FILOSOFO STASIO ŠALKAUSKIO BRANGIAM ATMINIMUI Spausdinti


Pirmas susitikimas su Šalkauskiu

Amerikos Lietuvių Taryba, susidariusi iš lietuvių katalikiškų organizacijų, 1918 m. gegužės pradžioje susirinkusi Vašingtone, posėdžiavusi keletą dienų ir priimta audiencijon pas prezidentą Wilsona (geg. 3 d.), tarp ko kita, nutarė Šveicarijon siųsti 3 žmonių delegaciją. Ji buvo sudaryta iš pačių tos tarybos narių: adv. B. Mastausko, kun. J. Dobužio ir K. Pakšto. Delegacijos, vėliau pavadintos misija, pirmininku buvo B. Mastauskas, sekretorium — K. Pakštas, kaipo jauniausias ir vos spėjęs baigti sociologijos kursus Fordhamo un-te, New Yorke. Delegacijos pirmininkas buvo Amerikos pilietis ir pasižymėjęs advokatas su tūkstančiu anekdotų, kiekvienai progai pritaikytų. Kun. Dobužis, kilęs iš Lietuvos bajorų, buvęs "Vilties" antriniu redaktorium, žmogus labai apsiskaitęs, įdomus, aristokratiškų papročių.

Delegacijos sekretorius buvo kariško amžiaus (vos 25 m.) Rusijos pilietis, tad Rusijos konsulas New Yorke ilgai nesutiko išduoti jam paso. Vis dėlto 1918 m. rugpjūčio vidury delegacija išplaukė j Bordeaux ir rugs, pradžioje pasiekė Lozaną, kur Avenue des Toises, 8 veikė J. Gabrio įsteigtas Lietuvių Informacijos Biuras. Apsigyvenome Hotel Cecil. Greit pradėjome posėdžiauti su iš Lietuvos atvykusiais A. Smetona, M. Yču ir K. Olšausku ir su Šveicarijoj veikiančiais J. Gabriu, dr. J. Purickiu, kun. dr. V. Bartuška ir kitais. Lozanoje tuomet buvo lietuvių  politinis  centras,   bet  Friburge  spietėsi mokslinės jėgos. Tad mums buvo svarbu ir Friburgą aplankyti. Tai ir padarėme rugsėjo gale. Mūsų delegacija čia susitiko su kun. dr. A. Viskantu ir su nemenka grupe lietuvių ftuotentų; jų tarpe buvo Stasys Šalkauskis, V. Mykolaitis-Putinas, I. Česaitis, Iz. Tamošaitis, M. Andziulaitytė, Petrauskaitė, Ambraziejūtė, Žilevičiūtė, Žilevičius, kun. Vilimavičius ir keletas kitų. Ta grupė vėliau padidėjo dar keliais, kai atvyko kun. J. Navickas, E. Turauskas, Čepulis, K. Ruginis, V. Raulinaitis, L. Bistras, Pr. Jucaitis ir kiti.

Prieš pirmąjį pasaulinį karą Stasys Šalksuskis jau buvo baigęs Maskvos universiteto du skyrius: juridinį ir ekonominį. Baigė su pirmos rūšies diplomu. Turėdamas džiovos pradžią, jis buvo reikalingas sauso klimato. Tad jis tuoj pasuko į tolimą, egzotišką kraštą, į Turkestaną, į pasakišką Samarkando miestą, kur tebestovi rūmai gars'iųjų Azijos nukariautojų, kaip Tamerlanas. Čia gyveno jo brolis Kazys ir viena ar dvi jo seserys. Visi ten jie bėgo nuo džiovos. Prisiglaudę prie Pasaulio Stogo, Pamyro, pačiame Azijos vidury, Indijos pasieny, jie gėrė nuostabiai sveiką plaučiams orą ir stebėjo visiškai svetimą, bet idomų azijatų uzbekų ir tadžikų gyvenimą, išsilaikiusį 13-to amžiaus rėmuose.

Lietuvių Komiteto dalis nuo 1915 m. buvo persikėlusi iš Vilniaus į Petrogradą ir iš ten tvarkė ruo karo nukentėjusių šelpimą ir rūpinosi Lietuvos laisvės reikalais. 1916 m. Lietuvių Komitetas nusprendė užmegsti ryšius su Vakarų Europoje veikiančiais lietuvių veiksniais ir pasiųsti Šveicarijon savo atstovą, kuriuo ir išrinko juristą Stasį Šalkauskį. Jis tuo metu buvo Samarkande vieno banko juriskonsultu ir parašė Maskvos un-tui veikalą apie labai komplikuotą žemės reformą Rusijos kolonijoj — Turkestane. Šitas išrinkimas atitiko seną Šalkauskio svajonę pastudijuoti filosofiją kuriame Vakarų Europos katalikiškame universitete. Gilią pagarbą katalikiškai kultūrai ir filosofijai jame jau anksčiau buvo sustiprinę VI. Solovjovo raštai, kurie buvo sukėlę nemažą katalikišką sąjūdį Rusijos filosofų tarpe. Šalkauskis jau buvo filosofiškai pasireiškęs savo straipsniais "Draugijoje". Jos redaktorius kun. A. Dambrauskas-Jakštas buvo susirūpinęs jaunam, daug žadančiam filosofui paskirti "Motinėlės" stipendiją, bet užėjęs karas sutrukdė jo sumanymus. Karo metu buvo sunku rasti pinigų, o gal dar sunkiau gauti užsienio pasus ir vizas. Nelauktai tapęs Lietuvių Komiteto atstovu Šveicarijoj, Stasys Šalkauskis lengviau gavo visas vizas ir reikalingų lėšų kelionei ir kukliam pragyvenimui. Ir jis pirmą sykį gyvenime iš Vidurinės Azijos, nuo Himalajų papėdės, vyksta į patį Vak. Europos vidurį, į Alpių kraštą. Ir koks nuostabus kontrastas! Iš amžių užšaldyto, izoliacijoj prezervuoto Turkestano jis patenka į 21-mo amžiaus gyvenimo santvarką, iš Abraomo aplinkumos į moderniškos ir pilnutinės demokratijos.šalį, į mažutę, gražutę, švarutę Šveicariją. Bet kuris intelektualas gali pavydėti tokios įdomios kelionės. Ir jis vyksta per visą Rusiją, Suomiją, Švediją, Norvegiją, pavojingomis jūromis į Angliją, į Prancūziją ir Šveicariją. Kai kur ilgiau sustodamas, jis apsupa visą Šiaurės Vakarų Europą, veiklumo ir švarumo pavyzdį. Iš pasyviųjų ramiųjų kraštų, kur laikrodis jau seniai sustojęs, jis skuba į dinamiškus ir judrius visokeriopos veiklos kraštus, kur filosofų protai kuria naujas mintis ar net naują pasaulį. Sustojęs Stockhol-me, jis susitinka su amerikiečiu dr. Jonu Šliūpu, kurs, pažinęs retą žmogų, tuoj praneša Amerikos lietuvių laikraščiams: radęs būsimam Lietuvos universitetui filosofijos profesorių! Dar neišėjusį filosofijos fakulteto, St. Šalkauskį jau įtraukia į profesorių sąrašą, nes ir be diplomo jo protas jau stipriai švietė.

Kelionėje į Vak. Europą St. Šalkauskiui labiausiai patiko Skandinavų ir Britų tvarka, rimtumas, gražus jų gyvenimas. Pro karo pavojus ir kitus sunkumus jis prasiveržė į mažutę Šveicariją, kuri yra visos Vakarų Europos miniatiūra, jos kultūros kondensuotas ekstraktas, mišinys rasių, kalbų, tikybų, politinių srovių ir kultūrinių įtakų, sugyvenančių taikoje ir demokratinėje harmonijoj, kuri galima gal tik mažoje ir tarptautinėje federacijoj. Čia keturis milijonus kultūringų ir veiklių žmonių augštuoju mokslu aprūpina septyni universitetai ir du augštieji institutai.

Pirmą sykį susitikę Friburge (1918 m. rugs, mėn.), daug pasivaikščiojome jo vaizdingose apylinkėse ir užeidavom į jaukias, nuotaikingos atmosferos kavines. Kalboms temų nepritrūkdavo. Jis ir aš — buvom juk gan dideli kontrastai. Jis dar kupinas įspūdžių iš pasyviosios žmonijos centro -— Turkestano, aš gi — iš verdančio katilo, iš New Yorko, kurs tinka laikyti ultra-aktyvios civilizacijos centru. Jis buvo labai kultivuotas mistikas, eteriškos sielos žmogus, labai švelnus ir kuklus, susidvasinęs iki savo smegenų gelmės.

Tų laikų Pakštą man sunkiau būtų nupiešti. Gal atrodžiau Šalkauskiui kaip neribotų Amerikos prerijų kaubojus, per kažkokį nesusipratimą patekęs į diplomatus, o dabar besimokąs mandagiai elgtis augštojoje Europos visuomenėje ir norįs skubiai viską išmokti, sužinoti, pritaikyti Lietuvos laisvės reikalui. Nelabai religingas, padūkęs nacionalistas, neįprastos drąsos ir nedidelio žinojimo. Bet sumanymų pilnos jo rankovės. Toks berniokas, rodos, negalėtų greit su Šalkauskiu susidraugauti. Bet įvyko gan nuostabus dalykas. Mudviejų draugystė plėtojosi gan sparčiai. Jis man buvo įdomus ir reikalingas kaip kultūros filosofas, kokio man neteko niekur sutikti. Jis gal vertino mane kaip faktų gatavą aruodą: sociologinį, geografinį. Ir buvau gal įskaitomas į tų retų draugų skaičių, kurie nepavargsta klausydami kultūrfilosofinių teorijų ir įvairiausių samprotavimų.

Šalkauskis Friburgo universitete
Atvykęs Šveicarijon, Šalkauskis tik apie metus išbuvo Lietuvių Komiteto atstovu, kartu įsirašęs ir į Friburgo un-tą filosofijos ir pedagogikos studentu. Jam labai nepatiko smulkios rietenos ir intrygos Šveicarijos lietuvių politinėse grupėse, o galimybių sutaikinti kovojančius jis nematė. Tad jis nusprendė pasitraukti iš visuomeninio gyvenimo ir atsiduoti tiktai studijoms. Pasirinko jis Friburgo valstybinį katalikų universitetą, kuris turėjo seną, žymią biblioteką, jaukią ir gerai sutvarkytą. Stiprus buvo ir filosofijos skyrius universitete. Daugiausia jam patikdavo filosofas domininkonas M. de Munnynck (belgas), turįs daug estetinių bruožų savo moksle ir dėstyme.

Jau nuo 1899 m. Friburge veikė lietuvių studentų draugija "Rūta", kuri didžiojo karo metu pasivadino "Lithuania". Joje yra buvę daugelis pačių stambiausių dvasinių lietuvių žymesnybių, kaip Matulevičius, Būčys. 1919 m. Friburgo lietuvių kolonija pasiekė savo rekordinį skaičių: 22 studentus ir 3 moksleivius. Iš jų išėjo bent 9 Lietuvos universiteto profesoriai ir apie tuzinas gimnazijos mokytojų. Studentiškoje kolonijoj labiausiai gerbiamu nariu buvo St. Šalkauskis. "Lithuanijos" susirinkimams besibaigiant, jis dažnai būdavo paprašomas truputį pakalbėti kokia nors nuotaikinga tema. Jis gi, atsisakinėdamas neturįs ką įdomaus pasakyti, vis dėlto prašnekdavo. Ir atsimenu, jis kalbėdavo apie draugiškumą, gerumą. Jo kalbos sukeldavo kilnių jausmų, jos visiems dvelkė gėriu, grožiu, jaukumu, nuoširdumu. Ir po 35 metų jaučiu ilgesį tų kuklių dvasinių puotų šiame suardytame, piktų gudrybių dusinamam pasauly.

Bet nelengvas buvo Stasio Šalkauskio gyvenimas Šveicarijoj. Permestas iš karšto, sauso ir giedro Turkestano į drėgme permirkusią Šveicariją (Friburge lietaus daugiau kaip Lietuvoje), Šalkauskis gerokai nusilpnėjo. Šveicarų virtuvė irgi neatitiko jo dietinius nuostatus. Į mokslo pabaigą (1918 m. gale ir 1919 m.) jis labai dažnai sirginėjo, migrenos kankinamas. Nuolat reikėjo gydytis, pabūti sanatorijose. O lėšų jam labai stigo. Žinoma, stipendiją davė Tautos Fondas iš Amerikos, o sykį pavyko išrūpinti ir vienkartinę, specialinę pašalpą. Bet prie nepigaus gyvenimo Šveicarijoj jam, sirginėjančiam, labai sunku buvo verstis. Ir sirginėdamas jis vis dėlto paraše Friburge dvi prancūzų kalba knygas (Sur les confins de deux mondes ir L'Ame du Monde) ir baigė mokslus filosofijos daktaro laipsniu 1920 m. pradžioje.

Friburgo miestas mažas (apie 25,000); be kelių kinų ir kavinių, jis ir neturi kokių šaunių atrakcijų. Gražūs apylinkių vaizdai traukdavo studentus į laukus ir kalnus. Ir lietuvių studentų grupė darydavo savo mažų iškylų ir pasivaikščiojimų, kurių metu arčiau susipažindavome, plačiau išsikalbėdavome. Tų laikų pasikalbėjimų temos — tai įvairūs Lietuvos kultūriniai ir politiniai reikalai.

Iš Amerikos buvau atsivežęs 1917 m. Brooklyne pradėto Romuvos sąjūdžio pradus ir tikslus. Juos atskleidžiau St. Šalkauskiui, kurs jas karštai susidomėjo ir tuoj griebėsi pateikti tam pilnutines lietuvių kultūros sąjūdžiui giliau ir tiksliau suformuluotus principus. 1919 m. vasario 2 d. Friburge užsimezgė romuviečių kuopele, kuri netrukus persikėlė Lietuvon, bet į platų visuomeninį darbą ji nesileido, pasilikdama tik salioninėse ribose. Išleido ji du "Romuvos" žurnalo numerius apie savo tikslus ir principus, bet po kelių metų šis sąjūdis įsiliejo į daug platesnę ateitininkų   organizaciją.   Romuviečių   sąjūdžio pirmininku ir siela buvo mūsų filosofas, vėliau (1927 m.) ideologiniais principais labai sutvirtinęs Ateitininkų Federaciją.

Stasys Šalkauskis

St. Šalkauskis Lietuvoje

1920 m. baigęs Friburgo universitetą, 34 metų filosofijos daktaras grįžo Lietuvon. Tais pat metais organizavosi Kaune Augštieji Kursai, ir St. Šalkauskis tuojau pateko į lektorius. 1922 m. įsteigtas Lietuvos Universitetas. Teologijos-Filosofijos fakultetas išrinko St. Šalkauskį pedagogikos ir filosofijos docentu ir greit pakėlė ekstraordinariniu profesorium, o po kelių metų — ordinariniu. Dvidešimt vaisingų metų jis mokė tūkstančius mūsų jaunimo ir rašė straipsnius bei knygas. Stambesnių knygų jis parašė apie tuziną, o rimtų stra'p:nių įvairiais kultūriniais klausimais jis davė mūsų spaudai didelę daugybę. Svetimų kraštų spaudai jis neturėjo laiko rašyti,, betgi Columbia University Educational Yearbook (New Yorke) išprašė iš jo vieną stambų straipsnį apie Lietuvos švietimo sistemą ir problemas. 1939 m. viena tarptautinė leidykla Olandijoj irgi gavo iš jo subtilų straipsnį apie lietuvių tautos charakterį. Vienas pačių darbingiausių ir produktingiausių Lietuvos profesorių, pažiba mūsų mokslo, Šalkauskis dažnai skųsdavosi, kad dėl menkos sveikatos jis negalįs daugiau veikalų kurti. Jo didžioji svajonė buvo parašyti stambų penkių tomų veikalą: Kultūros Filosofija. Šiam veikalui ilgai jis rinko medžiagą, daug apie jį galvojo, sudarinėjo jo planą ir man jį buvo kartą paskaitęs, kai ką jam buvo ir parašęs. Kurioje vietoje šis jo didysis darbas sustojo — man neteko patirti. Bet žinojau, kad tai turėjo būti tikras sandelis galingų minčių, kurios būtų sudariusios visą epochą Lietuvos filosofijos ir būtų patiesusios net pamatus mūsų kultūros filosofijai. Autorius jautė savo padėties tragiškumą, negalėdamas baigti savo sugalvoto monumentalaus veikalo. Kultūros filosofija buvo tikrasai jo laukas. Ir čia jis buvo autoritetingas žynys, savo proto spinduliais suiudinęs daugelį mūsų mažesnių galvoto jų ir veikėjų jaunuose Lietuvos kultūros dirvonuose. Šalkauskis Lietuvai buvo savas Aristotelis, kurio šviesos spindulių jautėsi visame Lietuvos kultūriniame gyvenime.

Šalkauskio šeima
Linksmesnėje draugijoj jam, jau senyvam kavalieriui, kas nors iš draugų ar pažįstamų kaip ir juokais primindavo vedybas. O jis irgi juokais atsakydavo, kad esąs susižiedavęs su Scholastika ... Jis buvo įsitikinęs, kad šeimyninis gyvenimas jo mokslo darbui gali tiktai pakenkti, tad buvo nusistatęs nevesti.

Jis gyvendavo pas kurią iš savo seserų, pasiimdamas sau tik vieną kambarį, kurį iki lubų apstatydavo knygų spintomis. Sveikatos priežiūra ir rūpestis dietos klausimais dažnai sirginėjančiam filosofui virsdavo vis labiau slegiančia našta. Dėl to labai daug kentėjo fiziškai ir moraliai. Jo kančias ir suvargimą sunku būtų ir apsakyti. Tai buvo tikras kankinys, ligų kankinamas ir savo kilnių pareigų persekiojamas. Dažnai darydavosi gaila, žiūrint į jo išvargintą veidą.

Vieną dieną kauniečius gerokai nustebino staigmena: sako, Stasys Šalkauskis vedė! ... Ir tikrai jis vedė jau baigiančią universitetą panelę Julę Paltarokaitę, vyskupo Paltaroko giminaitę. Ir vestuvės įvyko pas patį vyskupą. Ir buvo jos labai palaimingos. Švelni ir stropi žmonelė filosofo sveikatą ir darbą pavertė savojo gyvenimo tikslu. Ji nuostabiu uolumu viską darė, kad palengvintų jo kančias ir vargą. Jam gyvenimas pasidarė malonesnis, jaukesnis. Susilaukė jiedu gražaus ir nepaprastai gabaus sūnelio Juliuko. Šaunios žmonos uoliai prižiūrimas, filosofas truputį sustiprėjo ir net daugiau nudirbdavo mokslinių darbų. Studijavusi lietuvių literatūrą, pedagogiką ir geografiją, jau išlaikiusi daugumą egzaminų, ponia Šalkauskienė domėjosi dar ir menu, ypač tapyba, ir lankydavo Meno Mokyklą.

Šalkauskis—veikėjas

Valstybės kūrimosi laikais retas lietuvis mokslininkas galėjo visai ramiai dirbti savo darbą, nedalyvaudamas visuomenės gyvenime. Vi-suomeninėn veiklon Šalkauskis įsitraukė labai nenoromis, stipriai draugų įkalbamas. Daugiausia atliekamo laiko jis pašventė ateitininkų veiklai.

1927-1930 m. jis buvo Ateitininkų Federacijos vyriausiuoju Vadu. Jis aprašė šiai organizacijai naujus įstatus-principus. Juos entuziastingai priėmė reorganizacinė ateitininkų konferencija Palangoje 1927 m., kurioj dalyvavo arti 3,000 jaunimo. Jis sukūrė jai tokius ideologinius nuostatus, taip pilnus ir darnius, kad jie sudarytų didelį džiaugsmą bet kurios pažangios tautos jaunimui bet kur pasauly.

Profesorius Šalkauskis labai vengė augštų postų valdžioje. Jam buvo proga tapti švietimo ministeriu, bet tokių vietų, kurios mažintų jo mokslinį produktingumą, jis griežtai atsisakydavo. 1930 m. jis atsisakė vadovauti įtakingai ir garbingai Ateitininkų Federacijai. Jis jautėsi pašauktas kurti pastovias kultūrines vertybes, o bruzdėti organizacijose ar augštus valdžios postus juk galėjo užimti ir vidutinių protinių pajėgų žmonės. Tačiau kai kuriose mokslinėse organizacijose jis pagal išgales dalyvaudavo. Jis domėjosi lietuvių kalbos moksline pažanga, dalyvaudavo Lietuvių Kalbos draugijos posėdžiuose ir darbuodavosi lietuviškos terminologijos komisijoj. Jam teko stambus nuopelnas pirmam sukurti lietuvišką filosofinę terminiją, duodant greta lotyniškus, prancūziškus ir vokiškus atitikmenis. Šis jo darbas, mano manymu, iškelia lietuvių kalbą į eilę pačių kultūrinigausių pasaulio kalbų, tinkamų subtiliam abstrakčiam galvojimui.

Amerikoje universitetų prezidentais paprastai parenkami geri administratoriai, moką rinkti aukas, bet menki mokslininkai. Jie prezidentauja daugelį metų. Europoje rektoriai renkami dažnai tik vieneriems metams, bet iš labiausiai pasižymėjusių mokslo vyrų. Rektorium išrinktas prof. V. Čepinskis, tarsi apgailestaudamas, kartą pasakė:, "Ne aš, bet Šalkauskis turėtų būti rektorium. Kas gi geriau, kaip jis, atstovauja tikrosioms mokslo augštybėms?"

Mūsų universitete prof. St. Šalkauskis kai kada būdavo vadinamas katalikiškesniu už patį popiežių. Katalikai profesūroje buvo mažumoje, o kiti buvo indiferentiški, geroka dalis net laisvamaniška. Kituose fakultetuose jie nepalankiai traktuodavo veiklesnius katalikus. Betgi Šalkauskio niekas atvirai nepuldavo. Viso un-to tarybos posėdžiuose kai kada pasireikšdavo nesuderinamų nuomonių ir ilgų ginčų. Šalkauskis retai ten kalbėdavo. Bet chaoso ir ginčų įkaršty jis kartais pasiūlydavo kokią nuomones derinančią formulę ir ji paprastai didele balsų dauguma būdavo priimama. Tai rodo jo moralinį autoritetą tokioje įstaigoje, kur bet koks autoritetas yra kuo sunkiausia įsigyti. Ir niekas kitas čia neturėjo tokio intelektualinio ir moralinio svorio, koki turėjo skrupulingai teisingas ir švelnus mūsų filosofas.

Šalkauskis kaip žmogus

O koks gi jis buvo kaip žmogus? Sakyčiau, pirmiausia jis tiktų paprastai pavadinti: labai geras žmogus, nes jame neteko matyti dviejų pačių didžiųjų nuodėmių: puikybės ir godulystės. Jis niekur nenorėjo dirbtinai švystelėti savo didžia išmintimi. Su menkiausiu gatvės driskium ir elgeta jis elgėsi kaip su sau lygiu žmogum. Jautė meilę ir pareigą nelaimingiesiems. Nors buvo tikrai neturtingas, gyveno gana vargingai, bet niekam neatsakė išmaldos ar aukos. Jo aukos studentams netgi būdavo didesnės už lengviau pragyvenančių žmonių. Jis duodavo iš
paskutiniųjų savo išteklių. Jis nejieškojo garbės ir nesiveržė į turtus. Be gausių knygų ir kuklių baldų, jis nieko daugiau neužgyveno ir neturėjo. Buvo skolingas Tautos Fondui už stipendiją. Ir gerai atsimenu, kaip suvargęs mokslininkas nešdavo į banką keletą procentų nuo savo algos, kad nors dalį savo skolos Tautos Fondui atmokėtų, Tas jo elgesys mane graudindavo. Aš griebiaus plunksnos ir rašiau Tautos Fondui, ar nerastų kokį būdą jo tą skolą nubraukti ir palengvinti taip šventai teisingą brangaus tautai žmogaus sąžinę ir nuotaiką.

Ir teisingumu jis rūpinosi visuose tautos ir valstybės reikaluose. Kai padidėdavo šaly politiniai persekiojimai, jis rašydavo svarius, turiningus laiškus prez. A. Smetonai. Buvo griežtai teisingas lietuviams ir žydams, katalikams ir laisvamaniams. Tai buvo tauriausio būdo krikščionis humanistas, drąsus, savarankus, bet nieko nebaidąs. Nemėgo ordinų ir tuščių atžymėjimų. Jautėsi kažkaip apviltas, lyg nuskriaustas, kai sykį švietimo ministeris, nepasakydamas reikalo, pasikvietė jį į kanceliariją ir staiga, nepaklausęs jo sutikimo, užkabino jam ant krūtinės ordiną.

Tik labai prašomas kartą sutiko būti išrinktas Lietuvos Katalikų Mokslų Akademijos pirmininku, o 1939 m. — universiteto rektorium.

Alkoholio jis negerdavo. Išgerdavo tik retomis, iškilmingesnėmis progomis vieną taurę vyno simboliškam puotos pagražinimui. Turėjo labai aštrų estetinį jausmą. Kuklus ir biednas jo butas visuomet būdavo gražiai ir tvarkiai laikomas, kur kiekvienas daiktelis ar popieriukas turėjo paskirtą sau vietą.

Kas nenorėdavo su jo skelbiamomis pažiūromis sutikti — tai apšaukdavo jį nepraktišku teoretiku idealistu, kurio nuomonės nereikia daug paisyti. Arčiau įsižiūrėjęs į jo gyvenimą, laikiau jį labai praktišku. Jeigu jis būtų buvęs nepraktiškas, tai greičiausia daug anksčiau būtų numiręs arba labai nedaug tepadaręs. Prie jo visai menkos sveikatos reikėjo didelio praktiškumo pažinti patį save ir savo sveikatą prižiūrėti, ir darbinguman nusiteikti. Praktiškumą rodė jo raštų ir renkamos mokslinės medžiagom nepaprasta tvarka ir mokėjimas pragyventi iš mažų pajamų, atsižvelgiant į nuolatinį reikalą gydytis ir vaistus pirkinėti.

Jo religinė praktika buvo visiems žinoma. Katalikybė jo gyvenime buvo visiškai gyvas ir veikiantis pradas. Daugeliui rod5si jis esąs tik dvasia, kaip koks moderniųjų laikų šventasis ar jogas. Labai mėgo filosofą-mistiką Ernest Heilo ir jogų mokslą. Vieną ir kitą jis ir man stipriai atrekomendavo. Kurį laiką aš buvau pasinėręs tuose raštuose. Labiau pasisavinau ir kiek praktikavau Khatką-jogą. Tais klausimais dažnai pasikalbėdavome, ypač 1919-23 m. periode.
Jaunimas jį adoravo. Keletas studentų draugovių jį išsirinko garbės nariu. Bet jo nemėgo fizinės jėgos garbintojai, tačiau ir jie jautė jo protinį autoritetą.

Atostogas mėgdavo praleisti Palangoje, o vėliau keletą vasarų praleisdavo jas ramiame užkampyje, prie Nemuno, kame tekdavo jį aplankyti. Rusams užplūdus Lietuvą, jis nustojo vietos universitete ir atsidūrė materialiniuose sunkumuose. 1940 m. vasarą praleido pas gimines ūky. Vienas jo draugų, žinodamas jo sunkią padėtį, nusiuntė jam stambų čekį, bet jis jį sugrąžino Amerikon neiškeistą, parašydamas, kad "dabar pas mus tokiomis stambiomis sumomis nepriimta verstis". Mat, bankas čekio nebemainė, kai gavo naujus rusiškus potvarkius.

Paskutinis jo laiškas man rašytas 1940 m. rugp. 9 d. Tuo metu jis buvo be darbo, be buto; žmoną su vaiku palikęs kaime pas gimines, jis dar atvyko Kaunan j ieškoti kokio darbelio. Darbininkų rojuje šį didį darbininką skurdas užgulė visu sunkumu. 1941 m. rudenį, jau prie vokiečių, jis buvo Šiauliuose, savo jaunystės mieste. Iš savo kambario ji galėjo matyti žiauriausią šio amžiaus sceną: žydų šaudymą. Nerius jau anksčiau jis vadindavo barbarais iš Europos vidaus, o bolševikus — barbarais iš lauko. Narių pateiktas jo teigimo įrodymas taip buvo žiaurus, kad didysis žmonijos mylėtojas negalėjo pakęsti: pagal mano draugų pasakojimą, šitie nacių jam rodyti pragaro vaizdai visiškai pribaigė nuvargusį, liguistą humanistą — jis greit mirė.


ADOMAS GALDIKAS  MEKSIKOS PEISAŽAS

Universitete jis buvo tikriausiojo džentelmeno pavyzdys, karališkai mandagus. Kultūringesni žmonės jautė jam tikrą ir gilią pagarbą, kaip pavyzdžiui būsimųjų, svajojamų puikiai išauklėtų lietuvių. Bet plačioms masėms mažai buvo girdėtas, nors jis buvo didelis vargingesnių žmonių prietelius. Mat, masėms suprantamu būdu jis nemokėjo kalbėti ir rašyti. Pusinteligenčius jo raštai gan greit nuvargina, nes jie jiems beveik ir nesuprantami. Jo raštuose daug kondensuoto mokslingumo, bet nėra vandenėlio . . . Prasilavinusioje masėje jis taptų 21-romas tik tuomet, jei kuris jo buvusių mokinių imtųsi lengvai ir suprantamai atpasakoti jo knygų ir straipsnių sudėtingas mintis, ypač jo "Lietuvių tauta ir jos ugdymas" (Kaunas, 1933). Tikėkimės, kad atsiras ir toks filosofas, kurs nuneš Šalkauskį nuo Parnaso nepasiekiamų augštybių ir paleis jį vaikščioti žmonių tarpe.

Šalkauskis skelbė tokią santvarką, kuri pagerintų plačiųjų masių gyvenimą. Jis smerkė gobšus ir arivistus. Socialiniuose konfliktuose jis palaikė ne kapitalistus, bet darbininkus. Jis buvo šalininkas savotiško socializmo, pagražinto krikščioniškuoju humanizmu. Politinėmis pažiūromis jis gilus demokratas ir respublikonas, nors jis nesmerkė demokratinių monarchijų, kurios turi krašte savo tradicijas ir pačių žmonių palaikomą autoritetą.

Partijos ir politika
Jokiai politinei partijai niekuomet Šalkauskis nepriklausė. Sakėsi norįs pasilikti pilną laisvę kritikuoti bet kurią partiją, nei kiek nevaržomas partinės disciplinos. Politinių partijų skaičiaus klausimu jis buvo šiaurietis, mėgęs Britanijos, Skandinavijos politinę santvarką. Jam būtų patikę, kad Lietuvoje būtų buvę tik dvi ar trys partijos. Lietuvos krikščionių susiskaldymą į tris frakcijas jis laikė mažai tautai nenaudingą. Kunigų dalyvavimą politikoje jis laikė nenormaliu reiškiniu, bet laikinai toleruotinu. Kun. M. Krupavičius jam gerokai imponavo savo žemės reforma, socialinio teisingumo karštu vertinimu ir savo impozantišku, neištižusiu charakteriu.

Šalkauskis buvo labai artimas krikščionių demokratų reformistinėms idėjoms. Šioje didžiausioje Lietuvos partijoj (gal tiksliau: bloke), žinoma, buvo labai įvairus konglomeratas žmonių, skirtingų savo charakteriu ir savo veikla. Ta didžioji platybė ir įvairumas Šalkauskiui patikdavo, bet visuomet jis likdavo laisvas net ir aštriau pakritikuoti visų be išimties partijų ir kai kurių žmonių veiksmus, kai tai jam atrodė reikalinga, žiūrint iš jo filosofinių-politinių samprotavimų. Krikščionių demokratų bloko vadovai protarpiais ateidavo pas jį pasitarti kai kuriais svarbiais tautos reikalais. Gal ne visuomet jo patarimų prisilaikydavo, bet jo nuomonę augštai vertindavo. Į krikščionis demokratus jis žiūrėjo kaip į plačių horizontų europinę partiją, kuri labai pravarti šioje gadynėje, kai mažųjų tautų laisvė vis reikalingesnė tarptautinės paramos. Šalkauskis giliai buvo pasinėręs į kultūros krizės dramatiškas problemas, tad jam buvo aiškesnis, kaip kitiems, reikalingumas suderintos tarptautinės veiklos Europos pasaulinei civilizacijai ir kultūrai išgelbėti. O barbarų invczijos pavoius jam jau ryškiai matėsi, dažnai apie tai kalbėdavome, ir jis tai pergyveno kiek susijaudinės ir susimąstęs. Šis barbarų pavojus buvo svarbus veiksnys jo politiniame galvojime.

Nesipyko Šalkauskis ir su kitų partijų žmonėmis. Jis, atrodė, net artimai draugavo su kaikuriomis grupėmis, kurios jo Šiauliuose buvo gausiai reprezentuotos. Ta draugystė rėmėsi ne kokiu ideologiniu bendrumu, bet žmogišku jaukumu ir artimumu savo kaimynams ir mokslo draugams. Jis buvo labai lojalus draugas ir visiškai skirtingų politinių pažiūrų žmonėms.

Politinius klausimus jis mokėdavo diskutuoti be aistros, šaltokai ir objektyviai, tad bet kurių pažiūrų politikams jis buvo įdomus ir malonus pasikalbėti. Jis vengė pažinčių ir kontaktų tik su naciais ir bolševikais, laikydamas juos nedorais melagiais ir piktais šelmiais.

Pas mane dažnai susirinkdavo jaunesniųjų krikščionių demokratų ar jiems artimų žmonių būrelis (iki 16 vyrų). Būdavo skaitomi refera^ tai, vedamos kūrybingos diskusijos pačiais aktualiausiais Lietuvos ir europinės santvarkos reikalais. Šalkauskį visuomet painformuodavau apie tas diskusijas, ir jis jomis gyvai domėjosi, o kartais pridėdavo savų pastabų. To paties būrelio žmonės dr. P. Dielininkaitis, dr. I. Skrupskelis, K. Pakštas, plus dr. L. Bistras ir dr. P. Karvelis, atstovavo krikščionims demokratams gan dažnuose pasitarimuose su liaudininkais, kurie vykdavo paprastai pas M. Sleževičių (1935-1939 m.). Šalkauskis būdavo informuojamas ir apie šituos posėdžius. Jam patikdavo, kad esama žmoniško kontakto tarp skirtingų lietuviškų partijų ir kad bendrai planuojama Lietuvos politiniais klausimais. Tai buvo panašu į šalkauskinių sintezių jieškojimą, politinės darnos siekimas, džentelmeniškų tradicijų ugdymas praktikoje.

Krikščionims demokratams (bent kai kuriems) nepatikdavo jo pažiūra, kad jis jiems statydavo didesnius reikalavimus, negu kitoms partijoms. Jis skelbė reikalingumą krikščionims politikams didesnio, platesnio mokslinio pasiruošimo, gilesnio humaniškumo ir bet kurioms mažumoms — taikomo teisingumo. Jis, mat, siekė pilnesnio tobulumo labai netobulame visuomenės gyvenime.

Labiausiai jis kritikavo tautininkus, ypač tautiškumo monopolizavimą, kas jam rodėsi labai neteisinga skriauda kitų grupių daug platesnei patriotinei visuomenei. Šalkauskio juridiniai samprotavimai buvo stipriai paveikti tų juristų profesorių, kurie skelbė griežtu teisėtumu pagrįstos valstybės sąvoką, atmetančią smurtą ir siauros klikos valdžią, draudimais ir bizūnu paremtą.

Ir politikoje jis būdavo filosofas bei pedagogas, nes auklėjimo veiksniui skyrė didelį vaidmenį.
 

ADOMAS GALDIKAS  RUDENS PEISAŽAS  (V. Maželio nuotr.)

Šimtai pasikalbėjimų su Šalkauskiu

Mano draugystė su Šalkauskiu bus kiek geriau nušviesta, jeigu čia nors trumpai p:liesiu bent mažytę dalį tų temų, kurios būdavo mūsų diskusijų objektu gausybėje mudviejų pasimatymų. Tų plačių pasikalbėjimų mudviejų tarpe yra buvę ištisi šimtai, tad nėra jokios galimybės net trumpai prisiminti nei atsiminti jų turinį. Tad pateiksiu tik keletą pavyzdžių.

Apie Turkestaną

1918 m. rudenį įsirašiau Friburge į teisių fakulteto ekonominį skyrių, bet tuoj pradėjau studijuoti ir geografiją gamtos fakultete. Turėdamas geografinių palinkimų, savo naują prietelių Šalkauskį pirmą pusmetį dažnai kalbindavau papasakoti Turkestano temomis. Tai buvo mano nematyta šalis su labai egzotiška kultūrine fizionomija. Ir Šalkauskis man pasakojo apie to krašto milžiniškas dykumas, apie kupranugarius, apie Pamyrą — tą garsųjį Pasaulio Stogą apie galingas dykumų upes Syr-Darją ir Amu-Darją (senovės Oxus ir Jaxartes), apie irigacijos kanalus ir medvilnės kultūrą, apie sartus (tadžikus) ir uzbekus, jų gyvenimo būdą ir papročius, jų XIII-me amžiuje užšalusią, užkonservuotą kultūrą, pasyvume sustingusią ir Islamo giliai paveiktą, bet įdomią ir spalvingą. Prieš mano vaizduotę tuomet mirgėjo pasakiška procesija išnykusių imperijų ir civilizacijų: Chorezm, Sogdiana, Baktrija, Čingis-Chano imperija, Chiva, Buchara, Didžioji Orda, rusų prasiveržimas per Vidurinės Azijos dykumas 1873 m. ir galutinas jų imperializmo įsistiprinimas pačiame Pamyre 1895 m. Nepamiršta buvo ir viso, pasaulio didžiausia katalikų parapija. Jos klebonu buvo lietuvis kunigas prof. Pranaitis, kuriam teko mokyti žmones tikybos ir išpažintis klausyti 12 kalbų, kurio viena koplyčia buvusi vagone ant geležinkelio bėgių. Labai mėgdavau jo pasakojimus apie butikuose susirietusius tadžikus smulkius pirklius, apie riksmingai sužydusias dykumas, porai savaičių prisidengusias neapmatomų smiltynų jūras, tarsi persiškų kilimų margumynu. Ir būdavo progų lyginti snūduriuojančią, ramią civilizaciją su rūpestingais, vis skubančiais ir nervingais Vakarais . . .

Apie keliones
Nuo jaunatvės buvau palinkęs (ir tebesu) į dideles, pavojingas, nuotykingas keliones pagal gerai apgalvotą, paruoštą planą. Apie tai kalbėdavau ir su Šalkauskiu, norėdamas patirti jo nuomones ir polinkius toj srity. Jo skonis buvo kitoks, o dėl to, kad jo sveikata buvo menka ir kūrybos tikslai kitoniški. Jis buvo pasinešęs vertikaline kryptimi, aš — horizontališka. Jis neturėjo plano apkeliauti daugelį kraštų. Kaip filosofas, jis manė, kad būtų jam tikslu ir naudinga aplankyti Indiją, senovinės išminties šalį. Bet jis nematė tikslo keliauti kaip žurnalistas ar įspūdžių gaudytojas, kurs daug pamato ir nieko nesupranta. Jis manė, kad Indijoj jam priderėtų užtrukti bent pusę metų, jau iš anksto gerai pasiruošus: perskaičius gerą to krašto istoriją, susipažinus su jo literatūra, menu ir filosofija. Indijon nuvykus, reiktų samdytis gerai išlavintą vadovą, kad kuo daugiausia iš jo gavus praktiškų žinių ir pagalbos. Tuo metu (apie 1920 m.) tokia kelionė būtų kainavusi bent 3,000 dolerių; ir šitas apskaičiavimas kelionės sumanymus palaidojo visiems laikams. Kultūros filosofui tokia kelionė būtų buvusi tikrai naudinga, nes Šalkauskis kartais pasiskųs-davo, kad sveikata ir laiko stoka neduoda jam galimybių įgyti plačių gyvenimiškų patyrimų ir įvairių enciklopedinių žinių, kurios būtų paįvairinusios ir gal net palengvinę jo rašto stilių. Išmintingieji žino, kada jiems žinių stinga ...

Apie didžiąsias ir mažąsias tautas
Pirmiausia reik pasakyti, kad Šalkauskis nebuvo patenkintas terminais "didžiosios" ir "mažosios" tautos: šiuos terminus jis siūlė pakeisti į "gausingas" ir "negausingas" tautas. Pavyzdžiui, senovės Graikija geresniais laikais gal turėjo apie 3 milijonus žmonių, o šių laikų didžiosios tautos turi po šimtą ir daugiau milijonų. Tačiau nėra nei vienos, kuri pastoviomis kultūros vertybėmis būtų pralenkusi Graikiją, tad žmogišku (ne gyvulišku) mastu negausinga senovės Graikija iš tikro yra didžioji tauta, o kai kuri šimtamilijoninė tauta, taigi labai gausinga, gali likti tik mažųjų tarpe.

Kultūrinėje ir visuomeninėje plotmėje Šalkauskiui daugiausia teko santykiauti su rusais ir lenkais, nemažai su šveicarais, prancūzais ir vokiečiais, o žvmiai rečiau su skandinavais, britais, italais ir kitais.  Jau būdamas Šveicarijoj, jis priėjo prie išvados, kad negausingų tautų kultūros atstovams sunkiau yra santykiauji su gausingųjų tautų kontragentais, kadangi tie turi kažkokį instinktyvų palinkimą kiekybiškai vertinti negausingų tautų atstovus. Jie mandagūs, pripažįsta negausingųjų nuopelnus ar gabumus, bet tyliai vis dėlto mano: kaip gaila, kad jūs esate tokių "mažų" tautų nariai. . . Jis pagal savo patyrimą manė, kad rusai šioje srity yra gudresni, todėl kai kada ir pavojingesni už kitas gausingąsias tautas. Šitą klausimą mudu dis-kutavom 1919 m., bet nuo 1939 m. gal jau daugumui galvojančios žmonijos pradėjo aiškėti, kad rusai psichologiškai yra daug gudresni už britus, amerikiečius ir vokiečius. Su šita Šalkauskio nuomone aš skaičiausi, kalbėdamas studentams apie psichologinius būsimojo karo aspektus ir net darydamas išvadas, kad Vokietija, Amerika ir Britanija karą pralaimės, o Rusija laimės. Teherano, Jaltos ir kitose konferencijose ypač paryškėjo rusų gudrumas, kai jie visai lengvai apmaudavo savo sąjungininkus.

Šalkauskis buvo ryškus šalininkas mažųjų tautų savitarpinės draugystės. Mažutėje Šveicarijoj jis ir kiti lietuviai studentai greit rasdavo sau palankių tokių pat jaunų studentų. Atvykę šion respublikon, mes jau radome lietuvių draugystėje prisilaikantį gabų, simpatingą studentą Juozą Eretą, o truputį vėliau — ir daugiau studentų susidomėjo tokia pat maža, tik labiau atsilikusia Lietuva. Šalkauskio ir mūsų kitų nuomonė buvo bendra: reikia šveicarus kalbinti Lietuvon vykti, nes mums tikrai reikalingi talentai ir pavyzdingos vakarietiškos šalies įtaka, kuri jokiu būdu negali būti pavojinga, kaip būna įtaka mūsų didelių ir veržlių kaimynų. Ir tikrai neapsirikta. Eretas, Fr. Brenderis, A. Senn. botanikas K. Regelis, G. Studerus ir keli kiti tapo labai produktingi ir malonūs mūsų universiteto nariai.

Šalkauskis sakydavo, kad pilnesnį santykiai su germanų kultūra Lietuvai yra visai pravartus. O germaniškos kultūros gerosioms pusėms tinkamu būdu gali mums geriausiai atstovauti šveicarai, kaip žmonės tvirtų demokratinių tradicijų, be jokios mania grandiosa, kaip ir mes — pripratę prie miniatiūrinio masto. Tokie mus lengviau supranta.

Mūsų filosofas turėjo didelių simpatijų ir senovinių filosofų šaliai — Graikijai. Jis man dėstydavo, kad ne tik visos graikiškos salos (Kipras, Dodekonezai), bet ir dalis Anatolijos pakraščių turėtų būti sugrąžinta Graikijai, nes tose žemėse graikai gyveno ir vykdė senovėje ir viduramžiuose pastovios vertės žmogiškąją dramą. Ateiviai nukariautojai, nors ir galingi, neturėtų teises skriausti tokių kultūrinių nuopelnų tautos.. Į tuos jo gražius išvedžiojimus kartais įterpdavau savo realistinę ir prozaišką nuomonę, primindamas, kad dabar didžiosios valstybės nesiima jokio kilnaus, altruistinio tikslo; karai vedami ne už mažųjų laisvę, ne už vertingų kultūrų klestėjimą, bet už didžiųjų paprastus interesus, gešeftus. O didieji (t. y. gausingieji) yra dargi bailesni už mažuosius. Juos nugąsdins kiekvienas apystipris, kurs išdrįs jiems pakaušin basliu tvoti. Juk matėme į kur pasviro Vilniaus, Fiumės ir pačios Graikijos reikalai didžiųjų valstybių kabinetuose.

Šalkauskis buvo federalistas. Laikė reikalinga Europai apsijungti. O jeigu ji visa nesugebėtų tai padaryti, tai regioninė kelių valstybių federacija irgi jau padidintų saugumą.

Apie valstybės vyrų stoką

1919 m. pavasarį dažniau kalbėdavom apie Versalio ruošiamą sutartį ir apie būsimą Tautų Sąjungą. Tarptautinėje politikoje tuo metu garsiai reiškėsi Georges Clemenceau ir Lloyd George. Šalkauskis šiuos vyrus laikė neturinčiais tokio protinio masto, kurs leistų jiems spręsti vul-kaniškai besiveržiančias pasaulines problemas. Jam tuomet labiausia patikdavo Amerikos prezidentas Woodrow Wilson ir popiežius Benediktas XV, nes jie abu pasireikšdavo kūrybingomis idėjomis ar koncepcijomis tarptautinams klausimams spręsti. Bet Šalkauskis kartu nusiminė, kad kitų valstybių politikai nepritars Wilsonui ir popiežiui Benediktui. Jis liūdnai skundėsi stoka valstybės vyrų pasauly, priaugusių spręsti pasaulines problemas didele drąsa, teisingumu visiems, atsižvelgiant ir į tolimesnę ateitį, o ne vien į tos dienos—tos ar kitos valstybes užgaidas. Šita valstybes vyrų stoka kainuos pasauliui daug kraujo ir ašarų. Ateitis jam atrodė gan tamsi . . .

Apie civilizacijos sintezę
1919 m. Genevoje buvo spausdinamas pirmas stambus Šalkauskio veikalas: "Sur les confins de deux mondes". Essai synthétique sur le problème de la civilisation nationale en Lithuanie. (Ant dviejų pasaulių ribos: sintetinė studija apie tautinę civilizaciją Lietuvoje). Tokios mandrios knygos apie lietuvių civilizacijos problemą iš viso niekas niekur ir neparašė. Gaila tik, kad jos tuomet išleista tik 1,000 egzempliorių; ji šiandien niekur nebegaunama. Užsienio reikalų ministerija bene 1938 m. kalbino Šalkauskį išleisti jos antrą laidą, nes jokia kita knyga neaiškina tiek svarbių Lietuvos problemų, nei vienas rašytojas neišaiškino taip nuodugniai lietuvių didelio nepasitikėjimo lenkais, kaip Šalkauskio "Sur les confins de deux mondes". Jos pasirodymo metais (t. y. 1919 m.) ilgesniais protarpiais mano pasikalbėjimai su Šalkauskiu gan dažnai užkliūdavo jo knygoje paliestų pačių įdomiausių klausimų, tiesiog spirginančių jaunus, neužsnūdusius protus. Man—jaunesniam ir žalesniam—tie klausimai buvo visai nauji, tad nugrimzdau juosna su kažkokia aistra. Atrodydavo jie taip svarbus, kad grįždavau prie jų daugeliu atvejų ir vis iš kitos kertes. Pašnekesiai sukdavosi apie Čiurlionį, Dambrauską-Jakštą, Vydūną. Kultūriniu-religiniu atžvilgiu buvau įtakoje Chateaubriando veikalo "Le Génie du Christianisme", bet man stigo įsigilinimo į Rytų sielą, tad teko atidžiau perskaityti stambiuosius Dostojevskio ir Tolstojaus veikalus, kad tapčiau kiek suprantančiu diskusijų dalyviu. Kiek prisimenu, visų įdomybių čukuro Šalkauskis pasiekė, aiškindamas tėvo ir brolių Karamazovų simbolinę reikšmę, kaipo pavyzdžius žmonijos, pakopusios į labai įvairaus augštumo moralines pažangos lygį. Šalkauskio žiniomis, jauniausias brolis Alioša (Aleksėj) turėjęs gauti Šv. Jono Krikštytojo vaidmenį planuotame svarbiausiame veikale, kuris būtų buvęs vadinamas "Christos".


ADOMAS GALDIKAS  ŽIEMOS PEISAŽAS (V. Maželio  nuotr.)

Lietuvos vaidmuo civilizacijos sintezės vykdyme Šalkauskiui atrodė didelės reikšmės klausimu, kuriam tauta turi labai rimtai pasiruošti. Tai liestų daugiausia jos inteligentiją, kuriai niekas neprivalėtų būti svetima, kas tik gero ar gražaus žmonijos yra laimėta bet kurioje erdvėje, bet kuriuose amžiuose. Šita linkme daug buvo svajota ir kalbėta ir šiek tiek konkrečiau buvo planuota. Kad visos (baltosios) žmonijos žinojimo versmės greičiau pataptų būsimos Lietuvos nuosavybe, Šalkauskis manė, jog Lietuvos inteligentija privalo greta savo kalbos dar išmokti laisvai naudotis bent trimis arijų didžiųjų šakų kalbomis: lotynų, germanų  ir slavų.

Taigi jis vaizdavosi būsimųjų kartų lietuvį inteligentą originale skaitantį prancūziškus ar itališkus, vokiškus ar angliškus, rusiškus ar lenkiškus raštus. Dviejų slaviškų kaimynų ir vokiečių kalbos buvo jau visai pakankamai paplitusios Lietuvoj. Bet santykiams su plačiuoju pasauliu, su tolimesniais kraštais mums labai stigo angliškai ir prancūziškai mokančių. Po ilgų pašnekesių mes priėjome prie bendros nuomonės, kad Britų, Amerikos ir Prancūzijos kultūros ir institucijų sintezė auklėtų mumyse tobuliausio žmogaus tipą. Mums vaizdavosi 1919-1920 m. tokia romuvietiška kolegija Raudondvary pastatyta, kuri būtų kartu pavyzdinė gimnazija ir truputį daugiau. Joje jaunimas visai gerai išmoktų prancūziškai ir angliškai. Kandidatai ton gimnazijon būtų gausiai parinkti iš visų Lietuvos sričių, o ypač iš pakraštinių: iš Vilnijos, iš Mažosios Lietuvos, iš lietuviškosios Amerikos. Čia galingon ir harmoningon sintezėn būtų suvestos visos Lietuvos dalys ir jos diaspora. Tokia kolegija ar gimnazija būtų auginusi lietuvišką elitą, paruoštą perduoti lietuvių civilizacijos laimėjimus į tolimus kraštus, į tarptautinius horizontus. Apie šį romuviečių projektą Šalkauskis užėjo pas prez. Smetoną pasipasakoti 1919 m. vasarą. Prez. Smetona buvęs labai patenkintas projektu, o jo sekretorius inž. J. Čiurlionis sakėsi norįs tokioj kolegijoj būti matematikos mokytoju. Bet tokios naujenybės, turbūt, dar nelabai tiko prie biurokratų veido, todėl po keleto metų šis Šalkauskio sumanymas nuėjo ramiai užmarštin.

Lietuvių tautinės civilizacijos klausimu kiek suglaustai Stasys Šalkauskis yra išspausdinęs (apie 30 stambių puslapių) savo knygoje: "Lietuvių tauta ir jos ugdymas", Kaunas, 1933. Todėl čia šiuo klausimu plačiau ir nerašysiu.

Apie santykius su kaimynais

Santykiais su artimaisiais Lietuvos kaimynais Šalkauskis gyvai domėjosi. 1921 m. ypač daug kalbų visuomenėje buvo apie Hymanso projektą, kurs iš tikrųjų buvo paties Pilsudskio projektas, paruoštas jo paskirtų trijų Lenkijos politikų (Lukasiewicz ir k.) ir Hymansui į stalčių pakištas. Ir Šalkauskis buvo mano ir kitų klausinėjamas apie tai. Jis labai nenorėjo ilgam laikui netekti Vilniaus, bet ir Hymanso projektas jam atrodė kažkokia nevykusia konkokcija. Jis norėjo geresnio projekto. Jo nesant, —Šalkauskis sakė, — tik ateitis parodys, ar Hymanso projekto atmetimas buvo klaida, ar ne. Su viena Lenkija mums federuotis jam atrodė esant pavojinga, tačiau kiek didesnio skaičiaus (ne dviejų) tautų susibūrimas jam rodėsi teigiamu reiškiniu saugumui padidinti ir kitiems klausimams sunormuoti.

Nacizmui įsigalėjus, jis (ir aš) pradėjome galvoti, kad didelis karas labai priartėjo. Berods 1934 m. jis jau aiškiai manė, kad naciai ar bolševikai įžengs į Lietuvą netolimoj ateity. Kartą paklausiau: kaip bus su Lietuva, kai naciai ar bolševikai ją okupuos? Jis atsakė neįprastai tikslia formule: kai naciai okupuos Lietuvą, tai jie žudys tuos lietuvius, kurie priešinsis aktyviai; kai bolševikai okupuos — žudys visus tuos, kurie priešinsis aktyviai ir kurie priešinsis pasyviai, arba nepastebimai. Man labai užimponavo tokia jo precizija. Mėgdamas visur kišti statistinį koeficientą ir procentus, išsireiškiau, kad aktyviai priešintis normaliai rizikuoja tik 1% priešo okupuotų gyventojų, o pasyviai — gali priešintis net 90' ar kiek daugiau, nes trims iš keturių gali būti progų ar galimybių gudriai užmaskuoti savo pasipriešinimą ar nepritarimą okupantams. Šitokias tezes priimant, atrodo, kad nuo nacių galėtų žūti apie 30,000 lietuvių, o nuo bolševikų bent 10 ar 20 kartų didesnis skaičius. Šitie samprotavimai lietė tik lietuvių tautą, o kokiu tempu naciai žudys Lietuvos žydus — mūsų pasikalbėjimai tiksliai nenumatė. Žinoma, visų buvo jaučiama, kad naciai su žydais elgsis pačiu žiauriausiu būdu...

Apie kunigus

Kunigams jis statydavo labai augštus dvasinius reikalavimus, tačiau jis nesivertė jokia netaktinga kritika ir vengė bet kurių viešų pareiškimų. Jis vaizdavosi kunigą labai ideališku žmogumi, koks retokai gyvenime tegali pasitaikyti. Nei privačiais apkalbinėjimais jis neužsi-imdavo, nors tai buvo laiko mada tarp lėkštesnių inteligentų. Kai reikėjo romuviečiams Friburge (paskiau Kaune)) tartis apie savo dvasios vadą, tai Šalkauskio simpatijos nukrypo į kun. I. Česaičio asmenį, nes kita jo simpatija — kun. dr. J. Navickas — išvažiavo ar jau ruošėsi išvykti Amerikon. Vėliau jo nuomonė pasikeitė apie pirmąjį.

Kaip pasaulietišką inteligentiją jis kaltino dėl jos pigaus sumiesčionėjimo, taip kai kuriuos dvasiškius jis smerkė už sibaritizmą.

Jis pats buvo perimtas labai augštai kultivuoto religingumo, tad jam pasirinkti dvasinių vadovų pavyzdžius, sakyčiau, nebūdavo lengva. Jis dažniau būdavo sutinkamas draugystėje prelato Pr. Kuraičio ir vyskupo M. Reinio. Žinoma, jis gilioje pagarboje laikė 19-to ir 20-to amž. pradžios visą plejadą lietuvių kunigų, taip šauniai pasireiškusių mūsų literatūroje ir tautinio atgimimo žygiuose. Ne kiekviena tauta gali tokia kūrybinga ir veiklia dvasiškija pasidžiaugti.

Buvo žinoma, kad specialus Vatikano delegatas ar inspektorius lankėsi pas Šalkauskį patirti jo nuomonę apie dvasines seminarijas Lietuvoje ir išgirsti jo patarimų, bet pats Šalkauskis nieko neišsitarė apie jam pateiktus klausimus.

Apie toli siekiančius sumanymus

Nors labai kontrastiški prieteliai mes buvom, bet kažkaip mums vis pasitaikydavo bendrai pasvajoti. Šalkauskis buvo labai palinkęs į atėniškos civilizacijos tipą, mėgdavo giliai prasmingus pasikalbėjimus, kurie mudviejų tarpe dažniausiai sukdavosi apie lietuvių kultūrinio gyvenimo patobulinimą, pagražinimą, apie ateities ideališkesnę Lietuvą.  Tai būdavo mūsų t"-
Ii siekiantieji sumanymai, dažnai panašūs į vizijas. Ir jų būdavo nemaža. Nebandysiu visų išskaičiuoti. Prisiminsiu tik keletą, kuriuos mūsų visuomene gal bus šiek tiek girdėjusi.
Pavizdingoji kolegija, kuri čia kiek augščiau buvo minima, Šalkauskio sugalvota 1919 m. Apie ją sukosi visa eilė toli siekiančių sumanymų, vis ad majorem gloriam Lithuaniae. Franko-angliška kolegija turėjo paruošti dalį kandidatų į diplomatines studijas, geresnių anglų ir prancūzų kalbų mokytojų, bet gal dar svarbiau, kad ji turėjo ugdyti literatinius talentus, kurių dalis turėtų leistis j svarbią misiją: visą vertingą dalį lietuvių literatūros, senesnės ir naujos, versti į prancūzų ir anglų kalbas. Per tai Lietuva turėjo suartėti ir dvasiškai susigiminiuoti su plačiu Vakarų pasauliu, drauge ducdant Lietuvai vertingiausius jos literatūrinius ir kultūrinius laimėiimus. Ši kolegija turėjo išvesti Lietuvą iš klaikios kultūrinės izoliacijos ir iš užgo-žėjimo tiesioginių kaimynų kultūros. Lietuvis kūrėjas turėjo tapti didžiojo pasaulio žmogumi, juntančiu pasaulio sielą ir gyvenančiu kosmo ritmu.

Kultūrinė autonomija pradėjo dygti gal iš vienos kun. prof. Pr. Bučio knygelės (Aoie Ap-švietą), spausdintos Ch'cagoje 1918 m. Šalkauskis šitą idėją darniau ir pilniau suformulavo manydamas, kad ji ateity galėtų vesti lietuvių tauta prie kultūrinio vidaus federalizmo ir, sukuriant vienodas kultūrinio pasireiškimo sąlygas visoms srovėms ir religijoms, gal leistų išmesti iš politinių kovų religinius ideologinius motyvus. Tai gal duotų tinkamesnes sąlygas sukultūrinti visą politinį gyvenimą, net sumažinti partijų skaičių, padidinti visų lietuvių vieningumą. Abu įsitikinom idėjos gražumu, pradėjom dažniau apie ją susirinkimuose kalbėti ir vieną kitą straipsnį parašyti. Pradžioje atrodė, kad šitos naujenybės nei viena politinė partiia nepriims. Tik 1927 m. vasarą krikščionių demokratų konferencija, posėdžiavusi Kaune Liaudies Namuose, po mano referato kultūrinės autonomijos principus priėmė į savo platformą. Tai buvo grynai teoretinis laimėjimas, nes ši didelė partija diktatūros režime jau nebegalėjo su savo sumanymais nei pasirodyti. Ir apskritai mūsų visuomenė gan sustingus, kad jieškotų nauių kelių, kūrybingų sumanymų, net atneštų iš Quebeco ar iš Olandijos. O svetur visgi yra labai įdomių kultūrinio gyvenimo santvarkų, kurios verta pastudijuoti ir sau pritaikyti.

Kolonizacija, kuri turėjo žymia daUmi pakeisti nuostolinga emigraciją, viešai spaudoje mano buvo pasiūlyta 1924 m. Ši idėja greit tapo ir Šalkauskio nuosavybe. Jis irgi manė. kad emigracijos negalima bus visiškai sustabdyti, bet galima būtų ją pakeisti planinga kolonizacija, tuo būdu per eilę metų sudarant pradžią nemirštančiai tautos diasporai. Vėliau, apie 1935 m., prie šios idėjos karštai prisidėjo pulkininkas dr. Vėbra, pradėjęs studijuoti kolonizacinę literatūrą, o 1944-47 m. gerokai pastudijavęs Paryžiuje ir konkrečius projektus.

Lietuvos kultūrinių vertybių evakuacija, 1938 m. vasarą iškelta mūsų pasikalbėjimuose, buvo bendra mudviejų idėja, nors man čia teko daugiau ir konkrečiau planuoti ir ministerijose ją propaguoti nuo 1938 m. rudens. Kaip jau augščiau sakyta, Šalkauskis nebuvo optimistas dėl Europos ateities. O 1938 m. jam irgi jau rodėsi, kad katastrofa artėja sparčiais žingsniais. Ir jis manė, kad atsakomingi valdžios vyrai turi imtis priemonių išgelbėti nors vieną gerą biblioteką ir šiek tiek meno kūrinių bei senienų.

Jei tektų pačiu trumpiausiu būdu aptarti Šalkauskio kultūrinius užsimojimus, tai jo paties romuviečiams 1919 m. sukurtas šūkis gal geriausiai patarnautų:

— Ir nupinsime iš brangios Tėvynės gyvą dainelę;

Ir padarysime iš jo pasigėrėjimą amžiams Europos kontinento kultūriniam susiformavimui didžiausios reikšmės turėjo krikščioniški viduramžiai, ypač nuostabiai kūrybingas XIII amžius. Pavėluotas krikščionybės priėmimas sustabdė Lietuvos kultūrinę pažangą kokiems 400 metų; ir dar prasčiau — nebepakankamai sucementavo Lietuvą su Vakarų Europos dinamiška, savaiminga ir laisva kultūra. Dažnas lietuvis net nelabai težino, kuriam kultūriniam regionui jis priklauso. Šitos padėties akivaizdoje Šalkauskis buvo didelis šalininkas kultūrinio planavimo, pagreitintos kūrybos tempų ir savaimingos, laisvos iniciatyvos. Visa tai turėjo sudaryti sąlygas atidirbti už praloštą laiką, vytis, pasivyti ir gal net pralenkti pačias pažangiausias tautas. Čia jo logika buvo tvirta ir praktiška, bet nepraktiški buvo rytietiški biurokratai, kurie nesuprato nei Lietuvos padėties tarptautiniuose rėmuose, nei laiko dvasios, nei gresiančių pavojų.

Taip Šalkauskis liko nedideliame susibaudėlių būry. Tai dažnai atsitinka su tais, kurie savo protu ir vizijomis pakyla į kultūrinės piramidės augštybes. O augštybėse vyrauja vienuma. Piramidės susitinka savo žemomis papėdėmis, savo mase. Į augštybes pakilę žyniai pasilieka žvaigždžių vienumoje, tik jų kurstomo aukuro šventa ugnis iš didžių tolumų ir augštybių tvaska ir šviečia tiems, kurie jieško takų i tiesą, grožį ir meilę.