GIRIŲ MERGAITĖ

IŠTRAUKA IŠ "JUODVARNIŲ" POEMOS Sesuo Rūtele suranda brolius, bet dar negali JŲ išvaduoti. Ji turi tylėti dvylika metų. Broliai ją nuneša j girią ir palieka. 18 SKLINDA per girią rytmečio aidas: Ten, kur šiurena liepa sena, Sėdi mergaitė plaukus išskleidus, Žiūri i dangų su šypsena. Girios žvėreliai, vėtrų auginti, Niekad nematė žemės dukters; Sako, jos akys deimantais spindi, Dangišką šviesą girioj pažers! Miško tankmyne skubina briedis,— Girios linksmybes jai apsakys! Krūmuos lazdynų jau atsisėdęs Meškinas senas trina akis. Plūsta ir bara jis voverėlę, Kam neišvarė kopti medaus, Kodėl miegalio ji nepakėlė, Kai budo dainos miško skardaus. Viešnia juk žino didį liepyną,— Ką ji pabudus stirnai sakys? Pilna medučio — jos nevaišina, Tingi, oi tingi šelmis lokys. Delną palaižo, braukia per vilną Ir, pasipustęs kietus padus, Pūškia per girią, bičių kur pilna, Kur iš liepyno tyška medus. Greitai išėmęs varvantį korį, Dunda sušilęs girių takais, Liepa kur senė aikštėje gori, Kur pušynėlis smilksta sakais. Deda jai korį, ašarą braukia,— Koks jis pasenęs, koks jis bjaurus! Juokiasi žvėrys, šaipos palaukė, Jam gi Rūtelė glosto gaurus. Žvėrys pamilo girios mergelę, Švelnų jos veidą, tyras akis, Visos jų gentys rado ten kelią, Aikštėj vo liepa leido naktis.   Statė nameli, didį lyg dvarą, Kirto jie langus, dėjo duris, Kad jų mergaitei būtų čia gera, Kai rudenėlis vėtrom atskris. Liepon į drevę, tartum į klėtį, Riešutus pylė, nešė medaus, Kad jai nereiktų alkio kentėti, Kai giriu, plotai pūgose siaus. Keletą kartų ėjo gegužis, Girią šukavo, barstė žiedais, Keletą kartu žiemos atūžę Šoko įdūkę medžiais augštais. Dienos Rūtelės metais prailgo, Naktys prislėgė tartum kalnai, Rodos, išeitum pėdsakais vilko, Dirvom kur sriūva vešlūs linai. Karsta meduoliai, uogos nuvyto, Ir susidrumstus miško versmė, Medžiai užstoja spindulius ryto, Sielvartu virto vaukščiu giesmė.   Sesė nuliūdus žiūri į dangų, Kaip debesėliai čiuožia skliautais, Vėjas nugriuvęs juokias ties langu, Kalbina Rūta žodžiais piktais: "Kelmu pavirtus čia sudūlėsi, Karštą jaunystę pūgos užkas, Sese, užmirški liepų pavėsį, Bėki iš miško, sveikink lankas! Ten bernužėliai sukas po uosiu. Laukia linksmutės girių sesers, Žodį ištarsi, jiems pamojuosi, Kiemo varteliai tau atsivers!" Rankomis veidą sesė uždėjo, Miško trobelėn bėga klupščia. Kalba jos siela gundančiam vėjui: Aš samanėlė būsiu kurčia! Tyli nameliai, auga seselė Paukščių ir medžių, vėtrų šaly. Taikūs žvėreliai migdo ir kelia, Stiebias palangėj rūta žali — — - 19 TU TU TŪ — kur klausai, Skardūs rago balsai Šimtametėm viršūnėm suskamba; Tu tu tū — pro medžius, Pelkių lieknus didžius Veržias slėniais į tolimą kampą. Karaliūnas šaunus, Apginklavęs tarnus, Giriu plotais medžiodamas lekia; Švilpia lanko strėlė, Ir parausta gėlė, Lyg serbentu palinkusi kekė. Girios pilnos balsu, Seniui šernui baisu. — Jis į miško neįmes neša iltis. Briedžiai, lapės pulkais, Tekini su vaikais, Taurų bandos jau dulkini smiltis. Iš pušyno širdies Ten, kur laumės paties Savo šilką prieš saulę džiovinti, Eina stirna viena, Medžiuos supas diena, Lyg lašelis pakibusi spindi. Ei. stirnele, skubėk, J žoles nežiūrėk, Tavn kailio bajorai jau tyko! Kodėl tau nebaugu, Girdi balsą ragų, Siaučia airicmis šimtrs skaliku! Medžiai laužo šakas, O stirnelei tai kas! Juk tik jai ši pievelė priklauso! Iš krūmokšnių strėlė — Ir parausta gėlė, Rausta šakos ir putino sauso. Ir supranta jinai, Ko liūdni putinai; Lekia skuba takeliais į girią. Ji Rūtelei sakys, Mirtis dengia akis, Dengia saulę šešėliai pasvirę. O skalikų vora, Tartum mūro tvora Saugo slėni aplinkui užgulę. Loja, varto akis, Tuoj užpuls, sudraskys, Neišbėgsi jau niekur, sesiile! Žybsi saulėj ginklai, Ir seni ąžuolai Išsigandę net nuberia rasą. Plyšta jų lapija. Karaliūnas prieš ją,— Žirgas šoka ir kojomis kasa. "Kas gi čia, o dievai, Ar ne ją sapnavai? Ji sulaikė nenuoramą žirgą . . ." Akys žiūri į ją, Lyg sode lelija Ji siūbuoja, akelėm sumirga. "Šiam miškų šlamesy Pasakyk, kas esi? Ar uzklydus laukų pakeleivė? Ar tu laumė gera, Ar žvaigždynų dukra. Ar miškų milžinų tujen deivė? "Pasakyk, ko tyli, Ar kalbėt negali?" O mergaitė tik rausta ir linksi. . . Ko taip gaudžia miškai, Ką tu jaunas sakai, Ar tu vargšę mane pasirinksi? "Kaip vadinti tave? Ar pušyno deive, Ar tu paukštė šio milžino sodo?" Lipa raitas žemyn, Prie jos eina artyn,— Ji nuskintą rūtelę parodo. "Nebijoki manęs, Aš i dvaro menes Parsivesiu tave, skaisčiaveide. Ten i sodą langai, Girios paukščiai ilgai Tau čiulbės, ant šakų nusileidę." Karaliūnas šaunus Šaukia savo tarnus — Tu tu tū — sklinda ragas per mišką. Žirgai šoka piestu, Daug bajorų kviestų, Karaliūną išgirdę, tik pyška! "Mum medžioti gana, Mum laiminga diena — Parsinešim mergaitę į pilį. Ji lyg stirna mišku, Išsigandus vilkų, Prieš medėjus nutirpusi tyli!" Ant balmi jau svita, Ją sodina greta Ir ant žirgo tvirtai apkabina. Ko suvirpai, širdie? Jum. raukšteliai, sudie! Kariliūvas jau spaudžia pentiną