrinėtas: pilnai patikima caro valdininkų raportams, neprileidžiant jokios galimybės, kad tie duomenys galėtų būti buvę tuometinių pareigūnų įvairiais sume-ttmais iškreipti.

Geriausia dalis yra pati pirmoji — apžvalga Lietuvos ekonominės, socialinės ir politinės padėties šio šimtmečio pradžioje. Nors čia irgi sukaupta statistinių faktų masė, daug jų iš policijos archyvinių duomenų apie žemvaldystę, "vargo mokyklas" ir nelegalų knygų gabenimą iš Prūsijos), šis skyrius mažiau turi katalogavimo aspekto negu kiti skyriai ir skaitosi sklandžiau.

Yra ir kitų trūkumų, ne tik stilistinių. Tema yra tokia, kad reikalauja iš autoriaus tam tikros Unijos, be kurios darbas nebūtų pasirodęs Lietuvoje. Galima, žinoma, ignoruoti mažesnius šios linijos reiškinius, kurie yra tapę standartiniai sovietinėj e istorij ograf i-joje: citatos iš Lenino rastų, kartais sunkiai pritaikytos, ar pastaba, kad per Lietuvą buvo slaptai gabenama ir lenininė Iskra, su tendencija nurodyti, kad ta Iskra turėjo tiek pat įtakos ir reikšmės lietuviams, kaip kad kiti knygnešių produktai. Juos galima pamiršti kaip sovietinės istoriografijos sine qua non. Žymiai rimtesnis trūkumas yra disproporcingas dėmesys LSDP rolei 1905 metais ir sudarymas įspūdžio, kad ta partija buvo svarbiausia organizacija, kovojanti prieš esamą padėtį. Tad nėra ko stebėtis, kad mažiausiai įtikinami skyriai liečia kaip tik LSDP veiklos išplėtimą valstiečių tarpe.

Iš neįrodyto teiginio "įtakingiausia Lietuvoje organizacija — LS
DP" (p. 59) sudaromas vaizdas, kad bene ši partija turėjo daugiausia įtakos kaimiečiams to meto Lietuvoje, žinoma, pradinėje apžvalgoje pripažįstama bažnyčios į-taka valstiečiams, bet po to ji beveik pamirštama lyg neegzistavusi, išskyrus paminėjimą kai kurių atvejų, kai ji pataikavo caro valdžiai. Nežiūrint, kokia įtaka tai būtų buvusi, ir nežiūrint, kad gal tos įtakos negalima klasifikuoti kaip revoliucionieriškos, reikia vis vien turėti omenyje, kad sakykla turėjo žymiai daugiau įtakos Lietuvos kaimo masėms negu palyginti negausūs LSDP agitatoriai.

Knygoje taip pat beveik lieka nepaminėta kitų srovių įtaka Lietuvos kaimui. Tai ypač atsispindi nuostabiai trumpame 1905 m. Vilniaus lietuvių suvažiavimo aprašyme. Susidaro įspūdis, kad, šalia LSDP, kitų revoliucionierių nebuvo, neatsižvelgiant į tai, kad iš 2000 Vilniaus suvažiavimo dalyvių "po suvažiavimo sekančią dieną (lapkričio 23 d.) LSDP surengtame Kauno, Suvalkų ir Vilniaus gubernijų kaimo darbininkų ir valstiečių susirinkime dalyvavo apie 150 - 200 Lietuvių suvažiavimo delegatų" (82 p.). Kur dingo tie kiti 1800 delegatai ir kokioms srovėms jie priklausė?

Knygai taip pat trūksta bendros išvados. Paskutinis skyrius apie žemės darbininkų streiko judėjimą taip ir užbaigia knygą. Norėtųsi matyti platesnį bendros 1905 m. reikšmės Lietuvos istorijai aprašymą.

šiam recenzentui taip pat sunku nepaminėti dar vieną smulkmeną: nors tai gan mažas reikalas, vis vien kartais jis erzina. Tai pavardžių sulietuvinimo klausimas, kuris jau ne kartą yra buvęs diskutuotas ir Lietuvoje. Būtų buvę reikalinga kai kur bent skliausteliuose pridėti pavardžių originalus, ypač 160 p., kur kalbama apie sutartį su "grafu šua-zeliu de Gulfje". Ar tai galėtų būti Choiseul de Guflier?

Pirma instinktyvi tendencija, už-girdus knygos pavadinimą (ypač "buržuaziškai nacionalistiškai" nusiteikusiam recenzentui) būtų ją automatiškai priskirti prie visos eilės neoriginalių, nuobodžių, dažnai hagiografiškų ar dar baisiau — grafomaniškų veikalų, kurie sudaro revoliucijos istorijos didžiau dalį ir rašomi gal ne tiek moksliniais sumetimais, o užpildyti sovietinių leidyklų metinei marksistinės - leninistinės literatūros kvotai (šių savo ypatybių dėka jie greit pamirštami ir atsiduria Vilniaus Centrinio knygyno išpardavimo nupigintomis kainomis skyriuje). Bet atidžiau pažvelgus į šios knygos turinį ir ją perskaičius, nuomonė greitai pasikeičia. Nežiūrint jos neproporcingo dėmesio LSDP veiklai ir faktiško kitų srovių politinės veiklos ignoravimo. A. Tylos veikalas yra rimtas įnašas į mūsų istoriografiją, ši monografija liečia laikotarpį, kuris iki šiol yra susilaukęs mažai mūsų mokslinio dėmesio ir kurio tolimesniam studijavimui ši knyga, jos archyvinių faktų surinkimo dėka, sudaro labai vertingą pagrindą.
Romas Misiūnas