PORA ATSAKYMO PASTABŲ Spausdinti
L. Dambriūnas savuoju kalbininko žvilgiu randa mane be pagrindo kvestionavus liberalizmo tapatinimą su antireligine tendencija, nes tai esanti daugumos liberalizmo samprata, tuo pačiu išreiškianti ir esminę šio žodžio prasmę. Aiškios ir nuoseklios minties L. Dambriūno pasisakymas yra vaisingas pagrindas dalykinei (ne tik formalinei) polemikai. Tačiau šiame žurnale liberalizmo klausimui buvo skirta jau tiek vietos, kad tenka apsiriboti pora pastabų.

Kad nominalinė ir realinė termino reikšmės dažnai nepadengia viena kitos, aiškus dalykas. Nesu teigęs, kad liberalizmas tebūtų tik apskritai laisvės vertinimas pagal savo nominalinę reikšmę. Tačiau klausimo, kokia yra realinė liberalizmo termino reikšmė, nelaikau tokiu pat paprastu, kaip L. Dambriūno duotieji arklio ir tautininko ar karininko pavyzdžiai. Šie pavyzdžiai liečia tokius vienareikšmius žodžius, kur iš tiesų yra aišku, ką "dauguma" yra sutarusi. Tačiau kitas reikalas yra tie atvejai, kur klausimas eina nebe apie tokias konkretybes kaip arklį, o apie žodžius, ženklinančius tokius idėjinius sąjūdžius, kurie per ištisus amžius plėtodamiesi yra suskilę įvairiomis prasmėmis. Šiais atvejais "dauguma" nebėra toks savaime aiškus sutartinės vartosenos kriterijus, kaip arklio atveju. Dar daugiau: tokiais atvejais apskritai "daugumos" kriterijus iš dalies netenka savo vertės, nes vietoje vienos prasmės tenka suvokti visą galimą prasmių įvairavimą.

Gavęs L. Dambriūno straipsnį, peržvelgiau ištisą eilę enciklopedijų pasižiūrėti, kaip jos aptaria liberalizmą. Radau, kad kiekviena jų gana skirtingai apibrėžia liberalizmą, nors visos drauge nurodo šio žodžio daugiaprasmiškumą. Prancūzų filosofų draugijos posėdžiuose aptartasai Vocabulaire technique et critique de la philosophie (penktoji laida 1947 m.), išvardinęs įvairias liberalizmo termino prasmes, tiesiog pastebi, kad "iš ankstesnių distinkcijų matyti, kaip šis terminas yra daugiaprasmiškas. Atsitiktinis šio žodžio šiandien vartojimas partijoms ar politinėms tendencijoms dar labiau padidina sąmyšį". Nebuvau to nežinojęs nė tada, kai pirmą kartą ėmiausi pasisakyti liberalizmo klausimu (Aidai, 1956, 4 nr.). Tik užuot ėmęsis apžvelgti visas liberalizmo termino prasmes, apsiribojau moraline jo prasme, laikydamas ją taip pat pačia esmine, kaip ir istoriškai pirmine. Nesusipratimui išvengti įsakmiai perspėjau, kad "kasdieninėje kalboje dažnai liberalizmo žodis vartojamas žymiai siauresne prasme, semiančia savo turinį ne iš humanistinės žmogaus sampratos apskritai, o iš tų partijų, kurios tradiciškai žinomos liberalų vardu" (nuo 1810 m. susiorganizavusios ispanų partijos, pasivadinusios liberales).

L. Dambriūnui atrodo, kad neturiu pagrindo moralinę liberalizmo prasmę laikyti esmine, nes dauguma liberalizmą sieja tik su antireliginėmis tendencijomis ir su laicistine valstybės samprata. Iš savo pusės atsakau: neturėčiau teisės laikyti liberalizmo esmine prasme jo moralinį pagrindą — toleranciją, jei šio pagrindo būtų jau išsižadėta. Iš tikrųjų, priešingai, tolerancijos vertybė ne tik nėra išsižadėta, bet ji yra jau beveik visuotinai praregėta (kitas klausimas, kad moralinių vertybių atveju nepakanka jas tik "regėti", bet reikia jas ir vykdyti). Tolerancija yra esminis liberalizmo branduolys, nes ne kuo kitu liberalizmas iškilo, kaip praregėjimu, kad nėra laisvės bė sąžinės laisvės ir kad nėra sąžinės laisvės be tolerancijos ne tik tarpusavio santykiuose, bet ir viešajame gyvenime. Šiandien tai atrodo jau "savaime suprantama", ir visi galime sutikti su katalikiškosios Herderio enciklopedijos žodžiais, kuriais ji baigia liberalizmo aptarimą: "skirtingų dvasinių ir politinių jėgų sanbėgoje, visiems bendrai saugoj ant liberalumą, slypi vienintelė galimybė gyventi europietinės istorijos dvasioje". Po totalizmo žlugties šiandien beveik visi laikome savo gyvenimo pagrindais sąžinės laisvę ir toleranciją, nors, tiesa, ne visi vadinamės liberalais. Niekas nesiima teigti, kad Jungtinių Tautų žmogaus teisių deklaraciją būtų pasirašę tik liberalai. Bet kad tai, ką liberalizmas praregėjo vertybių pasaulyje, tapo visų bendru turtu, nėra pagrindas liberalizmą atsieti nuo to, kas davė jam sielą, ir nebelaikyti jo esme, kas buvo ir yra jo moralinis pagrindas.

Tiesa, kaip L. Dambriūnas akcentuoja, kad tolerancijos ir laisvės nepakanka žmogui gyventi, kad žmogus privalo savo gyvenimui tam tikros pasaulėžiūros. Čia visai su juo sutinku, tik manau, kad liberalizmas nėra susijęs su viena kuria aprėžta pasaulėžiūra pačiu tuo, kad ir tos moralinės vertybės, kuriomis jis remiasi, nėra sąlygotos viena kuria specialia pasaulėžiūra. Jei būtų kitaip, nei tolerancija, nei sąžinės laisvė nebūtų galėjusios tapti visų bendrų turtu.

A. TAMOŠAITIENĖ
JŪRATĖ IR KASTYTIS (kilimas)

Kad liberalizmo iškilimas istoriškai ėjo drauge su apreikšta j ai religijai priešišku racionalizmu, tai tiesa. Bet yra klausimas, ar šis ryšis buvo esminis ar tik faktinis, t. y. ar jis plaukė iš pačios tolerancijos esmės ar ne. Nelaikau šio ryšio esminiu, nes tolerancija implikuoja ne laisvę nuo tikėjimo, o tik įsitikinimų laisvę, konkrečiau tariant, įžvalgą, kad įsitikinimas kaip toks dar nėra nusikaltimas. Pačios tolerancijos atžvilgiu jos siejimas su religijos paneigimu nėra esmiškai būtinas. Šita prasme jį pavadinau ne pačia liberalizmo esme, o tik "specifine interpretacija", turėdamas mintyje ne daugumos klausimą, būtent kiek yra besilaikančiųjų šios interpretacijos, o greičiau keldamas klausimą, kiek ši interpretacija turi loginio pagrindo save tapatinti su pačiomis tolerancijos ir sąžinės laisvės vertyybėmis. Tolerancijos pagrindu laikau žmogaus nelygstamumo principą, bendrą liberalizmui su krikščionybe, o ne paprastą laisvę nuo tikėjimo ar nuo Bažnyčios. Distinkcija tarp tolerancijos principinio praregėjimo ir jos grindimo racionalizmu yra esminė liberalizmui suprasti ir jam vertinti.

Kada aš akcentavau, kad liberalizmas nėra esmiškai susijęs su jokia atskira pasaulėžiūra, L. Dambriūnas randa mane pamiršusj liberalizmo "metafizinę pusę" ir tokia puse iškelia racionalizmą (antgamtinio apreiškimo paneigimo prasme). Apgailestauju negalįs čia L. Dambriū-nui tiesos pripažinti. Pirma, jei liberalizmas iš tiesų savyje slėptų ir "metafizinę pusę", tai jis būtų ir savita filosofinė sistema, turinti savo vietą filosofijos istorijos vadovėliuose. Juos pavartęs, L. Dambriūnas turės tačiau nustebti neradęs liberalizmo šalia kitų metafizinių sistemų. Taip yra paprasčiausiai dėl to, kad atskiros liberalinės metafizikos ir nėra. Gi kada L. Dambriūnas liberalizmo krypčių bendru metafiziniu vardikliu randa racionalizmą ir toliau imasi liberalizmą šiuo vardikliu atriboti nuo krikščionybės, tai iš tiesų jis kalba jau nebe apie patį liberalizmą, o apie racionalizmą. Visur jis čia teisingai samprotauja tik tiek, kad tai visa nebeliečia paties liberalizmo kaip tokio. Antra, pati liberalizmo istorija liudija, kad tuo turiniu, kuriuo jis buvo pripildomas, buvo 'įvairios pasaulėžiūros, ir būtent ne tik racionalistine prasme religijai priešingos. Be skirtingų indiferentinių ar religijai tiesiog priešiškų krypčių, protestantizme sutinkame ir krikščioniškojo liberalizmo krypti. Taigi, nėra teisės liberalizmą besąlygiškai tapatinti su religiniu indiferentizmu, apibendrinti jį antropocentrine pasaulėžiūra ir priešpastatyti "religinę ir liberalinę pasaulėžiūrą", kaip daro L. Dambriūnas, "daugumos" vardan faktiškai išskyręs tas liberalizmo kryptis, kurios savęs nesieja nei su antropocentrizmu, nei apskritai su religiniu indiferentizmu.

Kas išskiria liberalus iš kitų, jei nesivadiname liberalais visi kiti, kurie taip pat išpažįstame tolerancijos ir sąžinės laisvės principus? L. Dambriūnas visų liberalizmo krypčių vardikliu randa racionalizmą, kuris esąs bendresnis už mano keltas reliatyvizmo ir laicizmo tendencijas, būdingas daugeliui tų, kurie sau vadinti renkasi liberalų žodį. Tačiau klausimas nėra toks paprastas. Pirma, racionalizmas turi taip pat daug reikšmių, o ne tik tą vieną, kuria ši žodį vartoja L. Dambriūnas. Antra, racionalizmas L. Dambriūno vartojama reikšme nėra bendresnis už reliatyvizmą ar laicizmą, o tik kitos plotmės terminas. Man atrodo, kad jis netinka šiuo atveju: jei istoriškai liberalizmo iškilimas ir ėjo drauge su racionalizmo iškilimu, tarp jų nėra esminio ryšio. Iš vienos pusės, ne visi racionalistai drauge buvo ir liberalai, iš antros pusės, daugelis liberalų dabar remiasi nebe senuoju racionalizmu, o jam gana priešingu egzistencializmu. Būtų galima liberalizmo "metafizine puse" racionalizmą laikyti tik tuo atveju, jei liberalizmo esmė visų pirma būtų santykyje su religija, t. y. jei liberalizmas visų pirma būtų pozicija religijos atžvilgiu. L. Dambriūnas iš tiesų imasi liberalizmą apibrėžti kaip santykį su religija, ir būtent kaip indiferentišką ar priešišką nusistatymą religijos atžvilgiu. Man tačiau rodos (čia ir yra esminis skirtumas tarp L. Dambriūno ir manęs), kad liberalizmas visų pirma ir esmiškai remiasi moraliniu pagrindu — santykiu su žmogumi, nes sąžinės laisvė ir tolerancija esmiškai yra santykio su žmogumi, o ne santykio su Dievu kategorijos. Neatsitiktinai, ne "užsimiršęs", nejieškojau liberalizmo "metafizinės pusės", o todėl, kad liberalizmo esme laikau jo moralinį pagrindą. Be abejo, šis moralinis pagrindas implikuoja tam tikrą nusistatymą ir i tiesą. Kas teigia sąžinės laisvę, tas savaime išpažįsta tiesą nesant iš šalies primetamą, o tik asmeniškai pasiekiamą. Beakcentuojant kelio i tiesą asmeniškumą, yra pavojaus nueiti ligi kraštutinio individualizmo, kuris prievarta laiko ir patį religinį apreiškimą bei jo saugotoją Bažnyčią. Panašiai ir su tolerancija. Kas išpažįsta toleranciją, tas pagarbiai sutinka ir priešingus nusistatymus. Beakcentuojant pagarbą įsitikinimams, gali būti nueinama ir ligi to reliatyvizmo, kuris įsitikinimų vardan paneigia apskritai tiesos objektyvumą. Čia yra pagrindas, kodėl katalikų visuomeninė doktrina, nors ir išaugusi dialoge su moderniąja demokratija, nesisavina liberalizmo vardo išvengti tos neapspręstybės, kuri yra susijusi su daugeliui liberalų savu kraštutiniu individualizmu ar reliatyvizmu, kurie abu yra nesutaikomi su Bažnyčios mokslu ir kaip toki pasmerkti (vartojant populiariąja prasme liberalizmo terminą).

Kad pas mus liberalizmo žodis "daugumai" yra virtęs "demarkacijos linija" tarp krikščionybės ir religinio indiferentizmo, žinau ir sš. Tik dėl to ir ėmiausi liberalizmo klausimu pasisakyti, kad šią "daugumos" nuomonę kritiškai pervertinčiau. Kiek šiuo atveju yra pavojinga pasitikėti "dauguma", aiškiai liudija paties L. Dambriūno, stipraus logiko, suvedžiojimas, be-iieškant "metafizinės pusės", pamiršti politinę liberalizmo prasmę ir "dalį" liberalų rasti esančiais net totalizmo šalininkais. Čia tai jau nelemtas sąvokų supainiojimas, galimas suprasti tik iš liberalizmo ankstesnio (apriorinio) sustapdymo su indiferentizmu. Kaip akcentavome, tolerancija ir sąžinės laisvės nėra esmiškai susietos su specialia metafizine pasaulėžiūra (nors ir gaudamos skirtingą prasmę iš skirtingų pasaulėžiūrų). Tačiau tolerancija ir sąžinės laisvė, nors visų pirma būdamos moraliniais principais, yra esmiškai susijusios su demokratine valstybės samprata. Nieko nereikš L. Dambriūno ar mano esminė tolerancija, jei sąžinės laisvė nebus paversta viešojo gyvenimo pagrindu, jei valstybė neatsisakys savęs laikyti sąžinių viešpate. Neatsitiktinai John Locke savo garsiajame laiške apie toleranciją, istoriškai pagrindiniame liberalizmo dokumente, visiškai nedėsto savo metafizinių ar religinių pažiūrų, bet užtat ištisai akcentuoja pagrindinį moderniosios demokratijos principą, kad valstybė neturi teisės savo turimą jėgą naudoti įsitikinimų srityje. Tai dabar yra ir katalikų krikščioniškosios demokratijos priimtas pagrindas. Nieku būdu jo nėra išsižadėję ir liberalai. Liberalas, kuriam L. Dambriūnas leidžia būti "net totalistinio režimo šalininku", yra tikras savyje prieštaravimas. Nekritiška "daugumos" kalba kartais pakenčia ir tokius savyje prieštaravimus, viena etikete ne tik skirtingus, bet ir tiesiog priešingus dalykus žymėdama. Kaip tik dėl to yra atvejų, kur būtina nebe aklai pasitikėti dauguma, o jos "savaime suprantamybes" pastatyti klausimo ženklan. Ne be reikalo Platonas savo kalbos filosofijai skirtame Sofisto dialoge vieno dalyvių lūpomis buvo prisipažinęs: "be abejo, jūs seniai jau žinote, ką manote vartodami žodį "esąs", mes gi, nors taip pat anksčiau tikėjome tai suprantą, dabar atsidūrėme prieš keblų klausimą".

Liberalizmo klausimas yra aktualus: mūsų gyvenimo vidinė įtampa visų pirma vyksta tarp krikščionybės ir to, ką vadiname "liberalizmu".

Kad ši įtampa neliktų tik bergždžias "frontuose apsikasimas", neturi būti pasitenkinama tik etiketiniu "demarkacijos linijos" nusmaigstymu, bet turi būti einama nuo etikečių į pačius klausimus. Neišmanau daug politikos, gal joje ir patogu partinę kovą rikiuoti pagal kartą kadaise susidariusią demarkacijos liniją. Tačiau tikroje pasaulėžiūrinėje kovoje turi būti mažiau žiūrima "demarkacijos linijos", o daugiau pačios tikrovės. Kad senieji aušrininkai ar kitos jaunimo
organizacijos kadaise buvo aiškiai antireliginės, nėra pagrindas nematyti, kad, sakysime, dabartiniai santariečiai nebėra tokia antireliginė organizacija (tokia antireliginė organizacija nesiimtų, pavyzdžiui, auka paremti jėzuitų darbą, tegu ir jaunimui daromą). Gana skirtingos nuomonės (nors ir tos pačios pasaulėžiūros žmonių) liberalizmo klausimu šiame žurnale, manome, bus patarnavusios parodyti, kad kaip kiti, taip ir šis klausimas nėra tokie savaime aiškūs, kaip manome tol, kol tenkinamės tik senomis klišėmis. Bandydami giliau ir teisingiau kitus suprasti, tuo pačiu giliau pažvelgiame ir į save pačius bei pačią tiesą. Tiesa gi visada yra subtilesnė, negu mūsų patogiai pravedamosios demarkacijos linijos. Gal būt apskritai tiesa visada yra mažai "patogi", nes ji visada verčia mąstyti ir savo mintį iš naujo tikrinti pačia tikrove iš vienos pusės ir idealais iš antros pusės.

Tuo ir baigiamos "Aiduose" diskusijos apie liberalizmą. — Red.