Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GYVOJI LITURGIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vytautas Pikturna   
Po II Vatikano susirinkimo krikščionijoje prasidėjo gyvas judėjimas, kai kur net įtampa. Prof. A. Maceina skundžiasi: "Praėjo vos keleri metai, ir padangė ima temti. Dar daugiau: joje renkasi debesų, gresiančių tikra audra Bažnyčioje" (Bažnyčia ir Pasaulis, p. 12). Ne tik tarp tikinčiųjų, bet net ir Bažnyčios hierarchijoje pastebimos priešingos linkmės: "progre-sistų" ir "tradicionalistų", arba 11 konservatyviųjų". Įtampa kyla, nes abu sąjūdžiai priešingai supranta Bažnyčią po II Vatikano susirinkimo, neįsigilina į pakeitimų reikalingumą.

Pats pirmasis II Vatikano susirinkimo dokumentas yra konstitucija "šventoji liturgija". Remiantis ta konstitucija, liturgijoje įvesta gana daug pakeitimų. Jie ne vieną krikščionį taip paveikė, kad pradžioje jautėsi pasimetęs arba net klaidingai įtarė, kad Bažnyčia ne atsinaujina, tik prisitaiko prie protestantų. Tai dėl to, kad ne visur atkreiptas reikiamas dėmesys į tos konstitucijos pabrėžtą reikalą šiam liturginiam atsinaujinimui tinkamai paruošti Bažnyčios narius.

Todėl džiaugiamės sulaukę kun. dr. Stasio žilio naujos knygos "Gyvoji liturgija" ("Krikščionis gyvenime" knygų serijos leidinys nr. 7, Boston 1970, 184 psl., kaina 5 dol.). ši knyga padeda pilniau suprasti liturginio atsinaujinimo prasmę ir tikslus.

Savo knygos tikslą nurodo pats autorius: "Naudinga pažinti liturgijos nuostatus, kad apeigos vyktų tikslingai; naudinga pažinti liturgijos praeitį, kad labiau nušvistų jos dabartis. Tačiau šioje knygoje negvildensime nei nuostatų, kurie nėra liturgija, nei praeities, kuri nėra gyvoji liturgija, čia verčiau bandysime atskleisti iturgijos esmę, jos antgamtinę ir žemiškąją tikrovę. Verčiau gvildensime sudedamuosius liturgijos pradus, kurie yra visada, nors ne visada tos pačios formos. Verčiau bandysime nušviesti liturginės tikrovės sudėtingumą, kad prieš akis iškiltų nuostabiai turtinga ir gili teologinė perspektyva. Tai ir bus gyvoji liturgija, kuri visada yra jauna, patraukli, įkvepianti" (p. 14).

Pirmajame knygos skyriuje autorius aptaria liturgiją, jos apimtį ir ribas, čia sužinome liturgijos žodžio graikišką kilmę. Iš senojo graikiškai romėniško pasaulio liturgijos vardą perėmė Rytų Bažnyčia. Liturgija čia reiškė bendruomeninę krikščionių veiklą viešose bažnytinėse apeigose, ypač Eucharistijoje. Rytų krikščionys dar ir dabar liturgija vadina tik Mišias. Vakaruose liturgijos vardas pasirodė XVI a. Lotyniškame Romos rite jis apima ne tik Mišių auką, bet ir visas kitas sakralines apeigas — sakramentus, sakramentalijas, šventuosius laikotarpius bei viešąją bažnytinę maldą. Siekdamas kiek galint pilnesnės aptar-ties, autorius taip liturgiją nusako: "Liturgija yra Dievą garbinanti ir žmogų šventinanti tarnyba, kurią per Kristaus kunigystę ženklais vykdo šventosios Dvasios patepta bažnytinė bendruomenė, trokšdama pripažinti Dievo didybę ir įrodyti jam savo priklausomybę" (p. 12).

Knygoje autorius žvelgia į Kristaus, Bažnyčios ir tikinčiųjų vaidmenį sakramentinėje liturgijoje, nurodo liturgijos paskirtį šventinti daiktus ir laiką, nagrinėja liturgijos ženklų kalbą, kreipia dėmesį į Bažnyčios troškimą atnaujinti liturgines apeigas, kad per jas lengviau atsinaujintų ir susivienytų tikintieji. Atskiruose skyriuose rašo apie breviorių, sakramentalijas ir įvairius liturgijoje naudojamus daiktus bei ženklus. Rašo apie gimtosios kalbos naudojimą liturgijoje, apie altorių atgręžimą į žmones, apie šventųjų laiminimų pavyzdžius: namų. automobilio, spaustuvės ir pan.

ši knyga yra jau antroji to paties autoriaus knyga liturginiais klausimais. Pirmoji jo knyga yra "Gyvenimo šaltiniai" (1964). Ten rašoma apie septynis sakramentus apskritai ir apie kiekvieną jų atskirai. Abi knygos galėtų būti vieno veikalo du tomai, kur 'Gyvoji liturgija" galėtų būti pirmuoju tomu, o "Gyvenimo šaltiniai" — antruoju. Kadangi pirmojoje knygoje rašoma apie sakramentus, tai antrojoj yra tik vienas skyrius apie Mišias, o apie sakramentus atskirai nekalbama.
Išsamiai svarsto liturginių nuostatų kaitą. "Praeityje nebuvo pakankamai įvertinta liturgijos reikšmė sielovadai. Tikinčiųjų krikščionišką gyvenimą kunigai bandė palaikyti ne liturginėmis priemonėmis. Kad tikintieji ateitų bažnyčion, reikėjo griežto įsakymo; kad jie čia nenuobodžiautų, reikėjo į-spūdingos muzikos, spalvų, paveikslų, šviesų; reikėjo įvairių pamaldumo pratybų, kad jos pavaizduotų tai, ko liturgija negalėjo duoti. Tai tęstis ilgai negalėjo. Reikėjo griebtis priemonių, kad pati liturgija trauktų tikinčiuosius, kad jie suprastų tekstus ir veiksmus, kad liturgijoje rastų savo dvasiai gausesnio peno" (p. 156).

Iki II Vatikano susirinkimo liturgiją tvarkė šventasis Sostas. Buvo pasiekta griežto vienodumo. Bet tas sustingdė liturgiją ir neleido jos pritaikyti skirtingoms aplinkybėms. Dabar liturgijos tvarkymo teisės dalis palikta vyskupams ir atskirų kraštų vyskupų konferencijoms.

Rašydamas apie liturgijos bendruomeniškumą, autorius skundžiasi, kad žmonės "mėgsta kartu su kitais pasilinksminti: eina į rungtynes, į kiną, praleidžia atostogas stovyklose. Jie visur eina mielai kartu su kitais, bet nenori su kitais bendrai melstis. Bažnyčioj ieško jie prieblandos, vienumos, tylos ... Jie sakosi norį pasilikti vieni su Dievu ... Dievui negali patikti toks žmogaus nusiteikimas. Pats Dievas surišo žmones tarpusavyje vienoda prigimtimi ir likimu. Dievas šaukia visus žmones į vieną savo tautą, rikiuoja juos į vieną antgamtinį organizmą, į Mistinį Kūną, veda visus į dangiškąją Jeruzalę" (p. 53-54). Tikintieji ne tik gali, bet ir privalo liturginėse apeigose visi dalyvauti pilnai, sąmoningai bei aktyviai, kaip to reikalauja pačios liturgijos esmė. "Tik giliau supratę liturgiją ir patys pilniau ja gyvendami, tikintieji pajus, kad liturgija tikrai yra gyva... Be tikinčiųjų nėra liturgijos. Be liturgija gyvenančių tikinčiųjų nėra gyvosios liturgijos" (157).

Tais klausimais rašyti kun. dr. St. Žilys yra kompetentingas. Jis yra teologijos daktaras. Tą mokslo laipsnį gavo 1959 Romos Gre-gorianume. Nuo 1962 dirba Rytų kongregacijoje, o nuo 1963 yra šv. Kazimiero kolegijos Romoje dvasios tėvas.

Autorius gerai žino lietuvių kalbą, turi lengvą stilių. Be to, knygos kalbą peržiūrėjo VI. Kulbokas.
Knygoje panaudotas naujas žodis "dievogarba" (vietoj "Dievo garbinimas"), žodis gana skambus, jo prasmė aiški. Galima tikėtis, kad lietuvių kalboje jis bus priimtas taip, kaip ir žodis "sielovada", pasiūlytas kunigo Liesiaus 1938, kai jis dar studijavo V. D. Universitete. Pastoralinę teologiją tada dėstė kun. St. Yla. Jis ir prašė savo studentų surasti lietuvišką atitikmenį "pastoracijai". Studentas Liesius pasiūlė "sielovadą", kuri dabar visur ir naudojama.

Knyga gražiai ir rūpestingai išleista. Skyrių įrašus piešė dailininkas T. Valius.
Reikia linkėti, kad ją perskaitytų kiek galint daugiau skaitytojų. Ji padės ir "progresistams", ir "tradicionalistams" rasti kelio vidurį. Knygos kaina 5 dol., prenumeratoriams tik 3.50. Prenumeratoriumi galima tapti kiekvienu metu Verta būti "Krikščionis gyvenime" knygų serijos prenumeratoriais, nes čia leidžiamos įdomios, aktualios lietuvių autorių parašytos ir visiems naudingos knygos.
Kun. Vytautas Pikturna
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai