EILĖRAŠČIAI |
KAIP VANDUO PASROVIUI Vėjas nuo upės atneša dumblo, žuvies ir pavasario kvapą, ir lengvą taktą, kuriuo supasi upė, ir triukšmą, kurs ateina nuo upės: tai žlugtą skalbia moterys upėj, tai triukšmą kelia vaikučiai, meškeriodami upėj; ir plaukia, kaip vanduo pasrov'vA, šis gyvenimas, plaukia ir neša mus tolyn su savim, man eilėraščius knygon rašant. SAFO Tavo eilėraščiai skamba man taip, lyg tu juos būtumei rašiusi ne prieš pustrečio tūkstančio metų, lyg tu juos būtumei rašiusi tiktai vakar. Rašiusi man, tik vienam. Rašiusi mano paguodai ir mano džiaugsmui. Svajonėse aš vaizduoju tave, kaip siūbuojančią skambią žolę; taip, kaip žolė, tu prabėgai žemės paviršium; taip, kaip žolė, vis kartojasi tavo žingsniai, kai stiebeliai nuo vėjo linksta. Gal iš tikrųjų mes esam panašūs į žolę? Taip, kaip žolė, mes maitinamės mirusių kaulais. Taip, kaip žolė, mes siūbuojam žemės paviršium, surišti amžinon draugystėn. SAULĖS ŠEŠĖLIS Akmeniniam laiko delne viskas sutrupa taip, kad tiek mūsų kūnų, tiek mūsų svajonių vietoje lieka tik dulkės, kurios draikosi ilgą laiką ore atminimų pavidale. Šviečiant oriento mėnuliui, laikas pilsto seniai užpustytos Ninevijos smėlį, pilsto mirusių kaulus, sumaišytus su rožėmis, ir naktis, oriento mėnulio šviesoj, pakvimpa užpustyto pasaulio sodais. Jeigu jisai turėtų žmogaus pavidalą, viską žudantis laikas, arba kriokiančio liūto, mes išeitumėm prieš jį ir kovotumėm; bet kad jisai neturi jokio pavidalo: mėlynas laikrodis tiksi jo smegeninėj, saulės šešėlis žaidžia jo karalystėj virš siūbuojančio smėlio, kuris dvelkia seniai užpustyto pasaulio rožėmis. A. Galdikas — Piešinys |