Menulio Kalnai

Tu, tur būt, netiki man? Juk sakiau, kad mus pasitiks stotyje, bet jau nuo tenai esu tave pradėjus apgaudinėti: mes nesulaukėme arklių. Tačiau tu šypsaisi — tu sakai, kad taip gali atsitikti, ir jog man nėra ko gėdintis, kaip tam, kuris pasigyrė, kad gyvena dvare, ir atsivedė savo jaunąją prie uolos angos. Tu tiki man, sakai, ir jeigu nesulaukėme vežimo — juk kelias per Aptvarus yra per žiedus ir labai trumpas. Juk mes keliaujame gegužyje. Bet aš nepažįstu šito kelio — turiu tau pasakyti. Neramink, kad taip atsitinka, kai sutinki geriausią pažįstamą, su kuriuo žaidei kūdikystėje, ir jeigu tada išvysi, kai jis turės aštuoniasdešimt metų, jis bus kitas, palikdamas tas pats. Bet juk tepraėjo vienuolika metų, tiktai per tiek laiko tinginė kregždė vos lizdą nusilipdytų — tiktai tiek, ir aš nebepažįstu kelio. Ar tikrai yra gegužis? Manęs nebeatpažįstą joks medis, o juk pasakojau tau, kad kiekviena epušė ir beržas nesiliaudavo linkč ioję praeinant, ir reikėjo daug kartų atsisukti kol praeidavai visą šią mažą kelionę. Ir aš pavargau — mes ėjome taip ilgai nedaugiau laiko užtruko, kol pasaulis buvo visai sukurtas ir sutvarkytas žmogui gyventi. Ar neatrodo tau, kad čia labai seniai bėra praėję žmonės? Aš paklydau, manau, paklydau ir tave nusivedžiau klaidingai — o juk ėjome į tėviškę, į ten neapsirinka nė arklys, nors jo šeimininkas būtų girtas. Ir sūnus palaidūnas, ir apakęs, ir einąs numirti — nepaklysta į tėviškę, bet aš — taip. Gal ne? Šioje vietoje augo eglės, kaip vartai, čia jau atsidarydavo mūsų dirvos—aš galiu atsidusti, tu matai, aš vistiek turiu tėviškę. Palauk, aš atsikvėpsiu, nes dabar mes žengsime greičiau—reikia, kad skubiai užeitume už kelio pasisukimo, jeigu jie kartais bus pavėlavę ir dabar važiuotų į stotį mūsų. Tai jAu čia pat, tiktai pereisime porą dirvų, dešinėje pasiliks didelIs ąžuolas. Jis ... ar tu matai ąžuolą? Bet aš neklausiu to garsiai tavęs, aš tiktai sau viena galvoju—aš bijau, kad tu pasakysi:—Ne. O, tai pagaliau, juk tiktai medis—jis galėjo pasenti—neimkime kartoti senų pasakų, kad ąžuolai gyvena amžinai—be to, jis čia riogsojo viduryje dirvos, be užglaudos, kaip ir sumanė jis čia užaugti, tiktai vėtroms pagunda. Ir kad tuščia dirva—dirvonas, manau, kodėl būtinai čia turėtų būti kas nors pasėta? Tu nesidairyk—tu perdaug gerai atsimeni visas mano pasakas apie senas akmenines tvoras, kurios buvo apžėlę ir pilnos mažųjų žemuogėlių kerų—tikrai, aš manau, gal kartais būsiu tau pasakojus ko nebuvo. Žinai, kada vaikystė taip toli, ar neatrodė man, kad žydėjo ir sirpo uogos, o jų visai nebuvo? Vaikai meluoja, o kai pasakojau tau, buvau atgal sugrįžusi į savo pirmas dienas. Nesižvalgyk. Žinoma, akmenys vistiek turėtų būti, jie buvo tokie tikri ir paprasti, kad negalėjau jų išsigalvoti. Argi jie būtų susmegę? Kas metai po truputį, palauždami po savimi žemę? Argi jie taip pat galėtų kentėti? Bet kodėl? Saugok koją! O kaip jie apsileidę, mano brangūs namiškiai, tačiau dėlei šitų skylių tilte tu negali kaltinti, kad viskas taip beviltiškai bloga namie—tai yra tiesa, kad niekas ten negėrė, netingėjo, ir skolų nebuvo—ar negali pasitaikyti, kad staiga arklys prakirto tilto lentą? Gal taip labai skubėjo, kai pamatė, kaip yra pavėlavę—tu supranti, tai mūsų atsivežti. Aš ant šito tiltelio sėdėdavau nuleidus kojas, ir vistiek man draudė, kad nenusirisčiau į upeliūkštį— juk buvau jiems viena. Ant šito. Iš čia matosi ir neužmaršuolės, žinai kokios. O dar nėra pavakario, mama dar gal nebuvo ir neiškėlė jų ir nenusinešė su visu kelmeliu, kad ilgai žydėtų, kaip prie vandens. Ar turi savo lenktinį peilį? Mes išrausime ir atnešime—mes atimsim jai tą žygį, bet juk tai bus gražu, kaip mes įžengsime: aš tau duosiu jas nešti pro duris, kad taip tu įeitum į mano tėviškę. Ir jie supras, kodėl su neužmaršuolėm aš grįžtu—jiems bus gera ir graudu, tu žinai, kad sutikti yra taipgi graudu—iš džiaugsmo. Kodėl tu sumišęs? Tu nematai nė vieno ne-užmaršuolių kelmelio? Ar tu pažįsti išviso. Vyrai tokie kartais juokingi, jie nemato kas yra čia pat. Tokie mažyčiai žiedai—mėlyni, tikriau, žydri. Nesakyk, kad ne, aš nematau taipgi. Reikia pabėgėti toliau upelio krantu—juk jie gali išvisti, manau, pasenti ir perleisti savo vaikams žydėjimą ir tie pasitraukė toliau? Nėra. Nėra. Nėra. Ir tu nerandi? Jie negali augti! Matai, visa žolė. Ar galima vadinti žole—tai stagarai rudesni už rudžiausią šunį, ir jokio vandens — nė lašo vandens upelyje, tiktai dumblas. Jie turės papuošti gegužės altorėlį vienais darželio žiedais. Keistas pavasaris, bet tu sakai, jog būna visokių, ir aš noriu tikėti, kad taip, nieko ypatinga, bet man gaila vandens, žinai. Ir aš tikrai neišsigalvojau žydriąsias gėlytes — jos buvo. Aš pirmoji einu, tu supranti, jeigu mes ar-tėtųme prie tavo flenksčio, tai tu būtum stabtelėjęs, gi mano širdis taip nesugebėtų daužytis — taip yra tiktai tam, kuris įžengia į savo namus, tarytum nudaužo kojas, kad ant batų neliktų jokių svetimų dulkių. M. ŠILEIKIS  VASARA Tu šypsaisi, tu sakai, kad jau bent kelias įkainiui visai gerai man žinomas, kad nepasikeitęs. Manau, taip, žinoma, ne, o geriau neklausk, man tiktai užėjo toks keistas jausmas, lyg lipčiau negyvos bangžuvės nugaros ašakom—taip išsimušę tie akmenys—beje, ar turi ta didžioji žuvis tokią nugarą? Čia gi seni kelio akmenys. Kiekvieną yra užkliuvusi mano koją per daugelį metų. Tu nežiūrėk į aną pusę, į kairę, manau — aš raustu, tikrai, kas jiems pasidarė, kad visos tvoros išgriuvę, visi žiograrikiai išvirtę. Ką sakau, išvirtę, jų visai nėra, atrodo ir nebuvo, net skylės užakusios — niekuomet, tikėk man, taip nebuvo įžeistas tas sodas. Sodas? Čia buvo sodas! Prisiekiu! Galiu pasakyti kiekvieno vaismedžio žiedų spalvą, ir kaip kvepėjo obuoliai, ir kokio skanumo buvo slyvos. Buvo. Bet matai, jie tur būt, užveisė naują sodą — tai juk buvo pasidarius mada įsitaisyti naujus medelynus, naudingesnius. Bet aš būčiau palaikius ir senąjį.  Kaip tu nusivylei mano tėviške! Tu sakai, kad nieko nereiškia daiktai, tu ramini, žinau, bet juk viską tau gyriau ir atvedžiau parodyti! Tu priimi kaip jie dabar pasidarė, sakai, kas yra geriau? Aš dėkoju, aš žinau, kad vos tiktai praversiu duris, jie visi pažins, kad esu laiminga, jeigu tu eini su manim gyvenimu—ir laimingi jie, kad atėjai į mano tėviškę. Aš esu jiems viena, žinai. Mes ateisime iš kiemo, kaip pridera svečiams, bet juk mes ne svečiai—namiškiai mes! Aš jau negaliu nueiti iki kitų durų, tu supranti, kad nepajėgiu, mano širdis neturi tiek kantrybės—mes įeisime pro šitas, kur vaikšto še;myna, pro kasdienes darbo duris. Atidaros, matai? Tai jau šiltos dienos ir dabar priemenė nuo atsikėlimo, iki paskutinis nueina miegoti, yra atidaros—tu prilaikyk mane, juk nepadoru, kad įsiveršiu bėgtmai. Nuostabu, kad jie nepamato pro langą mūsų—tiesa, kas gi, sveikas ir darbštus, stovinėja prie langų darbo dieną. O gal—gal jie anksčiau susrinko giedoti gegužinės litanijos? Tai anoje, geroje troboje—mes įeisime ir pateksime, kaip į šviesią srovę—į giesmę. Nežinau, gal mums priklaupti šioje pusėje, kad į maldą neįsiveržtų šitas žemiškas susitikimo džiaugsmas, kaip manai? Bet ar ištversiu aš? Taip ir yra. Nesistebėk, kad kalbu tylomis — juk už sienos jie gieda. Argi? Ar tu girdi? Taip pat ne. Nė ramaus skaitymo? Nė tos iškilmingos tylos, kuri yra tarp maldų tarpo? Yra tuštuma. Nelaikyk manęs, aš turiu atplėšti duris! Kur aš bėgioju, ką šaukiu, kokias duris varstau! Nėra nieko, nieko, nieko, nieko — nė saulėlydžių ant Šventosios Motinos paveikslo, nė lango tam saulėlydžiui, nė žydrių gėlių, nė baltų vazų, nė žvakidžių su virpančiais kristalais. Žvakės išdegė iki galo, sakau. Iki paties paskutinio lašo. Sakau ramiai. Nera nieko, nieko, nieko. Bet paskui šaukiu, nes aš atradau daiktą — juk žmonės šaukia atradę, kaip jūreiviai salą, senoje skrynioje, sudaužytoje ir suėstoje kim-graužų, išplėštoje, atidarytoje ne rankomis—radau grabnyčią, didelę, ilgą, nepradegtą. Tai jie, kurie gyveno čia, buvo išmėtyti taip, kad mirdami nė vienas neturėjo šventos liepsnos, paskutinės, kuri pašviečia praeinant Duris. Ar tu matai, kad nėra žmonių? Mano žmonių, mano, mano! Kam aš keliavau, kaip aš gyvensiu, kur aš krisiu! Ir tave aš atvedžiau į mėnulio kraterį. Ūmai juntu tavo ranką, ir tu atkeli mano galvą ir matau tavo akyse ... Aš tau pasakysiu, ką matau: vieną atsitikimą. Buvo taip, kad vaikas vieną gegužį vaikštinėjo prie upės, prie didelės, ne tokios, kaip mūsų lankoje. Jam nebuvo nieko gražesnio, kaip lūgnai, didelės vandens lelijos, ir jis norėjo nusiskinti vieną. Jam reikėjo jos, būtinai, tai nebuvo žaidimui, ir ne kad nuvystų ji pamesta, bet vakare jį žadėjo motina nusivesti į bažnyčią. Juk buvo gegužis ir jis žinojo, kad visos seserys nuneš prie altoriaus gėlių — žemčiūgus ir gintarinius narcizus, ir dideles švento Juozapo rykštes, ir drebančius Saliamono gudrybės varpelius—kiekviena savo augintą. Ir jis nuneš baltą lūgną, nes čia buvo jo darželis, ir nėra gražesnio žiedo, kaip šitasai. O besiekdamas jis įgriuvo į upę, ir toje vietoje buvo sietuva, kurioj išsiteko ilgiausias apinvartis ir nepasiekė dugno. Į tą gelmę jis įkrito, ir jis nemokėjo plaukti nė trupučiuko. Jis tiktai nusitvėrė už savo baltojo lūgno—jis stengėsi laikytis už stiebo, nes jis bijojo sulaužyti patį žiedą arba sutepti jį, juk jo rankos buvo pažaliavę, nes jis darė šiandien naują švilpuką, ir jos buvo žeminos, nes jis buvo išrovęs dilgę, kad toji neįkąstų žolei. Po daug valandų jo namiškiai be dvasios atbėgo, visur išjieškoję atlėkė prie upės ir pamatė, kaip jų mažasis lingavosi vandenyje, tarsi lengvas trapus lapas, ir pasitikinčiai laikėsi už lūgno stiebo. Nė tada, nė nešdamas žiedą į bažnyčią, su seserimis, su motina, jis nebuvo pajutęs stebuklo didumo—jis buvo vaikas. Tačiau aš juntu—juntu dieviškojo gegužio palaiminimą žemės tuštumoje, aš pažįstu stebuklą ir garbinu Viešpatį, kada juntu tavo laikančias rankas.